Chorų ir giedojimo plėtra

1938 Nr. 3, Klemas Griauzdė

Per kelis šimtmečius puoselėta griežtojo polifoninio stiliaus vokalinė ansamblinė muzikos kūryba ir chorų giesmininkų kultas su naujų formų ieškojimais persimetė į įsigalėjusią XVII amžiuje operą: privilegijuotasis luomas metėsi į teatrą ir garbino vokalistus, kurie kaipo dainininkai solistai siekė laurų operos scenoje. Jais pasekė ir daugelis kitų labiau ir mažiau balsingų vokalistų. O bažnyčiai beliko verbuoti į chorus vidutinio baisingumo elementą, muzikališkai neparuoštą ansambliniams giedojimams. Dar blogiau, kad jis nebuvo ir linkęs aukoti laiko „profesijai“, neturinčiai perspektyvų. Tokioms aplinkybėms susidėjus, beliko tik griebtis mėgėjų ansamblių, kurie užkištų spragą bažnytiniame giedojime. Žinoma, išimtis liko prie aukštųjų dvasininkų bažnyčių ir valdovų dvarų, kuriuose dar ilgai klestėjo profesionalų kapelos. Likusi prie bažnyčių plačioji visuomenė tenkinosi tokia religine muzika, kokia jiems buvo prieinama.

Tokioms aplinkybėms esant, chorinė literatūra, o su ją drauge ir chorinio giedojimo kultūra nebekilo, bet menkėjo. Smukimas truko maždaug iki XIX a. pradžios. Smukimo priežasčių tenka ieškoti ne tik madingos muzikos, bet ir bendrojo gyvenimo posūkyje. Reikia pasakyti, kad kuomet chorinis giedojimas buvo tampriai susijęs su religija bei bendrai su bažnytine aplinka ir kol toji aplinka giliai buvo jaučiama tikinčiųjų tarpe, tol chorinis giedojimas turėjo puikią dirvą augti. Tikintieji lankydavo bažnyčias, nors ir nesuprasdami viso bažnytinės muzikos meno. Lygia greta su tuo šlifavosi didieji meno talentai. Religingumui atšalus ir perėjusiai į teatrą visuomenei dar nesuspėjus pakankamai įvertinti bažnytinės muzikos meno, jis buvo greit pamirštas. Tiesą sakant, suprasti tos muzikos meninei vertei reikalingas solidus muzikalinis išsilavinimas ir išvystytas skonis. Tai turėjo tik privilegijuotasis luomas. Plačiajai žmonių masei to trūko.

Krypstant ne tik muzikos kūrybai, bet ir apskritai žmonių gyvenimui kita linkme, griežtojo polifoninio stiliaus veikalų reprodukavimas laikinai liko apleistas. Maža. bebuvo ir tokių ansamblių, kuriems jie buvo įkandami. Drauge su tais veikalais išdilo žmonėse ir jų kūrėjų Josąuin de Pre, Kl. Merulo, V. Biordo, Orlando Lasso, Palestrinos ir daugelio kitų vardai.

Gyvenimas visaip vingiuoja. Ne kartą jis grįžta prie ankstyvesnių pavyzdžių. Todėl ir muzikos kūryboje įvyksta visokių posūkių. O chorų plėtroje naujoji muzikos kūryba taip pat davė naują linkmę. Ji pasidarė iš vienos pusės meniškai skurdi, bet iš kitos — visuomeniškai plati, apimanti plačius žmonių sluoksnius. Šiuo atveju pabrėžtina XVII a. pabaiga, kada pradėjo kilti tautiškosios muzikos tendencija. Nuo to laiko šalia bažnytinių mėgėjų chorų pradėjo augti ir pasaulietiški mėgėjų chorai. Pasaulietiški chorai atstovavo tik tautiškajai dainų kūrybai. Lygiai taip ir įvairų tautų kompozitoriai šalia didesnių formų veikalų jautė pareigą kurti ir tautiškas dainas. Jos muzikaliai buvo menkos, apsiribota buvo mažomis formomis, nesiekta sudėtingesnių harmoninių sąskambių bei techninio sudėtingumo.

Pasaulietiškų chorų veikla lygiai taip, kaip ir bažnytinių, iki XVIII a. pabaigos buvo neorganizuota, todėl didesnės reikšmės ir neturėjo. Nuo XIX a. pradžios pradėjo organizuotis j draugijas bažnytiniai chorai. Jų pavyzdžiu pasekė ir pasaulietiški. Nors vieni ir kiti buvo mėgėjų chorai, bet bažnytiniai chorai balsine medžiaga pralenkdavo pasaulietiškus chorus. Taip pat ir darbo sąlygos bažnytinių chorų buvo kur kas geresnės, negu pasaulietiškų. Bet ir jie vien bažnytinėmis giesmėmis nebesitenkino, ėmė ir pasaulietiškas dainas dainuoti. Bažnytiniai chorai šiek tiek sustiprėjo, kada jie pradėjo rengti koncertus. Tokiu būdu jie šalia giesmių populiarino ir pasaulietišką dainą ir susilaukė nemažo visuomenės pritarimo. Pastaroji veikla išjudino ne tik bažnytinius, bet ir pasaulietiškus chorus imtis .platesnio ir vieningesnio, organizuoto veikimo: didesniuose miestuose susikuria įvairiais vardais muzikos mėgėjų organizacijos.

