Populiariosios muzikos klausimu

1938 Nr. 3, Vladas Jakubėnas

Dažnas muzikalus pilietis pagalvoja apie tai: ar kiekviena muzika, kuri yra „sunkiai suprantama“, jau todėl yra gera? Ir, antra vertus, jei muzika yra populiari, daugeliui prieinama, tai ar ji dėl to yra blogesnė? Iš viso, ar šis terminas „populiari muzika“ turi savyje paniekos pradų, ar ne?

Visai tiksliai atsakyti į šiuos klausimus yra sunku, ypač mažo straipsnelio ribose; galime tačiau išreikšti keletą samprotavimų.

Kiekvieno meno idealas yra paprastumas, paprastas minčių reiškimas. Nėra tai dar joks gilumo pažymys, jei kompozitorius stengiasi savo mintį išreikšti kuo painiausiai; priešingai, jis turi mintis dėstyti taip, kad jos būtų prieinamos kiekvienam žmogui, kurs įstengia šią mintį suprasti.

Šis paskutinis apribojimas yra gan svarbus. Pačios mintys gali nebūti taipjau paprastos ir lengvai pagaunamos. Yra vis dėlto faktas, kad gilios mintys, už kurių daug kas slepiasi, dažnai nėra išsyk suprantamos. Prie to, kas didinga, gilu, žmogus turi pats lyg pakilti, pats persiimt tuo didumu. Gal tada šios mintys gali būti išreikštos ir visai paprastais žodžiais, bet jos turiniui suprasti ir atjausti klausytojas turi duoti kažką ir iš savęs.

Didžiojo kompozitoriaus idėjų pasaulis gali turėti tam tikrą specifinę atmosferą, tam tikrą minčių, jausmų kilnumą, kuris jį iškelia viršum paprastų piliečių ir padaro jo veikalą nepopuliarų, sunkiai prieinamą. Išauklėjus klausytojus, pripratinus juos prie šio painesnio meno, veikalas gali pasidaryti ir labiau „populiarus“, turėti didesnį skaičių publikos. Tačiau yra veikalų, kurie jau iš esmės yra ekskliuzyviški, apgaubti kažkokios ypatingos atmosferos, kurie lyg sako klausytojui: „tas, kas atėjo manęs klausyti, turi pakilti iki manęs; mano žodžiai skirti tik išrinktiesiems“. Tokia yra, sakysime Beethoveno „Missa Solemnis“, ar jo paskutinieji kvartetai.

Tačiau turime nemažiau genialių veikalų, kurie kalba į žmones paprastesne kalba, yra išlaikyti paprastesnių nuotaikų plotmėje. Paimkime nors ir Schuberto ar Griego muziką, ar daugelį Čaikovskio kūrinių. Tiesa, minčių gilumo atžvilgiu gal jie ir neprilygsta aniems kūriniams, bet užtat turi kitų, ne mažiau vertinamų ypatybių: paprastą, nuoširdų melodingumą, spalvingumą, lengvai pagaunamą nuotaiką.

Taigi, kaip ir į daugumą realaus gyvenimo klausimų, aiškaus atsakymo čia nėra. Į geros muzikos sąvoką įtelpa ir ta muzika, „kurią sunku suprasti“, ir ta, kuri „pati prie širdies eina“. Ir dar viena: kas vieną „veikia“, tas kitam gali būti visai „nesuprantama“, ir atvirkščiai, žiūrint, koks yra klausytojo muzikalinio išsilavinimo laipsnis.

Paskutiniais laikais ypač iškyla praktinė reikšmė tos muzikos, kuri nėra perdaug ekskliuzyviška. „Gute Gebrauchsmusik“, kaip ją vokiečiai vadina („gera vartojamoji muzika“), yra puikus ginklas prieš neskoningus šlagerius, bulvarinius romansus ir kitas publikos skonį gadinančias muzikos rūšis. Nekilkime čia taip aukštai, iki Šuberto ar Griego. Ir mažesniu mastu kiekvienai tautai reikia turėti tam tikrą kiekį pereinamosios literatūros, — t. y. ne perdaug akademiškai rimtų, bet kartu ir gero skonio veikalų. Nes be rimtų specialių koncertų nuolat pasitaiko eilinių progų, kur reikia teikti publikai perdaug jos neapsunkinančią programą. Radiofonas turi turėti ką groti, dainininkai — ką dainuoti, pianistai, ką skambinti įvairiomis progomis.

