Straipsniai

Ðventë

Didþioji muzikø paroda

Lietuvos  radijo  programos  „Klasika“  klausytojai iðrinko

„Didyjá muzikø paradà“ skambiausiu 2004 metø rengi- niu. Renginá transliavo LRT radijo programa „Klasika“   ir 2 televizijos programa

– Rimvydas Þigaitis. Pasak jo, „svarbiau- sias „DMP“ tikslas – eksponuoti atlikëjø meno dabartá ir ávairovæ“. Ne menkesnis siekis – suteikti þiûrovams ir klausyto- jams galimybæ per devynias valandas pamatyti daugybæ skirtingiausiø Lietu- vos muzikø. Taip skatinama pagunda atlikëjus lyginti – katras puikus, katras puikiausias. O kartais paprasèiausiai ágy- vendinama viltis pagaliau su jais susipa- þinti, kad ir labai trumpai, nes juk, kaip sako, pirmam áspûdþiui pakanka pirmø- jø septyniø natø ar akordø. Plësdami erdves, ðiø metø „DMP“ dalyviai rengë iðankstinius koncertus Marijampolëje ir Druskininkuose.

Pasak R. Þigaièio, „DMP“ – didþiau- sias atlikëjø meno renginys: „Lietuva labai turtinga gerø atlikëjø, nuolatos atsi- randa vis naujø muzikø, tad nenuostabu, kad á paradà nesutelpa visi norintys jame dalyvauti“. Atrodytø, atlikëjø perteklius turëtø skatinti kurti reiklias atrankos sà- lygas, bet, anot  profesoriaus,  jos,  nors ir   kiek  neáprastos,  ágyvendinamos   ne-

„Liepaitës”  ðventæ  praturtino jaunatvið-

VILNIUJE AÐTUNTÀ KARTÀ

AIDËJO „DIDÞIOJO MUZIKØ PARADO“ AKORDAI

Vos ne visi paklausti paþástami pa- reikðdavo, kad paradas – tai eitynës, þygiavimas. Retas þygiavimà susiedavo su rodymu, apþiûrinëjimu. O „Didþiojo muzikø parado“ („DMP“) organizatoriai siûlo prisiminti, kad paradas – tai  ne vien þygiavimas, o  ir  rodymas (parody-

mas!), ðiuo atveju – Lietuvos atlikimo meno paroda. O kuo gi paradas skiriasi nuo parodos? Jei nekreipsime dëmesio á vienà niuansà, – niekuo. Tiesiog parado metu eksponatai juda prieðais þiûrovus, o parodoje visa vyksta prieðingai.

„DMP“ aðtuntà kartà tapo savita slen- kanèiø eksponatø paroda. Ðios atlikëjø meno ekspozicijos organizatorë – Lie- tuvos  muzikø  sàjunga,  kurios  vadovas

kais balsais

Ðventë

sunkiai. „Pirmenybë visuomet teikiama dar nedalyvavusiems ir talentingiems jauniesiems atlikëjams. Visuomet kvie- èiame tuos, kuriø reikia viso koncerto ar jo dalies dramaturgijai suformuoti. Nusi- stovëjo dieninë ir vakarinë dalys, kurios daþniausiai ir diktuoja atlikëjus. Dieninë dalis skiriama jauniems arba pirmà kartà dalyvaujantiems muzikams, tuo tarpu vakare rodomas pripaþintø muzikø at- likimo menas, o paskutinës  akimirkos jau  tradiciðkai atitenka dþiazui“, –   sako

R. Þigaitis.

Niekada në neátariau, kad esama reikalavimø ir programai. „Programos reglamentas – laikas, privaloma kûrinio trukmë – apie deðimt minuèiø. Atlikëjas turi iðsirinkti efektingà ir ðventiðkà kûri- ná, kuris ágalintø parodyti jo meniná ádir- bá, paèià geriausià jo „spalvà“, atskleisti visà turimà talentà“, – tvirtino Lietuvos muzikø sàjungos vadovas.

Jau tapo áprasta ðiame renginyje skelbti ir apdovanoti „Auksinio disko“ laureatus. Anot prof. R. Þigaièio, „Teat- ro sàjunga, Raðytojø sàjunga turëjo savo apdovanojimus, Kompozitoriø sàjunga taip pat kaþkà panaðaus rengë, taèiau muzikai oficialiø apdovanojimø netu- rëjo. Reikëjo kà nors daryti, pristatyti, pademonstruoti atlikëjø nuopelnus. Pa- rodyti, kad tai kam nors rûpi. Dabar á vienà nominacijà pretenduoja po keletà atlikëjø, ir kyla daug ginèø. Muzikai ver- tina ðá prizà, ypaè dþiazo atlikëjai, kurie dþiaugiasi, kad jø menas prilyginamas akademiniam, rimtajam ir profesionalia- jam menui“.

Kasmet nuo 2001 m. laurais apipina- mi instrumentininkai, vokalistai, muzi- kø kolektyvai, dþiazo atlikëjai ar ansam- bliai. Ðiemet tokios garbës sulaukë smui- kininkas Vilhelmas Èepinskis, tenoras Algirdas Janutas, Èiurlionio kvartetas ir dþiazo virtuozas Eugenijus Kanevièius. Paskutinë pagarba pareikðta ryðkiausiai ir aktyviausiai koncertavusiam birbyni- ninkui Antanui Smolskui, kuris  paskuti-

Pianistë Ðviesë Èepliauskaitë

ná kartà grieþë pernykðèiame „DMP“.

Vis dëlto „DMP“ „labiausiai orientuo- tas á muzikø neprofesionalø ar muzikos mëgëjø auditorijà“, – paþymëjo R. Þigaitis. Kaip pasakytø didysis Immanuelis Kantas, paradas skirtas þmonëms, no- rintiems patirti „suinteresuoto malonu- mo“ bûsenà, siekiantiems tik estetinio malonumo, o ne tiems, kurie stengiasi áþvelgti prasmæ, tikslà ar prieþastá. Gal todël „DMP“ dalyviai viliojami netikë- èiausiais kontrastø sàþaismiais ir skirtin-

giausiø þanrø bei stiliø kûriniais.

Daugybë ðëlstanèiø, solidþiø, ákve- pianèiø, suglumusiø muzikø 2004 m. lap- krièio 20 d. Filharmonijos salëje sukûrë panaðiø neturinèià muzikos puotà. Atli- këjai degë nuoðirdþiu noru atiduoti savo muzikinæ dovanà „uþ aèiû“ bei troðkimu dalyvauti ir taip pirmà arba jau kelintà kartà bûti stebimiems daugiau negu tûks- tanèio salëje esanèiø bei dar kaþin kiek televizijos ar radijo klausytojø.

Asta PAKARKLYTË

RYTO MARATONAS

Ðventës pradþia lygiai vidurdiená kaip visada buvo originali, triukðminga ir  efektinga. Scenà uþkariavo  muðamieji

– „Trimito“ orkestro marðinës perkusijos ansamblis. Tai penki  jauni, entuziastin- gi atlikëjai: Marius Ðinkûnas, Rolandas Butavièius, Mindaugas Stundþia, Regi- mantas Surdokas ir Darius Paðiûnas. Nuskardëjus fanfaroms, parado pradþia virto gyvybinga muðamøjø ir vario fies- ta su karðtais, gyvybingais ir audringais ritmais.

„Lantamus ad gloriam musicas“. Kituo- se kûriniuose (J. Baltramiejûnaitës „Ûpa- va karvelëlis“, S. Haerkoeneno „Rytas prie  jûros“),  kuriems  pritarë  D.  Petru-

LNSO smuikininkø kvartetas

èionytë (fortepijonas), merginos dainavo linguodamos, plodamos, vaizdavo këli- màsi rytà, bangø siûbavimà. Lyriðkà J. Rutterio kûriná „Þvelk á pasaulá“ jos taip uþtraukë, kad net ðirdá suvirpino.

Treèiasis „DMP“ dalyvis Arvydas Kazlauskas (saksofonas) atliko P. Bonne- au „Caprise en forme de valse“ ir J. A. Demerssemano „Fantaisie sur un theme original, for saxophone & piano“ (fortepi- jono partijà skambino Dainius Jozënas). Kai scenoje kartu muzikuoja tokie atlikë- jai kaip A. Kazlauskas ir D. Jozënas, belie- ka tik groþëtis nepakartojamu saksofono ir fortepijono duetu.

Publikà suþavëjo romantinës dvasios pianistë Ðviesë Èepliauskaitë (fortepi- jonas). Didþiausià atlikëjos repertuaro dalá sudaro kompozitoriø romantikø kûriniai. Ypaè jai artima F. Chopino kû- ryba. Ðákart Ð. Èepliauskaitë publikai pa- dovanojo savo mylimo kompozitoriaus Valsà As-dur ir puikaus, stebinanèio profesionalumu ir kûrybingumu kompo- zitoriaus J. Tamulionio kûriná „Fantaisie à la Frederic“, op. 295.

Ðiø metø parade buvo nemaþai dai- nuojama ne tik su orkestrais. Santûriai lyriðkos þavingosios Vidos Taurinskaitës (sopranas) ir publikos simpatijas jau pel- niusio Deivido Staponkaus (baritonas) pasirodymus lydëjo pianistë Audronë Juozauskaitë. Spalvingoje programoje pasirodë tarptautiniø konkursø laureatë dainininkë Milda Smalakytë (sopranas), kuriai fortepijonu pritarë Renata Krikð- èiûnaitë.

Tradiciná santûriai elegantiðkà ávaiz- dá iðlaikë Lietuvos nacionalinio simfo- ninio   orkestro   smuikininkø   kvartetas

nuodamas birbynës spalvingumà puikiai

atstovavo Klaipëdos muzikus

ninkas Algirdas Radzevièius, dirigentas vyr. leitenantas Eimantas Anskaitis). Pavydëtina parengtis, netikëta rikiuoèiø kaita ir áspûdingas tvarkos laikymasis suþavëjo akimirksniu. Sinchroniðkai ir nepaprastai tiksliai atliekamos ávairiau- sios marðiruotës ir valso þingsneliai nesutrukdë deramai atlikti net paèiø virtuoziðkiausiø melodijø vingiø. Orkest- ras tviskëjo variu, tvarka ir skambesio ðvara.

Antrojoje dalyje suskambo impozan- tiðki  vargonø  solo  garsai,  kiek    vëliau

• Algirdas Verbauskas, Aurelija Stelio- nytë, Ilona Girdþiûnaitë ir Barbora Do- markaitë, – atlikdamas ðiuolaikinio kom- pozitoriaus B. Hummelio Divertismentà keturiems smuikams.

Vienas skambiausiø pirmosios dalies akordø  –  Vilniaus  akordeonø orkestras

„Cancona“ (vadovas R. Sviackevièius), per septynerius gyvavimo metus sulau- kæs puikiausiø ávertinimø, pelnæs darbð- taus, aktyviai koncertuojanèio kolektyvo vardà. Orkestro programoje skambëjo lyriðka, egzotiðka muzika. Ðalia  H. Bollo kûrinio „Inmortal“, skirto kompo- zitoriaus A. Piazzollos atminimui, akor- deonø orkestras klausytojus suþavëjo ugninga muzika, atlikdamas E. Tillo Kalke’s „Samba Negra“ ir  M.   Kaþlajevo

„Lezginkà“.

Akordeonø orkestro „Cancona“ ðëlsmà keitë Vilniaus Karoliniðkiø mu- zikos mokyklos jaunuèiø dþiazo orkest- ras, kuris susikûrë 2004 m., paskatintas aukðtesniøjø klasiø mokiniø bigbendo sëkmës. Jaunieji artistai atliko klasikinio dþiazo standartus, kuriuos originaliomis improvizacijomis pagyvino uþburiantys Nacionalinës premijos laureato Petro Vyðniausko saksofono garsai. Kai kurie klausytojai, suþavëti virtuoziðko jaunu- èiø dþiazo orkestro muzikavimo, net paðoko ið vietø.

Scenà palikus jaunøjø atlikëjø or- kestrui, publikà uþvaldë ir sugraudino tarptautiniø konkursø laureato pianisto Gintaro Januðevièiaus pagroti S. Rachma- ninovo  Du  etiudai-paveikslai,  op.  39  ir

P. Èaikovskio-M. Pletniovo Dvi pjesës ið koncertinës siuitos „Spragtukas“. Ginta- ras taip audringai skambino fortepijonu, kad þiûrovai, nesulaukæ net kûrinio pa- baigos, apdovanodavo já griausmingais plojimais.

Talentingas jaunimas groja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos saksofonø kvartete „Diferences“. Tai Kæstutis Vaigi- nis (vadovas), Justë Sakalytë, Jevgenijus Snytkinas, Vygintas Kisevièius. Kolek- tyvas, susikûræs 2002 m., aktyviai daly- vauja ávairiuose muzikos projektuose ir renginiuose.

Muzikiniame maratone dalyvavo Ni- jolës Jautakienës vadovaujamas Kauno sakralinës muzikos mokyklos  mergai- èiø choras „Pastoralë“, ásikûræs 1979 m. Platus sakralinës muzikos repertuaras, paávairintas lietuviø liaudies  dainomis ir naujais lietuviø autoriø kûriniais, taip pat senovinës muzikos klasika, sudarë galimybes kolektyvui atverti ne tik þy- miø Europos ir JAV baþnyèiø ir katedrø, bet ir universitetø saliø duris. Mergaièiø choras, atlikæs du G. Jautakaitës kûrinius

• „Pokalbá su Èiurlioniu“, „Maþuosius prezidentus“ – ir L. Bernsteino „Að esu nuostabi“ ið miuziklo „Vestsaido istori- ja“, iðsiskyrë jautriu, lyriðku ir subtiliu skambëjimu.

Po lyriðkø mergaièiø choro „Pasto- ralë“ kûriniø salëje griausmingai su- skambo A. Dvořáko „Te Deum“, op. 103, kurá atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choras ir simfoninis orkest- ras, Lietuvos akløjø choras „Vilnius“ bei solistai Jurgita Adamonytë (sopranas) ir Konstantinas Pankraðovas (bosas). Va- dovai – Robertas Ðervenikas ir Povilas Gylys.

Lietuvos muzikos ir teatro akademi- jos choras ir simfoninis orkestras – tai vi- sad jauni kolektyvai, kuriuose muzikuo- ja ðios aukðtosios mokyklos studentai. Prie jø prisidëjæs akløjø choras „Vilnius“ per 30 veiklos metø parengë ir  atliko apie 750 ávairiø epochø ir þanrø kûriniø. Visi kolektyvai daug koncertuoja Lietu- voje ir uþsienyje, dalyvauja ávairiuose festivaliuose, konkursuose.

Ryto maratonà uþbaigæs A.   Dvořáko

„Te Deum“, op. 103 suskambo pakiliai, griausmingai. Atlikëjai pajuto savo jëgà ir muzikavo itin ryþtingai, jø uþsidegi- mas tryðko upeliais.

Asta LINKEVIÈIÛTË

PO DIDÞIOJO PJÛVIO

Po didþiosios pertraukos lyg koks gei- dþiamiausias gardësis publikai pasirodë Lietuvos vidaus reikalø ministerijos rep- rezentacinis puèiamøjø orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas  pulki-

• kontempliatyvus kontraboso balsas. Vargonus valdë Leopoldas Digrys,  ku- ris atliko J. S. Bacho muzikos ðedevrà
• Tokatà ir fugà d-moll. Kadangi, pasak mano dëstytojø, genijai nekritikuojami, skubu apraðyti hipnotizuojanèià Eugeni- jaus Kanevièiaus improvizacijà kontra- bosu „Rudens eskizai“, kurià, beje, pats atlikëjas ir sukûrë, o gal net uþfiksavo natomis. Pamàstymai kontrabosu primi- në meditacijà. Iðpuoselëti, slapûs, net fantasmagoriðki garsai (kad ir su nereta elektronikos pagalba) ausiai suteikë dau- gybæ nestandartiniø potyriø.

Vakarinëje parado dalyje pasirodë du trio ansambliai. Pirmasis iðkart sudomi- no ámantria sandara: Vytautas Tetenskas pûtë birbynæ, Rasa Kulikauskienë skam- bino   fortepijonu,   Tomas    Kulikauskas

• vibrafonu, ir bûtent tokia sudëtis buvo pagrindinis smagesys. Patraukliu atliki- mu, kaitra blykstelëta tik retkarèiais. Gal kaltas neretai romus kûriniø pobûdis? Buvo atlikta V. Budrevièiaus „Pajûrio pasaka“, Y. Anthony’o „Hoe-down!“ ir

B. Mûro „Linksmasis pokalbis“.

Originalus ansamblis – klasikinis fortepijoninis prof. Leonido Melniko (for- tepijonas), Boriso Traubo (smuikas) ir Valentino Kaplûno (violonèelë) trio. Atli- këjai nusprendë lakoniðkai supaþindinti su kompozitoriaus F. Kreislerio kûryba, atlikdami tris jo pjeses. Programëlëje raðoma, kad „kritikai paþymi puikià an- samblio atlikimo kultûrà, stiliaus pojûtá, improvizacijos raiðkà“. Nesutikti su tuo tikrai neástengiu, tegaliu pridurti,  kad ðie vyrai scenoje atrodë uolûs ir  þvitrûs.

Vakaro dalyje netrûko ir balsingø vokalistø. Jau paþástamas moteriðkasis Astos Krikðèiûnaitës (sopranas) ir Aud- ronës Kisieliûtës (fortepijonas) duetas, kreipdamas dëmesá á smulkiausias deta- les, atliko G. Bizet vokalines kompozici- jas. Iðsiduosiu, kad Giedriaus Prunskaus ir Algirdo Januto dainavimà girdëjau pirmà syká, taèiau balsø atspalviai, nepa- prastas vokalo meistriðkumas ir charak- teringa iðraiðka atmintyje padarë ið tolo regimà ákarpà. Nepriekaiðtingas tenoro Algirdo   Januto   ir   Artûro   Anusausko

Ðventë

KLAUSYTOJØ LÛPOMIS

Jûratë (pedagogë): Renginyje lankausi ketvirtà syká. Labai patinka, kad koncertuoja ávairûs kolektyvai, vienà kartà susiruoðusi pamatau daugybæ atlikëjø, pagaliau – svarbu ir kaina. Patinka, kad atliekami ávairûs kûriniai, kolektyvai greit keièiasi, ádomu klausyti. Deja, Filharmonijoje lankausi vos porà kartø per metus. Paprastai ateinu á popietinæ „Didþiojo muzikø parado“ dalá. Manau, kad sëdëdama Filharmonijoje nuo 12 val. tiesiog pavargèiau. Ðávakar laukiu smuikininko V. Èepinskio pasi- rodymo. Ðiaip ar taip, man ádomûs visi – juk èia galima pasiklausyti ir naujø, man dar neþi- nomø muzikø.

Mindaugas (studentas): Ádomu, kad paradas vyksta vienà kartà per metus, skamba ávairi muzika. Apskritai klasikinës muzikos klausau ne kasdien, taèiau kai toks  renginys

– kodël ne.

Elena (pedagogë): Esu pati tikriausia ðiø renginiø gerbëja, buvau visuose muzikø para- duose, net iðsaugojau jø programëles. Ðiemet jau buvau iðsigandusi, kad „Didysis muzikø paradas“ nebeávyks... Þodþiu, duok Dieve, kad tik bûtø.

Vilius (programuotojas): Tarnauju ka- riuomenëje, jauèiuosi atitrûkæs nuo rimto ir civilizuoto pasaulio, tad turëdamas progà mielu noru èia atëjau. Prieð tarnybà klasiki- nës muzikos klausydavau tikrai daþnai, man ji patinka. Ðá vakarà norëèiau iðgirsti J. S. Bachà, bûtent vargonø kûrinius, W. A. Mozartà... Þinau, kad ðá vakarà nepavyks, bet mielai pasi-

klausyèiau J. Strausso kûriniø.

Nijolë (bibliotekininkë): Paprastai sten- giuosi ateiti á antràjà dalá. Manau, kad tada bûna ir ádomesnë programa, ir atlikëjai. Ðiaip esu Petro Vyðniausko gerbëja.

Algimantas (trimitininkas): Atvykau ið Klaipëdos, Juozo Karoso muzikos mokyk- los. Pirmà kartà klausausi „Muzikø parado“, renginys tikrai ádomus: susirenka rimtos muzi- kinës pajëgos, kurios sutelktos á vienà vakarà. Skamba ávairiø þanrø kûriniai. Girdëjau visà koncertà, taèiau iðskirti nieko nenorëèiau.

Nijolë (chemikë): Manau, kad kiekvie- nais metais ðis koncertas vis geresnis: daug atlikëjø, ávairiø þanrø muzika. Ðiandien bûèiau norëjusi iðgirsti pirmojoje dalyje skambëjusià programà, taèiau viskas priklauso nuo  laiko

• tad ðiandien á jà nebespëjau. Mëgstu muzikà ir, aiðku, labiau klasikinæ negu estradinæ. Taip pat patinka dþiazas, taèiau koncertuose lan- kausi ne itin daþnai. Trûksta ir laiko, ir gana brangu.

Algirdas (inþinierius): Nesistengiu spëti á mëgstamø atlikëjø pasirodymus. Man kaip tik ádomu, kad èia iðgirstu ir naujus, negirdëtus muzikus. Mëgstu klasikinæ muzikà. Lankiausi keturiuose  „Didþiuosiuose  muzikø paraduose“

• ið esmës visi renginiai panaðûs, taèiau smagu, kad kasmet atlikëjai ðiek tiek keièiasi. Pernai girdëjau, ko gero, tris ketvirèius visos programos, o ðiandien – pusæ.

Kalbino Milda CELIEÐIÛTË

Giedriaus Prunskaus ir Dainiaus Kepeþins- ko pasirodymas ðventëje

duetas, kupinas muzikinës elegancijos ir skoningumo, iðtirpdë menkiausias atsai- numo þymes. Buvo atlikta V. Bellini „Fe- nesta che lucivi“, S. Cardillo „Core’ngra- to“ ir C. Bixio „Parlami d’amore, Mariu“. Ðmaikðtus ir aiðkia dikcija pasiþymintis baritonas  G.  Prunskus  ðelmiðkai  atliko

M. Musorgskio „Mefistofelio dainà apie blusà“  bei  átikinamai  reèitavo,  o vëliau

Karoliniðkiø MM jaunuèiø dþiazo orkes- tras suþavëjo publikà

Muzikos barai /4

Iðgirdus smuikininko Vilhelmo Èepinskio ir Loretos Chaidarovienës (fortepijonas) duetà, taip pat apniko min- tys apie nesuderinamumà. Laibus smui- kininko   piano   atspalvius   efemeriðkais

Brandþiai pasirodë fortepijoninis trio – Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplûnas

Kauno bigbendas, vadovaujamas Ro- mualdo Grabðto, pasirodë ne tik nuo- taikingai, bet ir nustebino nematytu instrumentu – milþiniðku tikruoju anglø ragu, kurá pûtë virtuozas ið Maskvos Ar- kadij Ðilkloper

Asta Krikðèiûnaitë ðiandien iðgyvena me- ninæ brandà – tai liudijo ir pasirodymas parade

pavertë rupus ir ðiurkðtokas fortepijono pritarimas. Subtiliai gleþnas V. Èepins- kio muzikines frazes subadydavo dygus fortepijono garsas.

Atlikimo menà demonstravo ir du kerintys kvartetai. Itin originalus ir vie- netinis muzikø ketvertukas – Kæstuèio Grybausko pianistø kvartetas  (Kæstu- tis Grybauskas, Vilma Rindzevièiûtë, Giedrë Gabnytë ir  Luiza  Ambarcumian)

– vertë þavëtis jau vien pamaèius, kaip nesavanaudiðkai muzikai dalijasi kelias oktavas ir kelias melodijos natas. Toks iððûkis reikalauja ypatingo ádirbio ir ansambliðkumo, juolab kad atlikimo tempas A. Chaèaturiano „Ðokyje su kar- dais“ buvo tiesiog paðëlæs. Po ávairiausiø buitiniø þanrø smagumynø Èiurlionio kvarteto programa galëjo pasirodyti apa- tiðka ir vangoka. Jis atliko A. Borodino Noktiurnà ið Antrojo styginiø kvarteto D-dur ir H. Villa-Loboso Allegro con fuo- co ið Treèiojo styginiø kvarteto. Bet   kaip

að apsirikau! Kiekviena pagrieþta nata suþibo gaivia, jaudinanèia ir grakðèia garsø atðvaiste. Sumaniai ir rafinuotai grieþiantis kvartetas (Jonas Tankevièius, Darius Dikðaitis, Gediminas Daèinskas, Saulius Lipèius) nestokojo atidumo iki paskutiniø kûrinio natø.

Kaip minëta, „DMP“ dalyviams kelia- ma sàlyga pasirinkti efektingà ir nuotai- kingà kûriná, taèiau Klaipëdos kamerinis choras „Aukuras“ (vadovas Alfonsas Vildþiûnas) ðios nuostatos bemaþ nepai- së. Efektingumo  bei  þvalumo  tikëjausi ir suþinojusi, kad kolektyvas lauþo akademinio choro stereotipus, renkasi artistiðkà ir demokratiðkà repertuarà. J. Tamulionio kûrinyje „Ite, musica est“ (jo koncepcija – atlikëjams nebûtina iðsijung- ti mobiliojo telefono garso, o juo labiau to nereikia daryti dirigentui, kuris bet kada gali nutraukti koncertà ir   atsiliepti á skambutá) teatralizuotø detaliø buvo, taèiau didþiàjà pasirodymo dalá vyravo drovûs ir neskubûs M. Lauridseno bei J. Busto kûriniai, atliekami itin ilgesingai.

Netrukus scenoje atsiradus „Sosti- nës vario kvintetui“ (Algirdas Januðevi- èius, Saulius Antanas Þvirblis, Marius Rancovas, Vygantas Ðilinskas ir Darius Baþanovas), ðëlsmo ir mitrumo nestigo. Kvintetas techniðkai atliko L. Andersono

„Trimitininko atostogas“ ir D. Ðostakovi- èiaus Satyriná ðoká.

Deramai     buvo       pagerbtas     pernai

„DMP“ paskutiná kartà grieþæs veikliau- sias ir ryðkiausias birbynininkas Antanas Smolskus. Vël skambëjo  kompozitoriaus

R. Þigaièio „Ryto melodija“, daugelá kar-

tø grieþta ðviesaus atminimo birbyninin- ko. Ðásyk jà atliko saksofonininko Petro Vyðniausko ir Sauliaus Ðiauèiulio (forte- pijonas) duetas. Prieð tai itin liaudiðkà, monotoniðkà ir lietuviðkai lyriðkà A. Braþinsko „Melodijà“ pagrojo  Birbyniø ir kankliø ansamblis (vadovas Egidijus Aliðauskas).

„DMP“ atomazgoje velnioniðkai siau- tëjo dþiazas. Iki ðiol neásivaizdavau, kad dþiazà galima groti valtorna, dûdmaiðiu ar, dar neátikimiau, alpiø ragu. Egzotið- kus garsus skleidë Skirmanto  Sasnaus- ko puèiamas ir maigomas dûdmaiðis. Drauge su Dainiaus Pulausko ansambliu atlikëjas grojo savo paties iðdykëliðkà kompozicijà „Dûda“. Prieð tai muzikas demonstravo grojimo trombonu meist- riðkumà. Vejantis lauk slogumà A. Anu- sausko dþiazo kvartetas  energingai  ir, be abejo, stulbinamai atliko vienspalves dþiazo kompozicijas.

Kai jau ëmë atrodyti, kad nieko ðau- niau iðgirsti ir iðvysti tiesiog neámanoma, á scenà ásiverþë smarkusis Kauno bigben- das (vadovas Romualdas Grabðtas) su Arkadijumi Ðilkloperiu pirmagalyje. Tik pamanykite, keturiø metrø ilgio, ðonuo- se beskyliu alpiø ragu A. Ðilkloperis vir- tuoziðkai ir átikinamai atliko ávairiausius melodijø vingius. Ðis muzikas – tiesiog lûpø virtuozas. Nekà maþiau áspûdingai jis pûtë ir valtornà. Atlikimo technikos kulminacija – þavus Petro Vyðniausko ir Jano Maksimovièiaus saksofonø duetas.

Atmenate, yra toks vamzdelio pavi- dalo þaislas kaleidoskopas – já krutinant, viduje mainosi daugybë ávairiausiø kris- leliø, atspindimø, rodos, iki begalybës, stiklo ðukelës formuoja malonius ir spar- èiai kintanèius vaizdinius. Jei ne kaleido- skopiðkasis „Didysis muzikø paradas“, iðties bûèiau pamirðusi ir ðá þaislà, ir specifinæ jo veikimo idëjà.

Asta PAKARKLYTË

Paþintis

Balso

anatomija: nuo Benedictus iki Hercogo

Paþintis  su  „Auksinio  disko  2004”  laureatu Algirdu Janutu

iki sunkiai valdomos erotinës aistros su Madalena.

Þmogaus balsas tobulesnis ir tauresnis uþ bet kurá orkestro instrumentà. Ir tik jis vienintelis gali atskleisti paèià neapèiuopiamiausià jausmø sritá – þmogaus ðirdies pojûtá.

Muzikos barai /6

Janutui dainuojant, Benedictus ið Ba- cho Miðiø h-moll

Su pianiste Graþina Ruèytë atlikta labai daug muzikos

Operoje   „Toska”:   Vladas   Bagdonas

– Skarpija ir Algirdas Janutas – Kavara- dosis (LNOBT)

Audronë ÞIGAITYTË-NEKROÐIENË

APIE VAIKYSTÆ

Gal pradëkime ðá kartà nuo pradþiø pradþios – kur gimei, augai, namai ir ðeima...

Mano biografija gana paini. O gal prieðingai – labai paprasta... Kadangi tëvas – karo gydytojas, labai daug vaþi- nëjome. Namuose visados kalbëjome tik lietuviðkai, o auklëjimas ir mokymo pro- cesas iðëjo slaviðkas.

Tad tai, kad gimiau Vokietijoje, – gry- nas atsitiktinumas. Tëvas tarnavo ið pra- dþiø Karaliauèiuje (Kaliningrade), o kiek vëliau buvo perkeltas á Vokietijà. Taigi ten, Halës mieste, ir  gimiau.

Gimtojo Halës miesto simbolis – asiliuku jo- jantis berniukas

bai rûpëjo.

Koks karinia- me rajone uþdaras buvo gyvenimas, liudija vienas ma- no vaikystës nuo- tykis – ëmiau ir pabëgau ið namø! Buvau tuomet ketveriø. Dvi pa- ras manæs ieðkojo po   visà  Vokietijà

– policija, sovieti- në kariuomenë. O rado... pati mama. Pasak jos, stovëjo visai   vilties  nete-

Taigi pirmuosius septynerius  metus, iki pat mokyklos, praleidau Vokietijoje. Tik sunkiai galima vadinti tai gyvenimu uþsienyje – juk praktiðkai gyvenome ka- reivinëse, uþdarose erdvëse. Bet vis dëlto vokiðkus to meto automobilius  prisimenu

– kaip ir visiems berniukams, jie man    la-

kusi prie kaþkokiø namø tvoros ir   verkë.

O ten, pasirodo, buvo vaikø darþelis. Auklëtojos jà pamatë ir, suþinojusios, dël ko mama verkia, atvedë prieð porà dienø uþklydusá vaikà, t. y. mane. Mat buvau labai draugauti linkæs, matyt, kompani- jos sau ieðkojau. Pats að tikrai nepamenu, kaip tame darþelyje atsidûriau.  Tad  ðtai uþ kokiø uþtvarø  gyvenome...

Ðiaip gyvenimas tose erdvëse buvo ganëtinai áspûdingas – gyvenome veikian- èiame vienuolyne kartu su vienuoliais. Gal ið èia mano potraukis sakralinei mu- zikai?

Ið  Vokietijos  vaþiavome  ið  pradþiø á

Paþintis

Susitikimas su Princu Èarlzu. Pirmas ið kairës – bosas Benno Schollumas

Brestà, o paskui apsigyvenome Minske.

Teoriðkai patys graþiausi jaunystës metai ir prabëgo Baltarusijos sostinëje. Labai myliu Minskà. Kartais net bijau suklysti: galvoju apie Minskà, o  pasakau

„Vilnius”, sakau „Minskas”, o galvoju apie Vilniø. Minske ir pradëjau, ir bai- giau mokslus.

O paþintis su muzika Vokietijoje ar jau Minske prasidëjo?

Tëvø iniciatyva muzikos pradëjau mokytis labai anksti –  Vokietijoje sam- dë man repetitorius. Be to, mano mama labai muzikali, tai kartu dainuodavome. Ðiaip skambinau fortepijonu – ir dabar mëgstu savo malonumui groti. Bet sà- moningi muzikos mokslai prasidëjo jau Sovietø Sàjungoje.

Vokietija, Rusija, Baltarusija... Ko- kiomis kalbomis kalbëjai nuo maþø dienø?

