Sovietų Rusijos muzikos kūrybos bruožai

1938 Nr. 4, Juozapas Banaitis

Apie Sovietų Rusijos muzikos gyvenimą mūsų spaudoje buvo jau ne kartą įvairiomis progomis rašyta. Apie jų instrumentistų laimėjimą pirmųjų premijų tarptautiniuose konkursuose Vienoje, Varšuvoje, Briuselyje taip pat mes buvome informuoti. Bet dabartiniu metu, kai mūsuose ypatingai susirūpinta lietuviškosios muzikos propagavimu, kai po kai kurių kompozitorių apžvalginių koncertų kalbama apie jų kūrybos būdingumą, kai mėginama kalbėti apie tautiškumo bruožus mūsų kompozitorių kūriniuose, pravartu mums susipažinti su tokio pat amžiaus Sovietų muzikos kūryba ir kaip jie šiuos klausimus yra išsprendę arba dar sprendžia.

Sovietų Rusijoje išaugę jaunieji kompozitoriai paveldėjo rusų klasikų — Glinkos, Čaikovskio, Borodino, Musorgskio, Dargomižskio — muzikinį palikimą. Pakeliui su jaunaisiais nuėjo senosios kartos atstovai Miaskovskis, Vasilenko, Gedikė, Kremas ir kiti.

Jaunieji kompozitoriai, kuriems modernizmas buvo revoliucinės muzikos sinonimas, žinoma, sekė modernistais, tiek tautiečiais Skriabinu, Stravinskiu, tiek ir vakarų Europos impresionistais, Debussy, Dūkas, Raveliu, Albenizu, ir ekspresionistais, Schonbergu, Hindemithu. Talentingasis Šostakovičius buvo tarytum epigonas to muzikinio natūralizmo, kuris reiškėsi R. Strauso simfoninėse poemose „Mirtis ir pragiedrėjimas“, „Don Kichotas“, „Herojaus gyvenimas“. Jo formaliniai ir instrumentaciniai triukai siekė toliau, negu Stravinskio.

Tokiai muzikos būklei esant, kurios Šostakovičius buvo tipingas atstovas, kilo tarp pačių kompozitorių bei muzikos kritikų aršios diskusijos, kuriose aktyviai dalyvavo ir didelis skaičius jau išauklėtų kultūringų muzikos klausytojų. Literatūroje ir kitame vaizdiniame mene tuo metu jau aiškiai buvo visų pasisakoma už socialistiškojo realizmo kryptį. Realistiškąja linkme pasuko ir muzika, kuri, žinoma, neatsisakė nuo tų priemonių ir formos, instrumentacijos laimėjimų, kuriais muziką praturtino modernistai, tiek Vakarų Europos, tiek ir savieji. Ta linkme pakreipė savo kūrybą vėliau ir Šostakovičius.

Kaip Vakarų Europoje šalia Bruknerio, Mahlerio kūrinių grandioziškumo atgijo Brahmso absoliutinė muzika, taip Sovietuose buvo grįžta prie Bacho, Mozarto, Beethoveno kūrybos dėl jos turiningumo, vidinio sveikumo, formos tobulumo. Nenuostabu, kad senųjų rusų klasikų kūryba buvo bazė tolimesnei sovietų muzikos plėtrai, tik, žinoma, su skirtingu turiniu. Nuodugni Budiakovskio studija net romantiko Čaikovskio simfoninę muziką iškėlė naujoje šviesoje, ypač VI-ją, patetiškąją simfoniją, kuri, anot Solertinskio, yra mirties temos muzikoje jungiančioji grandis: ,,Requiem“ Mozarto — VI-ji Čaikovskio — „Daina apie žemę“ Mahlerio.

Apie pastarojo meto sovietų kompozitorių, Dzeržinskio (autorius operų „Ramusis Donas“, „Pakeltieji dirvonai“), čiškos (oper. „Šarvuotis Patiomkinas“), Šebalino (oratorija „Leninas“), Miaskovskio (16 simfonijų), Vasilenkos (baletas „Čigonai“, siuita „Sovietų rytai“), Chrenikovo, Kabalevskio, Polovinkino, Šostokovičiaus, S. Prokofjevo, Knipperio, Gedikės, Dunajevskio ir daugelio kitų, kūrybą kalbėdamas, G. Polinnovskis ją šitaip charakterizuoja: „Sovietų kompozitoriai savo kūryboje remiasi principu maksimalinio paprastumo ir natūralumo formoje išdėstyti gilias ir ryškias muzikos mintis. Visi jausmai vispusiškai išlavinto žmogaus savo atspindį turi rasti muzikoje. Ir džiaugsmas dėl klestėjimo naujojo pasaulio, sukurto laisvojo žmogaus rankomis, ir jo svajonės apie visišką nugalėjimą gamtos gaivalų, ir meilė, ir neapykanta priešams — visa tai yra išreikšta goresniuose stambesnių Sovietų muzikų kūriniuose. Susižavėjimas Sovietų šiaurės tyrinėtojų ir lakūnų žygiais būtinai sugels atgarsius simfonijose ir dainose. Žmonių įsisąmoninimas, užgimimas naujų, kolektyvizmui artimų bruožų — ir tai atsispindi operose, simfonijose. Tokiu būdu Sovietų muzikinės kūrybos vedamosios tendencijos yra: realizmas, liaudiškumas, optimistiškas nusiteikimas taikos atžvilgiu, išvystymas nacionalinės formos, ryškiai parodant socialistišką jų turinį.

Be šios charakteristikos, kuri ryškiai nusako dabartinės Sovietų muzikos bruožus, pabrėžtina ir tai, kad daugelis kompozitorių, tęsdami Ip. Ivanovo tradicijas, nesitenkina savo tautų folkloro studijomis ir jo apdirbinėjimu, bet naudoja jį ir savo kūryboje, profesionališkai apdirbdami, įliedindami jį į logišką kūrinio visumą.

Traviata