Bažnytinių chorų organizuota veikla pradus gavo Italijoje XVIII a. antroje pusėje, o pasaulietiškų chorų — Vokietijoje XVIII a. pabaigoje. Neilgai trukus organizuotas chorų veikimas prigyja ir Anglijoje, Prancūzijoje, Skandinavų valstybėse ir daug kur kitur. Pabrėžtina, kad toji organizacinė iniciatyva išėjo ne iš muzikų profesionalų, bet iš vidurinio luomo muzikos mėgėjų. Žinoma tik, kad tų organizacijų tikrieji vadovai buvo muzikai: žymesnieji vargonininkai, kapelmeisteriai ir kiti. Tas organizacijas globojo turtingi mecenatai: karaliai, kunigaikščiai ir kiti. Per muzikos organizacijas į chorų veiklą vis daugiau ir daugiau įsitraukė balsingesnių mėgėjų.

Tokios muzikos organizacijos siekė išplėsti savo veikimą plačiose žmonių masėse per koncertus, dainų šventes, chorų varžybas ir t.t. Iš pradžių tai buvo daroma mažesnėmis apylinkėmis, vėliau jau siekta ir valstybiniu mastu. To veikimo sūkuryje buvo didesniųjų miestų gyventojai. Laukininkų jis dar plačiau nepasiekė.

Nors chorų veikla ir buvo sudomintos plačios žmonių masės, bet vis dėlto muzikaliniu atžvilgiu jos stovėjo žemai. Tat netenka stebėtis ir dainų literatūros skurdumu. Labai vertinti to meto bažnytinį ir pasaulietišką chorų giedojimą meniškai taip pat netenka. Galima jį laikyti tik priemone, skatinančia muzikalinį veikimą. Visa, kas buvo vadinama chorais bei choriniu giedojimu, laikyta tik vystymosi pradais po aukštai iškilusio ansamblinio giedojimo smukimo.

Veikimo linkmė buvo pasirinkta gana tikslinga: masių muzikalinimas buvo suprastas ne tik kaipo dvasinės kultūros kėlimas, bet ir kaip auklėjimo priemonė. Toji priemonė ir pradėta naudoti nuo vaikų: įvesta į bendrojo lavinimo mokyklas muzikos ir dainavimo pamokos. Tai idėjai pasitarnavo anglai, kurie pirmieji XIX a. pradžioje ją įgyvendino. Greitai pasekė ir kitos pažangesnės Europos valstybės. Tokiu būdu pradžia XIX a. į chorų veiklą įneša platesnių užsimojimų. O šalia privilegijuoto luomo muzikos auklėjimu įgalino naudotis ir plačius visuomenės sluoksnius. Šitas akstinas buvo didelis: nuo to laiko jaunoji karta vystėsi muzikoje jau nebe analfabetiškai.

Tiesa, jau XVIII a. pradžia muzikos kūryboje atnešė naujų laimėjimų.

Tiek vokalinėje, tiek ir instrumentalinėje muzikoje pradėjo stipriau reikštis suliedintas polifoninis ir homofoninis stilius su gausiomis išraiškos priemonėmis. Didieji kūrėjai G. Handelis ir J. S. Bachas atnešė naujų laimėjimų ne tik instrumentalinėje, bet ir vokalinėje muzikoje.

Nors XVIII a. pradžioje jie savo kūryba ir garsėjo, bet tai tik buvo privilegijuoto luomo rėmuose. Plačiau jų kūryba ėmė viešumon išeiti tik apie XIX a. pradžią. Po jų jau sekė visa eilė didžiųjų talentų: Haidnas, Mozartas, L. Beethovenas ir daug kitų, palikusių vertingų chorų literatūros kūrinių, nors pastarieji daugiau buvo instrumentalinės muzikos kūrėjai. Pastaraisiais pasekė ir vėlesnieji XIX a. lirinės bei programinės muzikos kūrėjai.

Visa paskutinių dviejų šimtmečių muzikos kūrybos raida, kad ir netiesiogiai, vis tik atsispindėjo chorų veikloje: per XIX a. muzikalinis auklėjimas plačiuose visuomenės sluoksniuose dideliu šuoliu pažengė priekin.

Didelį vaidmenį muzikos auklėjime suvaidino iš pradžių didesnių miestų, o vėliau ir mažesnių miestelių parapijinės mokyklos. Todėl nenuostabu, kad jau pabaigoje XIX a. didžiųjų polifonistų apdulkėjusius kūrinius pradėjo šluostyti ir mėgėjų chorai. Šalia to didelę pažangą padarė ir pasaulietiška chorų literatūra, išsivysčiusi į sudėtingesnes formas, siekiant sunaudoti ir tautiškosios muzikos folklorą.

