Lietuvos muzikų sąjungai – 70

~Lietuvos muzikų sąjunga mini savo veiklos 70-metį. 1936 m. lapkričio 14 d. Lietuvos muzikų sąjungos pirmtakės – Lietuvos muzikų draugijos Įstatai buvo įrašyti į Vidaus reikalų ministerijos Draugijų registro knygą 1100-uoju numeriu, taigi reikia suprasti, jog tą dieną šie Įstatai buvo patvirtinti ir tą pačią dieną Draugija tapo oficialiai veikianti. Draugijos Įstatų 6-asis punktas skelbė:

Savo tikslui siekti Draugija:

a) leidžia savo organą ir įvairius muzikos leidinius, steigia muzikos mokyklas, studijas, kursus, muzikos bibliotekas ir knygynus; steigia pašalpų fondą, kuris veikia metinio narių susirinkimo patvirtintomis taisyklėmis, iš kurio gali būti duodamos stipendijos ir premijos,

b) organizuoja ir remia chorus,

c) rengia muzikos veikalų konkursus, dainų šventes, koncertus, vaidinimus, ekskursijas,

d) šaukia muzikų ir muzikos darbuotojų suvažiavimus.

Taigi Draugijos tikslai buvo dideli, ambicingi. Reikia pasakyti, jog Draugija užsibrėžtų tikslų siekė atkakliai ir sąžiningai, tai nebuvo tik deklaratyvus pareiškimas. Kad geriau suvoktume Lietuvos muzikų sąjungos pirmtakių – kultūros ir muzikos draugijų – svarbą Lietuvos muzikinei kultūrai, lietuvių muzikinės kultūros ugdymo tradicijas, vertėtų nors trumpam atsigręžti atgal.

Visą Lietuvos muzikos istoriją kaip šleifas lydi viena detalė – kultūros ir muzikos draugijos, be kurių veiklos Lietuvos muzikinės kultūros proceso neįsivaizduotume. Įdomu: Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1520–1572) patvirtina Vilniaus magistrato muzikantų ir muzikos instrumentų meistrų cecho nuostatus. Atrodo, tai pati seniausia mums žinoma muzikų organizacija Lietuvoje. Eidami toliau per šimtmečius, nuolat randame duomenų apie egzistavusias organizacijas: apie 1630 m. Vilniuje Geišas Elijaševičius įsteigia muzikos draugiją, vadinamą Konfraternija, XVIII a. Vilniuje veikė uzualistų (savamokslių muzikos atlikėjų) draugijos ir pan. Tačiau draugijų kūrimosi ir veiklos apogėjus prasideda XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tautinio atgimimo metu, suaktyvėjus bundančios tautos kovai su spaudos draudimu, tautinės kultūros slopinimu. 1891 m. „Varpas“ išspausdina P. Liuto (P. Leono) straipsnį „Dalyke platinimo apšvietimo“, kuriame raš

Visose šalyse platinimo apšvietimo ein sykiu, susiėmusios už rankų, valstija ir draugija (...) Pas mus, Lietuvoje, nieko to nėra, jeigu neskaityti ne kurių mėginimų Vilniuje įtaisyti skaitymus ir vakarines mokslinyčias dėl platinimo maskoliškai – provoslaviškos idėjos (...) Mums patiems sunku ką padaryti, nes geroji mūsų močiakėlė ir nekaltai neduoda mums žaisti. – Bet mes galime šį tą daryti slapta, tiktai iš šitos progos mes nesinaudojame ir beveik nieko neveikiame (...) Mes privalome: (...) 3) įtaisyti atviras, nepaslaptines giesmininkų ir dainininkų draugystes, kartu turėtų būti paslaptingomis lietuviškų knygų ir laikraščių ir auginimo lietuviškos idėjos.

Cit. iš: Lietuvos muzikos istorija, I knyga, V., 2002, p. 81.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Lietuvoje (Lietuvai kultūriškai priskiriu Rytprūsius ir Suvalkijos dalį, sritis, nepriklausančias Lietuvos teritorijai, bet anuomet kultūros požiūriu sunkiai atskiriamas nuo Lietuvos) kaip iš gausybės rago pasipila įvairios kuriamos kultūros ir muzikos draugijos. Rašau kartu ir „kultūros“, nes nė viena draugija, save įvardijusi tik „kultūros“, savo veikloje neatsiribojo nuo muzikos. 1895 m. Tilžėje įsteigiamas „Birutės“ draugijos choras, 1899 m. Kaune – „Dainos“ draugija, 1904–1909 m. Vilniuje veikia Lietuvių savitarpinės pašalpos draugija, rengusi vakarus su muzika, 1905–1908 m. Vilniuje veikia draugija „Vilniaus kanklės“, 1905–1908 m. Marijampolėje veikia kultūros ir švietimo draugija „Šviesa“, 1909–1914 m. Vilniuje veikia lietuvių kultūros draugija „Rūta“, rengusi vakarus su muzika, ir daug kitų. O kur draugijos už Lietuvos ribų? Visur, kur gyveno lietuviai, kur susidarydavo gausesnis lietuvių moksleivių ar studentų būrelis, buvo organizuojamos kultūros ir muzikos draugijos: Rygoje, Varšuvoje, Peterburge, JAV – Čikagoje, Niujorke, Baltimorėje, Bostone ir kt.

