Fortepijoninės technikos slėpiniai

1938 Nr. 3, Ignas Prielgauskas — Giedaugas

Žmogus, koks jis bebūtų, primityvus ar pažangus, gyvenimo sūkury sudaro individualų vienetą. Fizinis ir psichinis lavinimas, auklėjimas, gyvenimo aplinkybės, individo temperamentas pamainom konkuruoja ir veikia, kad jis taptų vertingu šio pasaulio piliečiu, bet, jei praskleisime gyvenimo istorijos lapą, pastebėsime, kad yra kažkas nesutvarkyta. Berods, visokių rūšių mokyklos, institutai su gudriai išgalvotomis programomis rodo didelį norą paruošti gyvenimui jaunimą visais atžvilgiais gerą, teisingą ir išmintingą pilietį, bet tikro idealo neišvystoma.

Drįstu išsireikšti: Nėra tikros meilės savo darbo užsimojime, nėra religijos, tikėjimo. Tankiausiai dirbame ir kitus verčiame dirbti lyg prievarta, be gilaus dalyko supratimo. Muzika, amžino ritmo mylimiausia dukra, sužadina tam tikras molekulas ir fibras tuose žmonėse, kurie yra pasišventę jai tarnauti. Inspiracijos keliu, kontempliacijos valandoje muzikos veikalas išplaukia iš kūrėjo sielos gelmių, tik maldos ar prašymo pavidalu gali ji būti interpretuota. Lyg „Šventoji“ išskleidžia ji savo paslaptingai vibruojančius, įtakingus sparnus į tuos, kurie trokšta savęs pažinimo keliu su ją susilieti, susijungti. Aiškesniam supratimui mano laimėjimų ieškant fortepijoninės technikos slėpinių įvedu, stovėdamas nuošaliai, į areną „nežinomą“ mokinį, kuris per mane papasakos savo muzikos pergyvenimus.

1. „Nežinomasis“ pačioje muzikos mokymosi pradžioje pajunta savyje atoniją, bejėgumą. Pamatęs gaidas, brūkšnius, ženklus, didelį baltų ir juodų klavišų skaičių, linkęs yra greičiau išsižadėti muzikos grožio pažinimo ir technikos, negu su ja susivienyti.

Bet štai! sąmoningumas, kaipo aktyvumo ženklas, evoliucijos keliu virsta gailesiu. Šis jausmo pasikeitimas skatina „Nežinomąjį“ stoti į kovą su savimi. Kovos metu iškyla jam visokie klausimai, kurie reikalauja sprendimo, iškyla abejonės, kurias reikia pašalinti.

Šią procedūrą „Nežinomasis“ vadina: dvasinis pasiruošimas muzikoje gyventi.

Įsivaizduokime šį „Nežinomąjį“ mūzos privilegijoje esantį: jis gimė ir su savimi į pasaulį įnešė gaidų ir klaviatūros pavadinimo žinojimą.

2. „Nežinomasis“, sužinojęs, kad muzika yra abstrakcija, yra protu neapčiuopiama sąvoka, yra vaizduotės padaras, jungiasi mintimi su mažučiu, kuris tik judesiu ir lankstaus ritmo ir dinamikos sukurto a! y! ma! ir panašių garsų pagalba pareiškia visus savo pageidavimus ir nusiteikimus. Domingai stebi jis vaiko pasielgimą, mato, kaip jis motinos glėbyje ištiesia rankutes, kad pasiektų kokį blizgantį daiktą, ir jį į burną deda, lyg norėtų su juo susilieti. „Nežinomasis“, persikeldamas į garsų pasaulį, veržiasi ištiestomis rankomis į erdvę, lyg norėdamas pasiekti garsų sferas. Ir štai iš jo gerklės išplaukia kažkoks muzikos motyvas. „Nežinomasis“ susijaudino, susikrėtė. Įvyko pirmas laimėjimas.

3. Žengdamas priekin, susiduria „Nežinomasis“ su dešimties pirštų ir klaviatūros santykiavimo klausimais.

Pirmo laimėjimo pagautas, „Nežinomasis“ ištiesia rankas, svyruodamas, ką daryti, susimąsto, kad didelis klavišų skaičius neleis valdyti klaviatūros, jei jis nepradės darbo nuo vieno klavišo visais pirštais. Ištiesdamas 4 pirštus stačiu kampu su delnu, prijungia nykštį, kad rankos forma išreikštų žąsies galvą (šešėlio vaizdas).

4 pirštai (be 5-to piršto, kuris prisijungia prie 1-mo piršto) susitvarko, kad galima juos viename klaviše patalpinti. Taip suglausti pirštai remiasi klaviše į vidaus pusę, kad keliant ranką lengvai galėtų veikti pečių raumenys. Atsargiau, bet su griežtu nusistatymu įleidžia jis visą rankos paruoštą aparatą į iš anksto numatytą vietą. Vaikišku naivumu pradeda „Nežinomasis“ tirti klavišo atsparumo svorį, kad nusvėręs galėtų lyg klaviše linguotis. Vaikiuką džiaugsmas apėmė, kuomet jis pasijuto ant lentos besilinguojąs, jo veide išsipylė maloni grimasa. Tai naujas laimėjimas.

4. Veido grimasa ir vidinis suvirpėjimas iškėlė „Nežinomajame“ vadinamą pirštų technikos klausimą. Į išskleidimą rankos, į išskirstymą pirštų žiūrėjo jis kaip j nusikaltimą prieš stiprybės tezę, bet staiga! išmintingumas, kilęs iš nagrinėjimo ir pastebėjimo, šaukte šaukė: „Ieškok visame vieną, atrasi viename viską“.

Nenutraukdamas kontakto tarp rankos padėties ir viso organizuoto kūno stovio, su didžiausiu atsargumu rengėsi jis j platesnį rankos pasaulį. Pajutęs per didelį piršto nuo pagrindinės padėties atsitolinimą, grįžta jis į pirmykščią padėtį, stiprinasi joje ir vėl daro mažą ekskursiją į rankos išplėtimą.

Ateina laimėjimo diena. Pajunta jis, kad atsirėmimas vienu pirštu klaviše nesiskiria nuo atsirėmimo visais pirštais klaviše, bet „pirštų technikos“ klausimas lieka neišspręstas.

5. Prisimindamas bažnyčios prisakymą: „Neapleisk žemiško pasaulio, nepadaręs sąžinės apyskaitos“, įsigilina jis j tų žodžių prasmę, įsigilina taipogi į tai, kad amžinybės ritmas per širdį, kaipo realiausią savo įrankį, puktelėjimu mus įtikina, kad žmogus nemiršta, kad mirtis yra gyvenimo formos pasikeitimas.

„Nežinomasis“ kontempliacijos valandoje atsirėmęs klaviše ir būdamas garso įtakoje, laukia konsolidacijos nežinomų jėgų, kad joms pribrendus pranyktų ir atsirastų kitame klaviše, kitu pirštu.

Technika yra neapčiuopiamas tarp gyvybės ir mirties buvimas. Kaip prabudę nepagauname prabudimo akimirksnio, ir atvirkščiai — užmigę nepagauname užmigimo momento, taip nepagaunamai įvyksta techninis vieno piršto nuo kito atsipalaidavimas.

Yra viena Tiesa, vienas metodas, jo vardas — „Pažinimas“.

Beethovenui 250
Traviata