Pas mus tokios pereinamos literatūros ypač trūksta. Norint surengti vieną kitą rimtą, lietuviškai muzikai skirtą koncertą, nėra sunkumų programą sudarant. Tačiau, ruošiant populiaresnį koncertą bet kuria proga, jau atsiranda nemažų sunkumų sustatant programą. Nes groti nuolat M. K. Čiurlionies „Jūrą“ ar Gruodžio „Simfoninį prologą“ negalima, nors tie veikalai labai vertingi. Ypač trūksta mums trumpesnių veikalų orkestrui, suitų, liaudies dainomis paremtų smulkesnių veikalų, taikytų paprastesniam reikalui. Tiesa, paskutiniuoju laiku tokia literatūra pradeda atsirasti, bet su nedidelėmis išimtimis jos technikos ir skonio lygis yra per žemas. Kaip atrodo, šis klausimas taipjau greit nebus išspręstas, nes ir mūsų jaunieji kompozitoriai rodo palinkimą prie ekskliuzyvumo, prie rašymo labai rimtų veikalų, skirtų specialiems koncertams (paimkime nors ir Nabažą ir Gaidelį).

Grynojo meno atžvilgiu toksai palinkimas būtų tik sveikintinas. Nes nukrypimas į praktinę pažiūrą į muziką, prisitaikymas prie plačios publikos skonio gali pragaištingai paveikti kompozitorių produkcijos lygį. Panašų reiškinį matome Latvijoje, kur ir senesnieji kompozitoriai apskritai stovi arčiau prie „Gebrauchsmusik“ tipo, o paskutiniuoju laiku jaunoji karta ypač rašo pirmon eilėn taip, kad tai tuojau galima būtų atlikti radiofone ar kitur. Matome ten, kad kompozitoriai, kurie anksčiau turėjo labai rimtų aspiracijų, rašė veikalus vertingus, tiesa nelengvai suprantamus, bet su tauriomis tendencijomis, dabar nukrypo į pigių, bizniui skirtų choro ir solo dainelių komponavimą (esant latvių radiofone geriems honorarams už kūrinių atlikimą, tai gerai apsimoka). Taigi, per daug krypstant į ,,populiarią“ muziką irgi yra savo pavojų. Tačiau pas mus dabar yra kitokia būklė. Populiarius dalykus rašo dažnai tie, kurie tam darbui nėra pasiruošę ir neturi nei užtektinai žinių, nei skonio. O mūsų „rimtieji“ kompozitoriai yra apsiriboję savo rimtais interesais, rašo nedaug, bet užtat veikalus, skirtus labiau akademiniams koncertams, kuriems reikalinga specialiai išauklėta publika. To padariniai — radiofonui, išskyrus iškilmingas progas, trūksta lietuviškos literatūros.

Tiesa, tam tikrą priekaištą galima pareikšti ir radiofonui. Jei padarytume statistiką, kiek dažnai yra atliekami jau turimi lietuviški veikalai, ypač kameriniai ir solistiniai instrumentaliniai, tai gautume nekokius rezultatus. Viena iš priežasčių — nėra pakankamai pritraukiamos pašalinės jėgos. Visus kamerinius ir panašius veikalus turi atlikti tie patys radiofono muzikai, kurie šiaip yra apsunkinti savo eiliniais darbais. Esant sunkesniam kurio veikalo fortepijono akompaniamentui, jo radiofono akompaniatoriai nesuspėja išmokti, ir veikalas guli neatliktas. Čia reikėtų daug daugiau išplėsti ir šiaip kitų muzikų bendradarbiavimą, duodant jiems uždavinius drauge išmokti ar tai sunkesnių dainų, ar kamerinių, ar solistinių veikalų.

Bet ir mūsų kompozitoriai turėtų paskelbti ,,piatilietką“ ir pagaminti daugiau „pereinamos“, praktiniams tikslams skirtos literatūros, neapleisdami kartu ir rimtų meninių siekimų.

Traviata