OPTIMISTIŠKIAUSIAS LOBIŲ IEŠKOTOJAS. Borisui Pokrovskiui – 95, jo įkurtam Maskvos akademiniam kameriniam muzikiniam teatrui – 35

B. Pokrovskis – ypatinga asmenybė XX a. operos istorijoje – nuo tada, kai atsirado itin svarbi šios menų sintezės įkūnytojų pareiga – režisierius. Opera jam visų pirma muzikos vyksmas, kurio dramaturginiams reikalavimams iki šiol išradingai tebepaklūsta statytojo fantazija, ką jis beįgyvendintų scenoje – rusų ar Vakarų klasiką, iš užmaršties prikeltų retai girdėtus ar suteiktų gyvenimą naujausiems kūriniams.
Operos režisieriaus pareigų atsiradimą diktavę laiko reikalavimai sutapo su paties B. Pokrovskio, talentingo, nepaprastai imlaus įspūdžiams, jaunyste, jo maksimalistiniais susižavėjimais Stanislavskiu, Mejerholdu ar dar vaikystėje išgirstu Šaliapino dainavimu:
 
...Zasvetit on, kak ja, svoju lampadu...
 
Po daugelio metų B. Pokrovskis prisiminė tuos savaip ir jo gyvenimą nulėmusius Puškino žodžius... Tai buvo Musorgskio Pimeno monologas, kurį dainavo Šaliapinas, anot girdėjusiojo – jauno poeto balsu; jį ir įsiminė klausytojas kaip operos teatriškumo stebuklą, beribį jos sąlygiškumo žavesį. Jis tikriausiai turėjęs prasidėti jau nuo solfedžiavimo, tos savotiškos garsų palyginimo šventės, iš kurios – ir Šaliapino dainavimas, jo gėrėjimasis intervalais tarsi krištolo briaunų spindesiu, kurį klausytojas pajuto dainininko intonacijoje, jos slėpiningą atsargumą, tarsi dainininkas būtų nešęs sklidiną taurę su gyvybės vandeniu...
Atsitiktiniai, bet lemtingi B. Pokrovskio įspūdžiai ir iš kiek padrikų jaunystės mokslų, po kuriuos jis buvo blaškomas likimo, tarsi numačiusio jam būsimą režisieriaus lemtį, kurios esmė – be galo įvairi ir prieštaringa patirtis. Tarsi kokia mozaika: nuo darbininko, baigusio amatų mokyklą, iki teatro instituto auklėtinio. Deja, nelabai paklusnaus bet kokių mokslų nuoseklumui – vėlgi nuo pat vaikystės, kurios „nepataisė“ netgi pačios E. Gnesinos mušimai per rankas, dar gėdinant, kad esąs iš tokios padorios šeimos... Taip pasiduodamas daugiau impulsams ir nuojautoms, iš pasipriešinimo įkyrėjusioms sistemoms ilgainiui formuodamas savąją, jis pats tapo kultūros ir kūrybos legenda. Sąmojingas ir autoironiškas kūrėjas, vengiantis gerbėjų, gal todėl iki šiol jų tiek daug tebeturintis, vis dar tebeieškantis meno dvasinio poveikio paslapčių. Jis – iš nedaugelio operos režisierių, kruopščiausiai tebesiplūkiančių ties kiekvieno naujai statomo veikalo partitūra, tebeieškančių atsakymo į nesibaigiančius klausimus pačiose sunkiausiose jos vietose. Tuo tarpu patirtis ir praktika jau seniai sutelkta į reiklią B. Pokrovskio sistemą. Ji aptariama studentų, apie jos reikalavimus rašomi traktatai. Vienas tokių reikalavimų: režisierius – kompozitoriaus vergas! Toje geranoriškoje vergovėje muzika suvokiama kaip būsena, kaip veiksmo dramaturgija, kurią įgyvendinant scenoje privalo karaliauti intonacija, nes ji suteikia operos idėjai formą, diktuoja artistų elgesį. Reikia statyti ne mizansceną, o būseną, – šiuos B. Pokrovskio žodžius, tarsi naujai atrastus, kartoja daugelis pasaulio režisierių. Netgi dabar, tarp negailestingų rinkos reikalavimų ir darbdavių malonės tiek namuose, tiek Vakarų pasaulyje, vis vien dar tebegalima justi ir begalinį kūrybos džiaugsmą.