Lietuviø! Namuose tiktai lietuviø. Iðëjæs ið namø – rusiðkai. Bet mama man pasakoja, kad að ir draugus lietuviø kal- bos mokydavau – net susimuðdavau dël raidës „P”: bièiuliai aiðkina, kad èia  „r”, o að jiems – kad „p”. Ir ne kitaip... Vëliau jau visiðkai laisvai kalbëjau ir rusiðkai,  ir

– Minske gyvendamas –  baltarusiðkai.

APIE MOKSLUS

Ið visø savo pedagogø ypaè iðskiriu Liudmilà Jefimovà. Muzikos mokslus ji buvo baigusi Peterburgo konservatorijo- je (mokësi pas garsøjá pedagogà Avenirà Michailovà) ir, dëstydama muzikos tech- nikume Minske, ágytas þinias bei meto- dus taikë dirbdama su mokiniais.

Ðiai pedagogei að uþ daug kà dëkin- gas. Ji gana gerai mokëjo vokieèiø kalbà ir netgi tais laikais, kai labai daug kas buvo draudþiama, ásigudrino su moks- leiviø choru atlikti beveik visà oratorijø klasikà. Ðtai kur slypi ir manosios aistros oratorijoms prieþastys... Mes giedojome Bacho Pasijas pagal Matà (þinoma, vokið- kai ir be kupiûrø), Pasijas pagal Jonà, Mi- ðias h-moll, sakralinæ Händelio ir Vivaldi muzikà... Tai buvo ne formalus mokymo procesas, o pats tikriausias koncertinis gyvenimas. Juk koncertuodavome su sim-

foniniu arba kameriniu Baltarusijos orkest- ru (beje, jos vyras – þymus Baltarusijos dirigentas, simfoninio orkestro vadovas). Þodþiu, muzikos daugiausia mokiausi scenoje – ir tai buvo  labai  svarbu. Gali- ma sakyti, jog bûtent tada að ir suartëjau su akademine muzika „profesionaliai” ir supratau, kad  be  jos  negalësiu  gyventi. Ir man jau nebuvo svarbu, ar dainuosiu chore, ar solo, ar diriguosiu (mane nuolat kalbino studijuoti dirigavimà).

Ðtai kartà vaþiavome vasarà á Krymà dviem mënesiams rauti morkø. Tai kà, manai, veþiausi laisvalaikiui – keturias juostas Bacho, Rachmaninovo, Èaikov- skio muzikos...

Na, o jaunimo muzika? Popsas?

Ne, að grojau dþiazà. O kas groja dþia- zà, tas popsà niekina.

Kà jautiesi gavæs ið dþiazo?

Laisvës ir laiko pojûtá. Dþiazas ir Bachas – tarsi broliai dvyniai. Manau, ge- riausias „dþiazmenas” – Bachas.

Pagrásk.

Muzikos negalima nusakyti þodþiais. O Bacho ir dþiazo – ypaè. Tai bûtø tiesiog idiotiðkas darbas.

Tikrai dëkoju likimui, kad mokiausi Minske. Beje, tarp pedagogø buvo labai daug Maskvos ir Leningrado konserva- torijø auklëtiniø. Ir jø nostalgija, trauka Maskvai bei Peterburgui (anuometiniam Leningradui) mums darë áspûdá, vertë ásiklausyti ne tik á jø dëstymà, bet ir sekti, kas vyksta ðiuose miestuose. Taigi, kaip vokieèiai sako, Grund Kurs gavau tikrai solidø.

Jaunystëje mëgau ir teatrà – ir lankiau, ir pats vaidinau. Be to, labai daug skaièiau rusø klasikos. Tuo metu kaip tik buvo populiarûs ir netgi madingi Achmatova, Cvetajeva, Pasternakas, Achmadulina, Jevtuðenka... Turiu jaunystës gal net neberniokiðkai    atrodanèius    sàsiuvinius

– vienas reþisierius iðmokë: kà skaitai, ra- ðykis. Atmintis trumpa – viskà pamirðti, o kà uþsiraðai – tà atsimeni. Kartais juk gali visa knyga bloga bûti, bet, þiûrëk, vienas sakinys – auksinis.

Domëjausi ir meno istorija – du kartus per savaitæ lankiau fakultatyvà baltarusiø kalba prie Baltarusijos mokslø akademi- jos.

Baltarusiø kalba? Kodël?

Man tai buvo ádomu – klausytis balta- rusiðkai.  Tai  visai  kitokia  kalba  nei rusø

– minkðtesnë, ðvelnesnë, muzikalesnë. Baltarusiai itin nuskriausti dël savosios kalbos panaðumo á rusø – asimiliavosi ir buityje ásivyravo rusø kalba. Apskritai Sta- linas jø inteligentijà iðnaikino þiauriau nei kuriame kitame kraðte: visus kunigus, mo- kytojus, apskritai kalbà. Baltarusijoje apie tai teko kalbëtis su rimtais þmonëmis.  Gal

bûtent ten ir að pirmàsias tikro principin- gumo pamokas gavau. Juk maèiau, kaip þmonës rizikuoja dël ásitikinimø, kultûros, savo idëjø... Net á kalëjimus patenka...

O pirmasis mano dainavimo mokyto- jas, áskiepijæs meilæ operos þanrui, – Viaèes- lavas Polozovas. Dabar jis gyvena Niujor- ke ir þinomas kaip Slava Polozovas. Bûtent susitikimà su juo vadinu savo muzikinio kelio atskaitos taðku – tai jis mane átikino, kad galiu bûti dainininku. 1984 m. að be ypatingo vargo ástojau á Lietuvos muzi- kos akademijà, Virgilijaus Noreikos klasæ. Beje, bûtent Noreikos klasëje susipaþinau su rusø muzikos klasika. Kad ir kaip para- doksalu, bet tai ið tiesø vienas puikiausiø rusø muzikos atlikëjø – drástu teigti – ir pasaulio mastu.

Lordas Yehudi Menuhinas –  dar vie- na be galo daug átakos man gyvenime padariusi asmenybë. Su juo susitikau Sauliaus Sondeckio dëka. Maestro pristatë mane Menuhinui per gastroles Valensijoje 1990-aisiais. Nuo tos dienos iki pat lordo mirties koncertavau su juo deðimtis kartø per metus daugybëje pasaulio ðaliø su pa- èiais ávairiausiais orkestrais. Man ið tiesø labai pasisekë. Repertuaras buvo lyg ir tra- dicinis  –  Devintoji  Beethoveno, Händelio

„Mesijas”, Schuberto ir Mozarto miðios, Mozarto „Requiem”... Þinoma, Bachas, Mi- ðios h-moll... Nepaprastai ádomûs buvo ne tik koncertai, bet ir repeticijos. Jis nedaug- þodþiavo, visuomet kalbëjo lakoniðkai, bet labai taikliai. Jo 80-metá ðventëme Kaire, at- likome „Mesijà”. Keistas derinys, tiesa? Þi- noma, Egipto þinovai pasakytø, kad nieko èia ypatinga –  Egipte  daug krikðèioniø... Ir vis dëlto... Menuhinas prieð koncertà tiesiog pasakë, kad jauèiasi laimingas taip ðvæsdamas jubiliejø – tokio grandiozinio kûrinio atlikimu bûtent Egipte, þemëje, kur viskas prasidëjo... Stebëtinai paprastas pastebëjimas, bet toli graþu ne kiekvienam tokià minutæ ateitø á  galvà  taip  kalbëti. Jis pastebëdavo bet kokià smulkmenà ir visada mokëjo pasakyti apie tai taip, kad kiekvienas ásimindavo. Ir – kas ypaè svar- bu – pasakydavo laiku! Puikiai prisimenu jo pamàstymus apie gyvenimà, mirtá, apie Dievà ir... apie maistà...  Kartà Vienoje prieð Haydno „Pasaulio sukûrimo” áraðà jis nusivedë mus visus á Haydno muziejø. Jam tai buvo svarbu... Arba ðtai – pirmoji jo pamoka. Tàsyk repetavome Bachà. Stai- ga jis sako: „Eins, zwei, drei – vergiess das!” Tai yra, pamirðkite skaièiavimà, pa- mirðkite taktus, vertikalus brûkðnys turi iðnykti. Taktø kiekis – dar ne muzika! Jo formalistu niekaip nepavadintum...

O su kitais dirigentais atlikti Bachà taip pat ádomu?

Bachas tuo ir nuostabus, kad kiekvie- nas  já  perskaito  savaip.  Ir  niekas neþino,

Karalius    Edipas    Stravinsko    operoje

– vienas brangiausiø Januto vaidmenø. Jokastë – Inesa Linaburgytë (Klaipëdos muzikinis teatras)

Polionë („Normoje”, LNOBT), Norma – Irena Milkevièiûtë

kaip turëtø bûti. Egzistuoja instrumentai, kuriems ði muzika buvo kurta, autentiðkø atlikimo bûdø iðmanymas daug kà sàlygo- ja. Ir man tai patinka. Tai skamba gaiviai, bet... groþis toks subjektyvus... Atmesti- nai muzikà atlikti  galima  ir  senoviniais, ir ðiandieniniais instrumentais. Regis, jau persirgome visomis ligomis ir dabar ieðko- me dvasinio, o ne formalaus atspirties taðko. Ir ne taip jau svarbu, sutampa tai su

„muziejiniais” reikalavimais ar ne.

APIE DAINAVIMÀ

Kokie vardai tau tapo vokalo istori- jos orientyrais?

Skiriu   vokalo   ir   dainavimo   istorijà

– man tai skirtingos sferos.

Vokalo istorija – labai  siaura tema. Man patinka Franco Corelli... Að já kelis kartus raðyèiau: pirmas–pirmas–pirmas... Mirella Freni... Luciano Pavarotti... Die- vinu Lauri-Volpi. Jo filosofijà, nepriklau- somybæ. Nepaprastai gilus dainininkas. Daugelá fiziologiniø procesø jis aiðkino per metafizikà. Jis kalbëjo, kad ákvëpti rei- kia pasikliaujant Dievu... Ir visai nenuosta- bu, kad bûtent pas Giacomo Lauri-Volpi mokësi Franco Corelli... Nepaprastai mëgstu Jelenà Obrazcovà. Beje, apie jà galima bûtø kalbëti aptariant tiek vokalo, tiek dainavimo istorijà.

Dainavimo istorijà pradëèiau nuo Ma- ria Callas ir Fiodoro Ðaliapino. Tai patys svarbiausi vardai. Ir visiðkai paradoksa- liai  galiu  èia  áterpti  Alà  Pugaèiovà.   Jos

„instrumentas” taip pat balso stygos, o pir- màjá savo veiklos deðimtmetá ji tikrai visa galva pranoko savo atstovaujamà þanrà! Ji buvo ir dainininkë, ir bardë, ir skaitovë, ir aktorë... Ið ðiandieniniø paminëèiau tikrai daug kolegø. Bet didþiausias pastarøjø metø atradimas – Badri Maisuradzë. Jo balsas, jo ðirdies energija... Jo klausyda- mas patiriu absoliutaus groþio bûsenà...

APIE OPERÀ IR… TIKËJIMÀ

Ar ne per sunku atlikti ir sakralinæ muzikà, ir operas?

Jeigu ið ðirdies kà darai... Galbût ne moksliðkai paaiðkinsiu... Matai, balsas turi savo technikà. Daug technikø – nes kas gera Schuberto muzikoje, gali visai netikti atliekant Mahlerá. Nes autoriaus stilius, individualumas koreguoja ir at- likimo principus, manyèiau, mokymo praktikoje daugiau turëtø bûti pasitiki- ma vieno ar kito kompozitoriaus þino- vais.  Nesvarbu,  kad  tu  dainininkas, bet

Jurodivas („Bo- risas Goduno- vas”) dainuo- tas Tulûzoje, Kapitolijaus teatre

jeigu puikiai ið- manai Schuber- to stilistikà, jos kilmës prieþas- tis  ir ypatumus

• tai  ir  dëstyk ir     pianistams, ir pûtikams, ir muzikologams...

Muzikos stilius, be abejo, tà balsà vei- kia. Man teko vos ne kasdien dainuoti Pasijas pagal Matà ir pagal Jonà Izraelyje (per keturias dienas dvejas pasijas áraðë- me  á  kompaktines  plokðteles),  o  gráþus á  Vilniø  –  G.  Verdi  „Requiem”. Tokios

„kaimynystës” ardo ir balsà, ir sveikatà apskritai. Bet man skaudu dël ko kita. Ðtai padainavau neblogai að Bachà, ir vis- kas: ypaè Lietuvoje man  klijuoja  etiketæ

• jis dainuoja tik Bachà, tik oratorijas ir pan. Bet að esu ásitikinæs, – ir daugelis Vokietijoje taip sako, – kad jeigu tu gali dainuoti Mozartà, patikëk, po deðimties metø galësi dainuoti ir Wagnerá.

O svajoji?

Wagnerá?.. Turiu tam tikrø vidiniø prieðtaravimø. Estetika – taip, bet Wag- nerio idëjos man labai tolimos ir tikrai ne- imponuojanèios. Tiesiog gal jo dar nejau- èiu. O ko nejauèiu, to negaliu  dainuoti.

Kad ir kaip bûtø keista, panaðus ma- no santykis ir su neapolietiðkomis dai- nomis. Visà gyvenimà galvojau – tai ne man. Gëdijausi dainuoti „O sole mio”… Matyt, nerasdavau savyje atitikmens dþiaugtis paprastais dalykais. Pernai eili- ná kartà lankiausi Italijoje (mokiausi pas dainavimo pedagogà), kiek vëliau Vie- noje dirbau su italu dirigentu ir staiga supratau, kaip tas neapolietiðkas dainas reikia dainuoti. Imituoti ar kopijuoti kurá nors garsø italø tenorà, þinoma, galëjau ir anksèiau. Bet dabar að pats jauèiu, kaip

Aktorius Vladas Bagdonas ir Algirdas Janutas (Dionisas) E. Geisto operoje „Dio- niso sugráþimas” (Vilnius, 2002)

Lietuviðkai atliekamas A. Januto Herco- gas (Klaipëdos muzikiniame teatre)

Paþintis

reikia dainuoti, – ir tai mane dþiugina... Nors kai kas „ið Wagnerio” jau  seno-

kai mano repertuare: Valteris (ið „Tan- hoizerio”), koncertinis Lohengrino atliki- mas... Taigi jau þinau, kà tai  reiðkia.

Kaip klostosi repertuaras: dainuoji, kà nori, kas patinka, ar tai, kà uþsa- ko?

Þinoma, norëèiau dainuoti tai, kà no- riu. Tik neþinau, kiek atlikëjø pasaulyje turi tà prabangà. Tad bûna, laimei, visaip. O  norisi  to,  kà  myli.  Ðtai Stravinskio

„Karalius Edipas”. Pernai jau maniau, kad jo taip ir nedainuosiu – staiga pakvietë: dai- navau ir Islandijoje, ir Peterburge. Puikûs chorai, orkestrai, solistai... Jauèiausi itin laimingas. Stravinskio muzika absoliuèiai sutampa su Sofoklio tragedijos dvasia. Gal tai erezija, bet man atrodo, kad daugelyje graikø tragedijø bræsta krikðèionybës idë- ja. Ðtai, sako, Orfëjas kerëjo savo dainomis, pamirðdami vienà þodelá – sakraliomis dai- nomis. O tai jau bûtø – giesmëmis. Tuomet ir sakyti  reikia,  kad  Orfëjas  ne dainavo, o giedojo! Orfëjas, giliai tikëdamas savo tëvu Apolonu, Heliju ir ðviesa, giedojo maldas! Lygiai taip pat – giedoti – manau, reikëtø ir „Karaliø Edipà”. Tai savotiðka, gal net pagoniðka, bet vis dëlto – malda. Juk Edipas galëjo nepripaþinti savo  kaltës

– argi galima já kaltinti, kai visa, kas atsiti- ko, nutiko jam nieko neþinant?.. Jis galëjo pasakyti: atsipraðau, að neþinojau, kad ta moteris yra mano motina, að neþinojau, kad ten buvo mano tëvas, að dël nieko nekaltas... Bet jis pasakë – taip, að  kaltas. Ir savo krauju, savo akimis iðpirko ne savo kaltæ! Èia – jo poelgio, jo aukos groþis... Edipo tragedijoje jau slypi Kristaus kan- èia... taurumas... kilnumas... misija... pa- siaukojimas... Ði idëja – daugiaprasmio gyvenimo apraudojimas – persmelkia visà muzikà. Man tai labai brangu.

Ar þinai, kas sunkiai paaiðkinama? Stravinskio ritmika labai sunki: sinkopës, uþlaikymai, poliritmija... Vargas, jei mëgi- ni atkartoti natas! O kai iðmoksti giedoti ðirdimi – alsuoji plaèiomis melodijomis, në nejausdamas, kaip ir kodël tie sudëtingiau- si akcentai su ðirdies plakimu sutampa... Labai aistringa, neformali muzika.

Graþiai kalbi apie tikëjimà. Tokie dalykai neiðmokstami – tai ateina tarsi su motinos pienu, ið vaikystës... Bet ap- linka, kurioje augai – kariniai daliniai,

– ar galëjo tuos jausmus ákvëpti?

Tai didþioji paslaptis.  Metafizinë. Nes þmogus su tuo ateina pats,  kad ir kur jis bûtø... O kaip stalinistiniuose la- geriuose? Tikëjimas gelbëjo þmones!

Mes, kaip padorûs lietuviai, þinoma, laikëmës tam tikrø paproèiø – ðventëme ir Velykas, ir Kalëdas... Ypaè religingas mano senelis –  gal tai jis iðmokë   tikrojo

religingumo? Narsus buvo þmogus – kai sovietai Girkalnyje norëjo uþdaryti baþ- nyèià, viso kaimo deleguotas jis  vaþiavo á Maskvà ir iðsikovojo teisæ atstatyti per karà sudegusius maldos namus. Jis man ir Ðventàjá Raðtà skaitë... Su juo ir melstis iðmokau – ne paauglystëje, o tikrai labai ankstyvoje vaikystëje, kai viskas dar taip vaikiðkai tikra ir skaistu... O juk kaip bû- na – net baþnyèios pastatomos, bet tikëji- mo jose taip ir  neatsiranda...

APIE MEILÆ IR… MOKSLÀ

Kur buvæ, kur nebuvæ vis gráþtame prie sakralumo... Bet juk dainuoji ir operas. Don Chosë, Hercogas... Tipin- gos (gal net plakatiðkos) meilës isto- rijos...

Italø operos aistros nepabuvæs Italijo- je nesuprasi. Italai nekalba – jie... sprogs- ta. Nepaprastai impulsyvûs... ir ta aistra ne iðoriðka, ne teatraliðka. Ji ið  ðirdies! Èia pat tave ið ðirdies aprëkia, èia pat ap- sisukæs nuoðirdþiai giria. Mes kitokie...

Italø operoje meilë...

O kokioje operoje „ne meilë”? Visur meilë!

Taip, bet Wagnerio operose tai glo- bali, visatos meilë! Susijusi ir su dangu- mi, ir su pragaru...

Bet kuriame verizme visados rasime tà patá dieviðkàjá elementà, nuo kurio pradëjome kalbà apie Bachà: po aistrin- gos, „kruvinos” muzikos skambës jaus- minga interliudija – bus sukurtas þavus dieviðkas peizaþas, abejingas þemiðkoms aistroms.

Bet ar gali lyginti Edipo pasiauko- jimà – aukà (graþiai já iðnarstei) su Kavaradosiu, „paaukotu” dël menko pavydo?

Iðoriðkai dar menkesnis þmogeliukas Hercogas ið „Rigoleto”. Bet kaip ten pa- raðyta? Dievui vieno paklydëlio sugráþi- mas vertesnis uþ  deðimtá nepaklydusiø! Ir tà akimirkà, kai Hercogas dainuoja savàjà arijà (ið antrojo veiksmo) – apie savo mylimà, apie  pagrobtà  Dþildà...  á jo gyvenimà tikrai gráþta neapsakoma ðviesa – jis „suserga” Dþildos naivumu, gal net akimirkà tampa skaistus... Don Chosë („Karmen”) apskritai keièiasi tie- siog kas akimirkà. Èia jis neleistinai sen- timentalus, èia – labai þiaurus, èia, þiû- rëk, mylintis, o èia pat jau nekenèiantis. Nemëgstu, kai Chosë „iðdainuojamas” viena spalva – nelieka nei dramos, nei meilës, nei mirties...

O ar galëjo Karmen mylëti Chosë?

Jai galëjo pasirodyti, kad myli... Ir to jai pakako... O kaip tu matuoji meilæ? Ar ji turi bûti visiems vienoda? Meilë – aki- mirkos miraþas, cheminë reakcija... Ne meilë laimingos santuokos pagrindas,   o

tolerancija... Apie kokià tolerancijà galë- jo kalbëti karðtakoðis þudikas Chosë?

Labai jau keistai kalbi apie meilæ. Nejau taip ir manai? Kodël tada tiek operø apie tà meilæ priraðyta, jei tai viso labo „chemija”?

O kas, jei ne chemija? Kiekvienas reið- kinys turi keletà apibûdinimø ir keletà apibendrinimø. O viskas, kas vyksta „po to”, – pasekmë. Mokslininkai viskà bando paaiðkinti moksliðkai formulëmis, o meni- ninkai – eilëmis. O juk labai daug bendra tarp fizikos ir muzikos, tarp matematikos ir muzikos... Ir tà patá reiðkiná gali ávairiau- siais bûdais iðreikðti. O esmë ta pati – nie- kas nesikeièia... Tu kenti kaip kentëjai. Tie- siog tà patá pojûtá gali skirtingai  aiðkinti.

Labai daug þinome apie savo aplinkà ir beveik nieko – apie save. Todël XXI a. studijos bus apie þmogø. Turime pagaliau paþinti save.

Ðtai, tarkime, mano kûnas yra mano instrumentas. Vadinasi, að turiu já labai gerai paþinti. O siela? Að jà jauèiu, jos egzistavimà pripaþástu. Taèiau kartais að jà jauèiu tiesiog fiziðkai! Kai susijungia balsas su ðirdimi, su siela, atsiranda kiti virpesiai... Tada ir þiûrovai jà pamato... Ir nebekyla klausimø: tyliai, skardþiai ar ak- somiðkai... net tokiø þodþiø nëra!

Bet labai maþai þmoniø, kurie tai val- do. Tai arba yra, arba nëra. Tai – Dievo dovana...

APIE REÞISIERIUS IR DIRIGENTUS

Kiek padeda (ar trukdo) reþisierius? Ir apskritai, kà nauja dar gali „pasaky- ti” Puccini „Toskà” ar Verdi „Traviatà” statantis reþisierius? Stalas kairëje, sta- las – deðinëje... Þinoma, provokuoju.

Visada neigiamai vertinu ir tiesiog at- metu formalizmà mene. Dabar tikrai daþ- nai atrodo, kad „atrodymas” operos mene svarbiau uþ „dainavimà”. O kaip tuomet Montserrat Caballe?... Man, pavyzdþiui, nei jos amþius, nei  kompleksija  netruk- do. Kartais vienas iðraiðkingas jos rankos pakëlimas, sutampantis su muzikos judë- jimu, sukelia tokius sielos virpesius!.. Ir yra iðraiðkingesnis nei didþiausia batalinë scena. Bet, þinoma, esama visokiø pasta- tymø. Ir nieko nëra  baisiau,  kaip  dirbti su psichologijos, màstymo nevertinanèiu reþisieriumi. Arba neiðmananèiu muzikos

– deja, bet teko dirbti ir su tokiais.

Reþisûra – ne geografija (nuëjai ten, at- sisëdai ten ir ten...), o kaip tu nuspalvinai þodá... Jei reþisierius tau nepadeda nuspal- vinti þodþio intonacijos, jeigu jis to net ne- reikalauja, jei jam tai visiðkai nesvarbu!.. Þiûrëk, dainuoja sau personaþas „pozicijà nustatæs”, reþisierius já tarsi ðachmatø figûrà  „pajudina”  –  argi  tai  opera? Argi

tai apskritai menas? Tuomet reþisieriaus apskritai nereikia – paveikslus kur kas ge- riau sudëlios dailininkas...

Dainininkas ir dirigentas. Santy- kis... Juk gali bûti puikiausiai pasiruo- ðæs, gali  turëti  vaidmens koncepcijà, ir staiga dirigentas ima ir viskà suþ- lugdo.

Suþlugdyti gali net ne dirigentas, o, pavyzdþiui, pinigø srautai... Taip, taip! Kai mene pradedame skaièiuoti pinigus, nebelieka laiko repeticijoms, atsiranda kokakolos menas, kaip sakydavo garsu- sis Sergiu Celibidache. Beje, já labiausiai vertinu ið visø dirigentø. Jis labai daug repetuodavo ir buvo nuoþmus masinio meno atlikimo tiraþavimo prieðininkas.

Blogiausia, kai solistas tampa diri- gento iliustruotoju. Tai, deja, daþniausia situacija. Tuomet tu jau ne bendraautoris, ne paðnekovas, o tiesiog... paklûstantis þmogus. Kai dirigento rankoje nejauti al- savimo, gaivos, net oro, dainininkui labai nepatogu. Ðtai Vladimiras Horowitzas mo- kësi ðtricho cantabile pas Batistini. Nuo ko tas ðtrichas priklauso? Nuo þmogaus alsa- vimo! Iðgàstingai alsuodamas dvasingos frazës   tikrai   nepadainuosi. Kvëpavimas

– labai svarbi muzikos dalis. Kaip ir pau- zë. Kai dirigentas nealsuoja su daininin- ku, kai jis verèia dainuoti pagal stipriàsias takto dalis, atlikimas tampa surogatinis, netvarkingas, jis nieko nedþiugina.

Na, o tie dirigentai, su kuriais betar- piðkai teko dainuoti...

Geras dirigentas nekalba – jis viskà parodo rankomis. Muzikologas galëtø keturias valandas ðnekëti ir nieko nepa- pasakoti, o rankos akimirksniu gali viskà iðaiðkinti. Niekad nepamirðiu, kaip Virgi- lijus Noreika man kartà „padirigavo” Gruodþio „Alyvas”...

Kuriuos muzikantus pavadintum sa- vo bendraminèiais?

Nesiryþèiau taip formuluoti.  Tie- siog man pasisekë pajusti kûrybiná solidarumà, pavyzdþiui, su Vladimiru Fedosejevu. Man artimas jo poþiûris á garsà, polifonijà. Smagu dirbti su Niko- lajumi Aleksejevu. Abipusis supratimas, uþsimezgæs dar pirmà kartà atliekant Verdi „Requiem”, pasitvirtino ir inter- pretuojant Schönbergo „Gurës  dainas”, ir kitose programose. Su Temirkanovu dainavau Orffo „Carmina burana”. Te- norui ten ir dainuoti nelabai yra kà, bet að su dþiaugsmu sëdëjau salëje ir stebë- jau repeticijas – tai buvo neákainojamos pamokos: be þodþiø, vien rankomis ið efemeriðkø jausmø jis kûrë átikinamus meninius vaizdus.

Ar yra svajoniø vaidmuo?

Visada yra. Bet kartais svajoti labai pavojinga, nes jos, svajonës, ima ir     iðsi-

pildo. Að laimingas þmogus – daug svajo- niø ágyvendinau. O ðtai vaidmuo... Nuo vaikystës svajoju padainuoti Germanà  ið

„Pikø damos”. Jis man itin artimas – pu- siau vokietis, pusiau rusas, lyg sveikas, bet balansuojantis ties  pamiðimo riba... Ir jo  gyvenimas  su  Peterburgu  susijæs. O man du miestai mylimiausi – Peterbur- gas ir Jeruzalë.

KAS BÛTØ, JEIGU „BÛTØ”…

O dabar pakalbëkime kitaip. Pavyz- dþiui, kà keistum, jeigu bûtø leista pra- dëti gyvenimà ið naujo?

Arba viskà, arba nieko. Greièiausiai nieko. Bet jeigu jau galëèiau gyvenimà pakartoti, galbût taip, ádomumo dëlei, sieèiau já ne su muzika. Jaunystëje, kai reikëjo rinktis specialybæ, pasielgiau ga- na neracionaliai. Mat tuomet visai rimtai domëjausi þurnalistika ir, matyt, tai bûtø kur kas pragmatiðkesnis  pasirinkimas nei muzika. Gyvendamas Baltarusijoje netgi kurá laikà dirbau laikraðtyje, akty- viai dalyvavau jaunøjø korespondentø sambûryje. Be to, dar ir radijo specifikà esu iðbandæs. O „sustabdë” mane  nuo ðio pasirinkimo redagavimas. Paraðau straipsná apie koká man mielà, simpatið- kà þmogø, o redaktorius taip já iðtaiso, kad   nebegaliu   atpaþinti.   Taip  sakant,

„ideologizuodavo” mano darbà. Tai man nepatiko ir bûtent todël anuomet pasirin- kau daugiau laisvës þadanèià muzikà.

O tavo santykis su Lietuva? Nepasa- kysi, kad daug dainuoji Lietuvoje... .

Gal tai ir gerai, kad maþai dainuoju Lietuvoje, – bent jau neatsibostu. Artistas privalo keliauti. Privalo keisti aplinkà. Ásivaizduok, sëdëèiau kokioje Marijampo- lëje ir dainuoèiau. Visi jau mintinai moka kiekvienà mano arijà, kiekvienà þodá ar anekdotà, o að – vis dainuoju ir dainuoju... Ne, taip bûti tikrai negali. Þinoma, gera jaustis mylimam namuose, bet artistas pri- valo keliauti, kad turëtø kur gráþti. Todël nekvestionuoju ðiø dalykø – nedarau ið to problemos. Ir nuoskaudø tikrai neturiu. Tiek, kiek galiu bûti ádomus, kiek manæs reikia – visuomet dainuoju ir Lietuvoje.

Skaudþiau man dël ko kita. Dar niekad nejutau Lietuvoje tiek provincialumo, ne- maèiau tiek ábaugintø þmoniø kaip dabar. Provincialumas anaiptol ne geografinë samprata. Ir toje Europoje, á kurià su tokiu dþiaugsmu atskubëjome, kultûros politika

– valstybës rûpestis þmogaus màstymu, iðprusimu, – skleidþiama tolygiai po visà kraðtà. Nesvarbu, kurià valstybæ panagri- nësime – ar Prancûzijà, ar Vokietijà, ar Di- dþiàjà Britanijà, – matysime, kad procesas vyksta ne vien Paryþiuje ar Londone, o net ir atokiausiame uþkampyje.

Lietuvoje kol kas në nepanaðu, kad bû-

tø màstoma apie Maþeikiuose ar Joniðkyje gyvenantá pilietá.

Ðtai ir dabar – Kaune kà tik ásteigtas dar vienas simfoninis orkestras. Ið ðirdies sveikinu! Bet tokio orkestro atsiradimas meta ðeðëlá Vilniaus orkestrams. Vadina- si,  jie  nepakankamai  daþnai atvaþiuoja iki Kauno. 100 km! Juk èia ne atstumas! Paradoksali mintis, kad simfoniniø orkest- rø daugëja Lietuvoje, o koncertø maþëja. Palyginti su Vakarais, skaièiai tragiðkai maþi! Suprantu, kad esama tam tikrø ap- linkybiø: galbût þmonëms ne visai tø kon- certø reikia, gal per maþai klausytojø juos lanko… Bet jeigu ir toliau nevaþiuosime á Alytø, Marijampolæ ar Ðiaulius, tai niekas ir neis. Publikos nepripratinsi lankyti kon- certø, jeigu koncertø nebus. Na, ðiandien ateis 15 klausytojø, ir tai, aiðku, nuostolin- ga. Bet valstybë skiria pinigø kultûrai tam, kad jie bûtø iðleisti kultûrai. Poryt bus jau 30 lankytojø ir t. t.

O visi pinigai dabar telkiami Vilniuje. Ir netgi vienose rankose! Ir jie iðleidþiami keliems elitiniams renginiams, á kuriuos ateina tikrai labai maþai þmoniø. Ne demo- kratijos mums trûksta, o valstybinio poþiû- rio, valstybiniø uþsakymø. Tokioje maþoje ðalyje kaip Lietuva turime taikyti ne kaþko- kius bendrus europietiðkus reikalavimus ar apskritai Briuselyje sukurtas taisykles. Tarkime, estai nepritaikë projektinio finan- savimo. Pas juos nëra jokiø vieðøjø ástaigø ir jokio projektinio finansavimo. Jie iðlaikë valstybiná uþsakymà. Jeigu valstybë akty- viai nesirûpins kultûros reiðkiniais, dera- mai jø nefinansuos ir nepriþiûrës, neliks tautinës kultûros.

Jeigu dabar palygintume finansinius srautus, pamatytume, kad uþsienieèiams Vilniuje (bûtent Vilniuje, tà turëèiau pa- brëþti) iðleidþiama daugiau pinigø nei visai nacionalinei kultûrai Lietuvoje. Pa- saulinei superþvaigþdei sugebame mokëti po 30–70 tûkstanèiø eurø uþ koncertà!.. Ki- ta vertus, turime maþai „tekainuojanèius” lietuvius! Ið tikrøjø palyginkime – 200 litø ar 30 tûkstanèiø eurø uþ koncertà! Tai ne- palyginamos sumos! Doras pripaþintas Lietuvos menininkas, tikrai gerai dirbàs savo darbà, gauna tik aðaras…

Iðgyvename vertybiø perkainavimo metà.

