Lietuvių kompozitorių kūrybos žymės

1938 Nr. 3, Jeronimas Kačinskas

Pastaruoju laiku spaudoje vis dažniau paliečiami tautiškos lietuvių muzikos klausimai. Tema plati ir įdomi, patraukia ne vien muzikus: kas seka meno gyvenimą Lietuvoje, ieško subendrinančių dėsnių tautiškiems muzikos pradams nustatyti. Bet vis tai yra neracionalūs lietuvių muzikos savarankiškumo patikrinimai. Iš viso sunku yra nustatyti, kur prasideda ir kur baigiasi lietuviškumas mūsų muzikoje. Juk kas žmogus — naujas (skirtingas) individas, todėl ir vienos tautos kūrėjų kūrybos keliai būna be galo skirtingi. Suvaržymas menininko tariamais bendrais tautiškos muzikos nustatytais dėsniais atimtų iš jo vyriausią kūrybos faktorių — individualybę. Jei kuriantis nesivadovaus vidujinėmis inspiracijomis, bet sieks mechaniško išorinių lietuviškų muzikos žymių ir lietuvių gyvenimo aplinkos sugretinimo su savo užmanymais, negalės iš esmės perduoti lietuviškos sielos požymių. Asmens tautiško kūrybinio nusiteikimo pradų reikia ieškoti, kada kūrėjas įvairius išorinius įspūdžius savo sąmonėje yra jau išgyvenęs. Tada kūrėjo pasąmonyje nepareinamai nuo išorinio pasaulio iškyla jo sielos charakterį atitinkančios kūrybinės užuomazgos. Intuicijai veikiant, menininkas įvairiomis garsų ir ritmo formomis išlieja savo nusiteikimą. Tuo būdu, tampriai rišdamasis su savo aš, iki pat gilumos persisunkia intuicijos pagautais virpėjimais. Tiesa, tokioje kūryboje rasime daug ko nesutampančio su dabartine mūsų pažiūra į tautiškąją muziką, ir tai todėl, kad joje bus naujų ritmo, garso ir muzikos formos elementų. Ieškant mūsų kompozitorių kūryboje tautiškumo žymių, ne tiek reikėtų kreipti dėmesį į tai, kas yra bendro su senąja lietuvių (liaudies) muzika, kiek į tai, kaip panaudoja savo sąmonėje išgyventus meno principus dabartinis lietuvis kūrėjas. Netikslu būtų apsiriboti primityviais mūsų liaudies dainų muzikos principais. Savo struktūra jos nedaug kuo skiriasi nuo kai kurių slavų tautų dainų, todėl liaudies dainos kaip pagrindas lietuvių muzikai kurti būtų per silpnas. Leiskime naujam lietuvių kompozitoriui ieškoti meno vertybių, apimančių muziką visapusiškai. Mūsų muzika tada įgys ryškų veidą, kada, išnaudojant plačias kompozicijos priemones, bus laisvai, individualiai ir išsamiai išreikštas dvasinis lietuvio būvis per garsą, ritmą, formą ir nuotaiką. Dažnai nusiskundžiama, jog daugumas mūsų kompozitorių kūrinių neatitinka lietuvių tautos dvasios, jog nesirūpinama planingu lietuviškos kūrybos ugdymu ir t. t. Tai netiesa. Lietuviška muzika nuolat formuojasi. Gal tik naujoviškos priemonės kiek paslepia nuo eilinio klausytojo tą procesą. Sąmoningas lietuviškos muzikos kūrybos laikotarpis prasideda nuo kompozitoriaus Stasio Šimkaus. Prieš tai tik Čiurlionis gyviau už kitus pajuto lietuvio sielos sąryšį su išoriniu pasauliu, kurį vaizduoja savo simfoniniuose kūriniuose. Čiurlionio kūryboje jau galima pastebėti nuotaikų, išskiriančių jo muziką iš kitų tautų muzikos. Jis betgi dar nejungė su savo individualybe muzikos struktūros smulkmenų. Ta kryptimi daug nuveikė kompozitorius St. Šimkus. Stasiui Šimkui padėjo prigimtas jo individualumas. Jis be vargo kuria nuotaiką, pagrįstą švelniu lirizmu. St. Šimkaus lirizmas laisvas nuo kasdieninio gyvenimo įtakų. Nors dvasioje siaučia audros, jo muzika nesudrumsčiama sunkiais atodūsiais. Net ir ten, kur jis vaizduoja dramatinį tekstą, vyrauja daugiau harmonijos, ritmo ir spalvų priemonių padidinimas. Visur trykšta optimizmas ir šiltas, vos pastebimas svajingumas. Nežiūrint to, St. Šimkaus muzika siekia jautrios muzikalinių minčių išraiškos. Berods, tai būtų būdingiausias bruožas, skiriantis lietuvį liriką nuo kitų tautų lirinės muzikos atstovų: nuotaikos, neturinčios nieko bendro su sentimentu, objektyviai ir nepriklausomai vaizduoja pačius subteliausius žmogaus jausmus, nenustodamos muzikalinės išraiškos stiprumo. Stasio Šimkaus muzikoje visame kame atsispindi lirizmas. Tai turi didelės įtakos jo melodijos ir ritmo struktūrai. St. Šimkaus melodijos ir ritmo slinktys daro raminantį įspūdį. Jo melodija visiškai atvira: daugiausia be paruošiamųjų, sukeliančių neramumą tonų. Tercijų, kvartų ir kvintų žingsniais į viršų ir žemyn po ilgesnių diatoniškų slinkčių palaiko lirišką melodijos pusiausvyrą. St. Šimkaus muzikoje ritmas nesiekia didelių kontrastų. Gaidų smulkinimas vyksta palaipsniui: iš ketvirtinių išplaukia aštuntinės, iš aštuntinių — šešioliktinės ir t.t. Reikia pripažinti, jog St. Šimkaus muzikoje ritmas labai suaugęs su bendra kūrinio nuotaika, todėl kitokios ritmo priemonės tik ardytų jo kompozicijos stilių.