Lapkričio pradžioje B. Pokrovskio teatras gastroliavo Vakarų Europoje.
Tuo metu teko viešėti Maskvoje – kūrybinę kelionę maloniai parėmė J. E. Lietuvos ambasadorius Rusijoje R. Šidlauskas. Ilgai nesilankius šiame mieste kelionės sklandumu pasirūpino p. N. Ornovskaja. Baltrušaičio namų darbuotojos suteikė būtiniausias kūrybinio darbo sąlygas.
„Lietuviai Maskvoje. Kultūros atminties geografija“, – taip buvau pavadinusi šį projektą, kurį pradėjau dar vasarą, galvodama apie J. Budraičio įdirbį ar apie Maskvoje gyvenančios Pasaulio lietuvių bendruomenėje didžiulį autoritetą turinčios Birutės Nenartavičiūtės veiklą. B. Pokrovskio tema taip pat buvo būtina šioje atminties geografijoje. Ir ne tik todėl, kad artinosi Maestro bei jo teatro jubiliejai. Prisiminiau žinomą muziką E. Mažintą, kuris yra turėjęs progos Maskvoje stažuotės metu stebėti B. Pokrovskio kaip režisieriaus darbus bei aprašyti juos mūsų spaudoje, net dalytis įspūdžiais apie tai drauge su jo studentais, kultūros veikėjais – jau bene dešimtoje B. Pokrovskio knygoje „Kas, kam ir kaip?“ (leidykla „Slovo“).
Be to, esu viena iš pamažu retėjančių liudininkų, kai 1974-ųjų pabaigoje tuomet dar naujoje mūsų operos scenoje pamatėme savaip etapinį kultūros įvykį – B. Pokrovskio režisuotą A. Borodino „Kunigaikštį Igorį“. Įsiminė tuomet pasakyti režisieriaus žodžiai – kas pasirūpins, kad su Borodino opera susipažintų šių laikų žiūrovas? Ir visas B. Pokrovskio, jo mokslinių patarėjų ar padėjėjų darbas liudijo reikliausiai atgaivinamą kultūros ir kūrybos atmintį, nors iki tol opera jau buvo statoma Rusijoje bei kitur daugiau nei 80 metų. Šio nebaigto šedevro partitūrą redagavo kompozitoriaus bičiuliai N. Rimskis-Korsakovas ir A. Glazunovas. B. Pokrovskis po daugelio jau buvusių operos pastatymų ir perstatymų ėmėsi kompozitoriaus sumanytos muzikos dramaturginės visumos bei nuoseklumo, stengdamasis atkurti ir sunkiausiai įveikiamas, dažnai kitų anksčiau praleistas partitūros vietas. Ne itin paprasta iš pagrindų išjudinti jau kiek sustabarėjusį šedevrą, be kita ko, pasižymėjusį fragmentiškumais, atsitiktinumais, vientisos tėkmės stoka. Pirmasis režisieriaus žingsnis ir buvo šio veikalo dokumentų studijos. Tai ir operos kūrimo liudijimai, ypač dar niekur neskelbti. Režisierius padarė išvadą, kad nemažai svarbių A. Borodino „projekto detalių, nepatekusių į mums pažįstamą redakcinę versiją, šiandien atkakliai reikalauja statytojo dėmesio“.