Apmaudu, kad kol kas svarbiausio- mis vertybëmis tampa ne kultûrinis gy- venimas savame kraðte, o pasirodymai uþsienyje – su kuo ir uþ kokius pinigus. Provincialumas tikrai ne geografinë sam- prata – þmogus pats apie save kuria tà pasaulá,   kurá   nori   matyti.    Svarbiausia

– ðirdyje netapti provincialu. Svarbu tikëti tuo, kà darai... n

Didþioji salë

VISKAS, KO REIKIA SMUIKUI?

Pirmosios oktavos proza, antrosios – poezija, treèiosios – giesmës ir þemiausiø tonø gelmë bei virðûniø spingsulës; plastiðka melodijos linija, elegantiðki slystelëjimai pereinant ið vieno garso á kità, dailûs ritenuto, atidu- mas frazuotei. Viskas, ko reikia smuikui ir jam sukurtai muzikai.

Kad Dmitrijus Koganas moka jautriai elgtis su smuiku, galima ásitikinti vien perskaièius jo biografijà, kurioje minimas faktas apie jam suteiktà garbæ grieþti autentiðkais Antonio Stradivari darbo smuikais „Rusijos impera- torienë“ ir „Stebuklingasis kunigaikðtis“.

Genai, kuriuose uþkoduotas ryðkus polinkis á muzikà, iðkiliø menininkø giminë (Dmitrijus yra þymiojo smuikininko Leonido Kogano vaikaitis, diri- gento Pavlo Kogano sûnus) ir kruopðtus darbas studijuojant Maskvos kon- servatorijoje bei Sibeliaus (Helsinkis, Suomija) akademijoje atvërë jaunam smuikininkui Europos, Azijos, JAV koncertines sales.

Uþ technikos lengvumà ir interpretacijos subtilumà giriamas D. Koganas kartu su dirigentu Michailu Ðèerbakovu gruodþio 18 d. Nacionalinëje filhar- monijoje atliko Maxo Brucho Pirmàjá ir Niccolo Paganini Antràjá koncertus smuikui ir orkestrui.

Richardo Wagnerio „Tanhoizerio“ uvertiûra, skambëjusi koncerto pra- dþioje, praskriejo áspûdingais vario, mediniø ir styginiø melodijø viesulais;

M. Ðèerbakovas sukëlë didingà muzikos cunamá. Siautulingà vagneriðkojo orkestro prigimtá atskleidusiam dirigentui netrukus teko pasitikti solistà ir diriguoti santûriau.

M. Brucho Koncerto pradþioje pirmosios solisto frazës ad libitum skam- bëjo lyg svarstant, ar verta ásitraukti á „aferà“ su orkestru, bet ðis subtilus mieguistumas iðsisklaidë sulig pirmaisiais ðeðioliktiniø pasaþais ir taðkuotu ritmu. Sodriai ir tvarkingai skambëjo atraminiai melodijos garsai, taèiau juos apdainuojantiems viesuliðkiems pasaþams (pavyzdþiui, Andante dalyje) trûko iðklausymo, daþnai jie klimpèiojo orkestro skambëjimo audinyje ir buvo vargiai girdimi. Intervalai ir akordai, nors atlikëjui ir nepakiðo kojos, vis dëlto parodë savo ragus: sudëtingesnëse vietose jautei nedidelá tempo sulëtëjimà, kai kurioms sekstoms ir oktavoms, akordams – ypaè melodijai leidþiantis þemyn – trûko kvapo.

Andante tiesiog tvinkèiojo ðviesiu lyrizmu, elastingos melodikos poetika ir fraziø plastiðkumu, kiekvienas garsas – pagarbiai, ðiek tiek uþdelstai prade- damas ir su pasimëgavimu iðklausomas – tarpo ramybës oazëje; kartu su orkestru pasiekta laipsniðka ir átaigi lyrinë kulminacija.

Finalas (Allegro energico) kaip visuomet buvo greitas, ðventiðkai pakilus ir kiek skubotas. Áspûdá padarë þemajame registre skambëjæ stambios ritmi- nës vertës garsai, kurie grieþiami D. Kogano virpëjo ypaè sodriai ir praban- giai. Itin temperamentingas pasirodë solisto melodijos ðuolis pirmojo jo partijos periodo antrajame sakinyje.

D. Kogano ðvilpavimà treèiosios oktavos aukðtybëse galëèiau pavadinti nebent suokimu. Ryðkûs ir minkðti, glotnûs garsai liejosi á amà gniauþianèià melodijà.

Teisybës dëlei reikëtø palyginti: sekstos ir tercijos buvo ðiek tiek blankes- nës uþ monodinæ linijà, tuo tarpu decimos (N. Paganini Koncerte)  visai

Uþ technikos lengvumà ir interpretacijos subtilumà giriamas D. Koganas kartu su dirigentu M. Ðèerbakovu atliko Brucho ir Pa- ganini koncertus smuikui ir orkestrui

smailios ir skambios; negalëtum pasakyti, kad tempo pristabdymai ties sunkesnëmis vietomis nepastebimi; tiesa, jie atrodë labai þmogiðki ir gana natûralûs, tarsi ðioks toks medþiagos sureikðminimas, taip pat greitieji pasa- þai, kuriuos smuikininkas kartais taip þaibiðkai pralëkdavo, kad nelabai ir spëdavo suartikuliuoti.

Klausantis N. Paganini Koncerto, imponavo beveik glisandinës, bet ritmið- kai tikslios chromatinës slinktys, grakðtûs ir traðkûs saltato ir pizzicato, taèiau galëjai pasigesti dinaminiø kontrastø, subtilaus piano. Sklandþios decimos ir, þinoma, svaiginantis ketvirtosios oktavos (net iki la, grieþiant tercijomis) aukðtis. Tuo ypaè galëjome pasimëgauti Kampaneloje, kur smuikas neiðven- giamai stoja akistaton su vienu tyriausiø instrumentø – trikampiu, ir ðiuo atveju pirmasis savo skambumu në kiek nenusileido antrajam.

Tad ko trûksta tokiai muzikai? Spontaniðkumo. Erdvës netikëtumui, maið- tui yra kiekviename kûrinyje, kurio partitûroje paraðytos nors trys natos. Jis gali atsirasti uþ kiekvieno kampo – ar tai bûtø mikroskopinis netipiðkas ritminis ad libitum, ar originalia (akimirkos) logika pagrástas nepaklusimas dramaturginio plëtojimo inercijai. Taèiau jis neturi bûti apgalvotas, kaip visi tvarkingi interpretaciniai sulëtinimai ir taðkiniai uþlaikymai. Pati muzika yra perdëm lyriðka, nereikalaujanti ið atlikëjo ties kiekviena melodijos nata árodi- nëti, kad ji tokia, – tai puikiai girdima ir be romantiðko, kartais net lengvai salsvo kiekvieno lëtos melodijos garso iðpuoselëjimo. Taigi apie ðëlsmo ir ramybës pusiausvyrà galima tik pasvajoti.

Atlikëjas nebuvo visai laisvas, tikriausiai varþomas ir tradicijos, ir diri- gento.

Indra KARKLYTË

„KREMERATA BALTICA“ MUZIKUOJA PASAULYJE IR VILNIUJE

„Kremerata Baltica“, arba tiesiog „Kremerata“, – jau aðtuntus metus skai- èiuojantis kamerinis orkestras, kurio kone pusæ sudaro jauni Lietuvos stygi- ninkai, ðá pusmetá kaip niekad palepino Vilniaus (miesto, kuriame 1996 m., po perklausos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ðis kolektyvas ir buvo suburtas) publikà, surengdamas du koncertus: rugsëjo 28 d. Lietuvos nacio- nalinës filharmonijos Didþiojoje salëje ir gruodþio 5 d. Taikomosios dailës muziejuje. Ðiuose koncertuose turëjome progà iðgirsti solo grieþiantá patá Gidonà Kremerá bei orkestro lietuvius, taip pat su „Kremerata“ grojo pianis- tas Andrius Þlabys.

Orkestro pasirodymas Vilniuje, jo profesionalus muzikavimas dar kartà paliudijo, kaip iðsiplëtojo maestro G. Kremerio svajonë suburti trijø Baltijos ðaliø (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) jaunøjø muzikø orkestrà, – juk kà reiðkia jau vien tai, kad per kelerius metus „Kremerata“ su koncertinëmis gastrolëmis keliskart apkeliavo visà pasaulá. Ir nesuklysiu pasakydama, kad ðá kolektyvà galima bûtø laikyti trijø Baltijos ðaliø kultûriniu ambasadoriumi, grieþianèiu prestiþinëse pasaulio scenose: Niujorko „Carnegie Hall“, Maskvos konserva- torijos Didþiojoje salëje, Vienos „Musikverein“ ar „Konzerthaus“, Tokijo „Sun- tory Hall“, Londono „Royal Albert Hall“. O garsenybiø kolekcininkams pami- nësiu nors kelias pavardes – orkestrui dirigavo tokios batutos þvaigþdës kaip Simonas Rattle ar Jurijus Temirkanovas, su „Kremerata“ muzikavo kerinèiu balsu apdovanota Jessye Norman ir Yo Yo Ma, kuris greta nepakartojamo genialumo ið tikrøjø toks pat ðiltas ir nuoðirdus, kaip kad atrodo garsiuose J.

S. Bacho Siuitø violonèelei filmuose.

t. t.“ Tad neatsitiktinai ir rugsëjo 28 d. koncertu Vilniuje orkestras tarsi paþy- mëjo vieno paskiausiø „Kremeratos“ projektø startà – du mënesius trukusias koncertines dviejø programø (pirmojoje – visi A. Schnittke’s Concerti grossi, antrojoje – J. S. Bacho, W. A. Mozarto, J. Haydno, F. Schuberto, R. Schu- manno ir D. Ðostakovièiaus kûriniai) gastroles, prasidëjusias Rygos filharmo- nijoje, vëliau vykusias Maskvoje, JAV, Japonijoje, Austrijoje.

Dalydamasi ðios ir geografija, ir parengto repertuaro apimtimi áspûdin- gos kelionës prisiminimais, greta jaudinanèio susitikimo su Yo Yo Ma, kuris koncertø salëje „Tokyo Suntory Hall“ su „Kremerata“ pagrieþë W. A. Mozarto Sinfonia Concertante, J. Haydno koncertus violonèelei bei ðio kompozito- riaus pjesæ „Solima“ dviem violonèelëms su orkestru (bendravimas su ðiuo violonèelininku tapo svarbiu iðbandymu su maestro antràja violonèele grie- þusiai orkestro artistei Martai Sudrabai), ar jau áprastos nepaprastai tiksliai apskaièiuotos organizacijos ir puikaus vadybininkø darbo Japonijoje Û. Þebriûnaitë kalbëjo ir apie tai, ko net ir tokioje ðalyje neámanoma numatyti, kontroliuoti, – apie þemës drebëjimà ir taifûnà. Nors ðá rudená ir mes, Lietu- vos gyventojai, turëjome progà patirti, kà reiðkia þemës virpëjimas, kaip tai nublanksta prieð gamtos iðdaigas, kurias, anot Ûlos, bemuzikuodami euro- pieèiai patyrë Tolimuosiuose Rytuose: „Ið tikrøjø baisoka siûbuoti kartu su visu vieðbuèio dangoraiþiu ar po kojø jausti judanèià scenà...“ Taèiau dabar, susumavus ilgokai trukusios kelionës aplink pasaulá rezultatus, akivaizdu, kad bet koká nuovargá, intensyvø repeticijø ir koncertø tvarkaraðtá ar pro- gramos gausà ir ávairovæ neabejotinai nustelbia muzikiniai potyriai – nepa- kartojamos repeticijos su Yo Yo Ma ir maestro surengtos pora meistriðkumo valandø orkestrui bei klasikinio frazavimo, garso ir artikuliacijos tobulinimas, ásimintini koncertai kartu muzikuojant ir sykiu girdint ðá garsøjá violonèeli- ninkà gyvai grieþiant W. A. Mozartà ar J. Haydnà, kelionæ po JAV vainikavæs koncertas „Carnegie Hall“, kiekvieno muziko svajoniø scenoje, kur greta kitø kûriniø su dainininkais Julia Korpaèiova ir Fiodoru Kuznecovu atlikta

D. Ðostakovièiaus Simfonija Nr. 14, ar dviejø mënesiø gastroliø pabaiga Vie- nos „Musikverein“ ir „Konzerthaus“ salëse su solistais G. Kremeriu, Tatjana Grindenko, M. Sudraba, Olegu Maisenbergu bei lietuviais A. Þlabiu, Marija Nemanyte ir Û. Þebriûnaite.

Drásèiau teigti, kad ir Nacionalinës filharmonijos klausytojai buvo tarp iðrinktøjø, nes galëjo patirti bent dalá ðiø gastroliø þavesio rugsëjo 28-osios koncerte Vilniuje. Èia skambëjo virtinë á gastroliø repertuarà átrauktø kûri- niø: J. S. Bacho koncertai – Treèiasis Brandenburgo bei Klavyrinis f-moll (BWV 1056) su pianistu A. Þlabiu, A. Schnittke’s Concerto grosso Nr. 6, maestro G. Kremerio solo pasirodymas D. Ðostakovièiaus Sonatoje d-moll smuikui ir fortepijonui, op. 134 (smuikui ir orkestrui aranþavo M. Zinma- nas ir A. Puðkariovas), taip pat A. Schnittke’s „Sutartinës“ styginiø orkestrui,

23. Lutosùawskio metamorfozës violonèelei ir styginiams „Grave“, kur solo partijà grieþë violonèelininkë Giedrë Dirvanauskaitë, o bisui padovanota ðmaikðti A. Schnittke’s Polka. Vien tik ávairias epochas aprëpianti ir muzikinës minties gelmes palieèianti programa rodo vakarà buvus ásimintinà. Bet net ir po keliø mënesiø koncerto ásimintinumà vis atgaivina taip ir neiðsiaiðkintos dvi – pianisto A. Þlabio iðgauto fortepijono skambesio ir „Kremeratos“ ansam- bliðkumo – paslaptys.
    1. Þlabys, menininkas, susitikimai su kurio pianizmu gali bûti ávardyti kaip aukðèiausio meistriðkumo paþinimas, yra daþnas „Kremeratos“ sveèias. Vilniaus publika turëjo galimybæ klausytis dviejø jo amplua – grojanèio su orkestru solo ir muzikuojanèio kartu su G. Kremeriu. Bene ásimintiniausios rugsëjo 28 d. vakaro akimirkos iki ðiol susijusios su antràja J. S. Bacho Kla- vyrinio koncerto dalimi, kurioje pianisto sukurtas piano – pakylëtas, veik neþemiðkas, laikinas savo trapumu ir kartu amþinas gilia mintimi fortepijono

skambesio áspûdis – privertë sulaikyti kvëpavimà iki pat lëtosios dalies pabai- gos, tarsi bet koks kvëptelëjimas bûtø iðsklaidæs to neþemiðkumo pojûtá.

Dar viena per visà koncertà ramybës nedavusi paslaptis – harmoningas

„Kremeratos“ muzikavimas, meistriðkas ansambliðkumas. Atrodytø, á orkestrà susibûrë ryðkûs Baltijos ðaliø muzikai, besiskiriantys savarankiðka, individua- lizuota interpretacine pajauta, taèiau „Kremeratoje“ jie pasiekia ypaè darnø susigrojimo lygá, kurá lemia, pasirodo, tie patys orkestrinio darbo   etapai

– techninis orkestro nariø pasirengimas atskirai namuose, po to – muzikinio teksto ðlifavimas ir blizginimas grupëse bei interpretaciniø taðkø sudëliojimas kartu su G. Kremeriu. Tada ir kyla klausimas, kur slypi „Kremeratos“ ansam- bliðkumo raktas, prisimenant dar ir tai, kad ðie muzikai paprastai groja be dirigento!.. Á tai, pavyzdþiui, Û. Þebriûnaitë, atsako vël, atrodytø, visiðkai paprastai: „Manau, kiekvieno koncerto metu esame labai susiklausæ, sutelkæ dëmesá ir jauèiame atsakomybæ. Taip pat mus lydi G. Kremerio interpretaci- jos laisvë ir spontaniðkumas atliekant kûriná. Ir tai neleidþia atsipalaiduoti“.

O ðtai antrasis „Kremeratos“ muzikø pasirodymas Vilniaus scenoje pirmàjá gruodþio sekmadiená atskleidë dar vienà ðiø menininkø ypatumà – kameri- nio muzikavimo sritá. Galima sakyti, kad gruodþio 5 d. buvo pirmas oficialus

„Kremeratos“ solistø koncertas, kuriame dalyvavo aðtuoni ðiame orkestre grieþiantys lietuviai: smuikininkai Dþeraldas Bidva, M. Nemanytë, Miglë Serapinaitë ir Rûta Lipinaitytë, altininkai Û. Þebriûnaitë ir Vidas Vekerotas, violonèelininkë G. Dirvanauskaitë bei kontrabosininkas Danielis Rubinas. Tai naujas projektas, kurá lietuviø stygininkai siekia ágyvendinti greta „Kremera- tos“ veiklos ir kurá, anot koncerto vedëjos Janinos Pranaitytës, „palaimino“ ir patsai G. Kremeris. Taip pat neatsitiktinai pirmàjá savo pasirodymà muzikai pateikë ávertinti Lietuvos klausytojams, koncertà surengdami gimtosios ðalies scenoje. Kaip niekad taikliai tokio renginio nuoðirdumui savo atmosfera ati- tarë Taikomosios dailës muziejaus skliautai, po kuriais tàvakar skambëjo W.

A. Mozarto Didysis koncertinis sekstetas, F. Mendelssohno-Bartholdy Kvin- tetas B-dur, op. 87, A. Dvoráko Kvintetas G-dur, op. 77. Prie ðiø, drásèiau sakyti, chrestomatiniø kamerinës muzikos kompozicijø prisiðliejo G. Sodeikos

„Muzikos garsai“ styginiø ansambliui ir bisui pagrieþta autoriaus, panorëju- sio likti anonimu ir pasivadinusio Dr. Bor, W. A. Mozarto „Maþosios nakties muzikos“ parafrazë. Pastarasis kûrinys tarsi teigë, kad „Kremeratos“ solistø kolektyvui, kaip ir paèiai „Kremeratai“, bûdingos interpretacinio akiraèio platumos nuo rimtosios akademinës muzikos pavyzdþiø iki stilizuoto þanro melodijø.

Kalbëdama apie „Kremeratos“ ansambliðkumà, pabrëþiau, kad ryðkûs atlikëjai orkestre muzikuoja nepaprastai darniai, kurdami bendrà, vientisà interpretacijà, o ðiame muzikavimo þanre kur kas plaèiau atsiskleidë kiek- vieno jø asmenybë, daug individualesnis poþiûris á atliekamà kûriná, lëmæs ávairiø interpretaciniø koncepcijø mozaikiðkumà: koncerto metu vykusi atli- këjø rotacija (Mozarto sekstete pirmuoju smuiku grieþë M. Nemanytë, F. Mendelssohno-Bartholdy ir A. Dvoráko kûriniuose – Dþ. Bidva; Mozarto ir

F. Mendelssohno-Bartholdy kompozicijose pagrindinë alto partija atiteko Û.

Þebriûnaitei, A. Dvoráko Kvintete já perëmë V. Vekerotas) lëmë, kad kiekvie- nas kûrinys atspindëjo individualizuotus bruoþus. Tad pabaigoje paminësiu keletà ásiminusiø ðtrichø, ið kuriø itin ryðki Dþ. Bidvos (puikaus kamerinio ansamblio primarijaus!) smuiko linija privertë átikëti ið esmës jo vadovaujama muzikinës minties tëkme F. Mendelssohno-Bartholdy ir A. Dvoráko kvinte- tuose, pastarojo treèiojoje dalyje prikaustydama dëmesá taikliai iðgautu romantiniu smuiko tembru. Ir nors daþniausiai kameriniuose ansambliuose dëmesys tarsi sutelkiamas á pirmojo smuiko partijà, ðiame koncerte neretai savo rafinuotumu, netikëtu melodiniu vingiu ið bendro skambesio iðnirdavo Û. Þebriûnaitës altas, pavyzdþiui, W. A. Mozarto Seksteto lëtojoje dalyje, tà paèià melodijà perduodant ið instrumento á instrumentà, netikëtai privers- damas suklusti prie alto iðvingiuotos versijos ar F. Mendelssohno-Bartholdy Kvintete, kur Skerco leido suspindëti ypaè ryðki alto partija.

Rima POVILIONIENË

Net ir po keliø mënesiø koncerto ásimintinumà vis atgaivina pianisto Þlabio iðgauto fortepijono skambesio ir „Kremeratos” ansambliðkumo paslaptys

Didþioji salë

AUKÐTOJI SAVIMONË

Bûna koncertø, parodø, spektak- liø, kuriems tinka Hermanno Hesse’s samprotavimai apie tai, kas pakylëta virð supanaðëjimo, pernelyg pasiti- kint visokeriopai gerbtinomis taisyk- lëmis. Tai ið tiesø labiau ar maþiau paslaptinga kiekvienu atveju, kai menininkas, ávaldæs profesionaløjá jo lygmená rodanèius gebëjimus, kreipiasi á savo prigimties jëgas ir randa vis kitokius kûrybos atspal- vius, daþnu atveju gerokai skirtingas amato ir gyvos savimonës sàveikas. Á kà panaðus Rûtos ir Zbignevo Ibel- hauptø fortepijoninis duetas? Dvi skirtingos, laisvos individualybës dràsiai ir kiekviena savaip ieðko gyvy- bingø muzikos pradmenø, puikiai suvokdamos, kokia neiðsakoma jø ávairovë. Rûta renkasi vienaip, Zbig- nevas gerokai kitaip, bet abiem atve- jais veikia aukðtoji savimonë, pakuþ- danti dar ir tai, kaip pasiekti skirtybiø darnà bei naujà kokybæ, atsirandan- èià pakrutëjus sintezës procesui. Taip, ðiek tiek panaðiam á tà, apie kurá kalbëdavo Liudas Truikys, ieð- kodamas muzikos ir vaizdo jungèiø operos scenoje – ne „kartodamas“ arba iliustruodamas, o savaip atsi- liepdamas á muzikinës partitûros bei libreto tekstà. Savaip ásijungti á partnerio siûlomà interpretacijà – ar ne èia dviem fortepijono virtuozams skirtos muzikos patrauklumo paslap- tis, á kurià klausytojas tik ribotai gali gilintis, spëlioti. Taip ne syká per jø koncertus esu pagalvojæs.

Bet kai tà savaip papildo ið laisvø þmoniø suburtas Lietuvos kamerinis orkestras, kai savaip (ar labiau inten- syviai, ar labiau nepastebimai?) daly- vauja kiekvienam kûriniui sugebàs maksimaliai pasiðvæsti, jame „iðtirpti“ dirigentas Robertas Ðervenikas, þodþiais nenusakomas muzikos turi- nys átraukia nuo pirmø taktø. Tada atsinaujina ir nepatirtø áspûdþiø paþeria net Camille’o Saint-Saënso

„Þvëriø karnavalas“. Ko vertas vien

savo profesijos broliø ðarþas „Pianis- tai“! Arba Offenbacho operetiniø finalø siautuliui prilygstàs siuitos finalas! Bet ar pasakytum, kas èia svarbiausias? Gal kompozitorius, o gal – Paryþius, jo dvasia…

Kitais pavidalais ji gyvena, skirtin- gos epochos dvelksmu mus pasiekia skambant 1932 m. sukurtam Fran- ciso Poulenco Koncertui dviem forte- pijonams ir orkestrui. Muzika augte suauga su anuomet Paryþiuje raðyto- mis knygomis, tapytais paveikslais, maþumëlæ vëliau sukurtais filmais. Ne vien prancûzai dalyvavo visa tai kurdami, pakanka mums po   savo

dailæ pasidairyti. Paryþius, jo aukðtoji savimonë laisvino ir drauge terpësi á kûrëjø dvasià – vël paslaptys… Kaip vienà to vakaro Filharmonijoje (gruodþio 9-os) dovanø mintyse tebesaugau Poulenco kûrinio ant- ràjà dalá – Larghetto.

Ðiandien Lietuvos kamerinis orkestras – meistrø ansamblis, ága- linantis R. Ðervenikà atverti savo interpretacijà, kylanèià ið jo intelekto bei giliai iðgyventos muzikos. Ant- ràjà koncerto dalá pradëjo Felixo Mendellssohno-Bartholdy uver- tiûra „Vasarvidþio nakties sapnas“. Nelengvas, nors labai populiarus kûrinys. Stygininkai parodë, kokiu þaviu pianissimo jie sugeba groti, iðsaugodami iðkalbingà, gyvà garso skambesá. Gal ir tai (kad    pakanka

„jëgos rezervø“) jiems garantuoja puikø garsà forte epizoduose.

Koncertà uþsklendë to paties kom- pozitoriaus Ketvirtoji simfonija A-dur

– „Italiðkoji“. Interpretacija, kurià iðgirdome, dþiugino ne tik finalinio Saltarello skrydþiu (koks tempas!), bravûrine jo energija, dinamikos ávairove, bet ir kitose dalyse aptin- kamu poteksèiø tragizmu, iðsakytu jautriai gretinant homofoninius ir polifoninius elementus. Taip „Italið- koji“ darosi labiau keliautojà lydë- jusiø vidiniø iðgyvenimø liudytoja negu muzika tapusiais iðoriniø áspû- dþiø atspindþiais.

Suartëjimai su poetiniais muzikos klodais (taip pat tauriausia prasme vidiniais) buvo bûdingi ir visai kitokiam koncertui – kai  gruodþio 1 d. toje paèioje salëje klausëmës dainininkës Sigutës Stonytës, vokie- èiø fleitininko Carsteno Hustedto ir pianisto Jurgio Karnavièiaus. Kleo- patros reèitatyvas ir arija ið Georgo Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris Egipte“ prasmingai græþësi á meditatyviø apmàstymø plotmæ, kaip ir dvi arijos ið oratorijos „Mesi- jas“.

Prisiklausæ þërinèios barokinës to kompozitoriaus vokalinës ornamen- tikos (dabar jo muzika vël tapo itin populiari repertuaro ávairovës sie- kianèiose pasaulio operos scenose), dvigubai ávertiname mûsø solistës atrastas traktuotes – tai lyg didþiu- lës ðventovës prieblandoje ir tyloje gimstanèios mintys, ásiliejanèios á nuostabià muzikà, kuriai absoliuèiai pasiðvenèia tiek dainininkë, tiek ir pianistas. Kilni rimties átaiga nepa- liko ir J. Karnavièiui su C. Hustedtu interpretuojant Johanno Sebastiano Bacho Sonatà h-moll – iðsyk tapo aiðku, jog tà vakarà koncertuoja dvasios giminaièiø trijulë. Jà drauge

iðgirdome skambant dviem vokið- koms arijoms (vël G. F. Händelio). Toks muzikavimas rodo, kiek ðiltø atspalviø glûdi baroko muzikos teks- tuose, anaiptol nesiprieðinanèiuose jausmø atvirumui, nors besidþiau- gianèiuose, kai emocijos netampa

„afektacijomis“.  Neaptinkame  nei

„stilizavimo pagal anos epochos taisykles“, nei romantizuotai „tarpi- ninkaujanèio“ interpretavimo – vis- kas tarsi virð epochø pakylëta ir ið ðedevro sklindanèios jëgos ákvëpta. Taip stilingumas  darosi  erdvesnë ir prasmingesnë sàvoka, ágalinanti gërëtis, kaip savitai já atranda bran- dþios ir nepriklausomos artistinës individualybës.

Tarp vëlyvojo romantizmo, impresionizmo ir dvylikatonës kom- ponavimo sistemos savo kûrybinæ erdvæ radæs ðveicaras Frankas Mar- tinas puikiai atitiko estetines atlikëjø trijulës nuostatas. Visi drauge jie interpretavo „Tris Kalëdø giesmes“ pagal Alberto Rudhardto eiles, po jø – ekspresijos ávairove átraukianti Baladë fleitai ir fortepijonui.

Kiek besiklausytum (ávairiai inter- pretuojamø) Gustavo Mahlerio „Pen- kiø dainø pagal Friedricho Rückerto eilëraðèius“,     negali     atsistebëti

• kodël kompozitorius sugretino tokio skirtingo turinio tekstus, kaip suvokti unikalià jø ciklo, kylanèio ið kontrastuojanèios muzikos, drama- turgijà? Nuo „hedonistine“ palaima alsuojanèios pirmosios dainos (melo- dijos vingiø, jos groþio kerø uþburto klausytojo poþiûris…),  lakoniðkai ir esmingai prisilieèiant prie meno kûrinio tapsmo (antroji daina), per tarsi ið albume áraðytas, vël labai graþias, bet neápareigojanèias fra- zes apie meilæ, á dvi labai skirtingas aukðtosios savimonës apraiðkas, kurias nepakartojamai ákûnija ket- virtoji ir penktoji daina. Ketvirtajai
• tarsi sustabdanèiai áprastinius laiko matmenis – atsiliepia „hedonistinë“ pirmoji, pasipildydama naujais prasmiø obertonais. Ten – kelio á vienatvæ pradþia. Já sergsti antroji, galantiðku gestu kelià slepia treèioji, o ketvirta – tik paèiam sau subran- dintas atviras þodis, ágalinantis stoti prieð Didþiausià Paslaptá. Ðià akistatà sukuria penktoji daina. Tam reikia tokiø eilëraðèiø, tokios muzikos, ðitokiø interpretatoriø. Penktosios dainos pabaiga prilygsta R. Wagne- rio Izoldos prieðmirtiniam skrydþiui, tik panaðiai   emocinga  muzika èia labiau suglaudinta, o þodþiø prasmë dar labiau siejama su meta- fizine bûtimi. Kad ðio ciklo drama ið tiesø vyko – abiejø interpretatoriø

ilgo kelio tokiø virðûniø link iðdava. Obojaus poetas Juozas Rimas…

Liepsningo artistizmo paþenklinta asmenybë, jam vienam þinomais keliais suartëjæs su lietuviø liaudies dainø esmingiausiais ir unikaliau- siais bruoþais, radæs juos atitinkan- èià raiðkà, dràsiai iðvedæs jà vieðu- mon – kad þmonës kitaip tas dainas iðgirstø. Tarp dainø obojumi impro- vizuodamas, jau ðiemetinio Thomo Manno festivalio koncertà pavertë iðtisiniu vyksmu, drama. Gruodþio 13 d. Vilniaus paveikslø galerijos menëje, aristokratiðkai ápareigojan- èioje aplinkoje, dainø ir obojaus muzikos programà, akompanuojant Alfredai Rimienei, solistas papildë… baroko dainomis ir arijomis. Artisto vaizduotë rado tik jam pavaldø uni- sonà su esmingiausiais (kaip ir liau- dies dainose) tø rafinuotø kûriniø bruoþais, niekur në milimetro „pro ðalá nepraðaudama“. Ir kokia tø intui- tyviai atrandamø, neátikëtina (pro- tarpiais galvojau – iliuzine) realybe tampanèiø priemoniø ávairovë!

Pro tirðtà nakties miglà eidamas ið koncerto galvojau –  miraþas? Ne. Tikrai ne. Bet jausmas, kad patyriau realybës „normø“ nepai- sanèià menininko galià ir ðioká  toká

– kaip bebûtø – stebuklà, iki ðiol vis á atmintá gráþta.

Edmundas GEDGAUDAS

DVI PREMJEROS VIE- NAME KONCERTE

Nepaprastai dþiugu, kad mûsø ðalyje sparèiai daugëja profesiona- liø muzikø. Malonu, kad jaunieji muzikantai garsëja ne tik Lietuvoje, bet ir uþ jos ribø, kad vis daþniau parsiveþa ávairiø laimëjimø ir apdo- vanojimø, taip plaèiai garsindami mûsø ðalies vardà pasaulyje. Taèiau visi ðie jaunieji muzikai auga ir bræsta priþiûrimi profesionalø

• garsiø pedagogø, kurie savo studentams stengiasi perteikti kuo daugiau ávairiausiø muzikos meno atlikimo ir suvokimo paslapèiø.

Gero, profesionalaus muziko nuolatos laukia sveèios ðalys, o kon- certai gimtojoje ðalyje ðiuo atveju, kaip þinome, daþnai nukenèia, nes jiems paprasèiausiai nebelieka laiko. Tikriausiai dël ðios prieþasties kiekvie- nas þinomo muziko, menininko, pui- kaus pedagogo pasirodymas gimta- jame kraðte vis daþniau tampa ypaè svarbus, reikðmingas ir be galo laukiamas. Vienas tokiø ypatingø vakarø ávyko 2004 m. gruodþio

8 d. Lietuvos nacionalinëje filhar- monijoje. Pas mus sveèiavosi itin

garbus, ne tik Lietuvoje, bet ir uþ jos ribø puikiai þinomas kolektyvas

• Nacionalinës premijos laureatas Èiurlionio kvartetas, neseniai atðven- tæs savo 35-àjá jubiliejø: Jonas Tan- kevièius (I smuikas), Darius Dikðaitis (II smuikas), Gediminas Daèinskas (altas), Saulius Lipèius (violonèelë). Koncerte taip pat dalyvavo Asta Krikðèiûnaitë (sopranas), Audronë Kisieliûtë (fortepijonas), Valentinas Gelgotas (fleita), Antanas Taloèka (klarnetas) ir Arnoldas Gurinavièius (kontrabosas).