Kazys Viktoras Banaitis savo kūryba labai artimas St. Šimkui. Gal tik kiek didesnėje (ypač ankstyvesniuose savo veikaluose) naujų harmonijos ir ritmo priemonių įtakoje. Esmėje K. V. Banaitis taip pat lirikas. Kaip St. Šimkaus lirika remiasi daugiausia melodija ir ritmu, taip K. V. Banaičio lirizmą stipriausiai pabrėžia harmonija. Atitinkamos harmonijos pajautimas yra pagrindas kurti lirinę muzikos nuotaiką. K. V. Banaičio melodija, ritmas didelėje harmonijos įtakoje, todėl visa muzika, bendrai imant, sudaro vienetą. Kvintų ir kvartų sudėties akordais, įterptomis didelėmis sekundėmis K. V. Banaitis suteikia harmonijai lengvą, mirgančią spalvą. Visi muzikos faktoriai K. V. Banaičio kompozicijoje tarnauja jo ramiai kūrybinei emocijai išreikšti.

Labai skiriasi nuo pirmųjų dviejų savo kūrybinių užuomazgų vidaus struktūra Vlado Jakubėno muzika, todėl ir jo muzikos priemonės turi kitokius kompozicinius siekimus. Vlado Jakubėno muzikos evangelija — forma. Nors jaučiamos tendencijos išlaisvinti nuotaiką iš formos hegemonijos, vienok tik formos struktūra, imant ištisai, atidengia nuotaikos virpesius. Vlado Jakubėno muzika nesiekia didelio įvairumo, bet už tat laimi labai svarbią kūrybos sąlygą — vientisumą. Jo melodinės slinktys tik pagelbsti formos užmanymams taip, kaip St. Šimkaus muzikoje jos pagelbsti nuotaikai. VI. Jakubėno forma intensyvi ir koncentruota, todėl turi daug įtakos kitiems kūrybos faktoriams. Stiprieji formos punktai traukia paskui save melodiją ir harmoniją, kurios tuo momentu įgyja audringesnį charakterį. Formos dominavimas į VI. Jakubėno muziką įveda dar vieną būdingą bruožą, būtent, smulkų ir išsamų vedamosios muzikalinės minties išnaudojimą per ritmą ir harmoniją. Tuo būdu VI. Jakubėnas mažai ką beįveda į kompoziciją, kas šiek tiek nutoltų nuo pagrindinės ritiminės ir melodinės struktūros. Šalia to viso kai kuriose vietose VI. Jakubėno muzikoje jaučiami vos pastebimi orijentalizmo atspalviai, tik jie daug ramesni ir objektyvesni, lyginant su kitų Europos tautų orjentališkoje nuotaikoje kuriama muzika.

