Vargonai Lietuvoje

1938 Nr. 3, Konradas Kaveckas

Pirmąsias rašytas žinias apie vargonus Lietuvoje turime iš XV šimtmečio pradžios. 1408 m. balandžio mėn. 11 d. vokiečių ordino magistras Ulrichas von Jungingen išsiuntė Vytauto Didžiojo žmonai kunigaikštienei Onai klavikordą ir nešiojamus vargonėlius, vadinamą portatyvą. „Tur būt, neklysime, pasakę“, tvirtina Dr. J. Remeika, „kad tai bus pirmasai klavikordas ir pirmieji vargonėliai Lietuvoje, nes šiokie didžiūnai mėgdavo pirmienas kaip dovanas siuntinėti“. Vakarų Europoje vargonai tuo laiku jau buvo plačiai paplitę ir jau buvo tvirtai įsigyvenę, pradėjus vartoti šį „muzikos instrumentų karalių“ bažnyčiose kulto reikalams. Tiesa, vargonus jau žinojo senovės Graikijoje ir Romoje. Čia tenka prisiminti Ktesibijų Aleksandrietį, kuris 170 m. prieš Kristaus gim. išrado hidraulinius (vandeninius) vargonus. Per kelioliką šimtmečių vargonai tobulėjo, ir 1397 m. miręs vargonininkas Pranciškus Landino, vadinamas „Cieco“, arba Aklasis, kurio primityvios kompozicijoj iki šių dienų išliko, yra vaizduojamas su portatyvu ant kelių.

Reikia manyti, kad Vytautas D., statydamas bažnyčias, aprūpino jas ir vargonėliais, vadinamais pozityvais, kurių ir dabar dar galima rasti mūsų senesniose parapijose. Bet tikrų žinių neturime.

Tolimesnes žinias apie pozityvus (tai buvo vargonėliai kelių balsų ir be pedalų) mūsų bažnyčiose sužinome iš Kauno arkivyskupijos kurijos metrikacijos archyve esančių bažnyčių vizitacijų aktų ir inventorinių sąrašų.

Gaila, kad šios žinios prasideda tik nuo 17 šimtmečio antrosios pusės. O vargonais tais laikais ne mažiau rūpintasi, negu šiais laikais vizitacijų metu. 1676 m. vasario mėn. 8 d. Akmenės parapijos vizitacijos akte randame šį būdingą įrašą, kuris ir šių laikų daugeliui bažnyčių labai tiktų: „Organum Positivum, cum šit destructum, tenebitur omnino R. Parochus restaurare, ne Ecclesia sileat“ (Vargonus, kadangi jie sugriuvę, turi Gerbiamas Klebonas būtinai sutaisyti, kad bažnyčioje nebūtų tylima). Tų pačių metų vizitacijos aktuose pažymėta, kad Šiaulių bažnyčioje rasta naujai atremontuoti 12 balsų vargonai, kurių pataisymas atsėjęs 800 auksinų. Tiekos pat balsų vargonai buvo ir Joniškyje. Bet buvo bažnyčių ir be vargonų. 1590 m. įkurtoje Palangos parap. bažnyčioje rasta „Chorus pro musica sine organo“.

            Tais 1676 m. vizitatorius randa eilę naujai pastatytų pozityvų: Laukuvos, Gaurės, Kėdainių ir kitose bažnyčiose. Žvingių vizitacijos akte įrašyta: „Vargonus, paprastai vadinamą pozityvą, turi įsigyti. Bažnyčia ir vargonininką turi išlaikyti ir lėšų tam reikalui turi turėti“.

Varnių katedroje Žemaičių vysk. A. Giedraitis 1817 m. pastatė 16 balsų vargonus su trejomis dumplėmis. Katedroje vargonininkavo bajoras Vincas Hlodkovskis.

Be vargonų, inventorių sąrašuose randame ir kitų muzikos instrumentų,

Pav., 1807 m. Apitalaukio bažnyčios inventoriaus sąraše randame 7 balsų pozityvą, už kurį buvo mokėta 200 talerių, be to 2 bugnus — „mušti per atlaidus“, 2 naujas valtornas ir 2 naujai Mitavoj pirktas triūbas. O vargonuose būtinai turėjo būti būgnelis ir žvaigždė su skambučiais.

Labai gaila, kad dabar nežinome nė vienos tų tipų vargonų dispozicijos.

Išimtį sudaro Kretingos vargonai. Kadaise jie buvo didžiausi Lietuvos vargonai. 1923 m. „Šv. Pranciškaus Varpely“ kun. Ruškys pateikia smulkesnių žinių apie tų vargonų atsiradimą. Kretingos bažn. vargonai esą pastatyti 1619 m. grafo Jono Karolio Chodkevičiaus lėšomis. Vyskupas Valančius mano, kad vargonus padirbdino Švedijoje, o iš vienuolyno archyvo žinių aiškėja, kad jie pirkti Karaliaučiuje už 16.600 florinų. Tai buvo 36 balsų vargonai, su 2 manualais ir su pedalais.

1716 m juos remontavo meistras Irenėjas Čuvinskis iš Kuršo, ir jam atlyginta 6.000 timpų už darbą.

1851 m. vizitaciniame akte randame paminėtus didžiuosius 36 balsų vargonus ir naujus mažesnius 8 balsų vargonėlius.

1925 metais Kretingos vargonus remontavo B. Goebelis iš Karaliaučiaus, kuris pakeitė visus medinius vamzdžius metaliniais. Už darbą ir medžiagą sumokėta 45.000 Lt. Dabartiniai vargonai turi 31 balsą, 2 manualus ir pedalus. Gaila, kad tie seniausieji Lietuvos vargonai neišliko ir nebuvo restauruoti savo originalioje sudėtyje.

Vieni modernesnių vargonų yra Kaune, tėvų jėzuitų bažnyčioje. Juos pastatė Goebelio firma 1933 m. Tai pneumatiški, su dviem laisvom kombinacijom, 33 balsų su 3 manualais ir pedalais vargonai. Malonu pastebėti, kad tai yra vieninteliai Kaune vargonai, kuriais tėvų jėzuitų leidimu galima koncertuoti. Čia savo koncertus surengė daugelis mūsų vargonininkų.

Iš vargonų meisterių ypač nusipelnė 1912 metais miręs J. Rudavičius iš Vilniaus. Tai buvo, a. a. prof. Juozo Naujalio žodžiais tariant, „meistras – menininkas“. Jis pastatė eilę puikių vargonų Lietuvoje: Kaune bazilikoje ir Metropolijos Seminarijoje, Vabalninke ir kitur. Šiuo metu pačiais didžiausiais vargonais Lietuvoje tenka laikyti Kauno arkikatedros bazilikos vargonus. Apie pirmuosius jos vargonus žinoma tik tiek, jog tai buvę keliolikos balsų senoviški vargonėliai ir į juos buvo lipama laiptais į bokštą. 1882 m., prie vyskupo Beresnevičiaus, Dvasinės Seminarijos profesoriaus Paliulionio rūpesčiu buvo pristatyta dabartinė baliustrada. Tais pačiais metais pastatyti ir nauji 50 balsų vargonai, kuriuos ir šiandieną girdime. 1895 m. tas pats didelis bažnytinės muzikos mėgėjas prof. Paliulionis, jau būdamas vyskupu, tuos vargonus padidino 13 balsų ir įdėjo pneumatišką mašiną. Tai Įžymiojo J. Rudavičiaus darbo instrumentas, išdėstytas trimis manualais ir pedalais.

Beethovenui 250
Traviata