Prie masinių ansamblių muzikos pastūmėjo pats gyvenimas. Todėl solinė muzika, tiek vokalinė, tiek ir instrumentalinė, nebėra tokia vyraujanti, o tai teigiamai atsilieps chorų kultūros augimui. Iš to seka išvada, kad įsigalėjęs ansamblinis dainavimas kaip menas iš vienos pusės pakels visuomenės muzikalinės kultūros lygį, o iš kitos — atidengs masėms ir griežtojo polifoninio stiliaus chorų veikalų grožį.

Nes išsivystęs chorinis dainavimas negali apsiriboti vienos krypties ar vieno žanro kūriniais. Reikės taip pat ieškoti vis naujų kelių ir priemonių meninės išraiškos srityje.

Jau dabar pasireiškia stipresniuose chorų veikaluose siekimai naujų sąskambių ir naujų išraiškos priemonių. Tai diktuoja pats gyvenimas.

Pabaiga XIX ir pradžia XX amžių vaizdžiai rodo, kokiu sparčiu žingsniu einama prie naujų harmoninių priemonių panaudojimo. Tokiu būdu, dėka aukštai iškilusio iki XVI a., choro giedojimo meno yra pavyzdžių, pagal kuriuos lyginama plati sritis naujos muzikinės kūrybos. O pats gyvenimas padarys reikiamas išvadas naujo choro dainavimo technikos posūkyje.

Mūsų gyvenamas laikotarpis rodo, kad chorinių sąskambių srityje siekiama vis daugiau ir daugiau įvairumo, siekiama išnaudoti balsų spalvas (tembrą). Jas naudojant nukrypstama nuo nusistovėjusio pagrindinio balsų padalinimo: sopranų, altų, tenorų ir bosų, kuris tiko polifonijai. Ir polifonistai (anų laikų) pastebėjo didelius meninius turtus balso spalvose, ir gana plačiai jas naudojo Venecijos ir Neapolitanijos mokyklos. Tų dviejų mokyklų kompozitoriai buvo vadinami ko1oristais. Bet kolorizmas toli nebeišsivystė dėl chorinio giedojimo sumenkėjimo. Tame sumenkėjimo laikotarpyje chorų literatūroje keturbalsis giedojimas balso spalvų neišnaudojo.

Praeities patyrimai ir naujieji ieškojimai nuves į naujus laimėjimus XX a. chorų literatūros kūryboje, kurie ansamblinį dainavimą pavers vokaliniu simfonizmu. O pats dainininkų kolektyvas galės pasivadinti simfoniniu choru.

Vokalinio simfonizmo tikslas lygiai bus toks, koks yra instrumentalinio simfonizmo: sąmoningai panaudoti polifoninės ir homofoninės muzikos priemones ne tik garsų aukštumais, bet ir įvairiomis jų spalvomis. Simfoninių chorų partitūrose panaudos visai laisvus balsų kryžiavimus, o iš dainininkų pareikalaus mokėti naudotis visaip atidengtais ir pridengtais garsais, įterps solistų partijas, melodeklamacinį dainavimą, oktavinius suliedintus moterų ir vyrų balsų sąskambius ir daug įvairių balsinių bei techninių priemonių. Simfoninio choro pradinės žymės matomos iš XX a. kompozitorių chorų ansambliams parašytų veikalų.

Tokiu būdu simfoninis choras kaip stipri forma vokalinio ansamblio sieks išnaudoti visus galimus skambesius žmogaus balso, jungdama juos su įvairiomis harmoninėmis, ritminėmis, dinaminėmis priemonėmis ir koloritiniais suderinimais. Aišku, siekiant simfoniškojo choro, pradžioje reikia susipažinti su geresniais pavyzdžiais griežtojo ir laisvojo polifoninio stiliaus. Tai rekomenduotina kiekvienam pažangesniam mėgėjų chorui. Tokios muzikos galima pasiklausyti ir per radiją.

Baigdamas dar noriu pasisakyti dėl profesionalinių kamerinių ansamblių: kvartetų, kvintetų ir t.t. Tie profesionaliniai ansambliai yra tik mada, kurie neteikia gilesnių meninių vertybių. Jų tikslas — pelnytis pragyvenimą mažoje scenoje, nes didžioji scena jiems liko uždara. Jiems masinis chorų dainavimas iš viso tolimas. Apie chorų ansamblius tokie „solistai“ visai neturi supratimo ir jokių teisingų kriterijų apie gilesnį muzikos meną. Iš jų naudos chorų kultūrai negalima ir laukti. Visa viltis — muzikos mėgėjai; įvairių profesijų prasilavinę muzikoje žmonės, iš pamėgimo pasišventę chorų dainininkais, bus tikras pagrindas chorų kultūrai plėstis plačiose žmonių masėse.

Beethovenui 250
Traviata