Didžiajam muzikų paradui Vilniuje jau per ankšta
Skaičiai – įspūdingi
Veiksmo vieta – Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžioji salė.
Veiksmo laikas – lapkričio devynioliktoji, sekmadienis, vidurdienis.
Skamba Sostinės vario kvinteto atliekami Šventės šaukiniai, salėje tvyro pakili nuotaika.
Tokį vaizdą jau dešimtą kartą buvo galima išvysti Vilniuje, pagrindinėje mūsų šalies koncertų salėje.
Lietuvos muzikų sąjungos čia surengtas Didysis muzikų paradas vėl beveik dešimčiai valandų prikaustė klausytojų dėmesį, sutelkė būrį atlikėjų, kurių bent trečdalis, kaip ir kasmet, – parado debiutantai.
„Mes net laiką kitaip skaičiuoti pradėjome – metai mums trunka nuo vieno parado iki kito“, – juokavo viena pora, nuolatinė šio renginio klausytoja.
Tokių yra gal ne šimtai, tačiau ir ne viena. Progos per dieną išgirsti keliasdešimt atlikėjų, sužinoti, kokie jauni žmonės ateina į mūsų sceną, pasigėrėti patyrusių meistrų menu nepraleidžia vis daugiau melomanų.
Po dešimtojo parado vienas jo iniciatorių – LMS prezidentas kompozitorius Rimvydas Žigaitis – suskaičiavo, kad iš viso per dešimtmetį scenoje pasirodė apie tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt atlikėjų. Tarp jų – penki simfoniniai orkestrai, tiek pat kamerinių, trys pučiamųjų, taip pat Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras, Kauno bigbendas, Karoliniškių muzikos mokyklos bigbendas.
Dainavo septyniolika chorų, keturiasdešimt šeši solistai, grojo dvidešimt septyni kameriniai ansambliai, keturi – mušamųjų, per dvidešimt pianistų, ketvirtis šimto kitų instrumentų virtuozų, pasirodė septyniasdešimt džiazo artistų.
Patraukė į žygį per Lietuvą
Šiųmetis Didysis muzikų paradas, vėl išvedęs į sceną apie keturis šimtus atlikėjų, turėjo ir išskirtinių bruožų.
„2006-ieji mums – sąjungos septyniasdešimtmečio, parado dešimtmečio ir pirmojo žygio per Lietuvą metai“, – vardijo R. Žigaitis, ypač džiaugdamasis dėl pastarojo sėkmės.
Nuolatos primindavęs, kad Lietuvoje yra daugybė puikių muzikantų, ir apgailestavęs, kad anaiptol ne visi jie dažni svečiai scenoje, LMS prezidentas ėmėsi ne žodžiais, o darbais keisti padėtį. Jau beveik įpusėjus metams, gegužės mėnesį, jis sumanė surengti koncertų ciklą visose Lietuvos apskrityse.
„Iš aukštų tribūnų skamba raginimai apie profesionaliojo meno sklaidą šalyje, bet niekas nieko nedaro. Mūsų sąjunga turi šitiek profesionalų – tegul juos pamato ir išgirsta visa Lietuva“, –sumanymo esmę atskleidė prezidentas.
Juolab precedento jau esama – nuo 2000-ųjų LMS rengė vadinamuosius mažuosius muzikų paradus, kai jungtinės atlikėjų pajėgos aplankydavo po porą rajonų.
R. Žigaitis iki šiol negali pamiršti pirmosios išvykos į Rokiškį ir Raseinius.
„Nuvažiavome dideliu būriu ir pasirodė, kad tiek kolektyvai, tiek pavieniai atlikėjai – choras „Jauna muzika“, dainininkai Dainius Stumbras, Asta Kriščiūnaitė ir kiti – šiuose miestuose pirmą kartą. Tai – skandalas. Man tai buvo didžiulis smūgis“, – prisipažino prezidentas.
Noras, kad garsiausius Lietuvos atlikėjus, Muzikų sąjungos narius, išgirstų ne tik vilniečiai, bet ir periferijos gyventojai, subrandino Muzikų žygio per Lietuvą idėją.
Talentai gyvena ne tik sostinėje
„Iš apskričių viršininkų nebuvo nė vieno, kuris būtų pasakęs „ne“, merai taip pat pritarė mūsų iniciatyvai, bet pinigų niekas neskyrė. Taigi pradėjau beveik tuščioje vietoje“, – dabar jau su palengvėjimu sunkumus vardijo prezidentas.
