Pranašu savo šalyje nebūsi. O gal?

D O S J Ė.

Algis Zaboras (g. 1951) chorinį dirigavimą studijavo Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA), asistentūroje ir stažuotėje Sankt Peterburgo konservatorijoje (1978–1980). Vėliau stažavosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje (1987), J. Sibeliaus muzikos akademijoje Helsinkyje (1990) ir Zalcburgo „Mozarteume“ (1996), studijavo J. Žilevičiaus-Kreivėno lietuviškos muzikologijos archyve Čikagoje (2000). Klaipėdos fakulteto Choro dirigavimo katedros profesorius, Instrumentinės ir chorinės muzikos fakulteto dekanas (1992–1996). Su Klaipėdos žvejų kultūros ir sporto rūmų vyrų choru, Skuodo mišriu choru „Apuolė“, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros studentų mišriu choru dalyvavo dainų šventėse, konkursuose, festivaliuose, įrašė ir išleido garso įrašų, koncertavo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Danijoje, Makedonijoje, Albanijoje, JAV. Čikagos lietuvių operos chormeisteris, padėjęs ruošti G. Bizet „Karmen“ (1998–1999). Vakarų Lietuvos televizijos muzikinės laidos „Virtuozai“ autorius ir vedėjas (2002–2003; parengtos 58 laidos). Parengė ir išleido knygas „Paruošiamieji dirigavimo pratimai“ (Klaipėda, 1986), „Lietuviška chorinė muzika JAV“ (Čikaga, 1999), „Lietuviškos chorinės muzikos JAV chrestomatija“ (Čikaga, 2001), „Pradinis dirigavimo mokymo etapas“ (Klaipėda, 2001). Sudarė ir redagavo keturis chorinės muzikos natų rinkinius, skaitė per dvidešimt pranešimų respublikinėse ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose, paskelbė per šimtą straipsnių šalies ir užsienio spaudoje.

Dirigentas du kartus – 1990–1992 ir 2005–2006 m. – pagal sutartį dirbo Makedonijos sostinės Skoplės Nacionalinio operos ir baleto teatro, kuris savo modernios architektūros linijomis primena garsųjį Sidnėjaus operos teatrą, vyriausiuoju chormeisteriu. Antrosios stažuotės metu kaip vizituojantis profesorius Šv. Kirilo ir Metodijaus universiteto Menų fakultete dėstė dirigavimą, vedė dirigavimo meistriškumo kursus, vadovavo studentų chorui „Dragan Suplevski“, Menų fakulteto pedagogams ir studentams skaitė paskaitą apie Lietuvos chorinę kultūrą. Dalyvavo tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Kultūros politika ir muzikinis lavinimas“, kurioje skaitė pranešimą apie unikalų Lietuvos chorinės tradicijos reiškinį – dainų šventes.

Įvertinti A. Zaboro nuopelnai Makedonijos muzikinei kultūrai ir propaguojant ją Lietuvoje – 1995 m. jis tapo Makedonijos kompozitorių sąjungos garbės nariu.

– Makedonijoje lankėtės jau du kartus – prieš daugiau nei penkiolika metų ir dabar. Būti pakviestam Nacionalinio operos ir baleto teatro choro vyriausiuoju dirigentu, ir dar svetur, – reikšmingas pripažinimas. Kaip gavote šį pasiūlymą su Lietuva, atrodytų, nieko bendra neturinčiame ir išties tolimame krašte?
– Daug kas pasaulyje nutinka per draugus. Aspirantūros studijų Sankt Peterburgo konservatorijoje metu susipažinau su bendrabučio kaimynu kontrabosininku Pero Ognanoskiu iš Makedonijos. Mūsų draugystė nenutrūko ir baigus studijas bei grįžus į savas šalis. Susirašinėjome. Dabar jis griežia Makedonijos filharmonijos simfoniniame orkestre. 1990 m. jo teatras ieškojo vyriausiojo chormeisterio. Pero pasiūlė man, aš sutikau, ir jis tai perdavė teatro vadovams. Nebuvo jokio konkurso, buvau vienintelis pretendentas, nesiunčiau jokių rekomendacijų, nieko... Mane tiesiog pakvietė ir priėmė. Jau bendraudamas su teatro direktoriumi prie stalo, ant kurio gulėjo pasirašyta mano sutartis, būdamas tiesus ir atviras, išdrįsau paklausti, kodėl jie, nieko nežinodami, pasikvietė mane. Juk direktorius tik dabar, jau pasirašius sutartį, ėmė klausinėti, kas aš, iš kur. Šyptelėjęs jis atsakė: „Juk jūs studijavote Sankt Peterburgo konservatorijoje“. Jie nepaprastai vertino rusų dirigavimo mokyklą.