Juozas Gruodis pirmas iš lietuvių kompozitorių, kuris pradėjo derinti savo kūrybines pažiūras su naujomis garso ir ritmo priemonėmis. Reikia pasakyti, jog J. Gruodžio harmonija, melodija ir ritmas yra labai originalūs. Jo muzika turi kiek nepastovų, bet ryškų veidą. Kiekvienas J. Gruodžio muzikos faktorius turi savo kūrybinį pradą, todėl jo harmonija, melodija ir ritmas veikia klausytoją skirtingomis nuotaikomis. Toks visapusiškas muzikos priemonių ir vidaus emocijų koordinavimas daro labai komplikuotą J. Gruodžio muzikos architektoninę pusę. Jo harmonija įtakoje audringos, kiek mistiškos nuotaikos. Akordai kuria gilius, tamsių spalvų muzikos vaizdus. Protarpiais pasireiškia praskaidrėjimai, bet tai atsitinka ten, kur kompozitorius patraukiamas ritminių inspiracijų. Pagauta tempo, jo muzika tada žaidžia įvairiomis lengvomis melodijomis ir harmonijos spalvomis. Atrodo, jog J. Gruodžio muzika siekia visiško įvairių kūrybinių emocijų ir palinkimų subendrinimo. Tie savumai, nežiūrint garso, ritmo ir formos vienijamos paskirties muzikoje, laiduoja jų savarankiškumą.

Vytautas Bacevičius, naujausios lietuvių muzikos atstovas, savo kūriniuose visiškai laisvai ir natūraliai vartoja naujas harmonijas ir melodijos priemones. V. Bacevičiaus forma yra išimtinai savarankiška. Jo kūryba pagrįsta formos, nuotaikos ir garso spalvų charakteriais. V. Bacevičius nesiblaško: prie tikslo jis eina be abejonių, todėl jo muzika visu 100% aiški. Forma, ritmas, melodija ir spalvos pateikiamos kuo aiškiausiai. Visos tos sudarančios muzikos veikalą priemonės dideliame kontakte, bet sykiu pagal savo užduotį išsiskiria atitinkamose vietose visu ryškumu. V. Bacevičiaus muzikos vaizdai, pareikšti garsais ir ritmu, tarnauja vidinėms inspiracijoms, todėl jo pasirinkta kokia nors muzikos idėja čia pat veikia visą jo kūrinio struktūrą. Vaizduodamas gamtą, V. Bacevičius persiima visu jos gilumu: jo garsų spalvos ir ritmas gauna atitinkamą nuotaiką. Kita tema taip pat jį nutraukia ligi tolimųjų savo esmės sričių. V. Bacevičiaus muzika pilna energijos: instrumentacija, harmonija ir ritmas kampuoti ir sultingi. Melodija kiek nuramina kitų priemonių įsisiūbavimą: ji dažnai parodo ir švelnesniąją kompozitoriaus pusę. V. Bacevičiaus kūryboje daug impresionistiškojo elemento, tik jo impresionizmas nėra atskiras principas garso spalvai vaizduoti. Šiam kūrybos bruožui patiekti V. Bacevičius vadovaujasi bendru savo dvasiniu būviu, nesivaržydamas atitinkamais momentais įvesti skirtingų muzikos elementų.

Baigdamas noriu pridurti, jog visus tuos vertinimus nelaikau išsamiais ir visiškai tiksliais. Nors stengiausi minėtų kompozitorių kūrybines žymes įvertinti išeidamas iš jų pačių požiūrio, spręsdamas iš akivaizdoje esančių sukurtų veikalų, vienok galėjau ne viską tinkamai pajusti. Bet tai ne mano kaltė; tokias bent mintis sukelia man, klausant šių vadovaujančių Lietuvos muzikų kūrybą. Jei kieno nors būsiu ką esminio praleidęs, kaltos gal kitos aplinkybės. Juk ne viskas pasiekia klausytoją, kas kūrėjo viduje organizuojasi, ypač jei kūrėjas su savo užgimusia idėja dar nesusigyvenęs.

Išvadoje noriu pabrėžti, jog mūsų muzikos kūryba turi tendencijų išsilieti įvairiomis muzikos išraiškos kryptimis. Gal tai todėl, jog toli buvome atsilikę nuo Europos muzikos praeito kelio. Dabar nesąmoningai veržiamės per trumpą laiką išgyventi tai, ką Europa išgyveno per šimtmetį. Nemanau, kad tą kūrybinę ekspansiją reikėtų trukdyti, ieškant kokių ,,bendrų“ lietuviškos muzikos principų. Iš viso to aišku viena: mūsų muzikų kūrybinių ieškojimų keliai taip skirtingi, jog sunku būtų nustatyti, kurio principai artimesni mūsų tautai. Šiuo atžvilgiu leiskime veikti trečiajam dalyviui — tautos pasąmoniui.

Beethovenui 250
Traviata