Su palengvėjimu, nes renginys vis dėlto įvyko. Maža to, pavyko surinkti ir beveik pusę reikiamų lėšų.
Kiekvienas toks koncertas kainavo apie keturis tūkstančius litų – kelionės išlaidos, honorarai, reklama.
Jų kartu su Didžiuoju paradu Vilniuje surengta keturiolika – visų apskričių centruose, taip pat Pasvalyje, Mažeikiuose, Druskininkuose.
Šie koncertai tapo ne tik vilniečių muzikų prisistatymu periferijos klausytojams, bet ir bendradarbiavimu su vietos atlikėjais – į kiekvieno programą buvo įtraukti ir jų numeriai.
Kaip simbolišką viso žygio pradžią R. Žigaitis minėjo pirmąjį koncertą Utenoje. Čia kartu su Muzikų sąjungos deleguotais atlikėjais pasirodė ir vietos choras „Ut Re Mio“. Jis atliko vienos choristės moksleivės sukurtą dainą, pavadintą „Priklausau tau, muzika“.
„Ji davė moto visam mūsų renginiui“, – džiaugėsi R. Žigaitis.
Prie džiugių šio žygio atradimų jis priskyrė ir puikų Klaipėdos kolektyvų pasirodymą, o bene labiausiai džiaugėsi alytiškiais – įtraukę į programą Jaunimo orkestro pasirodymą, vilniečiai nė nenumanė išvysią scenoje tikrą simfoninį orkestrą, kuriame groja dabartiniai ir ką tik baigę muzikos mokyklą moksleiviai.
„Vadinasi, simfoninius orkestrus turi ne tik vilniečiai – M. K. Čiurlionio ir B. Dvariono mokyklos. Alytus lipa ant kulnų“, – konstatavo LMS prezidentas.
Publika išgyvendavo lūžį
Žygis per Lietuvą jo dalyviams paliko gerą įspūdį ir užmojį tęsti sumanymą. Kita vertus, būta ir susimąstyti verčiančių momentų.
„Daugelyje vietų mačiau publikos lūžį. Žmonės į salę ateidavo susigūžę, baimindamiesi, kad nieko nesupras. Užtat po koncerto plodavo stovėdami ir išeidavo išsitiesę, švytinčiais veidais. Nebuvo nė vienos vietos, kad kas nors būtų iš salės ėjęs surūgusiu veidu“, – dalijosi pastebėjimais R. Žigaitis, kartu darydamas išvadą, kad žmonės labai atpratinti nuo akademinės muzikos, todėl čia jo vadovaujamos sąjungos laukia didžiulės veiklos erdvės.
Filharmonijai daugelį metų vadovavusiam, koncertus visoje Lietuvoje rengusiam Muzikų sąjungos vadovui visiškai nesuprantamas ir dabartinių kultūros centrų vadovų požiūris į akademinį meną, jo propagavimą.
„Į Mažeikius atvežėme Čiurlionio kvartetą, šiemet operos spektakliuose itin sužibėjusius ir išgarsėjusius dainininkus Dainių Stumbrą ir Ireną Zelenkauskaitę, klaipėdiečių chorą „Aukuras“, Brass kvintetą, tačiau koncerto dieną prie kultūros centro pagrindinio įėjimo kabojo afiša, reklamuojanti „Mokinukes“. Tai – tam tikras kultūros centrų vadovų požiūris.
Nustebino ir Šiauliai. Nors ten net du kartus siuntėme reklaminę medžiagą – afišas, skrajutes, koncerto dieną perėję per miesto centrą nematėme nė vieno skelbimo apie mūsų renginį. O centro vadovė skundėsi, kad netgi iš keturiasdešimties nemokamų bilietų, kuriuos duodavome kiekvienos koncertų scenos šeimininkams, ji dešimties negalinti niekam įsiūlyti.
Užtat ji puikiai sugebėjo šešioliktą valandą surengti mūsų koncertą, o septynioliktą valandą tame pačiame pastate, nepasižyminčiame idealia garso izoliacija, – diskoteką“, – nelinksmai kalbėjo R. Žigaitis apie Žygio per Lietuvą grimasas.
Nepraslinko pro jo akis ir tai, kad Šiaulių filharmonijos salė visą gruodį buvo išnuomota lėlių teatrui, užuot paskutinį metų mėnesį, kuris paprastai itin patogus muzikos renginiams, joje būtų rengiami žaismingi koncertai ar kitokie projektai.