Antrą kartą, manau, jie mane pasikvietė tarsi savotišką gelbėjimosi ratą. Artėjo krikščionybės Makedonijoje tūkstantmečiui skirtų renginių metas. Operos ir baleto teatras planavo statyti nacionalinę operą – Risto Avramovskio „Lidiją iš Makedonijos“. Reikėjo paruošti chorą. Iki tol su juo dirbo neseniai universitete dirigavimą baigusi mergina makedonė. Padėtis buvo nekokia, nors garsiai apie tai nebuvo kalbama. Taip pasiūlymą gavau antrąkart. Džiaugiuosi, kad pakvietė mane, svetimšalį, nors gana keista, kad Nacionalinis operos ir baleto teatras iki šiol neturi konkrečios politikos dėl choro dirigento pareigų. Galima sakyti, aš buvau vienintelis svetimšalis choro dirigentas, dukart pakviestas pagal sutartį.

– Bet ar iki tol turėjote ką nors bendra su operos žanru?
– Tiesą pasakius, įkritau į balą. Ir teatro direktoriui atvirai sakiau, kad iki tol teatre nebuvau dirbęs, net neįsivaizdavau, kaip ten viskas vyksta. Tik epizodiškai buvau parengęs keletą operinių choro numerių. Reikėjo viską pradėti nuo nulio, gilintis į operos kaip laike besitęsiančio ir vientiso žanro specifiką. Tai buvo nuolatinis mokymasis ir pažinimas.

Iš pradžių dirbau su repertuariniais kūriniais, chorą tereikėjo pramankštinti. Pirmasis mano darbas – C. Orffo „Carmina burana“. Va tada ir pasijaučiau „ponas“, nes žinojau partitūrą, o choras – ne. Tada galėjau reikštis kaip vadovas ir stebėti, ar choras mane priima, ar teatro vadovai mano darbu patenkinti, ar ne. Įsivažiavau, parengiau chorą dar vienai premjerai – V. Bellini operai „Norma“.

Po penkiolikos metų grįžęs į šį kolektyvą, jau žinojau, ko imtis. Tam tikru požiūriu antroji stažuotė buvo svarbesnė ir mano profesinei karjerai. 2005–2006 m. chorą parengiau kelioms įspūdingoms premjeroms, taip pat pasirodymui „Skopsko leto“, „Majski operski veceri“ ir „Ochridsko leto“ festivaliuose bei gastrolėms kaimyninėje Albanijoje (Tiranos mieste). Vienas atsakingiausių uždavinių buvo parengti jų nacionalinę operą R. Avramovskio „Lidija iš Makedonijos“, nes pasaulinė operos premjera turėjo nuskambėti tarptautinio festivalio „Majski operski veceri“ programoje. Aišku, W. A. Mozarto metus teatras pasitiko vienu iš jo šedevrų – chorą rengiau W. A. Mozarto operos „Užburtoji fleita“ premjerai. Buvo atnaujinta C. Orffo „Carmina burana“, kurios pirmajame pastatyme Operos teatre prieš penkiolika metų dalyvavau ir aš. Dar viena premjera – G. Puccini „Madam Baterflai“. Reikėjo atnaujinti chorines G. Verdi „Aidos“ ir „Traviatos“ scenas – permokyti chorą dainuoti itališkai (iki tol teatre operos buvo atliekamos nacionaline kalba). Ir, aišku, begalė repertuarinių partitūrų, kurioms nuolatos reikėjo choro „treniruočių“. Makedonijos teatro repertuaras tipinis – tie patys G. Verdi, G. Bizet, G. Puccini, G. Rossini operų šedevrai.