Èiurlionio kvartetas susikûrë 1968 m., kvarteto nariams studi- juojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vëliau meistriðkumà jie tobulino pas Borodino, Tane- jevo, Tatrai’aus kvartetø narius pro- fesorius D. Ðebalinà, V. Ovèarekà,

V. Tatrai’ø. Èiurlionio kvartetas yra sugrojæs per 3500 koncertø Lie- tuvoje ir daugelyje uþsienio ðaliø, dalyvavæs dideliuose festivaliuose:

„Berliner Festwochen“, „Prahos pavasario“, Ðlëzvilgo-Holðteino,

„Vlaanderen“, „Janáèkuv mai“,

„Moravian Autumn“, „Balve Hole“,

B. Bartóko gimimo 100-øjø metiniø Budapeðte, Zalcburgo, Fribûro, Ðtutgarto, Duisburgo, Varnos, Rusës, Zagrebo, Oslo, Reikjaviko, Maskvos, Sankt Peterburgo, Niþ-

nij Novgorodo – A. Sacharovo, Vilniaus styginiø kvartetø ir kt., grojo Leipcigo „Gewandhaus“, Amsterdamo „Concertgebouw“, Bonos „Beethovenhaus“, Berlyno

„Schauspielhaus“, Paryþiaus „Musee d’Orsay“, Varðuvos, Londono, Briu- selio filharmonijø salëse. Èiurlionio kvartetui 1990 m. pirmajam skirtas aukðèiausias ðalies apdovanojimas

• Lietuvos nacionalinë premija. 2003–2004 m. sezonà Èiurlionio

kvartetas ðventë savo kûrybinës veiklos 35-metá ir ðiai sukakèiai skyrë koncertø ciklà su þymiais pasau-

lio atlikëjais – pianistu prof. Levu Natochenny, klarnetininku Ibu Hausmannu ir arfininke Florence Sitruk. Jubiliejiniais metais iðleista ir nauja kvarteto áraðyta kompaktinë plokðtelë.

Pastarøjø metø kvarteto veikla ypaè intensyvi. Ðá ansamblá retokai girdime Lietuvoje, bet mus daþnai pasiekia puikûs atsiliepimai apie jo koncertus uþsienyje. Tad koncertas Vilniuje buvo ilgai lauktas ðio kvar- teto pasirodymas po beveik metø pertraukos. Vien paþvelgus á atlikëjø pavardes ir sudëtá, ið anksto buvo galima nuspëti, kad klausytojø laukia neeilinis, staigmenø nesto- kojantis koncertas. Muzikai atliko

labai ádomià ir neáprastà programà, be to, skambëjo du Lietuvoje iki tol dar negirdëti kûriniai – koncertà pradëjæs vieno þymiausiø ðiuolai- kiniø gruzinø kompozitoriø Gijos Kanèeli (g. 1935 m.) „Exil“ styginiø kvartetui, balsui, puèiamiesiems

ir fortepijonui (1994) ir prancûzø kompozitoriaus Franciso Poulenco (1899–1963) „Juodoji rapsodija“ („Rapsodie negre“, op. 1) styginiø kvartetui, balsui, fleitai, klarnetui ir fortepijonui.

Kaip ir daugelis tëvynainiø, ieð- kodamas geresniø sàlygø gyventi ir kurti, G. Kanèeli pasirinko tremtá. Tad ir jo kûryba suprantama bei vertinama kaip tremtinio lemties iðraiðka. Mëginimus apsiprasti sve- timoje ðalyje G. Kanèeli iðreiðkë

nauju kûriniø tipu, kurá pats vadina

„maldomis“, skirtomis maþam ar vidutiniam instrumentiniam ansam- bliui, apgaubtam vokalo aura. Pen- kiadalá „Exil“ („Psalm 23“; „Enimal“,

P. Celano þ.; „Zahle die Mandeln“,

P. Celano þ.; „Psalm“, P. Celano þ.;

„Exil“, H. Sahlo þ.) sudaro keletas dainø arba solo kantatø. Tekstai paraðyti vokieèiø kalba – tai 23 psalmë ið Senojo Testamento, trys Paulio Celano ir vienas Hanso Sah- lio eilëraðtis. P. Celanas ir H. Sahlis yra vokiðkai raðæ autoriai þydai, patys patyræ ir kûryboje perteikæ tai, kas XX a. vadinama tremtimi.

G. Kanèeli jie yra tarytum vyresnieji broliai, iðgyvenæ tà patá, kà ir jis. Instrumentø ðioje kompozicijoje ypaè nedaug – keli styginiai ir fleita (altinë kaitaliojama su bosine), sin- tezatorius ir gana nedidelis kiekis garso áraðø intarpø. Bene svarbiau- sias vaidmuo kûrinyje tenka voka- lui, kuris atspindi vidinæ bûsenà, charakterá (ðiuo atveju tremtinio). Vadovaujantis tokia pozicija, kon- certo metu átaigiai buvo kuriama dainininkës Astos Krikðèiûnaitës vokalinë linija.

Antrasis koncerte skambëjæs opusas – Maurice’o Ravelio (1875– 1937) Styginiø kvartetas F-dur,

• ko gero, buvo gerai paþástamas didesnio bûrio klausytojø. Ðiame keturiø daliø kûrinyje Èiurlionio kvartetas puikiai atskleidë slypinèius muzikinius rebusus, pademonst- ravo nepriekaiðtingà susigrojimà ir vidinæ darnà, virtuoziðkumà ir kartu
• gebëjimà kuo puikiausiai girdëti bei papildyti vienam kità.

Kamerinës muzikos koncertà uþbaigë F. Poulenco penkiø daliø

„Juodoji rapsodija“ („Prelude“,

„Ronde“, „Honoloulou“, „Pastorale“ ir „Final“) – judrus, ðmaikðtus, ðelmið-

kas, á jokio þanro rëmus netelpantis kûrinys. Aðtuoniolikmetis autorius naujàjà savo kompozicijà parodë vienam Paryþiaus konservatorijos profesoriui, tikëdamasis bûti pri- imtas á ðià institucijà, taèiau buvo iðgrûstas lauk. Klausantis ðio opuso, iðties girdëti daug primityviø pakar- tojimø, paraleliø kvintø ar, pavyz- dþiui, keistø monotoniðkø ðûksniø

„Honoloulou“ dalyje, – manau, iðpuoselëtam prancûzø akademiz- mui visa tai ir sukëlë nepaprastai daug abejoniø. Taèiau buvo tikrai ádomu ir vertinga paklausyti tokio trumpuèio ir nepaprastai nuo- taikingo jaunojo kompozitorius ðedevro, taip pat – nuotaikingai scenoje muzikuojanèio Èiurlionio kvarteto ir ðio ansamblio draugø.

Viktorija GURSKAITË

PO HIROKO KOSEKI KONCERTO

Japonø pianistë Hiroko Koseki, mums jau paþástama ið 2003 metø tarptautinio M. K. Èiurlionio pianistø konkurso, Kongresø rûmø koncertø salëje surengë reèitalá, kuriame klau- sytojai, be puikiai þinomos L. van Beethoveno muzikos, iðgirdo intri- guojantá  XX  a.  kûrybos  palikimà

– T. Takemitsu, G. Ligeti kûrinius. Bet apie viskà nuosekliai…

Fortepijonu pradëjusi groti trejø metø, H. Koseki gali pasidþiaugti lai- mëjusi ne viename konkurse: Ennio Porino tarptautiniame pianistø konkurse (2002) ji iðkovojo pirmàjà vietà, tarptautiniame M. K. Èiur- lionio pianistø ir vargonininkø konkurse  (2003)  –  treèiàjà  vietà,

A. Casagrande tarptautiniame kon- kurse (2004) – specialøjá prizà. Ðiuo metu Karlsruhës aukðtojoje muzikos mokykloje studijuojanèios solistës programoje rasime ir kamerinës, ir solo muzikos. Taigi gruodþio 18 d. girdëjome pastaràjà atlikëjos inter- pretacijos dalá.

Pirmasis áspûdis – viena atlikëja didelëje Kongresø scenoje – þavin- gas vaizdas, ypaè ápratus „ganyti“ akis po salëje plaèiai susëdusá didþiulá simfoniná orkestrà. Nëra kur pasislëpti greit lekiantiems pianistës pirðtams, nëra kitø instrumentø tembrø, galinèiø paávairinti skam- besá ir paslëpti „netikëtumus“…

Jau ir taip nemenkà iððûká pri- ëmusi Hiroko Koseki atliko sudë- tingà ne tik techniðkai, bet ir stilistið- kai programà. Tiek klasicistinë L. van Beethoveno Sonata D-dur, op. 10 Nr. 3,  tiek  japonø kompozitoriaus

T. Takemitsu,       Europoje        þinomo

kaip kino filmø muzikos kûrëjo, dvi pirmosios muzikinio opuso „Lietaus medis“ („Rain Tree“) dalys (beje, antroji dedikuota O. Messiaenui) buvo atliktos lengvai, subtiliai, pro- fesionaliai. Pasak Takemitsu, muzika jis norëjo perteikti universalià pasau- lio kalbà, kosmoso darnà. Koncerte iðgirstose jo kompozicijose gausu faktûriniø kontrastø, abiem dalims bûdingas dinamikos dëka susida- rantis aido efektas, nuotaikø kaita. Jaunos pianistës rankø uþgauti klaviðai verkë medþio raudà, pyko, màstë, leisdami garsui tolti, já sulai- kant pedalu.

Reèitalyje nuskambëjæ György Ligeti etiudai „Netvarka“ („Desor- dre“) ir „Fanfaros“ („Fanfares“), panaðûs savo kampuotu ritmu (ant- rajame jis ðiek tiek nuoseklesnis) ir nuolatiniu judëjimu, kûrë kardinaliai prieðingà muzikinæ aplinkà. Þavëjo pianistës gebëjimas diferencijuoti smulkias pasaþines ir atramines gai- das, átikinamai pateikti poliritmijos gausà, savitai kurti netvarkà, remian- tis tvarka.

Maurice’o Ravelio „Naktinis Gaspa- ras“ („Gaspard de la Nuit“) – tai trys fortepijoninës poemos, paraðytos itin skaudþiais kompozitoriui 1908 metais. Poemas inspiravo mirðtanèio tëvo slauga, poeto Bertrand’o eiliø tuo paèiu pavadinimu atradimas. Prieð kiekvienà poemà kompozi- torius uþraðë po kelias Bertrand’o poemos eilutes. Gasparas – tai Rytø piktojo mago vardas, taigi galima teigti, jog poemoje randame muzi- kos tapybos atgarsiø. Pirmoji poema

„Undinë“ þavi impresionistiniu van- dens tyvuliavimu, raibuliavimu ir virð jo iðkelta melodija – undinës daina apie meilæ. Antroji poema „Kartu- vës“, kurioje gausu varpø, kruvino miesto  siaubo  imitavimo,  treèioji

– „Skarbo“ – tai vaiduoklis, kuris staiga iðdygsta ir taip pat netikëtai dingsta. Tai atsispindi ir muzikinëje faktûroje – ji kontrastinga, plastiðkus ðuolius keièia siauros apimties, smul- kios technikos staccato epizodai.

Paskutinis Hiroko Koseki reèitalio akordas buvo bisui paskambintas lie- tuviø klasiko M. K. Èiurlionio Preliu- das Des-dur. Vis dëlto nors pianistë skambino subtiliai, lanksèiai, technið- kai, taèiau ypatingo susiþavëjimo nesulaukë. Koncertui trûko spalvø, visa programa buvo atlikta vienoda garso kokybe, be menkiausio tem- peramento ar improvizacijos pro- verþio. Galima sakyti, jog poetiðka muzikiniø opusø programa nerado atgarsio muzikos garsø iðraiðkoje.

Vitalija MOCKUTË

biniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo latviø dirigentas Martinis Uozuolinis, skambino jaunas latviø pianistas Vestardas Ðimkus.

Á koncertà atëjau nusiteikæs skep- tiðkai: argi gali dvideðimtmetis jau- nuolis áveikti kone neáveikiamà fak- tûrà, o juo labiau – tikroviðkai iðgy- venti dramos energetikà ir priartinti klausytojà prie monumentalios S. Rachmaninovo pasaulëjautos. Tad ar ne pernelyg didelës jaunojo atli- këjo ambicijos? Maloni staigmena, taèiau iðankstiná nusistatymà teko pakeisti: atlikëjas „pavaiðino“ klausy- tojus tokiu instrumento valdymu, koká nedaþnai pavyksta pamatyti

ne tik Lietuvos koncertø estradoje.

V. Ðimkaus bûta iðties olimpiniø pajëgumø pianisto: mitologija api- pinta techninë koncerto pusë pavy- dëtinai lengvai pakluso grakðèiai atlikëjo rankø magijai, o jo sukurta meninë intriga, muzikinë átaiga bei nesuvaidinta kûno kalba nepaleido klausytojø dëmesio iki pat pasku- tiniø akordø. Reikia pasidþiaugti, kad toká pianisto potencialà turinèio

V. Ðimkaus nesuviliojo kitus atlikë- jus daþnai apimanti beatodairiðkø virtuoziðkumo varþybø pagunda: pirmojoje kûrinio dalyje buvo paste- bimai laikomasi autoriaus iðlygos

ma non tanto („taèiau neskubant“), o ðios dalies kulminacijai solistas pasirinko dramatiðkesnæ alternaty- viàjà kadencijà. V. Ðimkui galbût

ir nebûdingas unikalus Marthos Argerich tuðë, privertæs kai kuriuos kritikus palyginti jos ástojimà antro- joje dalyje su ant aksomo þeriamais juodaisiais perlais, taèiau raiðki jauno latviø pianisto artikuliacija ir daininga atlikimo maniera padëjo dailiai áprasminti antrosios dalies rafinuotà melancholijà ir þaismà bei finalo dramà ir apoteozæ.

Tai kokie gi bruoþai bûdingiausi Vestardui Ðimkui, iðskiriantys já ið kitø pianistø? Iðvadas daryti dar anksti ir bet kokie superlatyvai jau-

vaus, bet netrankaus fortissimo) bei plaèiø meniniø uþmojø. Èia bûtina paminëti dar vienà atlikimo aspektà: atlikëjo darbo rezultatas ir jo paliekamas áspûdis neatsiejami nuo orkestro akompanimento, o

kadangi vienas esminiø ðio S. Rach- maninovo kûrinio bruoþø yra jo prigimtinis simfoniðkumas, reikia apgailestauti, kad dël ávairiø prieþas- èiø orkestro palyda ne visada buvo adekvaèiai solidari.

Artûras RATKUS

MUZIKINIS „ÀÞUOLIU- KO“ 45-METIS

Visiems puikiai paþástamas ber- niukø ir jaunuoliø choras „Àþuoliu- kas“ atðventë savo 45-metá, o jo meno  vadovas  Vytautas  Miðkinis

• kûrybinës veiklos 25-metá. Ta proga choras sostinës melomanams Kongresø rûmø koncertø salëje lapkrièio 26 d. surengë koncertà, pradëjusá jubiliejiniø renginiø ciklà, kurio metu skambëjo ávairûs, kai kurie dar Lietuvoje neatlikti kûriniai. Manau, skaitytojas nesupyks, jei pateiksiu keletà „Àþuoliuko“ biog- rafijos faktø. 1959 m. profesoriaus Hermano Perelðteino ákurtas ber- niukø choras pamaþu plëtësi, augo, ir dabar po „Àþuoliuko“ vardu slypi aðtuoni atskiri chorai – nuo vaikø iki vyrø (kuriø jauniausiajam ðeðeri, vyriausiajam – keturiasdeðimt). Per

45 gyvavimo metus „Àþuoliukas“ dalyvavo daugybëje konkursø, iðko- vodamas laureato vardà (pirmoji vieta Kameriniø chorø konkurse Marktoberdorfe, Didieji prizai Main- hauze, Vokietijoje, ir tarptautiniame jaunimo chorø konkurse Nante, Prancûzijoje, – ir tai tik keletas lai- mëjimø). Taip pat neretai galima iðvysti ðá chorà Lietuvos koncertø saliø repertuarinëse afiðose. Aktyvø

„Àþuoliuko“ gyvenimo tempà sàly- goja programos ávairiapusiðkumas

daugelio tarptautiniø organizacijø narys. Mums  taip  pat paþástamas ir V. Miðkinio – kompozitoriaus amplua, kurio kûrybos „kraitelëje“ per 150 motetø, 15 miðiø, maþdaug 400 dainø ir kitø stambios formos kûriniø chorui ir orkestrui.

O dabar koncertas… Jo metu ávyko Benjamino Britteno kantatos

„Dvasios pasaulis“ („The World of the Spirit“) premjera Lietuvoje. Tai antroji religinë B. Britteno kantata, kurià kompozitorius sukûrë 1938- aisiais. Dainuojamus ir skaitomus tekstus, kuriuose nemaþai frag- mentø ið Biblijos, kvakeriø filosofi- jos, anglø poezijos ar istoriniø bei politiniø  ávykiø  reportaþø, parinko

18. Ellis Roberts. Tad neatsitiktinai kûrinyje girdëti aliuzijø á grigaliðkàjá giedojimà, choralà, Bacho muzikà (ariozo), barkarolæ ir kt. Gal dël teksto ávairovës, gal dël iðskirtinio stiliaus, þanrø, formø miðinio (tarsi atsako á dainuojamø ir skaitomø tekstø gausà) ðis kûrinys daugiau nei pusæ amþiaus buvo „uþmirðtas“

• po 59 metø pertraukos partitûrà atgaivino dirigentas Stiuartas Bedfor- das Aldeburgo festivalyje.

Kaip minëjau, Lietuvoje jis skam- bëjo pirmà kartà. Solistø partijas atliko Irena Zelenkauskaitë (sopra- nas), Inesa Linaburgytë (mecosop- ranas), Arûnas Dingelis (tenoras) ir Giedrius Þalys (baritonas), skaitovas

• Vladas Bagdonas. Solistø vaidmuo fragmentiðkas, nëra iðplëtotø arijø, greièiau jie – komentatoriai, áterpian- tys po kelias frazes á choro, orkestro bei skaitovo audþiamà muzikiná ir literatûriná audiná. Gal dël periferi- nio vaidmens, gal dël intarpinio muzikos komponavimo (net ne fra- zëmis, o taktais) solistø pasirodymas anaiptol nekëlë susiþavëjimo: trukdë akivaizdus sudëtingesnio ritmo skaièiavimas scenoje, ansambliniai numeriai skambëjo ne kartu, nesu- balansuotas skambesys atrodë tarsi

kartu muzikuojanèiø nelygiaverèiø atlikëjø pasekmë.

Prieðingai, „Àþuoliukas“, ypaè maþieji diskantukai, þavëjo iðtverme, vaikiðkø balsø skaidrumu, intonaci- jos tikslumu. Tiesa, ðiek tiek pasige- dau frazavimo, taèiau viskà „atpirko“ dar paslankiau ir nuoðirdþiau ant- rojoje koncerto dalyje skambëjæ kûriniai.

Taigi antroji dalis dvelkë sentimen- taliu simbolizmu, visuose parink- tuose kûriniuose (iðskyrus Georgo Friedricho Händelio „I Anthem“) glûdëjo atvirai paslëpta mintis. Pavyzdþiui, Gabrielio Fauré „Agnus Dei, Libera me“ ið „Requiem“ buvo dedikuotas „Àþuoliuko“ ákûrëjui, pir- majam LMTA garbës profesoriui H. Perelðteinui bei anapilin iðëjusiems

„aþuoliukams“. Atlikimas pasiþymëjo subtiliu, netgi skaidriu muzikinës fak- tûros pulsavimu. Maurice’o Duruflè kûriniu „Sanctus“ ið  „Requiem“ prieð 25 metus V. Miðkinis pradëjo kûrybinæ veiklà su „Àþuoliuku“. Neatsitiktinai koncerte skambëjo ir buvusio „Àþuoliuko“ auklëtinio Vac- lovo Augustino imitacinës faktûros

„Domine Fili, Cum Sancto  Spiritu“ ið „Gloria“. Koncerto pabaigoje tarsi dþiugus, net pergalingas atsisveikini- mas skambëjo Leonardo Bernsteino pirmoji dalis ið „Chichester Psalms“.

„Àþuoliuko“ pasirodymui neliko abejingas në vienas þiûrovas, o neryðkius, veik nepastebimus choro dainavimo trûkumus uþgoþë nuo- ðirdþios vaikø ir suaugusiø choristø akys, deganèios atliekama muzika; betarpiðkas ryðys su dirigentu atsi- skleidë muzikiniø opusø interpretaci- jos vientisumu, átikinamumu.

Nuoðirdþiai linkëdama ðiam ber- niukø ir jaunuoliø chorui sëkmës, suprantu, kad jà lemia valios pastan- gos, neiðsenkanti energija bei uþkre- èiantis noras.

Vitalija MOCKUTË

najam menininkui taptø dideliu avansu. Pianistui nebûdingas nei jau minëtos M. Argerich vulkanið- kumas, nei G. Sokolovo daugias- luoksnë polifoninë paradigma bei áþvalgumas. Kartkartëmis jis atrodo linkæs naudoti iðorinius efektus ir ne visada susidoroja su formos uþdaviniais (tai buvo ypaè paste-

bima koncerto finale, kuris pasirodë kiek padrikas. Beje, ir pirmoji dalis buvo vainikuota ðiek tiek abejingai).

Vis dëlto negalima nepastebëti jo virtuoziðkø techniniø sugebë- jimø, artistiðkumo, dailaus garso

(nuo ðvelnaus pianissimo iki masy-

– nuo klasikiniø iki ðiuolaikiðkø, nuo religiniø iki pasaulietiðkø, a cappella ar su ávairios sudëties orkestru kûri- niai.

Nuo 1979 m. „Àþuoliukui“ vado- vaujantis Vytautas Miðkinis – ðio choro auklëtinis, jame dainavæs 1961–1971 m., vëliau, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bai- gæs choro dirigavimo specialybæ, prof. H. Perelðteino klasæ, tæsia savo mokytojo, dëstytojo darbà „Àþuo- liuke“, taip pat profesoriauja LMTA.

V. Miðkinis – Lietuvos chorø sàjun- gos prezidentas, Lietuvos dainø ðvenèiø    vyriausiasis    dirigentas,

„Àþuoliuko” pasirodymui neliko abejingas në vienas þiûrovas

Didþioji salë

ÞIEMOS DÞIAZAS SU TROMBONO VIRTUOZU JIGGSU WHIGHAMU

Gruodþio 19 d. á Nacionalinës filharmonijos salæ dþiazo mëgëjus pakvietë Kauno bigbendas ir kviesti- nis solistas ið JAV trombonininkas Jig- gsas Whighamas. Kai man pasiûlë nueiti á ðá koncertà, suabejojau: atli- këjo pavardës (savo gëdai) neteko girdëti. Galbût Whighamo pavardë man buvo neþinoma dël to, kad ðis virtuozas jau senokai gyvena Euro- poje, o gal dël to, kad jis iðleido palyginti nedaug plokðteliø ir jos Lie- tuvos nepasiekia? Kad ir kaip bûtø,

1. 10. Whighamà ásidëmëjau ilgam, nes koncertas buvo iðties puikus.
       10. Whighamas (g. 1943 m. Kliv- lande, Ohajo valstijoje) publikos ir kritikø dëmesá atkreipë bûdamas sep- tyniolikos metø, kai Klivlande vyku- siame koncerte jam teko pakeisti netikëtai susirgusá pirmàjá Glenno Millerio orkestro trombonininkà. Tuomet J. Whighamas labai natûra- liai ásiliejo á kolektyvà, tapo jo solistu ir trombonø grupës koncertmeiste- riu. Nors ir turëdamas puikiø per- spektyvø gimtinëje, J. Whighamas persikëlë á Europà. Planavæs trumpai pavieðëti Senajame þemyne, atlikë- jas Vokietijoje gyvena iki ðiol. 1984– 1986 m. trombonininkas vadovavo Ðveicarijos radijo orkestrui, 1995 m. pakviestas vadovauti Berlyno radijo bigbendui. J. Whighamas ëmësi ir pedagoginës veiklos: tapo Kelno aukðtosios muzikos mokyklos Dþiazo fakulteto (pirmojo Vokietijoje) vedëju ir profesoriumi. 1995 m. maestro paskirtas Berlyno Hannso Eislerio aukðtosios muzikos mokyk- los Dþiazo ir populiariosios muzikos

fakulteto vedëju ir profesoriumi iki gyvos galvos. J. Whighamas taip pat yra Indianos universiteto (JAV) kviestinis profesorius, ðiuo metu vadovauja Berlyno dþiazo orkestrui ir BBC bigbendui Anglijoje, yra Tarp- tautinës trombonininkø draugijos, Vokietijos trombonininkø draugijos bei Tarptautinës dþiazo pedagogø sàjungos garbës narys.

Ið daugybës þymiø dþiazo muzi- kantø, su kuriais koncertavo ar áraðinëjo J. Whighamas, pakanka paminëti Caunto Basie’o, Barbaros Dennerlein (vargonininkës, kuri, beje, netrukus ir pati surengë reèitalá Nacionalinës filharmonijos scenoje), Harry’o „Sweetso“ Edi- sono, Maynardo Fergiusono, Ellos Fitzgerald, Judy Garland, Dizzie’o Gillespie’o, Bennie’o Goodmano, Quincy’o Joneso, Stano Kentono, Woodie’o Shaw pavardes...

Ðtai toks tituluotas muzikas kon- certavo su Kauno bigbendu. Beje, Kauno bigbendas ne pirmà kartà pasirodë su uþsienio dþiazo þvaigþ- dëmis. Teko klausytis kolektyvo parengtø programø su saksofoni- ninku Nicu Gothamu, vargonininke Barbara Dennerlein, trimitininku Randy’u Brekeriu. Prieð keletà metø dar kildavo abejoniø dël orkestro meninës brandos, taèiau ðiuo metu Kauno bigbendas – neabejotinai vie- nas geriausiø (jei ne geriausias) tokio pobûdþio kolektyvas Lietuvoje.

Profesionalus dþiazo orkestras Kauno bigbendas ásteigtas 1991 m. pabaigoje. Kolektyvas aktyviai daly- vauja ne tik Kauno, bet ir kitø Lietu- vos miestø muzikiniame gyvenime. Muzikantai grojo visuose Lietuvoje rengiamuose dþiazo festivaliuose. Estija, Latvija, Suomija, Ðvedija, Rusija, Norvegija, Baltarusija, Lenkija, Olandija – tai ðalys, kuriose Kauno bigbendas atstovavo Lietuvai.

Trombonininkas Jiggsas Whighamas – ðià pavardæ verta ásidëmëti

dailës bei kitø meno ðakø atstovai. Kauno bigbendui vadovauja didelæ muzikinæ patirtá turintis dþiazo pianis- tas Romualdas Grabðtas. Jis – dþiazo kompozicijø, ávairiø muzikiniø pro- jektø („Dþiazas prie...“, „Konrado dþiazo klubas“, „Gariûnai“, „Dþiazo pamokos“ ir kt.) autorius.

Gruodþio 19 d. koncertà pradëjo Kauno bigbendo atliekamas bliuzas. Koncerto pradþios átampà iðsklaidë netrukus scenoje pasirodæs J. Whig- hamas. Iki ðio koncerto maniau, jog trombonas – ne itin paslankus, dau- giau orkestro spalvoms kurti skirtas instrumentas. Nors teko girdëti ir trombono virtuozø – J. J. Johnsono,

1. 1. 11. Waindingo áraðø, vis dëlto gyvas

J. Whighamo muzikavimas árodë, kad klydau. Maestro rankose trom- bonas virto puikiu, spalvingu solo instrumentu, turinèiu daugybæ, kar- tais neátikëtinø, niuansø. J. Whigha- mas grojo taip lengvai, tarsi pûstø ne trombonà, o, tarkime, saksofonà. Stebëtinas ir maestro iðgaunamø garsø diapazonas – nuo þemiau- siø iki labai aukðtø, beveik trimito registro, garsø. Be abejo, didþiulë patirtis ir puikus instrumentas sutei- kia J. Whighamui uþtikrintumo. Be puikaus muzikavimo, J. Whighamas suþavëjo ir kaip „ðoumenas“: kon- certo metu jis paprastai ir supranta- mai dëstë, kà ir kaip gros, pasakojo kompozicijø atsiradimo istorijas, net anekdotà apie du Vokietijoje atsidû- rusius amerikieèius.

Koncerto programa buvo suda- ryta ið dþiazo standartø (kompozi- cijos ar ðiaip populiarios melodijos, kurias daþnai atlieka dþiazo muzi- kantai). Iðgirdome didþiø Amerikos dþiazo kompozitoriø Duke’o Elling- tono, Billy’o Strayhorno, George’o Gershwino, Cole’o Porterio ir kitø autoriø temas.

Didþiuliø komplimentø koncerte nusipelnë ir Kauno bigbendo muzi- kavimas. Tai muzikantai, kurie, ið anksto gavæ gaidas, kruopðèiai ruo- ðiasi koncertams. Tad itin sparèiai tobulëjanèio kolektyvo paþangos nepastebëti tiesiog  neámanoma. Ir   tai   ne   tik   bigbendo vadovo

R. Grabðto, bet ir visø muzikantø nuoðirdaus darbo vaisius.

Tad tokie áspûdþiai ið „Þiemos dþiazo“ koncerto. Baigiant Kauno bigbendo nariams norëtøsi palinkëti nesustoti pusiaukelëje, toliau plësti repertuarà, ðlifuoti atlikimo tech- nikà. Tuomet J. Whighamas tikrai bus ne paskutinis pasaulinio garso solistas, koncertuojantis su Kauno bigbendu.

Virginijus BAUBLINSKAS

„HAMMOND“ VIRTUO- ZË PRIE FILHARMONI- JOS VARGONØ: MINTYS PO BARBA- ROS DENNERLEIN KONCERTO

Rizikinga „klasikiniam“ vargoninin- kui raðyti apie dþiazo muzikos kon- certà, bet ðákart tai iðskirtinis atvejis, nes pirmàsyk dþiazas skambëjo didþiaisiais Nacionalinës filharmoni- jos vargonais.

Jau keletà sezonø suremontuoti didieji Filharmonijos vargonai stovi it brangus baldas iðtaigingame salone. Aktyviausieji puls prieðta- rauti: „O sezono atidarymo koncer- tas su C. Saint-Saënso Treèiàja arba

„Vargonø“ simfonija?“ Iðimtis grei-

èiausiai tik patvirtina taisyklæ. Tikrai nesunku bûtø suprasti

Nacionalinës filharmonijos kaip koncertinio gyvenimo guru logikà: á vargonø koncertus þmonës nevaikðto, tad jie yra nuostolingi… Kadangi pirmàjá tebevykstanèio Filharmonijos sezono pusmetá Didþiojoje salëje buvo pastebimas iki ðiol nematytas negirdëtas dþiazi-

nis akcentas, vadinasi, èia vilèiø dau- giau – þmonës vaikðto. Ar randa

tie þmonës Filharmonijoje vykstan- èiuose dþiazo koncertuose kaþkà daugiau, ko neranda kitose erdvëse taip pat aktyviai besiskleidþianèioje, laisve pulsuojanèioje muzikoje,

– sunku bûtø ir svarstyti. Matyt, ne tie akcentai…

Gruodþio 29 d. Filharmonijoje vykæs vokieèiø dþiazo vargoninin- kës Barbaros Dennerlein koncertas taip pat patraukë daugelio dëmesá, ypaè tø, kurie jau buvo vieðnià girdëjæ festivalio „Kaunas Jazz“ koncertuose. Keli þiniasklaidos iðliaupsintos þvaigþdës apsilankymai Lietuvoje jau suformavo tam tikrà gerbëjø ratà, tad „projekto“ (þiaurus naujadaras mûsø kultûrinëje spau- doje bei gyvenime, kurio negaliu neraðyti kabutëse!) sëkmë tarsi ir garantuota.

Tik ar ið tiesø garantuota ir ar ið tiesø – sëkmë?!

Nepaneigsi, kad Filharmonija ieðko naujø keliø á publikos ðirdis, naujø bendravimo formø. Ðio pusmeèio koncertø paletë iðties áspûdinga: nuo senosios muzikos atlikëjø, kaip antai D. Stabinsko vadovaujamo Baltijos baroko orkestro ar „Cantus Cölln“ ansam- blio ið Vokietijos, iki ðiuolaikiniø aktualijø bei premjerø „Gaidoje“ ar gausiø dþiazo vakarø ir net moder-

naus flamenko.