Mezgasi vaisingi ryšiai
Muzikų žygis per Lietuvą jo rengėjui paliko ne tik kartėlį. R. Žigaitis su džiaugsmu kalba apie tauragiškius, net netilpusius į salę ir koncerto klausiusius koridoriuje, apie alytiškius, susirinkusius į salę, esančią atokiai nuo miesto centro, ir išklausiusius puikią daugiau kaip trijų valandų programą, kurioje atvykėlius iš Vilniaus dinamiškai keitė vietos atlikėjai.
Tiek Tauragėje, tiek Telšiuose, Alytuje pavyzdį rodė apskričių viršininkai, miestų merai. O Šiauliuose, netgi nepaisant šio miesto kultūros centro vadovės vangumo, į koncertą susirinko labai dėmesinga ir supratinga publika.
Kokią išvadą iš šiųmečio patyrimo padarė Muzikų sąjungos prezidentas?
„Rengti rečitalius apskričių centruose dar per anksti, bet mezgasi ryšiai, kurie gali būti vaisingi, – teigė R. Žigaitis. – Reikalingas įdirbis, nuolatinis klausytojų pratinimas prie akademinės muzikos“.
Nors šiaip jau muzikos pomėgis, jos supratimas ir pasirinkimas yra individualus dalykas, buvęs Filharmonijos vadovas neatmetė ir pavyzdžio, paakinimo veiksnio, miesto ar rajono, apskrities vadovų pavyzdžio jėgos.
Kas nors ateis į koncertą iš snobizmo, o jam pasibaigus pajus, kad tai buvo tikra sielos šventė, ir panorės dar kartą ją išgyventi. To ir siekia Muzikų žygio per Lietuvą dalyviai.
Tarp laureatų – nauji veidai
Žygio per Lietuvą kulminacija – Didysis muzikų paradas Vilniuje. Muzikos maratonas surengtas dešimtą kartą, o jo tikslas tas pats kaip ir pirmojo – supažindinti Lietuvą su jos turimais talentais, suteikti progą jiems išeiti į sceną ir prisistatyti klausytojams.
Prestižiškiausia Lietuvoje scena, radijo ir televizijos transliacijos suteikia tokią galimybę. Todėl atlikėjai, ypač jaunieji, čia veržiasi, o ir pripažintų menininkų nereikia pernelyg įkalbinėti, už skvernų tempti – savotiškas akademinės muzikos šou visus vilioja.
Klausytojams tai proga per vieną dieną išgirsti gausybę atlikėjų, o šiems – pasirodyti netikėtu amplua, parengti žaismingą programą, kurios kur nors kitur gal ir nepritaikysi.
Maža to, kūrybingiausių laukia Auksinio disko prizai, kurių įteikta jau dvidešimt penki. Šiemet jie buvo paskirti šeštą kartą ir atiteko keturiems solistams bei kolektyvams – klarnetininkui Algirdui Budriui, dainininkei Irenai Zelenkauskaitei, Klaipėdos Brass kvintetui ir Kauno bigbendui, vadovaujamam Romualdo Grabšto.
Šio prizo laureatai sudarė ir nemenką dalį jubiliejinio, dešimtojo, Muzikų parado dalyvių, tarp kurių – smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, dainininkai Algirdas Janutas, Asta Kriščiūnaitė ir kiti.
„Prizas – ne piniginis. Gaila, kad kol kas neprasimušame iki tam tikros finansinės jo išraiškos. Laureatams įteikiame skulptūrinę kompoziciją ir garantuojame kūrybos pristatymą – pasirodymą Filharmonijos scenoje ir įrašą kompaktinėje plokštelėje. Ji kartu su „Muzikos barų“ žurnalu paplinta po Lietuvą 900 egzempliorių tiražu. Tai – irgi vertybė, nes akademinio žanro kūrinių sklaida per prekybos tinklą – minimali, o Auksinio prizo laureatų kūrybos pavyzdžiai pasiekia Lietuvos melomanus“, – džiaugėsi Didžiojo muzikų parado rengėjas.
Parengė žaismingą programą
Nuo pat koncerto pradžios lapkričio 19-ąją į Filharmonijos salę gausiai susirinkusiai publikai – ne tik iš Vilniaus, bet ir kitų šalies miestų – atlikėjai parengė renginio dvasią atitinkančią žaismingą programą.