Ypatingą vaidmenį kultūros ir muzikos draugijos suvaidino ugdant Lietuvos muzikinę kultūrą 1918–1940 nepriklausomybės metais. Jų, draugijų, Lietuvoje buvo ne viena, jos kūrėsi visuose didžiuosiuose miestuose ir, žinoma, Kaune. Kaune organizuotos draugijos buvo tarsi svarbiausios, centrinės, nors kitų miestų draugijų veikla taip pat labai svarbi. Kaune Lietuvių meno kūrėjų draugija įsteigė operos teatrą, prisidėjo prie J. Naujalio privačios muzikos mokyklos suvalstybinimo, o 1924 m. Lietuvių menininkų muzikų draugija organizavo pirmąją Dainų šventę. Nuo 1925 m. veikė Lietuvos chorvedžių draugija, kuri augdama, keisdamasi galų gale 1936 m. įsiregistravo kaip nauja organizacija – Lietuvos muzikų draugija. Tiesa, šalia šių draugijų Kaune buvo ir kitų, galima sakyti, paralelių, siekiančių savų, labiau apibrėžtų tikslų. Tai 1925–1940 m. veikusi Šv. Cecilijos draugija, turėjusi keletą skyrių įvairiuose Lietuvos miestuose, vienijusi bažnytinius chorus, leidusi žurnalus „Muzikos aidai“ bei „Vargonininkas“, arba Lietuvos kanklininkų draugija, taip pat turėjusi ne vieną skyrių ir veikusi 1925–1940 m., propagavusi kanklių muziką. O Lietuvos filharmonijos draugija, veikusi Kaune 1928–1934 m. ir turėjusi 150 narių, rūpinosi simfoninių koncertų organizavimu. Visada draugijų įkvėpėjai, organizatoriai buvo žymiausi muzikai ir visuomenės veikėjai. Štai keletas ryškiausių pavyzdžių. Draugijos „Vilniaus kanklės“ veikloje aktyviai dalyvavo G. Landsbergis-Žemkalnis, Jonas Vileišis, Mikas Petrauskas ir kiti to meto žinomi kultūros veikėjai. Tad nenuostabu, jog ši draugija 1906 m. lapkričio 6 d. organizavo Miko Petrausko operos „Birutė“ pastatymą. Šios draugijos chorui 1907 m. pirmą kartą viešai dirigavo M. K. Čiurlionis. „Rūtos“ draugijos veikloje Vilniuje dalyvavo Petras Vileišis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Marija Piaseckaitė-Šlapelienė. Kaune „Dainos“ draugijai vadovavo Juozas Naujalis, vėliau Julius Štarka, Stasys Šimkus. Lietuvos filharmonijos draugijos valdyboje dirbo Balys Dvarionas, Vladas Jakubėnas, V. Žadeika, vėliau Juozas Gruodis bei Stasys Šimkus. Nėra tikslo protokoliškai vardyti visų svarbiausių draugijų vadovų ir dalyvių. Tai tik pavyzdžiai, bet iš jų tampa aišku, kad daugiausia šie žinomi Lietuvos menininkai ir visuomenės veikėjai lėmė draugijų buvimą ir veiklą.

Grįžkime prie Lietuvos muzikų draugijos. Jai kuriantis 1936 m. Lietuvoje, kaip matome, jau buvo didelė draugijų veiklos patirtis. Prie Lietuvos muzikų draugijos vairo stojo energingi žmonės: Nikodemas Martinonis, Klemensas Griauzdė, Konradas Kaveckas, Antanas Budriūnas ir kiti. Draugiją sudarė kelios sekcijos: vargonininkų (vadovas K. Kaveckas), chorvedžių (vadovas K. Griauzdė), muzikos mokytojų (vadovas Jonas Motiekaitis), orkestrų vadovų (vadovas Bronius Jonušas). Veikla buvo intensyvi. Organizuotos dainų šventės Alytuje, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Ukmergėje. Lietuvos muzikai dalyvavo tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos draugijos festivaliuose Londone ir Varšuvoje, rengė tarptautinę muzikų konferenciją 1939 m. Kaune, dalyvavo analogiškoje konferencijoje 1940 m. Tartu (Estijoje), nuo 1938 m. leido mėnesinį „Muzikos barų“ žurnalą, kurį redagavo Motiejus Budriūnas. Tai tik sausa protokolinė statistika, tačiau iš jos galime suvokti, kokį milžinišką kultūrinį darbą iki karo nuveikė Draugija. Atrodo, kad sėkmingą Draugijos veiklą daugiausia sąlygojo ypatinga jos vadovo Nikodemo Martinonio energija. Šiandien reikia apgailestauti, kad tų metų Draugijos dokumentai, atrodo, yra žuvę. Sunku pasakyti, ar jie buvo sunaikinti, ar paslėpti ir iki šiol nesurasti, o gal jų lapų antroji (tuščioji) pusė pokario metais tarybinių įstaigų buvo panaudota kaip popierius raštams?