Vis dëlto B. Dennerlein dþiazo koncertas buvo savaip rizikingas, apie kà, kaip þinoma, nei rengëjai, nei tikriausiai pati atlikëja, ryþda- masi ðiam pasirodymui, nesvarstë. Viena ið prieþasèiø – tam tikras A. Schuke’s vargonø (stovinèiø Filhar- monijos salëje) nepaslankumas, neleidþiantis atlikëjui paèiam ope- ruoti daugybës registrø teikiamomis spalvinëmis instrumento galimybë- mis. B. Dennerlein buvo priversta

ið anksto susiprogramuoti keletà

„baziniø“ registrø deriniø, kuriais ir naudojosi pakaitomis visà apie

pusantros valandos trukusá pasiro- dymà. Todël jau èia norisi iðskirti keletà „deja“: deja, toks apsiriboji- mas, tegu ir kiek priverstinis, visiðkai neatskleidë instrumento ir, manau, nesudomino vargonais në vieno naujojo Didþiosios salës lankytojo, tà vakarà pirmàsyk èia apsilankiu- sio… Deja, keturios ið penkiø pasi- ruoðtø registruoèiø buvo tik ban- dymas imituoti atlikëjai taip gerai paþástamà, kiek „kniaukiantá“ „Ham- mond“ elektriniø vargonø skam- besá, kuris pats savaime, ko gero, nëra ypatinga kultûros vertybë… Deja, bet gana garsiai suregistruoti vargonø pedalai, ta permanentinë dþiazo bosinë linija, nelabai leido ásiklausyti á bendrà muzikiná improvi- zacijø audiná.

Negali netikëti, kad, anot recen- zijø, „grodama paprasèiausiu

„Hammond-B3“, Dennerlein daro stebuklus“ – tà sëkmingai liudijo ir ankstesni jos pasirodymai Lietuvoje, taèiau koncertas Filharmonijoje Vilniuje daugeliu atþvilgiu buvo

toli nuo stebuklo. Bendraudama su publika tarp atliekamø pjesiø B.

Dennerlein prisipaþino, jog buvo fiziðkai nelengva susitvarkyti su „kie- toka“ tikrø vargonø traktûra, kuri kaip diena nuo nakties skiriasi nuo vargonininkei áprastos lengvutës elektriniø vargonëliø klaviatûros.

Kita vertus, tà vakarà taip ir nepatyriau tos daugelio kritikø paþymimos B. Dennerlein improvi- zacijø stilistinës ávairovës. Atliekami

„gabalai“, savi ar kitø autoriø, sky- rësi vienas nuo kito nebent tempu. Taèiau tas pats punktyrinis ritmas, beveik nesikeièianèios improvizacijø formulës darë juos labai panaðius vienas á kità.

Ne ypaè vakarà praturtino ir tam tikras jo programiðkumas: kiekvienà savo improvizacijà atlikëja paaið- kindavo, kartu suteikdama jai ir pavadinimà, leidþiantá kilti ávairioms asociacijoms. Bet nemanau, jog

tiek mëgëjai, tiek vienos ar kitos muzikos srities specialistai bûtø áþvelgæ kokius nors skirtumus, pavyz- dþiui, tarp „Holly Blues“ ir „Rankett Blues“. (Beje, rankett – tai gana specifinio skambesio instrumentas, kurio pavyzdþiu buvo sukurtas ir var- gonø registras. Todël norint tikrai buvo ámanoma iðskirti ið Filharmoni- jos vargonø garsø daugybës tà kiek blerbiantá nosiná balsà…)

Kiek kitokiø minèiø kilo màstant apie vargonais atliekamà dþiazo koncertà apskritai. Neþinia, ar mûsø lietuviðkoji publika, ar gana oficiali Filharmonijos salës atmosfera lëmë, kad nepaisant atlikëjos nuoðirdumo bei gerø norø jaukumo tà vakarà trûko. Tarsi ta numanoma dþiazo laisvë nepajëgë susigerti á aplinkà

• ir tokie natûralûs dþiazui dalykai, pavyzdþiui, plojimai pjesës viduryje po vieno ar kito instrumento solo (ðiuo atveju – deðinës ar kairës rankø arba pedalø solo), nuoðë vienà vienintelá kartà. Koncertas nejuèia suponavo prieðprieðà tarp numanomos intymios klubinës aplinkos ir pasidabinusiø ponø minkðtasuoliuose. (Ádomu, beje, pastebëti, jog kur ne kur salëje tà vakarà suskambæ mobilieji telefonai në kiek neerzino!..) Matyt, ne veltui kuluaruose pasigirdo balsø, abe- jojanèiø, ar toks renginys nebuvo tarsi iðniekinimas (vargonø? Didþio- sios Filharmonijos salës?).

Nedrásèiau leistis á iðsamesnius teorinius ar meninius ginèus su þmonëmis, labiau besidominèiais dþiazo muzikos apraiðkomis. Taèiau manau, jog publikos viliojimas

prie vargonø per dþiazà – ne pats adekvaèiausias bûdas. Greièiau savotiðkai nukenèia tiek vienas, tiek kitas. O gráþtant prie vargonø

• pasaulyje yra tikrai ne vienas, aka- deminá („rimtàjá“) iðsilavinimà turintis vargonininkas, mokantis savo instru- mentu ir dþiazuoti…

Balys VAITKUS

GITAROS FIESTA

Renginá „Gitaros fiesta 2004“ pra- eitø metø gruodþio 8 d. Vilniaus rotuðëje surengë asociacija „Motus Recto“ bei Vilniaus rotuðë. Sveikin- tina iniciatyva pakviesti vien Lietuvos gitaristus: fiestoje (ispaniðkai tai reið- kia linksmybes ir ðventæ, beje, net baþnytinæ) dalyvavo septyni ávairiø kategorijø muzikantai – nuo moks- leiviø iki LMTA absolventø.

Klasikinë gitara, demokratiðkas ir pasaulyje  populiariausias muzikos

instrumentas, Lietuvos koncertø salëse beveik uþmirðta. Nacionalinë filharmonija savo Didþiojoje salëje klasikinës gitaros koncertø jau nebe- rengia. Galime tik svajoti èia vël iðgirsti tokio lygio gitaristus kaip J. Williamsas, M. L. Anido, S. Behren- das, A. Lagoya, V. Mikulka, T. San- tosas ir kt. Gitaros mëgëjams dabar beliko tik asociacijos „Motus Recto“ renginiai ir koncertai festivaliuose ne sezono metu. O taip norëtøsi visiðkoje tyloje  iðgirsti  nuostabius ir ávairius gitaros garsus. Galima sakyti, kad jau uþaugo iðtisa karta, negavusi galimybës tai patirti ir netu- rinti etalono muzikai bei atlikimui ávertinti. Prieinamos elektroninës net ir þymiø atlikëjø kopijos laikytinos tik daugiau ar maþiau vykusiais suroga- tais arba pakaitalais.

Fiestos programoje vyravo popu- liariosios pjesës (iðskyrus V. Mikuckio atliktà kûriná). Daug atlikëjø ir daug miniatiûrø, todël analizës nesiimsiu, kad nebûtø nuskriaustø.  Trum- pai sakant, interpretacijai ávertinti uþtektø nurodyti garso kokybæ ir atlikimo tempà. Muzikiniai interpre- taciniai komentarai èia netinka. Kas kita, jeigu bûtø buvusios atliekamos sonatos  (kurias  raðë,   pavyzdþiui,

F. Soras, M. Giuliani, N.  Paganini,

10. Rodrigo, M. Ponce, M. Castel- nuovo-Tedesco, A. Diabelli ar XX
    1. autoriai), siuitos (J. S. Bachas, R. de Visée, L. Roncalli, S. L. Weissas,

6. Moreno-Torroba, F. Mompou,
7. Sanzas, E. Reusneris, A. Tansma- nas, J. Duarte, H. Villa-Lobosas, V. Ascenio, A. Lauro) ar stambieji pro- graminiai kûriniai. Mielieji gitaristai ið asociacijos, pasidalykite kai kà ið nurodytø autoriø kûriniø (kad nesi- kartotø) ir paruoðkite koncertams.

Leisiu sau pateikti tik keletà pastabø ir patarimø. Jaunajam Michailui Afanasjevui patarèiau neáprasti grojant neþiûrëti á rankas, nes ateityje, atliekant sudëtingesnæ ir polifoninæ muzikà, tai sudarys problemø. Pravartu mokytis skam- binti ne tik tyliu, bet ir stipriu, gra- þiu garsu (tik neátempti visà laikà rankø!). Atliekant katalono Emilio Pujolo tris ispanø ðokius (atlikëjas Sergejus Krinicinas), nereikia uþmirðti vidinës ispanø ðokëjø ugnies (ypaè

„Guachiroje“). Tango ðokamas grei- èiau (M. M. = 60–64), o koncertø salëje galima groti dar greièiau ir nepristabdyti ðokio tëkmës kilus techniniø sunkumø (flaþoletuose). Jauni, bet nepatyræ virtuozai elgiasi atvirkðèiai – tokiose vietose atlieka accelerando. Þinoma, tai nereko- menduotina.

Buvusiam mokiniui Algimantui Pauliukevièiui galiu tik padëkoti, kad atlieka daug kà ið mano kadaise skambintø pjesiø. Laukiu ir lietuvið- kosios savo repertuaro dalies. Jau- najam Sauliui Lipèiui, kaip, tikiuosi, bûsimam virtuozui, patarèiau lavinti atmintá ir bent jau ðventiniame kon- certe keliolikos minuèiø programà atlikti be gaidø ant pulto, koncerto dienà nekeisti stygø (klausytojai nori girdëti muzikà, o ne instrumento derinimà kas 2–3 minutës), be to, siûbuoti skambinant labiau bûdinga pianistams, o ne gitaristams.

Pristatant       Carlo       Domeciconi

„Koyunbabà“, kurià skambino Valde- maras Mikuckis, aiðkiai dramatiná, tra- giðko turinio kûriná, reikëtø paskelbti arba literatûrinæ programà, arba bent autoriaus remarkas ir pava- dinimo vertimà. Koyunbaba – tai laukinë, sausringa sritis pietvakariø Turkijoje. Kompozitorius papasakojo ðios prakeiktos srities istorijà – dau- gybë þmoniø, kurie siekë tà þemæ pirkti ar iðsinuomoti, mirë arba sun- kiai susirgo. „Koyun baba“ paþodþiui reiðkia „avinas tëvas“ – toká vardà turëjo ir mistinis XIII a. Mahometonø ordino vienuolis ðventasis. Ðià pra- vardæ jis gavo dël to, kad nekalbëjo, o tik maldos metu kasdien penkis- kart kaip avinas mykë. Turkø kaimie- èiai, praðydami pagalbos dël ðeimos problemø, apkabina ðventojo kapà drabuþiø skutais.

Publikos dþiaugsmui, koncertà uþbaigë sibirietis Maksimas Cuke- ris, atlikdamas savo noktiurnà ir pratæsdamas pasirodymà duetu (akompaniatorius Eugenijus Ðestelis skambino netikru garsu, naudoda- mas mediatoriø). Pjesë „Vandens ðokis“ – tai aliuzija á Paco de Lucios

„Tarp dviejø vandenø“. Ið patirties þinau, kad muzikai, tapdami „kom- pozitoriais“, daþnai þlunga kaip atli- këjai. Pasaulio savo kûriniais jie tikrai nepraturtina. Muzikà puikiausiai gali kurti ir nepajëgiantieji groti.

Á koncerto programà þiûriu atlaidþiai, nes prieð 25–40 metø pats grojau daugumà ðiø pjesiø. Kadangi asociacijos renginiuose klausytojai beveik tie patys, nesinori kiekviename koncerte klausytis tø paèiø kûriniø. Profesionaliems gita- ristams (ðventëje skambino bent trys baigusieji LMTA) turëtø bûti gëda, kad nepropaguoja lietuviðkos muzi- kos, kad nepajëgia iðmokti ir kon- certuose atlikti profesionaliø lietuviø autoriø muzikos.

Sigitas ÐILINSKAS

Didþioji salë

Atkeliavo naujasis fortepijo- nas „Steinway”

Naujuoju „Steinway” skam- bina já iðrinkæs „krikðtatëvis” Petras Geniuðas

Vilhelmas                           Èepinskis klaipëdieèiams pristato savo naujàjá ansamblá

Kontraboso virtuozas Arnol- das Gurinavièius

NAUJAM GYVENIMUI PRISIKËLUSI KLAIPËDOS KONCERTØ SALË

2004 m. gruodþio 23 d. Klaipëdoje duris atvërë atnaujinta, graþias ir turtin- gas tradicijas menanti koncertø salë. Ðiose patalpose daugiau nei prieð 120 metø ásikûræ Ðauliø namai buvo vienas þymiausiø to meto Klaipëdos kraðto meninio gyvenimo þidiniø. Apie XIX a. vidurá ðalia pastato uþveistas didelis sodas. Parko aplinkoje pastatyta orkestrinë ir nedidelis stiklinis paviljonas. Ðiame statiniø komplekse virë ne tik koncertinis gyvenimas. Èia veikë profe- sionalus teatras, buvo rengiamos dailës parodos, statomi operos spektakliai. Ðauliø namø sode grodavo orkestrai, vyko masinës ðventës su karnavalais, eitynëmis ir fejerverkais. XX a. pradþioje èia veikë restoranas, nedidelis vieðbu- tis, árengtos këgliø aikðtelës, vëliau – ir teniso kortas.

Vokietijos jurisdikcijai priklausiusiame mieste vyko aktyvus kultûrinis gyveni- mas. Ðauliø namai turëjo Didþiàjà (garsëjusià puikia akustika) ir Maþàjà sales ir tiko ávairaus pobûdþio renginiams. Didþiojoje scenoje koncertavo þymiausi ano meto atlikëjai ið Vokietijos, Èekijos, Prancûzijos ir kitur. Lietuvai atgavus Klaipëdos kraðtà, suaktyvëjo lietuviø menininkø veikla. Ðioje salëje orkestrams ne kartà dirigavo Stasys Ðimkus ir Jeronimas Kaèinskas.

Buvæ Ðauliø namai, sovietø laikais paversti Karininkø namais, atkûrus Lietu- vos nepriklausomybæ, atiduoti Muzikos centrui. Jis organizavo renginius, èia glaudësi ávairûs meno kolektyvai. Taèiau ðá neabejotinos istorinës, kultûrinës ir architektûrinës vertës objektà verkiant reikëjo restauruoti ir ið esmës pertvar- kyti. Uþsilikæs Karininkø namø ávaizdis, tarsi ir nematomas, bet nuolat jauèia- mas buvusios veiklos ðleifas slëgë ir neleido iðsivaduoti ið tam tikrø asociacijø. Klaipëdos miesto valdþios supratingumo ir pastangø dëka ðio istorinio pastato erdvës per vienerius metus buvo pertvarkytos ið esmës. Jis prikeltas naujam gyvenimui puoselëjant aukðtàjà kultûrà, reikia tikëtis, ne maþiau turi-

Atnaujintos koncertø salës ati- darymo proga surengtas  festivalis

„Muzika sugráþta“. Jo metu skam- bëjo ávairiø þanrø ir stiliø muzika. Scenoje matëme þymiausius miesto ir Lietuvos atlikëjus. Festivalio septy- niø koncertø ciklas sumanytas kaip ðventinë dovana miesto visuomenei, iki ðiol neturëjusiai reprezentacinës koncertø salës. Be to, tiek organiza- toriams, tiek atlikëjams rûpëjo patik- rinti, iðbandyti rekonstruotosios salës akustikà, paeksperimentuoti su ja. Juk nuo to ateityje daugeliu atvejø priklausys ðios erdvës meninës trau- kos laipsnis.

Festivalio „Muzika sugráþta“ pra- dþia labai prasmingai sutapo su Kalëdø laukimo nuotaika. Todël pirmajame Padëkos vakare-koncerte simboliðkai skambëjo Camille’o Saint- Saënso „Kalëdø oratorija“, kurià atliko Klaipëdos muzikos centro cho- ras „Aukuras“ (vadovas Alfonsas Vil- dþiûnas) ir Klaipëdos muzikos centro kamerinis orkestras (vadovë Liuda Kuraitienë). Po padëkos þodþiø ir ati- darymo iðkilmiø nuskambëjusi dar tik dvideðimt trejø metø prancûzø kom- pozitoriaus sukurta oratorija ir jos interpretacija pasiþymëjo ypatingu skaidrumu ir vaiskia nuotaika.

Visai kitokia – kupina didþiausios ákrovos ir iðlydþiø sankaupø – nuo- taika  pasiþymëjo  antrosios Kalëdø

dienos koncertas. Garsiojoje scenoje sutilpo visas Lietuvos valstybinis simfo- ninis orkestras, kuriam dirigavo meno vadovas Gintaras Rinkevièius. Kartu su orkestru koncertavo jauna ir puiki solistë Liora Grodnikaitë, ðiuo metu dainuojanti Londono „Covent Garden“ operos teatre. Efektinga, emociðkai kontrastinga programa në vieno klausytojo nepaliko abejingo. Tokiø ovacijø ðios sienos seniai nebuvo girdëjusios.

Dar kitokia meninio bendravimo átaiga pasiþymëjo Petro Geniuðo reèitalis. Klausëmës þymiausiø romantizmo epochos kompozitoriø fortepijoniniø kûri- niø. Pasirinkti Franzo Schuberto, Johanneso Brahmso, Fryderyko Chopino ir Ferenczo Liszto opusai turëjo padëti atskleisti naujutëlaièio, specialiai ðiai salei pirkto koncertinio fortepijono „Steinway“ savybes. P. Geniuðà galima bûtø laikyti ðio instrumento „krikðtatëviu“, nes jis fortepijonà rinko, bandë, buvo ekspertas perkant ðià brangià prekæ. Klaipëdai turëti tokio lygio instrumentà reiðkia, kad á ðià salæ bus galima kviestis bet kurá aukðèiausios klasës pianistà.

Ketvirtasis festivalio „Muzika sugráþta“ koncertas buvo skirtas kamerinei ir vokalinei muzikai. Klausëmës fortepijoninio trio „Kaskados“ (smuikininkë Rusnë Mataitytë, violonèelininkas Edmundas Kulikauskas ir pianistë Albina Ðikðniûtë) atliekamø kûriniø – klaipëdietës kompozitorës Loretos Narvilaitës opuso „Kai liepto nebus, pereisiu upæ“, Piotro Èaikovskio Trio a-moll, op. 50 bei ryðkios dainininkës, taip pat buvusios klaipëdietës, o dabar – VAOBT solistës Inesos Linaburgytës padainuotø populiariø operø arijø. Þymiai dai- nininkei talkino mamos pëdomis einanti ir ðiuo metu vokalà studijuojanti duktë Aistë Miknytë bei koncertmeisteris Aleksandras Vizbaras. Dviejø kon-

Naujoji Klaipëdos koncertø salë atidarymui buvo paruoðta laiku

Pirmieji èia koncertavo ðei- mininkai – Alfonso Vildþiûno vadovaujamas choras „Auku- ras”

Klaipëdos miesto meno kolektyvus: Muzikos centro kameriná orkestrà ir

„Aukuro“ chorà. Ðventiniame nau- jameèiame koncerte dalyvavo ir sveèiø ið Vilniaus – Sonatos ir Roko Zubovø fortepijoninis duetas bei akordeono virtuozas Raimondas Sviackevièius. Kaip ir dera tokiam vakarui, programa buvo pasirinkta stilistiðkai marga ir ávairi, taèiau atlikta emociðkai ðiltai, prasmingai, kartais þaismingai ir pakylëtai. Paþymëèiau raiðkø ir átaigø jaunojo klaipëdieèio Tomo Ambrozaièio dirigavimà kame- riniam orkestrui.

Festivalis tikrai pavyko. Manau, kad jo rengëjai – Klaipëdos miesto Kultûros skyrius (vadovë Nijolë Lauþikienë) ir Klaipëdos muzikos centras (direktorius Alvydas Lenkaus- kas), kurie rûpinosi ðios koncertinës salës atnaujinimo idëja, palaikë jà, liko patenkinti. Buvæ Ðauliø namai pasikeitë ið pagrindø. Beveik 7 mln. Lt atsiëjæ rekonstrukcijos darbai yra nepaprastai svarbi investicija á euro- pietiðkà Klaipëdos miesto veidà. Muzikos  festivalio  meno  vadovai

– kompozitorë L. Narvilaitë ir choro dirigentas A. Vildþiûnas – ðiuo kon- certø ciklu apvainikavo metus trukusá daugelio triûsà.

Aukðtoji muzika gráþo á modernià, turtingà praeitá menanèià koncertø salæ. Ði erdvë neabejotinai turëtø tapti reikðmingu kultûros sklaidos ir meninio bendradarbiavimo centru Klaipëdoje.

Rûta VILDÞIÛNIENË

trastingø daliø koncertas pasiþymëjo plaèiausia minèiø ir jausmø skale: nuo ðiuolaikinës, ðerkðno adatëlëmis badanèios L. Narvilaitës kompozicijos bei apmàstymø, kontrastingø emocijø kupino P. Èaikovskio kûrinio iki efektingø, þërinèiø operø arijø ir duetø.

Kontraboso virtuozas Arnoldo Gurinavièiaus gerbëjams pristatytë projektà

„Mutatis mutantis. Dþiazas atranda kontrabosà“. Stilingas, þaismingas puikiø atlikëjø Arûno Ðlausto, Vytauto Mikeliûno, Ingridos Rupaitës, Dainiaus Pal- ðausko, Skirmanto Sasnausko, Vitos Rusaitytës, Dariaus Rudþio, Eugenijaus Kanevièiaus ir Sauliaus Astrausko ansamblis profesionaliai bei savitai grojo ir tradiciná, ir avangardiná dþiazà.

Didelio publikos susidomëjimo sulaukë ðeðtasis festivalio koncertas. Rekonst- ruotoje salëje vos tilpo þiûrovai. Daugelá viliojo smalsumas ir intriga – Lietuvos muzikos atlikëjø padangëje ketina suþibëti dar vienas meninis kolektyvas. Tai pirmà vieðà prisistatymà ir koncertinæ kelionæ po Lietuvà (Ðiaulius, Maþeikius, Klaipëdà, Kaunà) surengæs talentingo smuikininko Vilhelmo Èepinskio vado- vaujamas styginiø ansamblis. Tik gruodþio 2 d. pradëjæs repetuoti, ðis entu- ziastingas jaunø atlikëjø kolektyvas, pasirinkæs itin vykusià programà (Antonio Vivaldi ir Astoro Piazzollos „Metø laikus“ bei Arcangelo Corelli, Zoltáno Kodály, Jenö Hubay’aus kûrinius), grojo pakylëtai ir raiðkiai. Tiek suþavëta publika, tiek iðpraðyti keturi bisai rodë, kad debiutas pasisekë.

Gruodþio 31-osios, paskutinës 2004 m. dienos, koncertas uþbaigë atnau- jintos koncertø salës atidarymui skirtà festivalá. Scenoje vël matëme puikius

Laureatas

Vilhelmas

Lietuvos klasikinës muzikos padangëje – naujas stygi- niø ansamblis „Trylika“.

„Auksinio disko 2004” lau- reatas Vilhelmas Èepinskis ketina derinti solisto ir va- dovo karjerà

Smuiko virtuozas Vilhelmas Èepins- kis neapsiriboja solisto veikla – gruodþio pabaigoje visoje Lietuvoje nuskambëjo pirmieji smuikininko suburto naujojo styginiø ansamblio akordai. „Muzikos barai“ kalbina ansamblio vadovà ir idë- jos autoriø V. Èepinská.

– Idëja kilo maþdaug prieð metus, au- tomobilyje ávairiomis temomis kalbantis su smuikininku Pavelu Bermanu – viena ið tø temø ir buvo naujo ansamblio ákû- rimas. Bet ið tikrøjø tada mintis atrodë nereali ir buvo atidëta. Rimtai naujuoju kolektyvu pradëjau rûpintis geguþës më- nesá, bûtent tada buvo pradëti tvarkyti ávairûs dokumentai, teko su daug kuo susitikti, kalbëtis ir derëtis. Geguþæ prasi- dëjo tikrai sunkus periodas, kuris truko iki paskutinio koncerto gruodþio 31  d.

– Gal turite konkreèiø, specifiniø tikslø, susijusiø su ansamblio veikla? Pavyzdþiui, tapti geriausiu styginiø an- sambliu Rytø Europoje?

– Koks kareivis nenori tapti genero- lu? Pirmiausia man ðiek tiek apmaudu dël talentingo Lietuvos jaunimo, kuris baigia Muzikos akademijà ir ne visada gauna darbà pagal specialybæ. Orkest- rams muzikantø netrûksta, suprantama, ið jø niekas ir nenori iðeiti, todël daugelis emigruoja á uþsiená. Norëjosi ðiek tiek su- laikyti talentingø jaunø þmoniø nutekëji- mà ir suburti jø ratelá èia,  Lietuvoje.

Be abejo, norisi pasiekti labai aukðtà lygá. Tam ambicijø að turiu, o potencialo, tikëkimës, taip pat bus. Jeigu jau kuria- mas naujas ansamblis, norisi, kad jis bû- tø rimtas aukðtos klasës kolektyvas.

Be to, solistas, grojantis su kitais or- kestrais, daþniausiai teturi vienà ar dvi repeticijas, todël ne visuomet gali pada- ryti tai, kà ið tikrøjø nori. Svetimam ko- lektyvui juk nepradësi per daug aiðkinti savo uþgaidø. O að esu maksimalistas ir norëèiau, kad muzika bûtø atlikta taip, kaip jà girdþiu.

– Ar seniai brandinote planus subur- ti ansamblá?

– Ið tikrøjø su kameriniais ir net sim- foniniais orkestrais teko dirbti ne kartà, esu netgi dirigavæs. Nors, aiðku, á diri- gentus jokiu bûdu nepretenduoju, bet uþslëpta mintis suburti savo kolektyvà brendo jau seniai. Taèiau ilgai nedrásau jos puoselëti, nes buvau paniræs á soliná muzikavimà.

– Kodël „Trylika“? Kas buvo pirmiau sugalvota – sudëtis ar pavadinimas?

– Pavadinimo kol kas neturime. Pir- miausia gimë sudëtis. Buvo  kalbama apie 7 smuikus, 3 altus, 2 violonèeles ir kontrabosà. Bûtent tokia trylikos nariø sudëtis optimali styginiø ansambliui. Mes ir esame ansamblis, o ne  orkestras.

– Jus patá skaièius 13 intriguoja?

– Nesu prietaringas. Laikausi vienin- telio prietaro – niekada neiti á scenà nepa- siruoðus. Dël ansamblio pavadinimo dar nesame nusprendæ, bet „Trylika“ buvo pati pirmoji idëja.

–  Kuris  etapas  kuriant   ansamblá

Nelengvi pir- mieji þingsniai, bet... aukðtyn!

– Daugiau- sia laiko uþima ávairiø popie- riø tvarkymas. Sudëtinga gau- ti pinigø, paþa- dø. Dabar nebe tie laikai, kad jaunas þmogus kaþkà     darytø

ið idëjos – pirmiausia reikia parodyti më- sos gabaliukà, tada jis ateis. Taip pat bus nemaþø sunkumø planuojant keliones. Artimiausia ansamblio iðvyka numato- ma kovo mënesá á festivalá Ispanijoje, kils problemø dël pinigø... Bet visais ðiais dalykais, tikiuosi, jau pasirûpins vadybi- ninkai, agentai, administratoriai.

– Kai kas skeptiðkai nuleidþia ran- kas, sakydamas, kad rinka jau per- pildyta ir naujam klasikinës muzikos ansambliui nebëra vietos Lietuvos sce- nose. Kaip rengiatës rasti savo niðà? Kuo skirsitës?

– Visiðkai suprantu tuos, kurie prieði- nasi ðiai idëjai ir nenori, kad bûtø ákur- tas dar vienas ansamblis, tai þemiðkos ir þmogiðkos problemos. Galëèiau èia jums uþkëlæs kojà ant kojos aiðkinti apie savo vizijà valandà ir ne vienà, taèiau galbût geriau palaukim, ir gyvenimas viskà pa- rodys. Pasikartosiu – mûsø muzikavimo bûdas – ansamblis, o aukðto lygio sty- giniø ansambliø Lietuvoje, kiek þinau, nëra. Stengsimës nepamirðti maþøjø Lie- tuvos miesteliø.

– Ar darbas su ansambliu netruk- dys solisto karjerai? Ar nesumaþës jû- sø soliniø koncertø?

– Ðá pusmetá buvo iðties sunku. Be galo sudëtinga derinti savo ir ansamblio planus. Be to, uþgriuvo naujameèiø kon- certø organizavimas. Taèiau manau, kad vëliau viskas eis tik geryn – ieðkosime gerø vadybininkø, kitø þmoniø, uþsiim- sianèiø organizaciniais klausimais, nes vienam visko uþkrauti neámanoma.

– Kuo patraukë vadovo veikla? Gal jauèiate, kad turite gero vadovo savy- biø?

– Þinau, kad turiu vienà savybæ – að niekada   neleisiu   vyrauti vadinamajam

diletantizmui ir iki galo nepadarytam darbui. Maksimalaus rezultato reikalau- siu ir ið  savo ansamblio, tai  akcentavau ir per muzikantø atrankà. Repeticijose turëtø bûti kalbama ne apie neðvariai su- grotas natas, o apie muzikos esmæ.

Daugiausia þadu groti solo, neveng- siu atsisësti ir á koncertmeisterio vietà. Diriguoti nesiruoðiu dël vienos papras- tos prieþasties – tokiam negausiam ko- lektyvui dirigentas nëra reikalingas. An- samblio nariai taip prarastø ryðá vienas su kitu, stebëtø ne vienas kito grojimà, o dirigento rankà.

– Koks, jûsø manymu, turëtø bûti geras vadovas?

– Turbût kiekvienas dirigentas ar ki- tokio pobûdþio vadovas tarp kolektyvo nariø nëra labai mëgstama figûra – jis jiems sako pastabas, nurodo, kaip groti. Tikriausiai idealaus vadovo nëra, papras- èiausiai turi egzistuoti vadovo pagarba muzikantams, o ðie savo ruoþtu privalo gerbti vadovà. Abipusë pagarba ir pasiti- këjimas – svarbiausia.

– Tarp jûsø ir ansamblio muzikantø amþiaus skirtumas nëra labai didelis. Kaip manote, ar lengva bus juos su- valdyti?

– Tie þmonës, kurie atëjo á ansamblá, turi norëti groti, muzikuoti. Bûtent tai yra svarbiausia. Aiðku, daug kà lemia finansai – kol kas pradþia gana sunki, taèiau visi privalome tai suprasti. Be abe- jo, ansamblyje niekas nelaikomas, jeigu kam nepatiks, laisvës iðeiti neribosiu.

– Papasakokite apie ansamblio na- rius. Kas jie, kokio amþiaus?

– Jau minëjau, tai jauni þmonës. Mums padeda trys „Kremerata Baltica“ muzikantai – tai ansamblio koncertmeis- teris Dþeraldas Bidva, mano þmona smui-

Laureatas

Tikras ansamblio narys turi jausti en- tuziazmà, norëti groti ansamblyje, nebûti iðsiðokëlis ir pasipûtæs. Jis turi gyventi grupëje, kad santykiai bûtø tikrai puikûs ir geranoriðki. Jei grupëje atsirastø vienas ar kitas þmogus, kuris pradëtø kelti ávai- rias problemas, tai nebûtø  toleruojama.

– Manote, kad ansamblio nariams pavyks suderinti darbà ansamblyje ir kituose kolektyvuose?

– Derinsime grafikus. Tikrai nesi- stengsime ið pat pradþiø koncertuoti penkiskart per mënesá, duok Dieve, kad koncertai vyktø kas mënesá ar kas  antrà.

– Jau minëjote, kad jauni stygi- ninkai, baigæ studijas Lietuvoje, daþ- nai neranda  darbo  pagal  specialybæ ir emigruoja. Kaip manote, ar gerai ruoðiami muzikantai Lietuvoje?

– Manau, kad stygininkai parengiami tikrai neblogai. Nesakau, kad tai aukð- èiausia klasë, taèiau gaunami pagrindai tikrai normalûs, kaip ir kitur. Be abejo, muzikoje vienas svarbesniø  dalykø yra ir ágimtas asmeninis talentas.

Mûsø didieji orkestrai savo sudëèiø nekeièia labai ilgai – jø nariai susigrojæ, yra þmoniø, kurie iðeiti negali, nes yra tikrai aukðtos klasës profesionalai. Lais- vø vietø atsiranda nedaug, o baigianèiø- jø – nemaþai. Bene vienintelis prof. Dona- to Katkaus vadovaujamas Ðv. Kristoforo orkestras sudarytas ið jaunimo, tai mane labai dþiugina.

– Kaip manote, kokios galimybës studijas baigusiems muzikantams bur- tis á kolektyvus?

– Patiems jauniesiems muzikantams iðkart po studijø kurti savo ansamblius Lietuvoje kol kas nëra perspektyvu. Klausytojà turi kaþkas patraukti. Lietu- va – labai maþa ðalis, kur muzikinë rinka perpildyta aukðtos klasës kolektyvø ir puikiø solistø, o publika vaikðèioti á daþ- nai rengiamus koncertus nëra pratusi.

– Jaunas kolektyvas – jaunas klau- sytojas?