Antra vertus, ką dar gali ne kompozitorius, o režisierius naujo pasakyti apie muzikinį operos vyksmą? Kuo vadovautis siekiant jo muzikinės bei dramaturginės koncepcijos būtinybės? Kaip suvaldyti savo kaip statytojo kūrybos laisvę atsirenkant ir nuosekliausiai pateikiant tos būtinybės akcentus, kuo pakeisti popuri tipo teminius elementus uvertiūroje, kaip per penkiolika jai skirtų minučių pasiekti pačios didžiausios muzikinio vyksmo koncentracijos?
Režisierius imasi studijuoti visą skelbtą ir neskelbtą medžiagą, konsultuojasi su profesoriais A. Dmitrijevu, J. Fortunatovu, E. Levašovu ir kitais šios medžiagos žinovais, laikydamas pagrindu įvykių bei veiksmo logiką, kurią numatė operos autorius. Visų pirma grąžina į ją anksčiau išmėtytas tokias A. Borodino muzikos vietas, kurios, režisieriaus manymu, buvo būtinos operos dramaturgijai. Taip grįžo poloviečių maršas, Igorio arija, net iš „Mlados“ atklydęs Vladimiro ir Končiakovnos duetas ir ypač, jo nuomone, intonaciškai giminingas Dono potvynio simfoninis paveikslas. Šiame pastatyme į jį atplaukia nuolat kylanti muzikos dramaturginė įtampa su varpo gaudimu, virš scenos pakimbančiais ginklais, tarsi besisukančiame laiko rate išnykstant cerkvės kupolams. Šis paveikslas, į vientisą tėkmę režisieriaus valia įsiliejęs trečiajame veiksme, jau tampa tolesnio užkeikimo choro priežastis ir tąsa, lėmusi Igorio pabėgimo sėkmę, jo šalies likimą.
Po daugelio metų atmintyje išliko ikoniško grožio tarp scenovaizdžio skliautų solistės G. Apanavičiūtės Jaroslavna, H. Zabulėno egzotiškasis Končiakas, dekoracijų ir mizanscenų ritmas. Daug tuomet kalbėta ir apie veiksmo dinamiką monumentaliame veiksmo fone, ir apie V. Viržonio puikiai suvaldytą gerai intonuojantį orkestrą, ir kiekvienai ausiai girdimą tokį ansambliškumą, kai neforsuojamas garsas, nestelbiami nei choro, nei artistų balsai.
 
***
Tai buvo metai, kai ne per seniausiai išvarytas iš Didžiojo teatro režisierius, nepraradęs kūrybinės valios ir nepuolęs į neviltį, ėmėsi įgyvendinti kitas ilgainiui sukauptas patirtis ir realizavo sumanymą apie pažintį su opera iš arčiau, kamerinėje aplinkoje, vėlgi tikint jos sąlygiškumo stebuklais. Tikriausiai to tikėjimo rezultatas ir buvo pradėjusios plaukti minios kultūros piligrimų į sunkiai režisieriaus išsikovotą Leningrado prospekte šalia metro stotelės „Sokol“ esantį rūsį, kuris pagal kuklias galimybes buvo paverstas 200 vietų sale. Čia netrukus po kamerinės operos teatro atidarymo įvyksta naujoji Šostakovičiaus operos „Nosis“ spektaklio premjera. Dėl jos kompozitorius dar jaunystėje buvo priverstas patirti organizuotą puolimą ir ankstyvuosius širdies priepuolius. Gal ta pati „Nosis“ pagreitino ir šiaip jau silpnos sveikatos kompozitoriaus išėjimą į nebūtį? Sakoma, kad jis ir nebenorėjo naujojo pastatymo, vis mandagiai teisindamasis B. Pokrovskio bičiuliui dirigentui G. Roždestvenskiui, kad opera esą gal per sunkiai parašyta, kad altai neįveiks ypač sudėtingų savo partijų. Ir jau po kurio laiko, nurimus „Nosies“ pasisekimo jauduliui, išgirdęs bičiulio pasakojimą B. Pokrovskis ilgai ir griausmingai kvatojo tuo jam būdingu užkrečiamu juoku: altai čia turbūt kalčiausi! Kaip tik tuomet, kai šiame nedideliame Mozarto laikų sudėties orkestre grojo Jurijus Bašmetas!