Didžiojo muzikų parado rengėjai nebijo popkultūroje labiau įprasto termino „šou“. Atvirkščiai, pratindami publiką prie rimtosios muzikos, jie naudojasi muzikos klasikų sukurtais lengvesniais, bet anaiptol ne prastesniais, kūriniais. Jų kasmet vis daugėja Didžiojo muzikų parado programoje.
Šįmet jau pirmojoje koncerto dalyje pučiamųjų orkestras „Trimitas“ atliko kelis ugningus opusus, sostinės B. Dvariono muzikos mokyklos violončelininkų kvintetas – kūrinį iš ansamblio „Apocalyptica“ repertuaro, saksofonininkas A. Matelis pakvietė į Venecijos karnavalą, Anykščių saksofonininkų ansamblis panardino į Duke’o Ellingtono garsų pasaulį.
Parado debiutantas pianistas Gintaras Januševičius grojo Ferenzo Liszto Ispaniškąją rapsodiją, marimbininkas Saulius Auglys – kompozitoriaus Fausto Latėno Pasadoblį.
Publikos plojimų audrą sukėlė kaunietis bosas-baritonas Liudas Mikalauskas. Muzikų parade ne kartą dalyvavusios Sabinos Martinaitytės mokinys suintrigavo savo vokaline potencija.
Tarp parado debiutų – ansamblio „Tylos Labanoro“ pasirodymas. Jo metu saksofonininkas Petras Vyšniauskas pasiūlė „Užkandėlę“ kartu su dūdmaišininkais.
Veteranas veda į sceną jaunimą
Muzikų paradas klausytojams priminė ir kai kuriuos užmaršties nenusipelniusius Lietuvos muzikos istorijos faktus.
Koncerte Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių orkestrui dirigavo Saulius Sondeckis. Prieš tris dešimtmečius šios mokyklos orkestras, vadovaujamas to paties dirigento, Vokietijoje laimėjo Herberto von Karajano premiją.
Dabar Nacionalinės filharmonijos salėje pasirodė ir Šiauliuose rengiamo S. Sondeckio konkurso laureatai – muzikos mokyklų auklėtiniai. Šiam pasirodymui buvo skirta visa Didžiojo muzikų parado dalis.
Debiutantų gretose atsidūrė Kauno simfoninis orkestras, vadovaujamas Modesto Pitrėno, ir netgi Kauno valstybinis choras, per dešimt metų tik dabar ištaikęs laiko Didžiajam muzikų paradui. Šių kolektyvų atliekamas kūrinys – Vidmanto Bartulio operos-oratorijos „Mozarto gimtadienis“ uvertiūra – baigė dešimtąjį muzikų paradą.
Kai kurie klausytojai atlaikė visą maratoną – nuo vidurdienio iki vakaro.
„Muzikos niekada nebūna per daug“, – įsitikinęs sociologas ir melomanas Arvydas Matulionis, nepraleidęs nė vieno iš dešimties muzikų paradų.
Užfiksavo paskutinį pasirodymą
Klausytojams, atėjusiems į koncertą, visiškai neįdomu, kiek vargo jo rengėjai sudarydami programą, atlikėjai – ruošdami kūrinius.
Tačiau pokalbyje su R. Žigaičiu prasprūdusi užuomina apie ne tik fizinių, bet ir kūrybinių jėgų reikalaujantį darbą įpareigoja pasakyti: sudaryti koncerto, kuris turėtų savo dramaturgiją, dinamiką, nuotaikų kaitą, programą gal ir nėra taip paprasta.
„Šiemet tai pavyko“, – džiaugėsi kompozitorius.
Didžiajame muzikų parade ne tik pristatomi jauni ir patyrę atlikėjai. Jau antri metai čia pagerbiami veteranai. Šiemet tarp jų buvo ir Irena Budriūnienė, vieno Muzikų sąjungos kūrėjų prieš 70 metų Antano Budriūno marti.
Dar viena šių metų staigmenų – DVD su Auksinio prizo laureatų pasirodymų vaizdo įrašu. Puspenktos valandos trukmės vaizdo plokštelėje – 21 laureato muzikavimas. Tarp jų – ir birbynininko Antano Smolskaus paskutinis pasirodymas 2003-iųjų Didžiajame muzikų parade.
„Kai žinai, kad po savaitės jo jau neliko, kad tai paskutinis pasirodymas žmogaus, apie kurio lemtį niekas nieko nežinojo, tas epizodas sukrečia ir sugraudina“, – teigė R. Žigaitis, pats rinkęs vaizdo medžiagą DVD, pasieksiančiam žiūrovus su „Muzikos barų“ žurnalu.