– Logiðka. Labai gaila, bet to nëra. Lietuvoje koncertuoju nemaþai, ðeðtus metus rengiu turus ne tik didþiuosiuose, bet   ir   maþesniuose  ðalies  miesteliuose

– aplankiau Joniðká, Plungæ, Anykðèius, maèiau pilnas kultûros namø sales. Ta- èiau didþioji dalis publikos yra pagyve- næ klausytojai, o moksleiviø ar studentø koncertuose, net vykstanèiuose Vilniuje ar Kaune, matyti tenka labai retai.

–   Naujøjø   iðvakarëse  paskutinis

pirmojo ansamblio koncertinio turo pa- sirodymas ávyko Kaune. Jûs – kaunie- tis. Kuo ypatinga laikinosios sostinës publika?

– Ið tikrøjø að labai mëgstu Kauno publikà. Ji paþásta mane nuo pat vaikys- tës ir debiuto Kauno filharmonijoje, kai buvau septyneriø. Netgi yra tokiø þmo- niø, kurie visus tuos 20 metø vaikðto á mano koncertus.

– Parinkti pirmàjà debiutinæ progra- mà tik suburtam kolektyvui tikriausiai vienas sunkiausiø þingsniø. Ar ilgai teko màstyti?

– Programà buvau daugmaþ numa- tæs, tik ilgai galvojau, ar verta visiðkai naujam laiko repeticijoms neturinèiam kolektyvui   groti   tokius   kûrinius  kaip

A. Vivaldi „Metø laikai“, kuriø kiekvie- nà gaidà visi þino. Kà mes tame kûrinyje galime pasakyti nauja? Groti, kaip groja visi, naujam ansambliui netinka. Kà nau- ja galëtume pasakyti kalëdiniu A. Corel- li „Concerto grosso“? Visà lapkritá daug dirbau    raðydamas    instrumentuotæ   ir

A. Piazzollos „Metø laikams“. Nors gali- ma sakyti, kad Piazzollos mada jau praei- na, bet, pavasará trumpam susidûræs su ðio kompozitoriaus kûriniais, pamaèiau, kad jo muzika vis dëlto labai  gili.

Galiausiai atmeèiau visas baimes ir nutariau groti, kà  noriu, –  tai jau  minëti

A. Vivaldi ir A. Piazzollos „Metø laikai“,

A. Corelli „Concerto grosso“, taip pat þymusis   Z. Kodály   Adagio,   èigoniðkas

J. Hubay’aus kûrinys „Hejre, Kati“ („At- eik èia, Kati“). Programà specialiai parin- kome ðventinæ. Kaþkà atradome, kaþkas pavyko, ir tuo dþiaugiuosi.

– Beje, ar sudëtinga Lietuvoje gauti natø styginiø ansambliui?

– Kiekvienu atveju gaidas uþsakinëju savo lëðomis ið katalogø, taèiau tam tik- rà probleminæ niðà matau bûtent smuiko literatûroje – gana daug kûriniø smuikui ir fortepijonui, bet maþai – smuikui ir styginiø orkestrui. Esu perdirbæs daug la- bai puikiø kûriniø smuikui ir styginiø or- kestrui, kuriuos ateityje þadu ir  áraðyti.

– Pirmasis koncertø turas jau ávyko. Ar jau galvojama, kada bûtø galima laukti kito?

– Klaipëdos savivaldybë ansambliui yra paþadëjusi tam tikrà paramà. Ið pra- dþiø ji buvo  didesnë,  dabar  sumaþëjo iki gerokai kuklesnës. Jei ðie pinigai bus mums skirti, galima kalbëti ir apie kitus koncertus.

Manau, jø reikëtø laukti vasario kovo mënesiais. Turiu ðiokiø tokiø minèiø dël solistø. Viena ið jø – bûdamas Italijoje ðnekëjau su Ksenia Baðmet, kuri mielai sutiktø atvaþiuoti ir pagroti koká nors koncertukà  fortepijonui. n

Naujøjø iðvakarëse Lietuvos muzikinio gyvenimo padan- gëje þybtelëjo du nauji ávykiai: grandiozinis,    blizgantis    ðou

„ABBA – stebuklø pasaulis“, ir gerokai kuklesnis, daug kukliau reklamuotas naujo kolektyvo, smuikininko Vilhelmo Èepinskio vadovaujamo ansamblio pasiro- dymas, tiesa, aplenkæs sostinæ. Pirmasis buvo dar ir parodytas pirmàjà Naujøjø metø dienà per Lietuvos televizijos pirmàjà programà. Tiek apie vienà, tiek apie  kità  galima  bûtø   kalbëti

Taigi kol kas apsiribosiu antruoju ávykiu – V. Èepinskio ansamblio premjera. Jaunosios kartos smuikininko nei platesnei visuomenei, nei juolab „Muzikos barø“ skaitytojams pristatyti nereikia. Leisiu sau tik priminti bene prieð penkiolika metø jaunajam smuikininkui „priklijuotà“ lietuviðkojo vunderkindo „etiketæ“, ryðkius, ne pagal amþiø brandþius, pasirodymus su þymiais orkestrais, konkursø laurus ir studijas þymiojoje Dþuljardo mokykloje Niujorke, koncertus þymiose pasau- lio scenose. Po to vël gráþta á Lietuvà. Ir ðtai dabar naujas smuikininko kûrybinis   sumanymas

– suburti á naujà ansamblá gabius stygininkus tam, kad jie neiðsibëgiotø po margà pasaulá. Pirmàjà programà gruodþio 28, 29, 30 ir 31 d. ansamblis grieþë Ðiauliuose, Maþeikiuose, Klai-

pëdoje ir Kaune. Stebint jaunojo kolektyvo „virtuvæ“ ið arèiau ir klausantis jø koncertø ið ðalies, beveik nebeðokiravo (bent jau antrajame koncerte) publikos keliamas furoras. Ástabus profesio- nalumas derëjo su menine branda ir jaunatviðku polëkiu. Vykusiai sumanyta programos aðis: du ciklai tuo paèiu pavadinimu „Metø laikai“ – populiarusis Antonio Vivaldi ir klausytojams beveik neþinomas to paties pavadinimo Astoro Piazzollos keturiø tango ciklas (tiesa, praside- dantis vasara). Nepapratai aistringas ir jausmingas pastarojo ciklo interpretavimas visuose keturiuose koncertuose klausytojus tiesiog uþbûrë. Be minëtø „Metø laikø“, pasirodymuose skambëjo A. Corelli „Concerto grosso“, vengrø kompozitoriø Z. Kodály Adagio ir J. Hubay’aus

„Hejre, Kati“. Pastaruosius du ir A. Piazzollos „Metø laikus“ pats V. Èepinskis ir aranþavo  savo

ansambliui, reikia pripaþinti – labai skoningai, sykiu maksimaliai panaudodamas minimalià kamerinio orkestro sudëtá (8 smuikai, 2 altai, 2 violonèelës, kontrabosas ir klavesinas). O J. Hu- bay’aus „Hejre, Kati“ – tai tikrø tikriausias èardaðas, supurtæs publikà it kokia dopingo dozë. Po to – tradiciniai bisai: Eðpajaus „Vengrø ðokis“, svinguojanti J. S. Bacho Dvigubo smuikø koncerto versija, R. Schumanno „Svajonë“, po kiekvieno ið jø net santûriausi klausytojai kone paðokdavo ið savo vietø, atsistojimu pagerbdami jaunàjá ansamblá.

Net sunku bûtø ið visø keturiø iðskirti labiausiai pasisekusá koncertà. Ðiauliuose tai buvo pirma- sis koncertas atnaujintoje Kultûros centro salëje – ansambliui repetuojant meistrai dar bilsnojo plaktukais statydami këdes. Mano galva, ðios visai jaukios salës ðeimininkams rimèiau galvojant apie koncertus reikës dar patvarkyti akustikà. Jau paminëjau visuose koncertuose nepaprastai palankius klausytojus, taèiau labiausiai ansamblio muzikantus suþavëjo naujoji rekonstruota Klaipëdos muzikos centro salë, patvirtinusi þinomà dalykà, kad aplinka muzikantui taip pat gali tapti ákvëpimo ðaltiniu.

Dar prieð kalëdiná turnë ansamblio programa buvo pristatyta interneto dienraðèiuose, kuriuos skaitydami suvokëme esant dar vienà lietuviðkà „fenomenà“. Straipsná „Delfi“ portale lydëjo tokie tulþingi, primityvaus pavydo kupini skaitytojø komentarai, kad kartais net ëmë juokas. Matyt, ne veltui kelià á Maþeikius ansambliui bandë pastoti kaip reta tirðtas rûkas. Galiu nuraminti (o gal nuliûdinti?) nedraugiðkuosius skaitytojus, kad jø komentaruose prognozuotas

„fiasko“ neiðsipildë, o ir negalëjo. Nes taip kokybiðkai ir tiksliai, vos po 10 repeticijø grieþiantis ansamblis kaip ir „komentarai“ yra fenomenas. Koncertø klausytojai (tikiuosi – ir kritikai) klausë ne „komentarø“, o ansamblio muzikavimo, kuris buvo uþfiksuotas ðiuolaikine garso ir vaizdo áraðymo technika, todël në kiek nerizikuoju bûti tø paèiø „komentatoriø“ apkaltintas subjekty- vumu.

Esu tikras, jog apie ðá V. Èepinskio ansamblá dar ne kartà iðgirsime.

Tomas BAKUÈIONIS

Premjera

au tapo gera tradicija reikðmin- gas mûsø kultûros istorijos su- kaktis paþymëti ne tik vietinio pobûdþio minëjimais, bet ir didesnio   pasirengimo   reikalin-

gais projektais. Pirmajame ðio amþiaus deðimtmetyje ypaè gausu ávairiø svarbiø sukakèiø, nes praeito ðimtmeèio pradþio- je gimë tokie lietuviø muzikos kûrëjai ir puoselëtojai kaip Vytautas Bacevièius ir Antanas Raèiûnas, Jeronimas Kaèinskas ir Jonas Nabaþas, Stasys Vainiûnas ir Julius Gaidelis ir kt. Kaip þinome, ðiemet paþy- mime Vlado Jakubëno ir Balio Dvariono ðimtàsias gimimo metines.

Pastarajai sukakèiai paminëti jau ávy- ko ávairiø renginiø (jaunøjø atlikëjø kon- kursai, koncertai, mokslinë muzikologø konferencija). Bene paskutinis akcentas yra B. Dvariono operos „Dalia“ premjera Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje gruodþio 3 d.

Reikia pripaþinti, kad statyti ðá  sceniná

B. Dvariono kûriná ðiandien yra tikrai am- bicingas sumanymas. Tai vienintelis ðio þanro B. Dvariono veikalas, sukurtas 1959

m. ir atitinkantis to laikotarpio operoms ke- liamus reikalavimus. Istorinis siuþetas su tuo metu reikalaujamos „klasiø kovos“ ele- mentais, romantinio stiliaus muzika (ypaè jauèiama rusø kompozitoriø átaka) – visa tai atitinka XX a. viduryje propaguotà so- cialistinio realizmo stilistikà. Pirmasis kû- rinio pastatymas sulaukë þiûrovø pripaþi- nimo, opera buvo populiari. Tai patvirtina

B. Dvariono “Dalia“:

klasika ar praëjusiø          dienø nostalgija?

Dalios Radvilaitës tëvas (Dainius Stum- bras) ryþtingai vadovavo sukilimui

Dalia – Joana Gedmintaitë

ir jos perkëlimas á televizijà – 1985 m. buvo sukurtas televizijos filmas „Dalia“. Taèiau þvelgdami ðiø dienø þiûrovø akimis, B. Dvariono veikalà suprantame kaip „tø lai- kø“ kultûros þenklà, ir tai nuolatos prime- na tiek pati muzika, tiek pastatymas.

Po Antrojo pasaulinio karo lietuviø kompozitoriai sàmoningai vengë savo meto realijas atspindinèiø  siuþetø (viena ið iðimèiø – A. Raèiûno opera „Marytë“), vyravo istoriniai herojiniai ir pasakiniai siuþetai. B. Dvariono opera taip pat isto- rinë. Jos libretas sukurtas Balio Sruogos dramos „Apyauðrio dalia“ motyvais. Dra- mos siuþeto pagrindas – istoriniai ávykiai: 1769 m. Ðiauliø ekonomijos valstieèiø su- kilimas. Ðis kûrinys jau buvo   orientuotas á sovietinius þiûrovus, nes drama sukurta 1941 m. ir planuota tais paèiais metais ro- dyti lietuviø meno dekadoje Maskvoje. Be to, B. Sruogos drama jau buvo aprobuota teatro scenai – 1956 m. ji pastatyta Vilniaus ir Klaipëdos dramos teatruose. Taigi, pasi- rinkus ðá siuþetà, ið dalies ir operai pavyko iðvengti „ideologiniø trûkumø“, nors lib- reto autorius Jonas Mackonis buvo kriti- kuojamas,  libretas  taisomas atsiþvelgiant á nomenklatûros patarimus.

Dabartinis „Dalios“ pastatymas taip pat neiðvengë ávairiø taisymø. Pakito kû- rinio struktûra. Opera buvo ðiek tiek pa- trumpinta (antrasis veiksmas), ið keturiø veiksmø (ketvirtasis dar buvo ið dviejø paveikslø) suformuoti tik du. Kaip teigia statytojai, kiek pataisytas ir poetinis teks- tas. Smarkiai pakeistas operos finalas – pa- grindinë herojë nusiðauna (taip buvo ir  B.

Sruogos dramoje), nes, anot statytojø, „jai nebelieka prasmës gyventi“.

Taèiau pastatyme liko nemaþai neið- spræstø momentø, kurie kelia daug klau- simø. Daugiausia jø kyla dël reþisûriniø sprendimø.   Ryðkiausias   nesusipratimas

– kodël Jurgelis po finalinio dueto pabëga palikdamas savo mylimàjà mirti vienà?

O kai kurie sprendimai vël   pakvimpa

„tø laikø“ dvasia. Svarbià vietà operos veiksme uþima dvasininkai, dalis antrojo veiksmo (buvæs treèiasis) vyksta baþny- èios ðventoriuje. Taèiau pastatyme pasi- gendame bûtent susiklosèiusiø paproèiø tradicijos. Trijø davatkø giesmë, taikliai B. Dvariono stilizuota, operoje atliekama taip suðarþuotai, kad susidaro áspûdis, jog trys moteriðkës guviai plëðia uþstalës dainà, ne- turëdamos jokio supratimo, kaip giedama baþnytinë muzika. Ne vienas nesusiprati- mas sietinas su grafo Tyzenhauzo perso- naþu. Pirmajame veiksme, vieðëdamas pas vyskupà Masalská, jis vaikðtinëja vienplau- kis, be peruko (visi kiti dvariðkiai – su ba- rokiniais perukais), – tarsi visai negerbtø nei vyskupo, nei savæs. Antrajame veiks- me (buvæs ketvirtojo veiksmo pirmasis paveikslas), vyskupui Masalskiui atvykus pas grafà, pastarasis nesiteikia atsistoti, ne- pasiûlo sëstis, bet, sakytume, áþûliai visà scenà prasëdi ant suolelio, taip vesdamas derybas dël Dalios likimo.

Ið dalykø, kurie dabar galëjo bûti patai- syti, yra klebono pavardë (Gërikas). Tokia ji ir B. Sruogos dramoje, tokia ir pirmajame pastatyme, taèiau yra neabejotinas „tø lai- kø“ reliktas.

Operos muzika nëra itin originali, B. Dvariono sukurta remiantis romantinës operos tradicija. Joje susipina R. Wagne- rio,  G.  Verdi  ir  rusø  klasikø  ðios srities

laimëjimai. Kaip ne kartà yra paþymëjæ kritikai, veikalas yra kaleidoskopiðkas. Kompozitorius   pateikia    daug  ádomios ir graþios teminës medþiagos, taèiau jos neiðplëtoja – „Dalioje“ randame vos ke- letà intonaciniø sàðaukø. Operoje ypaè stipri orkestro partija, liudijanti Dvariono simfonisto talentà ir ilgametæ darbo su simfoniniais orkestrais patirtá. Dabartinia- me pastatyme orkestras skambëjo ið tiesø puikiai. Pagyrimo vertas ir choro darbas. Taèiau vokalas ypaè nukentëjo. Gruodþio 4 d. premjeriniame spektaklyje bûtent vo- kalo partijos neretai tapdavo antraeiliais spektaklio komponentais.  Greitas tempas ir neaiðki artikuliacija beveik neleido pub- likai suprasti teksto (ypaè reèitatyviniuose epizoduose), todël reikia  apgailestauti, kad nebuvo jo ir ðvieslentëje.

Klausimø kelia pastatymo scenografi- ja, kuriai bûdinga minimalizmo dvasia. Pagrindiniu, ávairiai transformuojamu objektu tapo stilizuotas skylëtas trobos stogas, kuris gal ir visai neblogai tiko pro- loge ar pirmojo veiksmo pabaigoje, taèiau jokiu bûdu nesukûrë Verkiø rûmø atmo- sferos (pirmasis veiksmas). Keli lemputë- mis apkabinëti medeliai, balti lapai ðalia tos trobos elementø nesukûrë prabangos áspûdþio, juo labiau – rûmø atmosferos (kilo nuojauta, kad spektaklá statant buvo smarkiai taupoma). Bûtent scenografijoje pasigendame „tø laikø“ dvasios – pastaty- mo turtingumo, sceninio vaizdo ávairovës, dviejø socialiai prieðingø stovyklø – rûmø aplinkos ir kaimo buities – kontrasto.

B. Dvariono opera „Dalia“ – neabejo- tinas „tø laikø“ produktas, pirmiausia vertinamas kaip istorijos faktas. Atskiri jos numeriai – Dalios arija, Skuduèio baladë, Dalios ir Jurgelio duetas – vieni vertingiau- siø lietuviø operinës kûrybos puslapiø. Taèiau kûrinio muzikinës dramaturgijos trûkumai, fragmentiðkumas, o kartais net eklektiðkumas skatina abejoti ðio pastaty- mo aktualumu. Ðiø dienø klausytojus ne- maloniai stebina herojiniai operos momen- tai, kai atskiri chorai primena sovietines patriotines dainas ir suvokiami kaip tikras

„tø laikø“ reliktas.

„Dalios“ pastatymas yra ádomus kaip istorijos faktas. Jau uþaugo þiûrovø, nema- èiusiø pirmojo pastatymo (ar televizijos filmo), karta. Taèiau, prieð statant toká veikalà, kuris dël aiðkiai juntamos sovie- tiniø laikø dvasios niekada netaps tokia reprezentacine nacionaline opera kaip V. Klovos „Pilënai“, reikëtø susidaryti aiðkià vizijà: ar tai istoriðkai svarbaus veikalo rekonstrukcija, ar ðiuolaikinë operos trak- tuotë. Dabartiniame B. Dvariono „Dalios“ pastatyme balansuojama tarp neátikina- mos rekonstrukcijos ir skurdaus ðiuolaikið- kumo.    n

Interviu

Kompozitorius

G. Kuprevièius:

“Kai gerai       apgalvoju, kuriu lengvai“

itmai,      kuriuos      Giedrius

Kûrybinë stovykla Nidoje subrandino premjerai naujàjà

„Ugnies medþioklës su varovais” pastatymo versijà

Kompozitorius ir jo reþisierius – Giedrius Kuprevièius ir Gytis Padegimas

Taèiau ðokà turbût sukëlë kûrinio  for- ma – tokio þanro stambioji forma mûsø teatre pasirodë pirmà kartà. Ji savotiðkai áteisino vadinamàjá lengvàjá þanrà, kuris këlë rimtas, dramatiðkas   problemas. Tai nebebuvo tos saldþios oficialiosios estrados   dainelës.   Tokio   þanro  stam-

biosios formos kûrinys teatro scenoje buvo fantastika“, – taip dainininkas, o dabar – dar ir vienas charizmatiðkiausiø ávairiø renginiø vedëjø Vytautas Kerna- gis praeitø metø pabaigoje apibûdino kompozitoriaus G. Kuprevièiaus prieð tris deðimtmeèius sukurtà muzikà  pa- gal raðytojø Sauliaus Ðaltenio ir Leonido Jacinevièiaus pjesæ „Ugnies medþioklë su varovais“.

1976  m.  Vytautas  ádainavo  Rolandà

• vienà ið trijø pagrindiniø „Ugnies...“ herojø, kurá teatro scenoje vaidino ak- torius Vladas Bagdonas. Teatro kritikai

„Ugnies medþioklæ su varovais“ suskubo pavadinti pirmuoju lietuviðku miuziklu. Pirmà kartà rampos ðviesà iðvydæs   1974

m. Latvijos miesto Valmieros dramos teatre, Lietuvà jis pasiekë 1976 m. ir ið karto tapo vienu lankomiausiø Jauni- mo teatro spektakliø (reþisierë – Dalia Tamulevièiûtë). Vëliau „Ugnis...“ buvo pastatyta Estijos, Rusijos, Ukrainos, Moldavijos teatruose, rodyta Maskvoje, kituose Rusijos miestuose.

Tad „Ugnies medþioklæ su varovais“ tam tikra prasme galima laikyti pirmuoju didelës apimties roko muzikos kûriniu, prasiskverbusiu á oficialiàjà sovietinæ scenà. Praeitø metø pabaigoje  kûrinys vël prikeltas sceniniam gyvenimui. Pirmà kartà  visa  muzika  –  tiek  vokalinë, tiek

instrumentinë – skambëjo gyvai. Gyèio Padegimo reþisuotas spektaklis, kurio veiksmà   pabrëþtinai   bandyta ásprausti á sovietinës epochos realijas, sulaukë prieðtaringø vertinimø. S. Ðaltenio ir L. Jacinevièiaus pjesë ið laiko  perspekty- vos irgi pasirodë kiek plokðèia. Bet G. Kuprevièiaus  muzika  skambëjo  puikiai

• spektaklio dalyviai árodë, kad miuziklà ádomu prikelti, kad atskiros jo dalys – ar tai bûtø „Kregþdutës“, ar „Kaip maþas paukðtukas“ – stipriai ásikirtusios á atmintá. „Muzikos barai“ pasidomëjo, kokios gi „Ugnies medþioklës su va- rovais“ muzikos iðtakos, kaip kom- pozitoriui pavyko uþgauti tà  stygà, kuri taip garsiai suskambëjo prieð tris deðimtmeèius ir kurios aidai girdëti ir dabar, XXI amþiaus pradþioje, visai kito- kiø muzikiniø, ir ne tik, madø epochoje. Pokalbis,                                                  prasidëjæs           nuo   labai konkreèios temos,  ilgainiui iðsirutuliojo á                    platesnius          apmàstymus,                                 kuriuos èia            ir pateikiame,   juolab kad          G. Kuprevièius – vienas produktyviausiø, ávairiaþanriðkiausiø lietuviø kompozi- toriø, o kartu – asmenybë, turinti savo poþiûrá á kultûros reiðkinius ir nebijanti

reikðti savo nuomonës.

* * *

• • Kokios „Ugnies medþioklës su varovais“ iðtakos? Kokia buvo mu- zikos padëtis  tais  laikais,  kai raðëte ðá kûriná? Kas turëjo átakos dirbant prie ðios partitûros? – paklausiau pernai ðeðiasdeðimtmetá paminëjusio kompozitoriaus G. Kuprevièiaus prieð treèiàjà „Ugnies medþioklës su varo- vais“ premjerà buvusiame „Pergalës“ kino teatre Vilniuje, á kurià jis atvyko ið Kauno kartu su þmona Graþina („Tai mano cenzorë“, – pristatydamas jà pusiau juokais, pusiau rimtai pareiðkë Giedrius).

– Pirmiausia veikë visa Vakarø kultûra. Að labai domëjausi tuo metu populiariu bigbitu, grupës „The Beatles“ kûryba. Man visada buvo ádomu, kà darë

„Yes“,  ðiek  tiek  vëliau  –  „Pink Floyd“,

„Led Zeppelin“ ir visos kitos garsiosios roko grupës, kurios kûrë iðplëtotus sim- fonizuotus „gabalus“. Tuo metu garsëjo Wakemanas, trio „Emerson, Lake & Pal- mer“, kuris grojo ir klasikinius kûrinius, perdirbtus roko dvasia. Visi ðie kûriniai mane turbût þavëjo todël, kad tai buvo emocingas, teatralizuotas, simfoni- zuotas rokas, artimas mano muzikinei prigimèiai. Be to, visà laikà augau aplin- koje, kurioje skambëjo melodinë  muzika

• ne triukðmas, kurio dabar labai daug.

Interviu

Mano tëvas buvo pirmiausia melodistas, tad gal ir mane kokie genai  paveikë.

– Prieð tris keturis deðimtmeèius mûsø kraðte rokas nebuvo pernelyg vieðinamas. Kaip susipaþindavote su ðio þanro muzika?

– Maþdaug nuo 1966 m. aktyviai domëjausi ne tik simfonine,  kamerine, bet ir ðio þanro muzika, pirmiausia klausydamasis vadinamojo Liuksem- burgo radijo, nors jis ir netransliuodavo sudëtingø kompozicijø. Paskui atsirado þmoniø, kurie vienaip ar kitaip gaudavo vinilo plokðteliø. Að jas pirkdavau uþ baisius pinigus –  mokëdavau  ir  po  70, ir po 100 rubliø. Kitas persiraðydavau á magnetofono juostas.

Visos tos muzikos kartu su kitais kaunieèiais klausydavomës „Muziki- niuose antradieniuose“ – sambûriuose vieðojoje bibliotekoje K. Donelaièio gatvëje. Að atneðdavau kûriniø, kuriuos naktimis áraðydavau ið radijo arba gau- davau kitais bûdais.

Ten skambëdavo tai, ko niekada negalëjai iðgirsti jokiuose koncertuose, jokiose mûsø radijo laidose, netgi ðokiø salëse. O mes klausëmës vieðai,  legaliai.

Þinoma, visuomet salës gale sëdëdavo vienas ar kitas saugumietis, mano jau gerai paþástamas ið veido. Bûdavo, jie pagrûmodavo pirðtu, kad kà nors neatsakingai sakau, bet ypatingø ideologiniø kliûèiø neturëjau.

– Kaip kilo   „Ugnies...“  idëja? Kas tai buvo – jûsø sumanymas ar uþsakymas?

– Per dabartinæ premjerà S. Ðaltenis sakë, kad „Ugnies medþioklës su va- rovais“ idëja, kurià vëliau jis plëtojo kartu su L. Jacinevièiumi, kilo po tar- nybos Sovietinëje armijoje.  Tokiø  kaip jie þmoniø tarnystë yra kitokia, jie ki- taip mato kariuomenæ, jos paproèius, aplinkà. Ir galybæ tekstø, kuriuos vëliau jis paraðë, – tas  paèias „Kregþdutes“, kitas   pusiau   eiliuotas   baltàsias    eiles

• inspiravo gultai, karceris, kareiviniø spalvos ir aplinka, þmoniø santykiai. Ka- rininkai ir kareiviai – gyvi þmonës, o kai sueidavo á ðiurpià, nemalonià aplinkà, þmogiðkumo kai kada nebelikdavo.

Pjesë yra apie ugnies, kurià labai greitai galima uþgesinti, jeigu nëra dvasingumo, kitø svarbiø vertybiniø dalykø, iðsaugojimà. S. Ðaltenis ir L. Jacinevièius gal ir galëjo tikëtis tam tik- ros cenzûros, priekaiðtø, kad pjesë netin- kama, taèiau sumeluoèiau sakydamas, kad uþ ðá kûriná mus kas nors persekiojo. Prieðingai.

• • Ar dël muzikos á jus kreipësi S. Ðaltenis?

– Ne tiek S. Ðaltenis, kiek reþisierë    D.

Tamulevièiûtë. Ið pradþiø buvo sumany- ta, kad tai bus spektaklis, kuriam reikia daineliø. Pradëjæs dirbti, pamaèiau: eina pjesës tekstas, po to – dainelë, vël   tekstas

• vël dainelë. Nei ðis, nei tas. Pasakiau Daliai, kad  raðysiu  kûriná  su orkestru, nes vien gitaros per maþa, – pjesë ne to- kia ðekspyriðka, kad galëtø iðsiversti be papildomø atrakcijø. Þinoma, tuo metu buvome kaip verðeliai ant ledo – visiðkai neásivaizdavome, kà su paraðytu kûriniu daryti, kaip já realizuoti – ið kur imti orkestrà, kaip daryti áraðà, pagaliau kaip visa tai apmokëti.

Ir èia á pagalbà atëjo Kultûros ministe- rija. Nors visada ant Kultûros ministerijos grieþëme dantá, bet tuomet ávyko lûþis.

Jaunimo   teatro   direktorius   sirgo ðiuo projektu. Mes nuëjome á Kultûros ministerijà, ministras mus priëmë – að tuo metu jau buvau ðiek tiek þinomas, turëjau atliekamø ir gerai vertinamø kûriniø, tad tai nebuvo vaikigalio vizitas.

Iðklausæs mus, ministras pareiðkë, kad pinigø tokiam projektui nëra, bet vis dëlto iðsikvietë finansø direktoræ, ir ði paþadëjo lëðø surasti. Paakinti finansiniø paþadø, ëmëmës darbo. Ið pradþiø ketinome pa- daryti instrumentines fonogramas, o vokalà atlikti gyvai. Taèiau tai pasirodë neámanoma, nes tokiø partijø, kokias paraðiau, në vienas aktorius nesugebëjo padainuoti. Jø balsai tiko dainuojamajai poezijai, romansams, o ne prisodrintai roko manierai. Tada nutarëme daryti áraðus. Að jau buvau nusiþiûrëjæs, kas galëtø dainuoti Monikà. Tai buvo Gintarë Jautakaitë – be konkurencijos. Kauno „Var- pelio“ berniukø chore Juliaus vaidmeniui suradau Arvydà Navalinskà, tuomet dar deðimtos klasës moksleivá, o jau karjerà pradëjusio V. Kernagio charakteris ir bal- sas labai tiko Rolandui. Mes nederinome, ar balsas atitiks aktoriø, ar jo neatitiks, bet Monikos vaidmens atlikëja aktorë Dalia Storyk spektakliuose kalbëjo G. Jautakaitës balsu. Tai buvo labai ádomu. Didelë naujie- na buvo ir tai, kad teatre atsirado stereofo- ninis garsas – iki tol jo nebuvo.

– Visa, kà pasakojate, – proble- mos, susijusios su áraðais. O kaip jûs kûrëte? Ar lengvai pavyko rasti muzikiná pjesës raktà?

– Kaip ir visais atvejais, –  Graþina gali paliudyti, – èia nëra jokios proble- mos. Tai – mano amatas. Kai gerai ap- galvoju, raðau lengvai. O galvoju ilgai. Tarkime, baletas „Atviros jûros vaikas“ yra vienuolikos metø galvojimo rezul- tatas. Veikalas dar nepastatytas, bet jau viskas padaryta, viena dalis prieð kele- rius metus atlikta Vilniuje. Mane visada veda idëja – kai jà turi, muzikinës mintys liejasi tarsi savaime.

O teatrui að visada raðydavau grei- tai. Patys galite susidaryti vaizdà, koks bûna tempas. Tarkime, paraðau muzikà spektakliui „Karalius Edipas“. Vaþiuoju á Panevëþá rodyti jos Juozui Miltiniui. Jis pareiðkia, kad netinka. Að siûlau kità versijà, jis klausia: „Kada padarysi?“ Atsakau, kad ryt poryt. Susitariame su- sitikti poryt ir tàdien veþu jam naujà muzikà. Dirbi – ir viskas. Manæs nieka- da nebaimina pakeitimai, pailginimai, trumpinimai. Dabar tai daryti labai padeda kompiuteris. Ir ðiandien á „Ug- nies medþioklës su varovais“ treèiàjà premjerà atveþiau patvarkytà vienà numerá, kuris man kliuvo.

– Jûs labai daugiapusis kompo- zitorius, kaip retas ið mûsø autoriø nebijantis imtis paèios ávairiausios muzikos.

– Að ir reklamai raðau muzikà – ilgà laikà buvo transliuojamas „Ðeimininkës“ reklamos klipas, „Laisvosios Europos“ radijuje nuo pat atgimimo skambëjo mano sukurti ðaukinai. Tai – kompozito- riaus Eduardo Balsio mokykla. Jis iðmokë ðito ne tik mane, bet ir kitus savo moki- nius. Visi „balsiukai“ labai universalûs. Mes neskirstome,  kur  –  aukðtoji mada, o kur – kaþkokie Gariûnai. Jeigu gerai padarai, jokio skirtumo, koks þanras. Reikia visur bûti profesionalu. Kas þino, gal tau apskritai teks duonà uþsidirbti ið vestuviø muzikos. Bet turi padaryti taip, kad po kûriniu nebûtø gëda paraðyti savo pavardæ, kad þmonës atkreiptø á tave dëmesá ne tik kaip á ávairø darbà dirbantá, bet ir kaip á gerai dirbantá.  Pats

E. Balsys raðë simfoninæ ir kamerinæ, es- tradinæ ir kino muzikà, operas, baletus, oratorijas.

Muzikà   kinui   irgi   pradëjau  raðyti

E. Balsio padràsintas. Mano pirmasis filmas buvo ne kas kita, o „Herkus Mantas“ – dviejø serijø filmas. E. Balsys labai baiminosi, ar pajëgsiu tai padaryti, bet viskas gerai baigësi. Vëliau dalis tos muzikos perëjo á mano operà „Prûsai“. Taigi niekas nenueina veltui – ádirbis vienoje srityje praverèia kuriant kitø þanrø kûrinius.