„Nosies“ premjeros atgarsių, deja, neteko aptikti tuometiniame „literatūrmenyje“, šiaip teatrui, muzikai, operai skirdavusiam nemažą dėmesio. Sąžiningai varčiau jo 1974–1976 m. komplektus, kuriuose tik netiesiogiai muzikologas L. Šaltenis ir kompozitorius V. Ganelinas savo pokalbyje pamini Pokrovskio teatro gastroles Vilniuje bei Klaipėdoje, kalbasi apie tai, kaip į šio teatro repertuarą pateko V. Ganelino opera pagal M. Ančiarovo pjesę „Kareivis ir rudaplaukė melagė“. Tai irgi buvo nelengvas uždavinys – tokiam nedideliam ir kiek senoviškos sudėties orkestrui parašyti kamerinę operą, kurioje tilptų šiuolaikinės „rimtosios“ muzikos, džiazo ir roko elementai. O pasiūlymas kurti šiam teatrui V. Ganelinui buvęs pateiktas ne be G. Roždestvenskio ir jo kolegos dirigento V. Agronskio įtakos. Mat vienuose muzikinės dalies vedėjų kvalifikacijos kursuose tuomet didelio dėmesio susilaukė V. Ganelino „Velnio nuotakos“ įrašas. Įspūdžiai pasiekė ir neseniai įkurtą B. Pokrovskio teatrą, kur minėti dirigentai perklausė įrašą. Po to ir atėjo kūrybinis pasiūlymas V. Ganelinui.
 
***
Ką reiškia šiuolaikinės Maskvos kultūrinio gyvenimo kontekstai? Kaip šis didelis miestas pasitinka atvykėlį, ten nebuvusį jau daugelį metų?
Visų pirma dar namuose reikėjo prisijungti prie savo televizoriaus nesudėtingą anteną ir pasidomėti Rusijos TV laidomis. Ypač „RTR planeta“. Dėmesys kultūros ir valstybės istorijai, romantiška pagarba monarchijai, talentingiausi artistai, kuriuos prisimename ir kurių pasiilgome. Vėliau paaiškės, kad jie nepamiršo ir mūsų, nes net taksi vairuotojas, sužinojęs, kad esu iš Vilniaus, be kirčiavimo klaidų suminėjo Budraičio, Adomaičio, Banionio, Masiulio pavardes. Bet patys maskviečiai mano išgirtosios „RTR planetos“ laidų nemato ir juokauja, kad jos skirtos tik užsieniui. O mes ten viešbučiuose gyvendami tematome TV ekranuose naivokus, tarsi iš sustojusios laiko mašinos ištrauktus koncertus su geroku polietileniniu apvalkalu ir įkyriomis reklamomis. Tačiau maskviečių namus dar be jokių papildomų pastangų pasiekia jų telekanalas „Kultūra“, mums Lietuvoje nematomas. Tai turbūt tęsinys to, ką spėjo iškovoti savo tautiečiams akademikas D. Lichačiovas. Kadangi televizijos įtaiga neabejotinai veikli ir stipri, tikriausiai ir tas visiems laisvai prieinamas kanalas yra padaręs savo įtaką daugeliui sprendžiant iš atsitiktinių pokalbių su sutiktais ne meno žmonėmis. Gal ir to kanalo dėka čia dar tebegyva kultūros atmintis, nors Maskvą patys jos gyventojai dažnai pavadina baigiamu iškirsti Vyšnių sodu.