Praėjo ne vienas dešimtmetis, kol atsikūrė 1940 m. sunaikinta Lietuvos muzikų draugija. Formaliai ji atkurta 1991 m., tačiau jos veiklos formos, kryptys pradėjo formuotis tik 1995 m., Draugijos vadovu tapus kompozitoriui, profesoriui Rimvydui Žigaičiui. 1999 m. Draugija pakeitė pavadinimą, tapo Lietuvos muzikų sąjunga.

Pažvelgę į tarpukario Lietuvos muzikos draugijų veiklą, matysime, kad jos rūpinosi ir sprendė esminius Lietuvos muzikinės kultūros klausimus. Šiandien Valstybė į savo rankas yra perėmusi kultūros ugdymo ir rėmimo funkciją, svarbiausi klausimai sprendžiami valstybinėse institucijose, todėl būtų sunku įsivaizduoti, kad visuomeninė organizacija rengtų Pasaulio lietuvių dainų šventę ar organizuotų operos ir baleto teatrą. Vis dėlto šiandieninei Lietuvos muzikų sąjungai nišą veiklai rasti nesunku, nes turbūt jokia institucija ne tik Lietuvoje, bet ir nė vienoje pasaulio valstybėje nėra pajėgi spręsti visų kylančių kultūros problemų, visur dirba visuomeninės organizacijos, rėmėjai. Taigi, kokia gi mūsų šiandieninė Muzikų sąjunga? Jos vadovas – kompozitorius, profesorius Rimvydas Žigaitis. Organizacijai priklauso kompozitoriai, muzikologai, muzikos pedagogai, atlikėjai, kiti muzikai. Sąjunga šiandien turi 239 narius, be to, veikia dvi – muzikos mokytojų ir jaunųjų atlikėjų sekcijos. Sąjunga leidžia mėnesinį „Muzikos barų“ žurnalą, kurį nuo 1998 m. redaguoja kompozitorė Audronė Nekrošienė („Muzikos barų“ leidimas atgaivintas 1989 m., jo redaktoriumi iki 1996 m. buvo muzikologas Vaclovas Juodpusis, po to – Milda Augulytė). Prie žurnalo leidimo vairo stojus A. Nekrošienei, padidėjo žurnalo apimtis, prasiplėtė turinys, pagerėjo apipavidalinimas. Toks žurnalas visuomenei buvo labai reikalingas, visi jo laukė, nes prisiminkime, kad sovietmečiu ištisus penkis dešimtmečius Lietuvoje nebuvo jokio muzikinio žurnalo ar laikraščio. Taigi šiandien turime įvairų turiniu ir puikaus dizaino žurnalą, kurį kiekvienas prenumeratorius kas numeris papildomai gauna dar po kompaktinę plokštelę su lietuvių atlikėjų muzikos įrašais, taip pat parengtą Muzikų sąjungos. Muzikų sąjunga leidžia lietuvių kompozitorių kūrinius. Reikia džiaugtis, kad Sąjunga plėtoja tokią veiklą, tačiau tenka apgailestauti dėl nedidelių jos leidybos galimybių. Atrodo, šiandien Lietuvoje tai vienintelė tuo besirūpinanti organizacija. Norisi palinkėti Sąjungai sėkmės plėtojant leidybinę veiklą, nes šis baras Lietuvoje dabar iš esmės apleistas ir nekoordinuojamas, dėl ko (to niekam nereikia įrodinėti) tik skurdinama lietuvių muzikinė kultūra.

Vienas svarbiausių muzikos sklaidos kanalų – gyva muzika, koncertai. Kad ir kiek jų beorganizuotų Filharmonija, muzikos mokyklos ar kitos organizacijos, muzikos niekada negali būti per daug. Muzikinė kultūra gyva tiek, kiek pati muzika skamba visuomenėje. Deja, ypač periferijoje gero profesinio lygio koncertų tikrai nėra labai daug. Muzikų sąjunga šią spragą visomis jėgomis stengiasi užpildyti ir šiame bare jos veiklos poreikis kol kas nemažėja ir vargu ar kada nors mažės. Visoje Lietuvoje Sąjunga organizuoja įvairaus pobūdžio koncertus, muzikines popietes, čia dalyvauja geriausi šalies atlikėjai. Kiekvienais metais Nacionalinėje filharmonijoje organizuojami koncertai maratonai – Didieji muzikų paradai, kuriuose dalyvauti atlikėjams jau yra tapę prestižo reikalu ir kuriuose griežia šimtai geriausių atlikėjų iš visos Lietuvos. Tai skatina, ypač jaunuosius atlikėjus, aktyvesnei koncertinei veiklai.

Taigi Lietuvos muzikų sąjunga šiandien tęsia Lietuvos muzikinės kultūros ugdymo tradiciją ir jos veiklos sėkmės lygmuo – kartu ir tam tikras visuomenės muzikinės kultūros lygmens rodiklis, o Lietuvos muzikams ir piliečiams dalyvauti Lietuvos muzikų sąjungos veikloje reiškia asmeniškai prisidėti prie Lietuvos muzikinės kultūros ugdymo.