– Kiek yra tekæ girdëti, pasta- ruoju metu rengëte dar vienà naujà projektà, tarsi ir turëjusá pasirodyti prieð Naujuosius metus.

– Rengëme, bet visi kartu pristabdëme. O tie visi – libretistas Herkus Kunèius, að kaip muzikos auto- rius ir choras „Jauna muzika“, ðiemet ðvenèiantis 15-metá. Dar vienas veikëjas, susijæs su projektu, – ispanø dailininkas Salvadoras Dalí ir jo gimimo 100-metis. Tai buvo lyg ir proga pasiausti: man – 60 metø,  S.  Dalí  –  100.  Jubiliejinëje afiðoje

norëjome parodyti vieno veiksmo  operà

„Sarsuela“ – tradicinio ispanø þanro muzikiná vaidinimà.

Tà kûriná turëjo statyti reþisierius ið Portugalijos, bet, kai jau visiðkai buvo priartëta prie pastatymo, pastebëjome, kad  pasirinkome  ne  tà  þmogus,  kuris ðá veikalà galëtø ákûnyti scenoje taip, kaip mes visi kiti norëtume matyti. Tai labai ðaunus folkloro teatro reþisierius, taèiau jam sunku atsikratyti folklorinio stiliaus, o S. Dalí yra kosmopolitas – pa- daryti folkloriná S. Dalí nei ið Herkaus teksto, nei ið mano muzikos neámanoma. Taigi folklorinis sprendimas atmestas, ir viskas sustojo. Ðiandien tariamasi su kitu reþisieriumi, kurio pavardë visiems gerai þinoma. Jeigu jis tame veikale ras kà nors ádomaus, gali padaryti neblogà dalykà. Taèiau tai jau bus vëlyvà 2005 m. pavasará, o blogiausiu atveju – ankstyvà rudená.

Bet, kaip mes juokavome, nëra to blogo, kuris neiðeitø á gera. Dabar vyks- ta „Ugnies medþioklë su varovais“ (su kompozitoriumi kalbëjomës gruodþio 4 dienà

- M.A), viskas sutelkta á Kalëdas, Nau- juosius metus, „Kabareto“ pastatymà Kaune, á visokius gaisrus, politines intrigas – kiek teatro! Kaip sakë Seimo narys Èeslovas Jurðënas po „Ugnies…“ premjeros:  „Paþiûrëjau  jûsø   vaidinimà

• èia man viskas aiðku. Dabar einu á savo vaidinimà“. Gal premjera pasirodys

„Gaidos“ festivalyje, jeigu á já bûsiu bent kartà pakviestas.

• • O kodël jûsø niekada á „Gaidà“ nekvieèia?

– Tai jau þurnalistinis tyrimas. Kai kurie mano pasiûlymai nerado jokio at- garsio, tad vëliau að ir nesibroviau, nieko nesiûliau, o manæs niekas nieko nepraðë. Yra festivalio direkcija, kuri mato, ar tu tinki, ar ne. Todël að klausytojams pasiro- dau tarpuose – iki „Gaidos“ arba po  jos.

Vis dëlto manau, kad  „Sarsuela“ bûtø labai tikusi 2004 m. „Gaidoje“ greta kitø operø, kurios ten buvo rodomos. Ji nebûtø padariusi festivaliui gëdos, o gal net ir sukëlusi ðioká toká atgarsá, nes tai, kà esame átraukæ á ðá kûriná, man atrodo itin ádomu.

Herkø   jau    paþástame   ið    operetës

„Kipras, Fiodoras ir kiti...“ Jis ten irgi pridarë tokiø dalykø, kad kai kurios senos mokytojos man sako: „Jeigu tavo tëvas bûtø gyvas, kailá iðkarðtø uþ tokià operetæ“.   Tuomet   að   klausiu:   „Tai kà

• turiu dþiaugtis, kad jis numirë?“
  • Ðiuo metu esate ir bene didþiausios sëkmës lydimas nacionali- niø operø kûrëjas, nors per keturiolika nepriklausomybës metø mûsø ðalyje pastatytus nacionalinius veikalus be-

veik neperdedant galima suskaièiuoti ant vienos rankos pirðtø. Ir tai – ne Nacionalinio operos  ir  baleto teatro, o vadinamøjø periferijos teatrø nuo- pelnas. Ar nekyla noras  pralauþti ledus ir pagrindinëje Lietuvos operos scenoje?

– Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovui Gintautui Këviðui siûliau jau paraðytà operà „Jobo teis- mas“. Taèiau buvo nutarta, kad tai bûtø gana monotoniðkas ir  statiðkas veikalas,

• nei ten kordebaletà átrauksi, nei kitokiø ádomybiø prikaiðiosi, nors, mano many- mu, ten yra prigalvota visokiø dalykø, kurie ðià temà galëtø padaryti vizualiai patrauklià. Be to, mano pavardë – ne Krzysztofo Pendereckio, ir operos prem- jera tarptautinio atgarsio nesulauks, bus tik nacionalinës kultûros faktas.

Taèiau idëja kà nors daryti dar neuþgesusi. Gal jau vasario pradþioje Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovybei parodysiu naujo kûrinio ap- matus. Kol kas nedetalizuodamas pasa- kysiu, kad tai bus opera buffa.

• • Vadinasi, vël sëdate prie naujo kûrinio?

– Að seniai prie jo sëdþiu. Libretas jau paraðytas, dabar mûrijamos muzikinës plytos.

– Kalbëdamas apie operà „Jobo teismas“, prasitarëte, kad jeigu ir bûtø ávykusi jos premjera, tai tebûtø buvæs nacionalinës kultûros ávykis.  Kodël jis negalëtø tapti ir Europos kultûros ávykiu?

– Galiu ið karto atsakyti. Ðtai vyksta festivalis Saremos saloje Estijoje. Kauno muzikinis  teatras  ten  veþa  „Traviatà“ ir

„Romeo ir Dþuljetà“. O að ið paþástamø estø kompozitoriø ir kitø muzikø gaunu þinuèiø: „Kodël neatveþë „Karalienës Bonos“?“

Ir ið tikrøjø – kodël nenuveþus ir neparodþius „Karalienës Bonos“ kaip nacionalinës  operos,  kuri,  pasirodo, ðalia klasikiniø veikalø gali bûti visiðkai ádomi? Kodël, kai tik ateina metas rink- tis, kà veþti á uþsiená, veþame Ludwigà van Beethovenà ir Hectorà Berliozà, nes vaþiuojame, girdi, á Paryþiø. Lyg ten nebûtø girdëjæ Berliozo. Juolab kad yra daugybë publikos, kuriai ádomu ir kitko pasiklausyti.

Tarkime, rengiamas Trakø festivalis. Kodël jame neparodyti „Karalienës Bo- nos“? Argi nesuvokiame, kad – nori tie uþsienieèiai ar ne – mes jiems turime ro- dyti savo kultûrà. Ne jie mums diktuoja sàlygas.

Paþiûrëkite, kaip elgiasi lenkai, èekai. Jei    koks    èekø    reþisierius  nuvaþiuoja á   Niujorkà   ar   kità   miestà   ir    pastato

„Traviatà“, kitas jo statomas autorius bûna Janáèekas, Martinů, Dvořákas ar Smetana. Jis ið karto árodo, kad kûrinys, kuris maþiau þinomas, vis dëlto vertas atsidurti scenoje ir bûti ávertintas pub- likos.

Lietuvos  atlikëjai  groja daug nacionalinës                         muzikos,            nors nepasakyèiau, kad panaudoja visas gali- mybes. Pavyzdþiui, kiek lietuviø autoriø muzikos atlieka Mûza Rubackytë?

– Neþinau.

– Tai uþ kà ordinai? Tik uþ tai, kad ta- lentingai pakopijuoja?.. Bet jeigu nuolat deklaruoji, kad esi Lietuvos menininkë, myli Lietuvà, tai imk ir konkreèiai árodyk. Kokios lietuviðkos fortepijoninës muzi- kos esama – pagrojus, tarkime, Vytautà Barkauskà, bet kur kyla  ovacijos.

Neþinau, ar tai sàmoninga, ar men- taliteto dalykas. Jeigu sàmoninga – labai blogai, jeigu mentalitetas – vadinasi, kaþko trûksta. Taèiau mentalitetà reikia ugdyti. Gyvenimas susideda ne tik ið Ferenczo Liszto.

Paþiûrëkite, kà padarë vienas  su- omis  –  pagrojo,  áraðë  ir  iðleido  visà M.

K. Èiurlionio fortepijoninæ kûrybà, taip pat ir tà, kuri pas mus, Lietuvoje, visai neþinoma. Tø kûriniø interpretacijos pakeitë net ir mano kartais skeptiðkà poþiûrá á ðá kompozitoriø.

Paskutiniai M. K. Èiurlionio forte- pijoniniai kûriniai, kuriø èia niekada negirdëjau,  priartëja  prie  A.   Skriabino,

A. Schönbergo, jie kaþkokie vëberniðki, kupini mistikos.

Mûsø pianistai  M.  K.  Èiurlioná  gro- ja kaip F. Chopinà. Tai nusikaltimas, nesugebëjimas suprasti, kad M. K. Èiurlionis, kurdamas ðopeniðkà muzikà, màstë XX a. kategorijomis. Ir kai pradedi groti já kieèiau, drastiðkiau, su maþesniais ritenuto ir diminuendo, jis priartëja prie savo paveikslø. O mûsø atlikëjai padarë viskà, kad iðraustø prarajà tarp jo dailës ir muzikos, „iðmuðtø“ ið jo stiliø. Manau, kad prie to prisidëjo ir M. K. Èiurlionio konkursai. Gal tai bus dràsi mintis, bet mano tokia nuomonë.

Tarp konkurso dalyviø niekada neat- sirado M. K. Èiurlionio interpretatoriaus, prilygstanèio I. Pogorelichiui, kuris kaþkada F. Chopinà pagrojo visiðkai kitaip, nei buvo áprasta, ir pakëlë á mûðá tiek senosios tradicijos gynëjus, tiek nau- jai F. Chopinà perskaitanèius  atlikëjus.

Man ádomu ir  kaip  G.  Gouldas gro- ja J. S. Bachà, kuris pats savo kûrybos taip, ko gero, niekada ir nebuvo atlikæs. Tai novatoriðkas, modernus poþiûris á muzikà. Bet gal jis ir priartëja prie tos vidinës vizijos, kurià turëjo autorius?  n

Svetur

palio 3–8 d. Paryþiuje vyko aðtun- tasis   tarptautinis   Muzikos  pras-

mos, reikðminiai procesai muzikoje ir menø sàryðio semiotika“. Kongresà or- ganizavo Sorbonos ir Helsinkio univer- sitetai, Tarptautinis semiotikos institutas Imatroje (Suomija). Tarp organizatoriø buvo Paryþiaus IV ir VIII, Strasbûro, Pro- vanso universitetai, Suomijos kultûros institutas Paryþiuje, Suomijos ambasada Prancûzijoje. Kongrese praneðimus skai- të daugiau kaip pusantro ðimto dalyviø beveik ið viso pasaulio: Europos, Ðiaurës ir Pietø Amerikos, Azijos. Ðalia tradici- niø muzikologiniø temø – teoriniai mu- zikos aspektai, analizë, semantika, recep- cija, atlikimo menas – buvo sudarytos kelios sekcijos tautiniø muzikos kultûrø analizei. Tai Lotynø Amerikos, lenkø, lie- tuviø sekcijos. Lietuviðkos muzikos sek- cija vadinosi „Lietuviø kultûros apmàs- tymai: nuo Èiurlionio iki Greimo“. Èia praneðimus skaitë ðiø eiluèiø autorius („Simetrija Èiurlionio kûryboje“), mu- zikologë Lina Navickaitë („Interpretuo- jant   Beethovenà:   lietuviðka tradicija“),

R. Kaðponio ekspozicija

“Algirdo

Greimo vaikystë“ Paryþiuje

R. Kaðponio ekspozicijos „Algirdo Grei- mo vaikystë“ vernisaþas Mokslo apie þmo- gø rûmuose Paryþiuje, 2004 m. spalio 14

d. Ið kairës: rûmø vadovas prof. I. Dar- rault, Paryþiaus lietuviø bendruomenës veikëjas P. Liutkus, Lietuvos ambasados Prancûzijoje kultûros ataðë M. Mikelaitie- në, ambasadorius G. Èekuolis, prof. R. Kaðponis

Mokslo apie þmogø rûmai (Maison des Sciences de l’Homme) Paryþiuje, Raspail bulvare

prof. Eero Tarasti  („Sibelius, Nietzsche ir Èiurlionis: tarpmeniniai kompozito- riai“). Prof. Rimtautas Karolis Kaðponis pateikë   stendiná  praneðimà-ekspozicijà

„Algirdo Greimo vaikystë“. Pateikimo forma tai buvo naujiena. Pasibaigus kon- gresui ekspozicija visam mënesiui buvo perkelta á unikalius pasaulyje Mokslo apie þmogø rûmus  (Maison  des  Scien- ces de l’Homme) Raspail bulvare, netoli d’Orse muziejaus, kuriame 2001 m. buvo surengta retrospektyvinë M. K. Èiurlio- nio darbø paroda.

Ekspozicijos simbolis: Algirdas Julius Greimas su motina, 1918 m. Pirmoji þino- ma A. J. Greimo nuotrauka

Ðiø eiluèiø autorius kartu su prof. R. Kaðponiu dalyvavo paskutiniuose dvie- juose Muzikos prasmës kongresuose (Imatra, 2001 ir Paryþius, 2004), o ðiame kongrese   talkino   ruoðiant  ekspozicijà.

R. Kaðponio stendinio praneðimo-ekspo- zicijos „Algirdo Greimo vaikystë“ pristaty- mas Tarptautiniame muzikos prasmës kon- grese (ICMS8) Suomijos kultûros institute Paryþiuje (2004 m. spalio 5 d.). Kongreso sekcijos „Lietuviø kultûros refleksija: nuo Èiurlionio iki Greimo“ praneðëjai ir orga- nizatoriai

Prof. R. Kaðponis dalijasi mintimis apie ekspozicijos prasmæ.

– Kaip gimë mintis ruoðti studijà apie Algirdo Juliaus Greimo vaikystæ?

– 2001 m. Muzikos prasmës kongrese Imatroje (Suomijoje) pokalbiuose su Grei- mo mokiniais prof. Eero Tarasti (Helsin- kio universitetas), prof. Costin Miereanu (Sorbonos universitetas) paminëjau, kad esu baigæs Kupiðkio gimnazijà, kurioje mokësi Greimas ir kurioje mokytojavo mûsø tëvai. Jie pasiûlë paanalizuoti Grei- mo gyvenimo periodà Kupiðkyje. Gyve- nimas kartais padiktuoja nelauktø daly- kø. Nebuvo pagrindo atsisakyti, nes tà aplinkà, kurioje augo Greimas, sàlyginai paþástu – mus skiria tik 15 metø  tarpas.

– Kokie buvo ðaltiniai ruoðiant stu- dijà?

– Visø pirma Kupiðkio gimnazijos lie- tuviø kalbos ir literatûros mokytoja Feli- cija Jakutytë, Greimo vaikystës ir didelë mano tëvo draugë. Ðiais metais ðventëme 90-àjá jos gimtadiená. Pas Jakuèius, greta gimnazijos, gyveno Greimø ðeima. Daug medþiagos radau asmeniniuose archy- vuose, ypaè Greimo dukterëèios Daivos Kviklienës asmeniniame archyve, Lietu- vos centriniame valstybiniame archyve, Lietuvos valstybës istorijos archyve. Reikðmingas ðaltinis buvo Greimo kny- ga „Ið arti ir ið toli“ (Vilnius: Vaga, 1991), kurià sudarë, ávadus ir þodynëlá paraðë Saulius Þukas.

– Ar teko savo gyvenime susipaþin- ti su ekspozicijomis, iðtisai skirtomis áþymiø þmoniø vaikystei?

me kongresui Paryþiuje rengti stendiná praneðimà-ekspozicijà prancûzø ir lie- tuviø kalbomis. Paruoðus ekspozicijà ið pradþiø ji buvo eksponuota Druskinin- kuose M. K. Èiurlionio studijø savaitës metu, po to – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ið viso vaikystës analizës problema bus aktuali visada, ji daug pri- sidës sprendþiant vaikø auklëjimo klausi- mus, kurie yra amþini.

– Koks buvo pagrindinis studijos tikslas?

– Pagrindinis tikslas – intelektualiøjø ir estetiniø þenklø genezë Greimo biog- rafijoje. Kitaip tariant – pasaulinio garso filosofo gabumø kilmë. Ðios pagrindinës problemos sunkumø nebijojau, nes esu ið- klausæs per 10 000 vaikø, kuriems reikëjo nustatyti muzikinius ir drauge bendruo- sius duomenis, atrenkant juos á ypaè ga- biø vaikø Nacionalinæ M. K. Èiurlionio menø mokyklà, kitas muzikos mokyklas. Kitas svarbus gabumø suvokimo ðalti- nis pedagoginiame procese man buvo sàlytis su tokiomis ryðkiomis individua- lybëmis, kaip antai: Petras Bingelis, Rai- mundas Katilius, Emanuelis Krasauskas, Gediminas Kviklys, Mûza Rubackytë, Donatas Ðvitra, Borisas Traubas, Birutë Vainiûnaitë. Dauguma ið jø priklauso da- bartinei profesûrai. Nors kaþkada kaþkà jiems dësèiau, taèiau ðiandien man atro- do, kad að ið jø  daugiau iðmokau  negu jie ið  manæs. Bent jau gabumø kilmës  ir jø plëtojimo aspektu.

– Tituliniame ekspozicijos stende iðvardijote konsultantus – áþymius mokslininkus. Tikriausiai jø mintys bu- vo reikðmingos.

– Taip, labai reikðmingos. Jø mintys man neleido nukrypti á klystkelius, ne- pagrástus apibendrinimus. Pasitikrinau savo poþiûrá á gabumø genezæ. Bendrau- ti su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir ant- ropologijos katedros profesoriumi Gin- tautu Èesniu, Biotechnologijos instituto genetiku, genø inþinerijos specialistu habilituotu daktaru Kæstuèiu Sasnausku buvo tiesiog labai ádomu ir prasminga. Nustatydamas Greimo metus ið fotogra- fijø, rëmiausi esanèiais uþraðais. Taèiau norint patikrinti tikslumà, reikës ir krimi- nalistikos specialistø pagalbos. Þmogaus gabumø genezës klausimai sudëtingi ir neretai tenka konstatuoti tik prielaidas. Pavyzdþiui, lingvistas ir psichoterapeu- tas, Mokslo apie þmogø rûmø vadovas prof. Ivan Darrault-Harris man pasako- jo, kad jo senelis ið dalies yra kilæs ið indënø, o profesoriaus sûnus – Prancû- zijos ðaudymo ið lanko èempionas. Pri- minsime,  kad  tradicinis  indënø ginklas

• • lankas su strëlëmis. Galbût ðio èem-

piono gabumø kilmæ galëtume áþvelgti proseneliø tradicijose. Taèiau nereikia abejoti,  kad  gabumø  kilmës  pagrindas

• • aplinkos poveikio turinys.
    • Iðeitø, kad studijuojant gabumø genezæ geriausiø rezultatø galima pa- siekti turint keletà specialybiø. Kiek jûs turite specialybiø?

– Pritempus – septynias: pedagogas, muzikologas, choro dirigentas, kompozi- torius, semiotikas, ekonomistas, karinin- kas. Kartais mano kolegos, daugiausia  ið

„siaurø“ specialistø tarpo, taip ir negali sau iðsiaiðkinti, kokia mano specialybë.

– Kokia ekspozicijos struktûra ir apimtis? Nors esu susipaþinæs, taèiau norëèiau iðgirsti jûsø akcentus.

– Ekspozicijà sudaro 17 pakabinamø nedûþtamo stiklo stendø (91x61 cm). Stenduose atspindimi Greimo asmeny- bës bendrieji bruoþai, jo ir S. Þuko knyga

„Lietuva Pabaltijy“, Kupiðkio kraðtas, Greimo artimøjø gyvenimo bruoþai. Greimo vaikystei skirti septyni stendai. Ekspozicijoje pateikiama Greimø genea- logija, eksponuojama iki 100 nuotraukø, schemø, þemëlapiø, áþymiøjø màstytojø sentencijø.

– Kas pakvietë surengti ekspozicijà Paryþiuje?

– Tarptautinës semiotikø asociacijos prezidentas prof. E. Tarasti. Þinoma, tik po to, kai detaliai susipaþino su ekspo- zicijos turiniu ir forma, kurie atitiko jo keliamus reikalavimus.

– Tikriausiai apie ekspozicijà buvo atsiliepimø. Koks jø turinys?

– Apie ekspozicijà Paryþiuje praneðë Elta, Lietuvos radijas savo koresponden- to Paryþiuje Valdo Papievio  komenta- ru, „Lietuvos rytas“, uþsienio lietuviø dienraðtis „Draugas“. Man labai svarbi prestiþinës socialiniø mokslø aukðtøjø studijø  mokyklos  Paryþiuje prezidentës

p. Hervieu-Leger iðsakyta mintis, kad ekspozicija yra emocinga. Lietuvos am- basadorius Prancûzijoje J. E. p. Giedrius Èekuolis pabrëþë lietuviø intelektualiøjø vertybiø skleidimo svetur svarbà ir per- spektyvà. Teigiamai ekspozicijà vertino Mokslo apie þmogø rûmø vadovas prof. Ivan Darrault-Harris, Greimo bendraþy- gis prof. Jean Petitot, Paryþiaus lietuviai Petras Klimas, Perkûnas Liutkus, kurio mama maðinële perraðydavo Greimo rankraðèius, Maþvydas Michalauskas, studentai.

Daugelio nuomone, ekspozicijos me- ninis turinys ir dizainas pavykæ. Ðia pro- ga negaliu nepaminëti Vilniaus dailës akademijos studenèiø Editos ir Ingridos Leiðyèiø, kurios kûrë dizainà paskatin- tos mamos Birutës Leiðienës, ypaè ver- tinanèios   iðsimokslinimà.   Ekspozicijos

Sukaktis

fotografas Vytautas Daraðkevièius – jaut- rus menininkas, puikiai ávaldæs fotogra- fijos technologijà. Dabar laukiu pastabø pagrindine studijos tema – gabumø gene- zës klausimu. Jø dar nebuvo.

– Prancûzija – tai filosofø tëvynë: Descartes’as ir Pascalis, Voltaire’as ir Rousseau, Diderot ir Sartre’as, Romai- nas Roland’as ir kt. Ar nebuvo baisoka vykti á ðià ðalá ir pateikti savo studijà Mokslo apie þmogø rûmø mokslinin- kams, Paryþiaus intelektualams?

– Dar pridursiu. Remiantis John Lech- te knyga „Penkiasdeðimt pagrindiniø ðiuolaikiniø màstytojø“ (Vilnius,  2001), ið  jø  24  yra  prancûzai,  2  –  vokieèiai, 2

• • bulgarai, 1 – italas, 1 – ðveicaras, 1 – an- glas, 1 – rusas, 1 – lietuvis... Visiðkai nëra latviø, estø, ðvedø, ukrainieèiø, japonø, kinø... Tiesa, iðsiskiria màstytojai, kilæ ið þydø ðeimø, – jø 13. Þinoma, tai apytik- riai duomenys, taèiau bent ið dalies api- bûdinantys dabartinæ padëtá pasaulyje.

Greimo vaikystës, jo gabumø genezës aptarti nebijojau, nes remiuosi dokumen- tais, amþininkø atmintimi, artimøjø duo- menimis. Árodymo mechanizmas papras- tas, argumentuotas. Be to, vargu ar kuris nors mokslininkas ið Mokslo apie þmogø rûmø bûtø bent kiek plaèiau susipaþinæs su vaikø gabumø genezës problematika natûraliai, o ne ið  knygø.

• • • Kaip jums atrodo Lietuvos màsty- tojai pasaulinëje panoramoje?

– Lietuvoje filosofai yra visuomenës gerbiami. Ásiminë naujameèiame inter- viu per Lietuvos radijà finansø analitiko dr. Gitano Nausëdos iðsakyta  mintis, kad Lietuvos ateitis priklauso mokslinin- kams, filosofams. Tad studijuokime didá- já lietuviø filosofà Greimà – ðitaip vadina- mà jo mokinio, Tarptautinës semiotikø asociacijos prezidento prof. E. Tarasti, ákurkime Mokslo apie þmogø rûmus ar- ba Greimo muziejø – iðminties ðventovæ. Iðminties niekada nebus per daug.

– Kokiais saitais Greimas susijæs su muzikologija?

– Visø pirma, mano turimomis þinio- mis, jis vadovavo penkiems disertantams

• • muzikologams. Tai prof. E. Tarasti, prof. C. Miereanu, trys rumunø muziko- logai, raðæ disertacijas apie muzikinæ no- tacijà, simboliná moderniosios muzikos þymëjimà, naujas tendencijas muzikoje. Greimas yra tarptautinio projekto „Mu- zikos prasmë“ (Musical Signification) idë- jos autorius, kurià ágyvendina apie du ðimtai didþiausiø ir þymiausiø pasaulio universitetø muzikologai. Ðá tarptautiná projektà ákûrë ir jam vadovauja Greimo mokinys prof. E. Tarasti. Jau ávyko að- tuoni ðio didþiulio kolektyvinio darbo kongresai, kurie savo tyrimø iðsamumu

Muzikos barai /34

iðsiskiria muzikologijos istorijoje ir yra gerokai turiningesni negu, pavyzdþiui, Tarptautinës muzikologø draugijos ren- giami kongresai, tuo labiau atskirø ðaliø muzikologø konferencijos, kolokviumai, seminarai. Taigi Greimas yra vienas ið moderniosios muzikologijos pradinin- kø. Reikëtø pabrëþti, kad Greimo darbai ypaè universalûs. Jo mintys rado atgarsá greta kalbos mokslø ir semiotikos, kitø mokslo ðakø publikacijose: psichologijos ir medicinos, psichiatrijos, meno, ekono- mikos, teologijos, filosofijos, istorijos, informatikos, sociologijos, kriminologi- jos... Greimas savo reikðme pasauliui artimas M. K. Èiurlioniui.

• • • Jûsø parengtà Greimui skirtà eks- pozicijà Paryþiuje parëmë Lietuvos uþ- sienio reikalø ir Kultûros ministerijos bei Tarptautinë semiotikø asociacija. Be ðios paramos paroda turbût nebûtø ávykusi?

– Taip. Rengti parodà Paryþiuje vien tik autoriaus galimybëmis – neámanoma. Ypaè svarbus buvo Lietuvos ambasado- riaus Prancûzijoje J. E. p. Giedriaus Èe- kuolio sprendimas perkelti ekspozicijà ið Lietuvos á Paryþiø ir jà globoti. Sudëtin- gomis didmiesèio sàlygomis paroda iðra- dingai ir nuoðirdþiai rûpinosi Lietuvos ambasados Prancûzijoje kultûros ataðë Mëta Mikelaitienë, Lietuvos uþsienio reikalø ministerijos atsakinga darbuoto- ja Jovita Pranevièiûtë, padëjo Lietuvos instituto vadovë Karina Firkavièiûtë. Materialiai parëmë  S.  Karoso  labdaros ir paramos fondas, Lietuvos avialinijos, Tarptautinë semiotikø organizacija. Pa- rodos keliais nuolat domisi ir jà remia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius prof. Juozas Antanavièius, Tarptautinës semiotikø asociacijos pre- zidentas prof. Eero Tarasti. Tik daugelio þmoniø ásigilinimu á kultûros problemø esmæ, jø rûpesèiu tegalimos ekspozicijos kitose ðalyse.

– Ar numatoma ekspozicijà surengti kitose ðalyse, kitose Lietuvos vietose?

– Ekspozicijà pakviesta surengti 2005

1000. birþelá Suomijoje, Tarptautiniame semiotikos institute Imatroje,  kasmetë- je vasaros konferencijoje bei kursuose. Lietuvoje jà numatoma surengti maþ- daug penkiose vietose. Vyksta ketinimø pokalbiai, galbût bus palankios aplin- kybës ekspozicijà surengti prestiþinëje Lietuvos technikos bibliotekoje, Kauno technologijos universitete ir kitur. Dabar iðkilo didelis rûpestis – rasti kelius ir bû- dus ekspozicijos turiná perkelti á leidiná, kuris turëtø tam tikrà iðliekamàjà vertæ.

– Aèiû uþ iðsakytas mintis!

n

Dainora MERÈAITYTË

ðventæ choras pradëjo 2004 m. sausá, savo kûrybinës veiklos 35-meèiui pirmà kartà Lietuvoje atlikdamas kolektyviná trylikos     italø     kompozitoriø     kûriná

„Messa per Rossini“,  o  finaliniu akcen- tu tapo gruodþio viduryje nepaprastai áspûdingai  atliktos  L.   van  Beethoveno

„Missa solemnis“.

PROFESIONALUMAS

Kolektyvas, pasiþymintis profe- sionalumu ir universalumu atliekant ávairiausiø þanrø ir stiliø muzikà, pasta- raisiais metais itin kûrybingai bendradar- biauja  su  muzikos  pasaulio didþiaisiais

• Mstislavu Rostropovièiumi, Krzysz- tofu Pendereckiu, Justusu  Frantzu... Itin graþus ryðys chorà siejo su Yehudi Menuhinu, kuris, pirmà kartà iðgirdæs, kolektyvo muzikavimà ávertino kaip aukðèiausio lygio.

Prof.   P.    Bingelis   yra    sakæs,   kad

„chorinë muzika – pati sudëtingiausia, nes jos instrumentas – pats þmogus, jautrus ir paþeidþiamas, jo emocinë bûsena, kaip ir dainavimas, priklauso nuo nuotaikos, situacijos, net nuo oro...“ Kad nugludintum 80 skirtingø balsø, paverstum juos gerai suderintu instru- mentu, paklûstanèiu net subtiliausiam dirigento mostui, bûtinas kruopðtus, nepertraukiamas kasdienis darbas bei choro vadovø – P. Bingelio ir A. Miðeikio

• profesionalumas. Ðio darbo rezultatais dþiaugiasi ir atokiausiø Lietuvos mies- teliø klausytojai, ir prestiþiniø pasaulio koncertø saliø lankytojai.

Choro pasirodymus lydi puikûs atsiliepimai spaudoje, su  juo  noriai dirba garsiausi dirigentai, kolektyvas kvieèiamas dalyvauti itin reikðminguose kultûros renginiuose. Ásimintiniausias jø yra 2003 m. vasario mënesá Romoje vy- kæs vieno didþiausiø pasaulyje muzikos centrø – „Auditorium Parco della Musi- ca“ – atidarymas. Jo metu salëje, kurioje telpa 2800 klausytojø, Kauno valstybinis choras kartu su Italijos „Academia di Santa Cecilia“ simfoniniu orkestru ir choru, Vengrijos radijo vaikø choru ir solistais atliko G. Mahlerio Aðtuntàjà simfonijà. Spauda puikiai ávertino sim- fonijos atlikimà, pabrëþdama aukðtà Kauno valstybinio choro dainavimo ko- kybæ, puikø skambëjimà bei iðraiðkingà interpretacijà, sukëlusià þiûrovø susiþavëjimà.    Chorui    tai    yra  didelë

Daina, netylanti 35      metus

Choras, kurio gastroliø marðrutai iðraiþë  tiek  Lietuvà, tiek Europos ir Amerikos þemynus. Programos,  atliktos su garsiausiais pasaulio atlikëjais prestiþinëse koncertø salëse. 2004 m. aidëjo jubiliejiniai Kauno valstybinio choro, vadovaujamo prof. Petro Bingelio, akordai.

Wagnerio „Parsifalis“. Choras puikiai skamba ne tik koncertiniuose operø at- likimuose – R. Leoncavallo operoje „Pa- jacai“ choristai dinamiðkai ir natûraliai ásiliejo á sceniná veiksmà, tapdami tikrais artistais.

Choro universalumà rodo ir gebëjimas puikiai interpretuoti ðiuolaikinæ muzikà, kuriai atlikti reikia visiðkai kitokios chorinio dainavimo iðraiðkos. Ðalia klasikos veikalø  atsirado

G. Gershwino opera „Porgis ir Besë“, L. Bernsteino Miðios ir „Vestsaido istorija“, netgi áþengta á dþiazo muzikos valdas dalyvaujant Kauno dþiazo festivalyje. Be ðio kolektyvo neásivaizduojamos ir lie- tuviø kompozitoriø kûriniø  premjeros, ið kuriø naujausios – G. Kuprevièiaus liturginë drama „Septyni Dovydo klau- simai   ir   rauda“,   V.   Bartulio oratorija

„Nelaimëlis Jobas“, O. Narbutaitës „Trys Dievo Motinos simfonijos“.