Net naujasis Arbatas, apkabinėtas Las Vegaso karūnų imitacijomis, skrodžiantis buvusį dvasingąjį senamiestį, apstatytas daugiaaukščiais gyvenamaisiais monstrais, imituojančiais atverstas knygas, ir dar pravardžiuojamas dirbtinėmis miesto žiaunomis, vis dėlto kol kas neprarado ir kultūros atminties, daug sykių atkovotos, stojus patiems gyventojams į mirtiną susirėmimą dėl jos išsaugojimo. Iškalbingiausia liudininkė – tokio daugiaaukščio papėdėje tarp beržų išlikusi miniatiūrinė Šv. Simeono cerkvelė, pažymėta Povarskaja gatvės 5 numeriu. Ją išgelbėjo, kaip pasakoja vietos gyventojai, maskvietis architektas L. Antropovas, išokęs į ekskavatoriaus kaušą jau pasirengus griauti cerkvelės mūrus. Panašiai atkovotas ir klasikinio stiliaus namas Borisoglebskio skersgatvyje, kuriame gyveno Marina Cvetajeva. Namo vidaus suplanavimas poetei primindavęs laivą su kajutėmis, tarp kurių ir daugiabriaunis vienuolikos kampų jos darbo kambarys, daug kartų niokotas komunalinės gyvensenos, bet vėl tebeliudijantis sunkų, savaip lemtingą laikotarpį, pažymėjusį jos kūrinius tuo aukštuoju „do“, kurį J. Brodskis pavadino laikmečio falcetu, sakydamas, kad M. Cvetajeva – pati stipriausia iš XX a. poetų, stipresnė už Pasternaką ir Rilkę.
Įdomu skaityti naujausiame Arbato žinyne vietovių apibūdinimus. Ten, Cvetajevos namų kaimynystėje, kur dabar Gnesinų muzikos akademija, Teisingumo ministerija ir dar daugelyje vietų, adresai prasideda priminimu: „Buvusios cerkvės miražas“.
Keturiasdešimties aukso kupolų leitmotyvas lydi ir poetės ankstyvuosius – džiugius, dainingus eilėraščius, o prasidėjus sunkmečiui tie kupolai dar tebebuvo Maskvos senamiesčio atpažinimo ženklas: „Marina, nupirk man cerkvę“, – vežama rogutėmis reikalaudavo jos pirmagimė duktė.
Sakoma, kad cerkvės (o ir mūsų bažnyčios) būdavo statomos ypač jautriai parinktose bioenergetiškai šiltose vietose. Jei taip, tai ir daugelį jų nugriovus, net po vėlesniaisiais mūrais, Maskvos senamiestis, regis, šitą energetiką išsaugojo. Gal ji perėjo į ten gyvenusių žmonių vidinę šilumą, draugiškumą, pasididžiavimą ta aplinka, kurioje gyvena? Čia, tarp senamiesčio liekanų, dar tebegyvas muziejininko iš pašaukimo šventos pareigos supratimas, kai pareiga virsta būtimi, paveldėta iš tėvų, mokytojų, iš kartos į kartą drauge su kultūros atmintimi. Toji atmintis ir dabar atvykusį priverčia kitaip pažvelgti net į šiuolaikinių laikraščių baubą Kremlių, kurio pašonėje – Aleksandro sodas, o iš jo metro stoties galima greitai pasiekti Nikolskajos gatvėje 17 esantį B. Pokrovskio teatrą.
Kol trupė išvykusi gastrolių į užsienį, teatro literatūrinės dalies vedėja Elena Litovčenko saugo Maestro ramybę, atsakinėja į sunkiausius klausimus apie režisieriaus darbą, dosniai dalija informacinę medžiagą. Maestro ilsisi prieš sukaktuvinį šurmulį, turintį prasidėti sausio 23-iąją jo paties pastatyta XVIII a. kompozitoriaus D. Cimarosos opera „Slaptos vedybos“. Ir šis spektaklis, ir kiti jubiliejinės savaitės renginiai akcentuoja teatro trupės jaunatviškumą. Vien prieš pastarąjį teatro sezoną čia atėjo 18 naujų dainininkų.