PARTITÛROS

Statistika rodo, kad  daugiausia kar- tø pasaulyje atliktas kûrinys yra G. F. Händelio oratorija „Mesijas“, taèiau pa- staraisiais  metais  Kauno  choro  vizitine

garbë  ir  aukðèiausias  ávertinimas, kokio

gali sulaukti profesionalai.

1998 m. prasidëjæs bendradarbiavi- mas su M. Rostropovièiumi padovanojo kolektyvui ne vienà ásimintinà koncertà ir  svaiginanèià  triumfo  akimirkà.   2001

puikià Baltijos ðaliø chorinio  dainavimo

reputacijà.“

Perþengus XXI a. slenkstá, prasidëjo Kauno valstybinio choro paþintis su ðio amþiaus muzikos legenda K. Penderec- kiu. 2001 m. birþelá, diriguojant paèiam autoriui, Sankt Peterburge atliktas didingas kûrinys „Septyneri Jeruzalës vartai“, o 2003 m.  vasarà  choras  kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru  ir  solistais  Prancûzijoje   atliko

K. Pendereckio „Te Deum“. Dar  viena ðio kompozitoriaus partitûra – „Pasija pagal ðv. Lukà“ – skambëjo Vokietijoje, Europos baþnytinës muzikos  festiva- lyje. Po ðio koncerto vokieèiø spaudoje buvo raðoma: „Jautriai ir su áspûdingu dinaminiu platumu Kauno valstybinis choras atliko atmosferinius, sëkmingai didëjanèios ir vël maþëjanèios átampos choro epizodus.“

UNIVERSALUMAS

Lengviau bûtø suskaièiuoti þanrus, kuriø choro repertuare dar nëra, nei iðvardyti ðio kolektyvo atliekamos mu- zikos þanrø ir stiliø ávairovæ: iðdainuota lietuviø chorinës muzikos klasika, didie- ji pasaulio muzikos veikalai – daugiau kaip 100 stambiosios  formos  vokaliniø ir instrumentiniø kûriniø, o prieð keletà metø choro repertuaras praturtëjo ir operø partitûromis, tarp kuriø – tokios Lietuvoje nestatytos ar retai atliekamos operos kaip G. Verdi „Likimo galia“, C. Saint-Saënso „Samsonas ir  Dalila“ ar   R.

kortele tapo L. van Beethoveno Devintoji simfonija. Ðio kûrinio finalà „Susijunkit, milijonai...“ choristai dainavo ávairiose pasaulio koncertø salëse, prie dirigento pulto ne kartà stovëjo J. Frantzas, M. Rostropovièius, o 2004 m., Lietuvai tapus Europos Sàjungos nare, Europos himnu vadinamas kûrinys ne kartà skambëjo Lietuvos miestø salëse ir aikðtëse.

Kauno valstybiniam chorui reikðmingiausias ðios simfonijos atliki- mas kompozitoriaus tëvynëje. 2003 m. sausio 12 d. Berlyne áteiktas UNESCO paþymëjimas, kad originalus L. van Beethoveno Devintosios simfonijos rankraðtis átrauktas á Pasaulio dokumen- tø  paveldo  –  „Memory  of  the   World“

– katalogà. Ðiø iðkilmiø metu skambëjo Devintoji simfonija, o dþiaugsmingà finalà, diriguojamà J. Frantzo, atliko mu- zikos ambasadorius ið Lietuvos – Kauno valstybinis choras.

Kalbëdamas apie kûrinius, svarbius kûrybinei choro brandai, maestro P. Bin- gelis  yra  paminëjæs  keturias partitûras:

W.  A.  Mozarto  „Requiem“,  J.  S.  Bacho

„Kalëdø  oratorijà“  ir  Miðias  h-moll bei

L. van Beethoveno „Missa solemnis“. Puikus pastarojo kûrinio atlikimas ir tapo didþiausia gimtadienio dovana tiek paèiam kolektyvui, tiek klausytojams, kurie turëjo galimybæ dalyvauti tikroje mûzø puotoje. Belieka  palinkëti chorui ir jo vadovams naujø, ádomiø kûrybiniø projektø ir  sëkmingo  jø  ágyvendinimo. n

Nauji leidiniai

„Amþinoji klajûnë“. Apie pianistæ Aldonà Dvarionaitæ. Sudarytoja Audronë Girdzi- jauskaitë. Vilnius: Krantai, 2004, 383 p.

Gyvenimas su pasija

Knyga, kurià  kadais  greièiausiu  tempu  ir su  didþiuliu  pasimëgavimu  esu   perskaièiusi,

• 500 puslapiø Glenno Plaskino „Horowitzas“. Þinia, ne vienas ironizuotø, kad tokie skaitiniai
• tai tik naivi duoklë romantizmo epochos sufor- muotam charizmatiðkøjø virtuozø garbinimo paveldui. Taèiau atlikëjø meno pasaulio peripe- tijas perteikianèiø pasakojimø trauka iðties savita. (Nusiðypsau skaitydama, kad Aldona Dvarionaitë juos taip pat labai mëgo.) Man tikrai ádomu, kà þmogui reiðkë, kokiø aplinkybiø apgaubtas buvo vienas ar kitas jo vieðas pasirodymas, ir palyginti tai su savo girdimàja patirtimi ið (Dvarionaitës atveju) koncerto ar (Horowitzo atveju) áraðo.

2004-øjø   pradþioje   knygynuose pasirodë

„Amþinoji klajûnë“ – knyga apie  pianistæ Aldonà Dvarionaitæ. „Apie pianistæ“ – ne visai tikslu (nors tokia paantraðtë). Ði knyga veikiau apie moterá, dukterá, þmonà, draugæ, apie jà paþinojusius ir mylëjusius. Ir tai nëra áprastinë biografija – èia neverta ieðkoti nuosekliai atpa- sakojamø gyvenimo ar kûrybos faktø (pasak knygos sudarytojos Audronës Girdzijauskaitës, apie Aldonà ir neámanoma kalbëti nuosekliai). Dël ðios prieþasties tø faktø neþinanèiam kartais sunku atsekti buvusiø ávykiø eigà ar svarbà. Nesvarbu, kad „Amþinoji klajûnë“ në nepreten- duoja vadintis muzikologine knyga, kurioje bûtø iðsamiai apraðytas pianistës kelias. Suvokiant, jog vargiai galëtume tikëtis artimiausiu metu (o gal ir niekada, tokia realybë) Lietuvoje iðvysti dar vienà knygà apie Dvarionaitæ, ðioje tikrai bûtø pra- vertæs autorës ar, tarkime, kokio gerai pianistës menà þinojusio muzikologo ávadas – gyvenimo, kûrybiniø ávykiø datos (reikðmingas papildy- mas bûtø ir vardø rodyklë knygos gale). Kita vertus, leidinio sudarytoja pavydëtinai iðvengë lietuviðkøjø monografijø autoriams bûdingo siekio á knygà sudëti viskà. Buvo pasirinktas   ir

vientisai iðsaugotas savitas rakursas: Dvarionaitæ paþinojusiø þmoniø impresijos, charakteringi prisiminimai.

Kaip taikliai pastebëjo lenkø muzikologas Krzysztofas Droba, kai kuriems þmonëms tiesiog

„buvo lemta patekti á Aldonos repertuarà“. Ið tokiø á Dvarionaitës gyvenimiðkàjá repertuarà vienaip ar kitaip patekusiø þmoniø atminties mozaikø ir sudëliota pirmoji knygos dalis „Ið pasakojimø apie Aldonà“. Deja, ne visuomet aiðku, kas tie pasakotojai, ir tik vienu atveju, po Anatolijaus Valièenkos „Laiðko Aldonai“ „jo nepaþástantiems“ tai atskirai paaiðkinama (p. 106). Kokiai tad skaitytojø kartai ar ratui skirtas ðis leidinys? Tik paþástantiems ar paþinojusiems?

Nuo pirmøjø puslapiø savità, ypatingai asmeniðkà sàlytá su tekstu diktuoja knygos autorës atsiminimø stilius. Intymus, jaukus, spalvingas. Tokiu stiliumi galëtø bûti paraðytas biografinis romanas. Taèiau tokie Lietuvos muzi- kiniame pasaulyje neraðomi, tad ir èia – „ðtrichø“ knyga. Tuos ðtrichus, beje, tinkamai papildo gausios Aldonos Dvarionaitës nuotraukos ir graþus, patogus dailininkës Agnës Dautartaitës- Krutulienës maketas.

Bene plaèiausiai ir  ádomiausiai  apie seserá, jai bûdingà romantinæ pasaulëjautà, ðios formavimàsi ir skleidimàsi studijø laikotarpiu pasakoja Jurgis Dvarionas; charakteringais bruoþais „Alæ“ prisimena artimesni ar tolimesni giminaièiai, kolegos, draugai – Algirdas Smilga, Rima Mikënaitë, Aleksandras Jurgelionis, Petras Geniuðas, Rûta ir Zbignevas Ibelhauptai, Laimutë Uþkuraitienë ir kiti; uþsienio    pianistai

• Igoris Lazko, Eliso Virsaladze, Lazaris Berma- nas, Joaquinas Soriano. Kartais nuo perdëm intymiø pasakojimø apie nelengvà menininkës charakterá, jos neretai komplikuotus santykius su brangiais þmonëmis darosi kiek nejauku
• tarsi suþinotum tai, kas tau visai neskirta, ko neturëtum ir në nenorëtum þinoti. Gal todël ádomiau ir tarytum „patogiau“ skaityti apie Aldonos menà – pavyzdþiui, Mariam Azizbe- kovos, Vytauto Gaidamavièiaus ar Edmundo Gedgaudo mintis apie ryðkias, emocionalias Dvarionaitës interpretacijas.

prisiminimø netgi ne tik apie Dvarionaitës ligà ir stoiðkas paskutiniàsias gyvenimo akimirkas, taèiau ir tëvø – Aldonos Dvarionienës ligà, Balio Dvariono laidotuves... Taèiau jei viena svarbiau- siø uþduoèiø knygoje Audronei Girdzijauskaitei buvo perteikti Dvarionø namø paproèius ir atmosferà, tai ji atlikta iðties puikiai.

Antroji knygos dalis – „Aldonos mintys ir laiðkai“, kurioje mirties temà dar pratæsia keli paèios Aldonos Dvarionaitës raðyti „In memo- riam“. Taèiau èia taip pat sudëti ir daug sakantys jos laiðkai artimiesiems, pasakojimai apie ðalis, kurioms buvo padalytas gyvenimas, trys ádomûs interviu su pianiste.

„Dar vienas þvilgsnis“ – treèioji, netradiciðkiausia knygos dalis. Tai dviem kalbom, lietuviø ir lenkø, pateiktas Krzysztofo Drobos tekstas „Mano fes- tivaliai su Aldona“ bei stenografuota Lenkijos radijo antrosios programos laida, skirta Aldonai Dvarionaitei. Labai daug atveriantis, puikia kalba paraðytas (ir nepaprastai stilingai Edmundo Ged- gaudo iðverstas) Drobos pasakojimas apie Bara- novo festivalius. Tai buvo nepaprastai intensyvus kultûrinis gyvenimas, estetiniø vizijø ir filosofiniø, meniniø áþvalgø prisotintas, o Aldonai Dva- rionaitei jame buvo patikëtas vienas svarbiøjø vaidmenø. Anot Drobos praneðimo, skaityto 2004-aisiais Baliui Dvarionui skirtoje konferen- cijoje, Aldona ten buvo pripaþinta „Baranovo pilies valdovë“.

Puikus radijo muzikinis klubas, „lenkø naktinës ðnekos“: Andrzejus Chùopeckis, Krzysztofas Droba, Maciejus Drygasas ir kiti, prie jø tele- fonu prisijungusieji, poros valandø trukmës laidoje stengiasi atkurti Aldonos Dvarionaitës vaizdiná – iðskirtiná, kontroversiðkà, jø manymu, tvirtai ásiterpusá á didájá romantiná fortepijono repertuarà.

Daug kas Aldonos Dvarionaitës grojimà, utriruotà ekspresijà, dràsius interpretacinius sprendimus prilygina Vladimirui Horowitzui ir Marthai Argerich – ðiais pianistais Dvarionaitë bene labiausiai ir þavëjosi. Tad viena vertingiau- siø „Amþinosios klajûnës“ sudarytojos  dovanø

– tai, jog knygos skaitytojas panorëjæs gali tapti ir klausytoju. Kartu su knyga iðleista kompaktinë plokðtelë, kurioje – Dvarionaitës ágroti Balio Dvariono ir Fryderyko Chopino kûriniai (áraðai ið Gdansko muzikos áraðø studijos ir Lietuvos radijo ir televizijos archyvø). Klausantis verta prisiminti pirmàjà knygos dalá – draugø pasakojimus, kaip ádëmiai ir godþiai Aldona stengësi su tëvø moki- niø pagalba atkurti paèiø tëvø interpretacijas. Vis dëlto Dvarionaitë anaiptol nekopijuoja Balio Dvariono skambinimo manieros, ir kompaktinëje plokðtelëje tai aiðkiai girdisi.

Romantiniais kriterijais vertinant, ði  knyga turi savo aurà. Retsykiais ji galbût maþumëlæ slegianti (ar gal tiesiog per stipri?). Taèiau tikrai patraukianti, sudominanti. Masinanti ir skaitymo malonumu, ir aistringu „amþinosios klajûnës“ gyvenimu.

Lina NAVICKAITË

Nauji leidiniai

2004 m. pabaigoje Lietuvos muzikos ir teatro akademija iðleido þinomos fortepijono pedagogës, Pedagogikos katedros vedëjos pro- fesorës Liucijos Dràsutienës knygà

„Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis“.

Knyga ádomi keliais aspektais. Tai iðsamus istoriniø, teoriniø ir praktiniø þiniø sàvadas ávairiais fortepijono meno  klausimais. Tai ir savotiðkas XX a. sukauptos patir- ties dëstant fortepijonà apibendri- nimas ir daugiaplanis pateikimas. Pagaliau tai ir istorinis dokumen- tas, atspindintis susiformavusius Lietuvos pedagogø poþiûrius, ver- tinimus, nuostatas.

Knygos autorë ieðko atsakymø á aktualius klausimus: kas svarbiausia dëstant fortepijonà, á koká pianisto rengimo modelá turëtø orientuotis ðiø dienø pedagogas. Svarstydama ðiuos svarbius dalykus ji prieina prie iðvadø, kurios yra ne kas kita, kaip konkretûs patarimai, galintys pagelbëti praktikuojanèiam fortepi- jono dëstytoju, nubrëþti jo darbui tinkamas gaires.

Kokius fortepijono pedagogi- kos bruoþus ir principus labiausiai savo knygoje akcentuoja prof. L. Dràsutienë? Manau, pirmoji min- tis, kylanti perskaièius knygà, – tai aukðta profesionalumo kartelë, kurià uþbrëþia autorë. Sëkminga pianisto veikla, anot jos, reika- lauja puikiø profesiniø ágûdþiø. Tai neabejotinas prioritetas, kuris þen- klina fortepijono studijas. „... esmi- niai fortepijono mokymo reikalavi- mai visuomet remiasi specifiniais muzikos  kaip  meno   elementais

• ritmu, harmonija, taip pat forte- pijono garso iðgavimo specifika, kitais bûtinais atlikimo elementais“,
• skaitome knygoje (p. 13). Èia detaliai analizuojamos fortepijoni- nës technikos rûðys, daug dëmesio skiriama bûdams ugdant specifi- nius profesinius pianisto ágûdþius. Pianisto rengimas neámanomas be kasdieniø pratimø, gamø, etiudø. Autorë nurodo, kokie reikðmingi yra ðie „nuobodûs“ muziko ren- gimo ðiokiadieniai. Ne maþiau svarbûs fortepijono metodikos klau- simai – skaitymo ið lapo ágûdþiø formavimas, skambinimas ið klau- sos, gebëjimas tinkamai studijuoti muzikos kûriná. Visa tai bruoþai, liu- dijantys rimtà profesiná fortepijono

Liucija Dràsutienë, Fortepi- jono metodikos tradicijos ir dabartis, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2004.

studijø pagrindà.

Taèiau profesionalumas – tai tik priemonë meninei veiklai plëtoti. Ði nuostata – savotiðkas prof. L. Dràsu- tienës knygos leitmotyvas. Autorë ávairiais aspektais aiðkinasi kûrybið- kumo, individualumo apraiðkas pedagogikoje, akcentuoja atlikëjo savarankiðkumo ugdymo svarbà. Analizuodama ðiuos sudëtingus klausimus, ji randa paprastus, visiems    suprantamus    þodþius ir pavyzdþius. Ðtai kaip apibûdi- nama, koká fortepijono pedagogà galime vadinti kûrybingu: „... tai toks pedagogas, kuris raiðkø, apgalvotà skambinimà skiria nuo barðkinimo   pirðtais,   o  mokymà

labai teisinga mintis: „Pedagogà ir mokiná visuomet sieja muzika. (...) Instrumento garsai ir vaizdi peda- gogo kalba fortepijono pamokoje sukuria nepakartojamà nuotaikà, tai tampa tarsi improvizacija, kuri kaskart vis kitokia. Kai dëmesys sutelkiamas á muzikos iðraiðkà, pamoka virsta kûryba. Jeigu pats pedagogas þavisi kûriniu, kurá uþduoda mokiniui, ir gerai já þino, tai net vadinamosios muzikinës vir- tuvës klausimai mokiniui neatrodo tokie nuobodûs“ (p. 13).

Treèiasis dalykas, be galo svar- bus pedagogo darbe, kuris aiðkiai jauèiamas skaitant knygà, – tai pedagogo atsakomybë. Pedago- gikoje nëra antraeiliø dalykø, juk pedagogo rankose moksleivio ateitis. Nuo to, kaip vyksta dar- bas, kokiais pagrindais ðis darbas organizuojamas, priklauso ir tai, kokiø rezultatø pedagogui pavyks pasiekti. Visi mokiniai  skirtingi, ne paslaptis, kad nemaþa jø dalis pasiþymi gana kukliais muzikiniais gabumais. Bet tai neturi nuvilti pedagogo, jo pareiga ieðkoti keliø á kiekvieno mokinio sielà. „Pedago- gas turi kuo visapusiðkiau paþinti kiekvienà mokiná. Labai svarbu iðsi- aiðkinti mokinio siekius, jo norus. Pedagogas turëtø þinoti net ir visai negabaus ar vidutiniø gabumø vaiko mokymosi motyvacijà. Kar- tais mokinio áproèiai,  interesai gali padëti pedagogui atskleisti ir muzikinius gebëjimus“, – taip forte- pijono pedagogo pirmaeilius uþda- vinius formuluoja autorë (p. 17). Vedama atsakomybës uþ mokiná jausmo, prof. L. Dràsutienë kvieèia kolegas dëmesingai sekti auklëtiniø paþangà, apmàstyti kiekvienà savo þengiamà þingsná.

Lietuvos fortepijono pedagogika pastaraisiais deðimtmeèiais pasiekë dideliø laimëjimø. Jaunieji Lietuvos pianistai sëkmingai dalyvauja tarp- tautiniuose konkursuose, jø gastro- liø marðrutai siekia prestiþines sales. Ilgametë prof. Liucijos Dràsutienës veikla – neatsiejama ir þenkli ðio kûrybinio proceso dalis. Jos knyga

– praktiko ir teoretiko þvilgsnis á ðá procesà, vertinantis ir aiðkinantis já ið vidaus. Màstantis skaitytojas ðioje knygoje ras  nemaþa  atsakymø á já dominanèius klausimus. Nëra abejoniø, kad daugeliui skaitytojø ði knyga atskleis naujus muzikos supratimo horizontus.

Leonidas MELNIKAS

Problema

Apie vieðas paslaptis – puse lûpø

Nemaþai  jaunimo,  pradedanèio  dirbti kon-

certinëse ástaigose, nesupranta, kokiu teisiniu pagrindu yra ádarbinti, neþino, kokiø ástatymiðkai turi arba neturi teisiø, pareigø ir garantijø. Maþa to, jie negalëtø tiksliai pasakyti, pagal kokias sutartis dirba ir ar tai yra teisëta. Vieða paslaptimi tapusi problema – autoriniø sutarèiø su atlikëjais sudarymas siekiant iðvengti darbo santykiø ir didesniø mokesèiø valstybei – klesti. O labiausiai nuo to nukenèia bûtent meno atlikëjai. Publika- cijoje nepateikiama statistikos, atlikëjø ir jø darb- daviø poþiûrio, nebadoma pirðtu á konkreèias koncertines ástaigas siekiant joms pakenkti. Nors problema gandø lygio, dar nereiðkia, kad jos nëra. O juk apie problemas reikia kalbëti.

KODËL TAIP YRA?

Lietuvos kultûros ástaigos skundþiasi prastu finansavimu. Nenuostabu. Perfrazuojant ministro pirmininko Algirdo Mykolo Brazausko þodþius, skirtus Lietuvos bibliotekininkø penkiø minuèiø protesto akcijai þvakuèiø ðviesoje pakomentuoti, kultûrai pinigø trûksta taip pat kaip ir daugeliui kitø srièiø. Taèiau, pasak Stasio Ðedbaro kontoros advokatës Jurgitos Judickienës, jokie ekonomi- niai pagrindai nepateisina ástatymø paþeidimo,

1. 1. 20. y. nepakankamas finansavimas negali bûti teisi- nis argumentas nesudaryti su nuolat dirbanèiais kûrybiniais darbuotojais darbo sutarèiø.

KOKS TAS FINANSAVIMAS?

Lietuvos kultûrai ðiemet buvo skirta 123 mln. Lt, o tai yra 15 mln. Lt daugiau nei pernai. Kon- certinëms ástaigoms finansuoti ið bendro kultûros iþdo skiriama apie 5,3 proc. pajamø, arba apie 6,5 mln. Lt. Ið biudþeto per Kultûros ministerijà finansuojamos keturios ðalies koncertinës ástai- gos (èia kalbama vien apie ámones, turinèias kon- certinës ástaigos statusà, t. y. ne apie teatrus). Tai Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, „Trimito“ orkestras, dainø ir ðokiø ansamblis „Lietuva“ ir choras „Polifonija“. Nacionalinë filharmonija, bûdama nacionalinë ástaiga, finansuojama tiesiai ið ðalies biudþeto, todël á ðá skaièiø neáeina.

Gruodþio pradþioje Vilniaus rotuðëje vykusioje konferencijoje intelektinës nuosavybës klausi- mais Kultûros ministerijos Autoriniø teisiø skyriaus vedëja Nijolë Janina Matulevièienë pareiðkë, kad darbdaviai neturi pagrindo vietoj darbo sutarèiø su nuolatiniais darbuotojais sudarinëti autoriniø sutarèiø. Tai patvirtindamas, Kultûros ministerijos Profesionalaus ir mëgëjø meno skyriaus vedëjas Jurgis Giedrys pateikë informacijos apie 2004 m. kultûrinëms ástaigoms skirtas lëðas:

Ástaigos pavadinimas  Paprastosios iðlaidos       Ið jø skirta darbo

uþmokesèiui

1. 1. 1. 1. LVSO                        2813 tûkst.                   2116 tûkst.
         2. Ansamblis „Lietuva“    1705 tûkst.               1263 tûkst.
         3. Orkestras „Trimitas“    1170 tûkst.                 866 tûkst.
         4. Choras „Polifonija“     629 tûkst.                   445 tûkst.

Ið lentelës matyti, kad didþiausia dalis valstybës

skiriamø lëðø tenka darbo uþmokesèiui ir darbuo- tojø socialinëms garantijoms. Likusios sumos turëtø uþtekti ástaigø pastatams iðlaikyti ir ilgalai- kiam turtui ásigyti. Darbdaviai praðo vieðai nekal- bëti apie teisiná atlikëjø ádarbinimo pagrindà, mat tai, kad ir esant nepakankamam finansavimui, lei- dþia gyvuoti traputei Lietuvos kultûros ávairovei. Perðasi iðvada, kad kultûra gyva kai kuriø atlikëjø sàskaita.

AUTORINËS SUTARTYS – IR ÞINIASKLAIDOS VERSLE

Praktika, kai siekiant iðvengti darbo  santykiø

sudaromos autorinës sutartys, paplitusi ne vien koncertinëse ástaigose. Pavyzdþiui, ir pradedan- tieji þurnalistai neretai redakcijø iðnaudojami kaip pigi darbo jëga, su ta paèia problema susiduria net ir nuolat su spauda bendradarbiau- jantys autoriai ar kultûros renginiø apþvalginin- kai. Redakcijos neskuba sudaryti darbo sutarèiø taupydamos lëðas ir stengdamosi iðsiversti pagal autorines sutartis raðanèiøjø pajëgomis, taip pat pasinaudodamos autoriø, ypaè pradedanèiøjø, motyvacija raðyti, kai pirmenybë teikiama gali- mybei tapti þinomiems, daryti átakà visuomenei, o ne socialinëms garantijoms. Leidinyje „Þurna- listø þinios“ publikuotoje þurnalistø motyvacijos studijoje, parengtoje pagal Sauliaus Jarmalio magistro darbà, teigiama, kad patys svarbiausi þurnalistø profesiniai motyvai yra darbo teikia- mas malonumas, kûrybiðkumas, tenkanti atsako- mybë bei pati þurnalisto profesija.

KAS ESU – PASLAUGOS TEIKËJAS AR DARBUOTOJAS?

Komentuodama autoriniø sutarèiø sudarymà

su nuolatiná darbà dirbanèiais kûrybiniais dar- buotojais, Kultûros ministerijos Autoriniø teisiø skyriaus vyriausioji specialistë Edita Ivanauskienë sako, kad tai yra nenormalus reiðkinys. Mat auto- rinës sutarties sudarymas ið esmës yra autoriniø teisiø perdavimas. Jeigu darbuotojo kûrybinë veikla yra nuolatinë, turi bûti sudaroma paslaugø sutartis. Kartu su ðia sutartimi turi bûti sudaromas priëmimo ir perdavimo aktas. Asmuo, nuolat sudarantis tokias sutartis, turi registruotis Valsty- binëje mokesèiø inspekcijoje (toliau – VMA) kaip uþsiimantis individualia kûrybine veikla. Taèiau jeigu asmuo yra pavaldus objektui, paslaugø sutartyje vadinamam Klientu (darbdaviui, kas bûtø normalu susiklosèius darbo   santykiams),

t. y. turi laikytis vidaus darbo tvarkos taisykliø, gauna ið darbdavio privalomus nurodymus, privalo ateiti á darbà tam tikru laiku ir t. t., tai su tokiu asmeniu turi bûti sudaryta darbo sutartis. Jeigu, sakykim, koncertas atliekamas vienà kartà, uþtenka sudaryti paslaugø sutartá. Taèiau atlikë- jas, teikiantis nuolatinio pobûdþio paslaugas, turi registruotis VMA. Jei atlikëjas dar ir pavaldus darbdaviui, su juo bûtina sudaryti darbo sutartá. Kad bûtø aiðkiau, advokatë J. Judickienë atsakë á toká klausimà:

Ar teisëta atskirai kiekvienam koncertui sudaryti su atlikëjais autorines sutartis, nors atlikëjai kiekvienàkart esti tie patys, kitaip

tariant, dirba nuolatinio pobûdþio darbà? (Pavyzdþiui, viename chore dainuojantys þmonës dirba tik pagal autorines sutartis, sudaromas prieð kiekvienà koncertà.)

Vienareikðmiðkai atsakyti á ðá klausimà nega- lima. Juk atlikëjø veiklà reikia vertinti atsiþvelgiant á tai, ar samdanèioji ástaiga duoda jiems priva- lomus nurodymus (tai vienas ið darbo santykiø poþymiø), koká atlygá – toká patá ar skirtingà – kiek- vienàkart gauna atlikëjai, koks ðiø asmenø santy- kis su darbdaviu po koncerto (ar privalo bûti jo patalpose, kada ateina á darbà, kur repetuoja ir pan.).

Autorines sutartis galima sudaryti tik tada, kai atsakymai á visus minëtus klausimus rodo, kad, nepaisant nuolatinio veiklos pobûdþio, jos rezul- tato pateikimas ir uþmokestis yra skirtingi. Be to, esant autorinei sutarèiai, darbuotojai privalo tik laiku atvykti á koncertà ir repeticijas, kuriø grafi- kas nurodytas sutartyje, bet ne á darbo vietà ir nuolat.

KOKIOS TEISËS IR GARANTIJOS?

Pasak advokatës J. Judickienës, asmenys, dirbantys pagal autorines sutartis, yra be jokiø socialiniø garantijø, kurias turi dirbantieji pagal darbo sutartis. Pavyzdþiui, jie negali eiti kasme- èiø mokamø atostogø, iðtikti nelaimës, nei jie, nei jø ðeimos nariai negautø garantiniø iðmokø, darbuotojai negautø jokiø finansiniø kompensa- cijø, jeigu bûtø nuspræsta jø paslaugø atsisakyti, darbdaviai neprivalo jiems sudaryti saugiø darbo sàlygø. Be to, þmonës, dirbantys pagal autorines darbo sutartis, privalo deklaruoti savo pajamas VMI.

„Muzikos barø“ kalbinti pagal autorines sutartis dirbantys jaunuoliai mano negalintys nieko pirkti iðsimokëtinai. Advokatë J. Judickienë sako, kad vis dëlto þmonës, gaunantys pajamø ið autori- nio darbo, gali gauti paskolà ar iðsimokëtinà kredità. Mat tada labiau vertinamos pajamos, o ne teisinis jø atsiradimo pagrindas. Jeigu asmens pajamos, gaunamos pagal autorines sutartis, yra deklaruotos VMI, ten jis bet kada gali gauti paþymà, kiek turëjo pajamø ir sumokëjo mokes- èiø, bei pateikti jà bankui.

AR GINTI SAVO TEISES?

Nors koncertiniø ástaigø veiklos uþdavinys tenkinti profesionaliosios meno kultûros poreiká ir ugdyti estetiná visuomenës skoná yra ágyven- dinamas, atlikëjø interesai daþnai paþeidþiami. Patys jaunieji atlikëjai apie ðias problemas su þurnalistais neretai atsisako kalbëti bijodami prarasti darbo vietà ir uþmokestá, taip reikalingà savarankiðko gyvenimo pradþioje. Ðia publikacija nesiekiama skatinti dirbanèiøjø stoti á kovà uþ savo teises, bet vis dëlto raginama pamàstyti, kas bûtø, jeigu… Pasak J. Judickienës, kiekvienas asmuo turi pats ávertinti, ar tam tikra patiriama netektis yra didesnë uþ jam daromà þalà, t. y. jo teisiø paþeidimus, ir pagal tai spræsti, ar verta kovoti uþ savo teises.

Dþina DONAUSKAITË

Ið praeities

asdieniame gyvenime daþ- niausiai matome þmoniø iðoræ

– margaspalvæ ar pilkà – ir eidami gatve nesusimàstome, kas   mus   aplenkia,   kas  sëdi

greta autobuse ar troleibuse... O gal tas nepaþástamas garbaus amþiaus þmogus, kuriam padëjome pereiti pësèiøjø perëjà, kadaise buvo þvaigþdë – áþymi, visø ger- biama, mûsø seneliø ir tëvø mylima? Gal jo darbai áraðyti mûsø kultûros istorijos puslapiuose?

Algirdas Loèeris yra vienas ið þmo- niø, kurá amþininkai prisimena ne tik kaip pirmàjá profesionalø Lietuvos akordeonininkà, bet ir kaip nuostabià, nepaprastai kuklià ir savitu humoru pa- siþyminèià asmenybæ. Savo akordeono muzika, kuri daþnai skambëdavo radijo eteryje, jis sugebëjo greitai uþkariauti klausytojø ðirdis, pelnë aplinkiniø dë- kingumà ir savo paprastumu bei nuo- ðirdumu nepaprastai þavëjo moteris. Talentingas  menininkas,  dar  vaikystëje

Akordeonas - kûrybos dþiaugs- mas,       iðgyvenimo

ir dvasingumo ðaltinis...

Loèeriø ðeima (apie 1932 m.). Ið kairës: Algirdas, aukðèiau - ðeimos galva, Petras Loèeris, Emilija Loèerienë, Vytautas ir jaunëlis Laimutis

susidomëjæs akordeonu, per uþsispyrimà ir valià 1957 m. tapæs sàjunginio jaunimo festivalio Maskvoje treèiosios premijos laureatu, pasiekë kûrybos virðûnes.

NUO ARMONIKOS IKI AKORDEONO

Istoriðkai akordeono raida Lietuvoje susijusi  su  armonika,  kuri  XIX  a. vidu-

Muzikos barai /40

Sudëtingas akrobatinis numeris skam- bant akordeono muzikai... (Filharmoni- jos koncertiniø brigadø akrobatai Knyþ- nikovas ir Martiniuk, akordeonininkas Algirdas Loèeris, Uþpaliai, 1958 m.)

Filharmonijos koncertinës brigados kon- certas Uþpaliuose (1958 m. balandþio 16 d.). Algirdas Loèeris akompanuoja daini- ninkui Valerijonui Indrikoniui