Apskritai visas jubiliejinis repertuaras parengtas kiek studijine dvasia, pabrėžiant ir šios srities B. Pokrovskio indėlį kultūrai. Sausio 25-osios renginys Strastnoj bulvare 8 pavadintas „B. Pokrovskio pamokos“. Tai jo susitikimas su jaunaisiais Rusijos operos teatrų režisieriais. Po to, Centriniuose aktorių namuose Arbato 35, – vakaras, skirtas teatro ir jo režisieriaus sukaktuvėms „Mums – 130!“. Šeštadienį, sausio 27-ąją, vėl pas save, Nikolskajos 17, – dviejų veiksmų D. Šostakovičiaus „Nosis“, vis dar labai populiari ir Vakaruose, ir Rusijoje. Teatras visam gyvenimui liko su „Nosimi“, – ne kartą yra pareiškęs B. Pokrovskis. Tai – mums daugiau nei spektaklis. Drauge su juo teatro scenoje gimė ir įsitvirtino tie įstatymai, kūrybos principai, kurie lėmė ypatingo, kamerinio pobūdžio operos meno gyvavimą. Čia – ir mūsų ryšys su klasika, ir nuolatinis kūrybos atsinaujinimas. O dar tada, prieš daug metų, premjeros išvakarėse senosiose teatro patalpose, D. Šostakovičius, tarsi įtvirtindamas tolesnius šio teatro kūrybos principus, yra pasakęs, kad „Nosyje“ veiksmo ir muzikos elementai lygiaverčiai. Beje, ir šiandien svarbiausias teatro reikalavimas: trupės muzikalumui turi prilygti artistiškumas.
Gogolio siužetai taip pat dėkinga medžiaga artistiškumui pasireikšti. Šostakovičiaus „Nosis“ ir Musorgskio „Soročincų mugė“ – operos šio rašytojo kūrybos pagrindu. Gegužės mėnesį laukia dar viena premjera pagal Gogolį – Julijaus Kimo libretu parašyta V. Daškevičiaus opera „Revizorius“. O tai jau ir pagrindas festivaliui „Gogolis operos scenoje“. Tikimasi, kad jis susilauks tokio pat dėmesio kaip ir „Mozartas Nikolskajos gatvėje“, kur akcentuojamas teatro kameriškumas kaip galimybė įsigyventi į muzikinį veiksmą ir jo diktuojamą būseną iš labai arti.
Sausio 30-ąją, jubiliejinės savaitės metu, Nikolskajos gatvėje skambės „Stebuklingoji fleita“, kurią teatras savo programoje apibūdina I. Sollertinskio žodžiais kaip ištisą kompozitoriaus gyvenimo epilogą – milžinišką, iš pirmo žvilgsnio gana keistą jo meninį palikimą.
Didelė kūrybinė draugystė ilgus metus siejo B. Pokrovskį su G. Višnevskaja. Jos operos dainavimo centre Ostoženkos gatvėje 25 sausio 28-ąją P. Čaikovskio „Jolanta“ taip pat skirta B. Pokrovskiui. Ir pagaliau vasario 2-ąją vėl namuose – Nikolskajos gatvėje – iškilmingas jubiliejinis vakaras „Vivat, Pokrovskij“! Tai šūkis Maestro ilgaamžiško kūrybiškumo ir jo laimingo likimo fenomenui.
Iki šiol tebespėliojama mįslė, kaip jis, keturiskart Stalino premijos laureatas ir Mejerholdo gerbėjas, nesusilaukė jo likimo. Matyt, talentingą žmogų dar gelbėjo ir nuolatinė autoironija, kuri jaučiama net jo knygose, eseistiniuose apmąstymuose ar jo sukurtuose literatūriniuose meno žmonių portretuose. Pats autorius visada be jokių pataikavimų ar baimės stengiasi likti kitų, net ir gerokai mažiau talentingų, šešėlyje. Gal tai jam daugelį kartų ir padėjo išsaugoti atsparumą, kurio dažnai reikia ir šiandien norint bent sąlyginai džiaugtis kūrybos laisve. Štai jam rengiant mažai žinomo Rusijoje kompozitoriaus Otto Nikolaji operą „Vindzoro šmaikštuolės“, žurnalistai paklausė, kodėl pasirinko šį veikalą. „Tai anksčiau aš galėdavau rinktis, – atsakė režisierius. – O dabar, kai visi Rusijos teatrai gyvena komercijos sąlygomis, renkasi mus. Renkasi tie, kurie gali ir nori mums mokėti – tai Vakarų impresarijai. Štai kodėl kameriniame teatre mes statome tokius spektaklius, kurie įtinka žmonėms, pasirengusiems mus kviestis pas save gastrolių. Dažniausiai tai spektakliai, kuriuos nori matyti Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Japonijoje... O dėl minėtos operos – gal aš pats jos ir nebūčiau ėmęsis. Bet jei mūsų darbdaviai nori matyti būtent mano pastatymą, šito man užtenka, kad jį pamilčiau. Tačiau ir kitais atžvilgiais opera to verta.“
Gal dar pridurtume, kad dėmesio verta ši opera ir dėl vyraujančios pasaulyje tendencijos – naujai atrasti senus, pamirštus ar mažai statytus kūrinius, nors Otto Nikolaji vokiškai kalbančiose šalyse niekada nebuvo pamirštas. O per tuos 35 Pokrovskio kamerinės operos gyvavimo metus tarp 93 jo čia pastatytų veikalų tikrai nemaža rusų ir Vakarų kompozitorių, prikeltų naujam gyvenimui. Išsamiau apie tai galima sužinoti adresu www.opera-pokrovsky.ru
Retų kūrinių imasi ir kiti Maskvos teatrai. Štai „Helikone“ pastatytas U. Giordano „Sibiras“.
Maskviečiai jau įprato ir prie kuris laikas vykstančio Velykų festivalio. Į jį čia savo orkestrą kaip svarbiausią akcentą atveža V. Gergijevas iš Peterburgo ir iš Vienos. Festivalis pradedamas taip pat šiai progai atgaivinta Rimskio-Korsakovo uvertiūra „Šviesioji šventė“ su velykinių varpų gaudesiu.
Bendrame šiemetinių muzikinių staigmenų kontekste maskviečiams didelį įspūdį padarė įdomiu akcentu tapę Mozarto jubiliejinių metų Annie Sophie Mutter rečitaliai. Vienas jų – su unikalia šio kompozitoriaus sonatų smuikui programa įvyko Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje – anksčiau negu Vienoje ar Liucernoje. Didžiųjų pasaulio smuikininkų palikuone vadinama muzikantė, kaip sako girdėjusieji, – olimpiškai tobulai, auksiniu tonu, – būtent kameriniam klausymui sugeba sutelkti didžiulę auditoriją, universaliai peržengti Vienos dainingojo saloniškumo ribas.
O lapkričio mėnesį Maskvoje jau buvo pasirodžiusios ankstyvosios violončelininko Yo-Yo-Ma afišos, skelbiami abonementiniai Deniso Macujevo vakarai, išvykusio gastrolių į Sibirą Didžiojo teatro Didžiojoje scenoje numatomos Savonlinos festivalio operos.
Tarp muzikinių staigmenų, nors pasirodžiusių jau senokai, – B. Pokrovskio „atkasta“ 300 metų senumo misterija, kadaise atlikta Rostovo Didžiojo šventovėje „Komedija Kalėdoms“, B. Pokrovskio pavadinta „Rostovskoje dejstvo“. Ją sukūrė garsus švietėjas, istorikas, filosofas metropolitas Dimitrijus Rostovskis, vėliau tapęs stačiatikių šventuoju.
Nedidelėje kamerinėje Pokrovskio teatro aplinkoje – vaidinimas su angelais, šventaisiais, Erodu, tarp pablukusių ikoniško spindėjimo spalvų – giedojimas senąja rusų kalba be akompanimento, iš tamsos išnyrant giedotojams su „amžinąja kalbos muzika ir muzikos kalba“ – kaip tikėjimu neišsenkančia kūrybos galia.