– Makedonų kalba artima rusų kalbai, raštas – ta pati kirilica. Tad veikiausiai bendrauti pradėjote rusiškai. Ar nebuvo sunku?
– Jau pirmąją dieną choristams pasakiau, kad noriu kalbėti makedoniškai. Susirašiau pagrindinius tiek kasdienio bendravimo, tiek profesinius žodžius. Makedonų kalbos artumas rusų, lenkų kalboms (jas aš moku) leido lengviau ir greičiau įvaldyti jų kalbą. Įdomu, kad makedonai turi savo kalbą, bendrauja ja tarpusavyje, bet su serbais kalbasi vartodami serbybes. Todėl serbai, su kuriais bendravau, stebėjosi, kodėl aš, kalbėdamas makedoniškai, nekalbu serbiškai. Beje, po antrosios kelionės parsivežiau Skoplės užsienio kalbų instituto diplomą, kad puikiai išlaikiau makedonų kalbos egzaminą.

– Antrą kartą vykote dirbti choro vadovu jau, galima sakyti, turėdamas ir praktikos, ir nemažą operinio repertuaro bagažą. Bet ir šįkart susidūrėte su naujovėmis...
– Operiniame žanre antrąkart jaučiausi stiprus, tad pagrindo iš po kojų čia niekas negalėjo išmušti. Bet greta to buvau pakviestas profesoriauti Skoplės universiteto Menų fakultete. Ir nauja buvo tai, kad dirigavimą turėjau dėstyti ne individualiose paskaitose, o studentų grupėms. Pirmąkart su tokiu reiškiniu susipažinau stažuotėje Helsinkyje. Be galo įdomi ir visiškai kita metodika, tam tikra intriga ir sykiu sunkus išbandymas gebėti viską reguliuoti. Kur tik domėjausi, literatūros apie tai nėra, tad teko pačiam ieškoti sprendimų. Tai buvo nuolatiniai be galo malonūs ieškojimai. Iš pradžių tiesiog turėjau studentus permokyti tradicinių schemų, kurias jie buvo neteisingai įvaldę muzikos mokykloje. O kai studentai suprato, kad tam tikri judesiai, kurių aš juos mokiau lyg automatiškai, jau yra sudėtingos technikos dalis, kad ranka gali turėti įtakos atlikimui, tai ir jiems buvo atradimas.

Turėjau dvi grupes po aštuoniolika studentų, su kuriais kartą per savaitę dirbdavau dvi akademines valandas. Ir pamanykit – kaip unikalu, juk iš karto klasėje yra nedidelis choras, su kuriuo kiekvienas iš studentų gali čia pat praktikuotis. Tai buvo ne chorinio dirigavimo specialybės, bet bendrojo kurso studentai, kurie tik po metų ar dvejų nuspręs, kokią specialybę pasirinkti. Šv. Kirilo ir Metodijaus universiteto Menų fakulteto studijų sistema skiriasi nuo mūsiškės, nes greta tradicinės atlikėjo specialybės yra ir bendrasis muzikos praktikos ir teorijos kursas. Į jį studentai stoja dar nepasirinkę konkrečios muziko specialybės, t. y. jie tiesiog tais metais ieško ir bando save įvairiose srityse – griežia styginiais, groja fortepijonu, diriguoja. Tai kiek primena medicinos studijų principą, kai būsimasis gydytojas savo sritį pasirenka tik po kelerių metų studijų.

– Tie studentai taip pat dainavo chore, kuriam jūs vadovavote.
– Dainuoti Šv. Kirilo ir Metodijaus universiteto Menų fakulteto chore privaloma visiems studentams. Pamanykite, tai tiesiog unikalu, kad tokiame universitete galima suburti net du milžiniškus mišrius chorus po šimtą profesionalių muzikų, nors jie nėra tik chorinio dirigavimo specialybės studentai, kaip įprasta pas mus. Vadovavau studentų chorui „Dragan Suplevski“, su kuriuo koncertavome Šv. Klimento Ochridskio sobore. Koncertas tapo savotišku netikėtumu, nes pusę programos sudariau iš katalikų, o kitą pusę – iš stačiatikių muzikos. Programą teko derinti su stačiatikių bažnyčios vadovais ir prašyti jų leidimo. Kolegas, numojusius ranka, kad niekas sobore neleis atlikti katalikų muzikos, nustebino toks mano žingsnis. Net dekanas prieš koncertą dar kartą nuskubėjo pas soboro tėvą pasitikslinti, ar tikrai gavau leidimą.

– Tam tikru požiūriu Makedonijoje jūs tarsi laužėte jų stereotipus, savo energija mėginote išjudinti sustabarėjusį Operos teatro chorą.
– Choro veikla iki man atvykstant apsiribojo tik repertuariniais teatro pastatymais, niekas neinicijuodavo choro kaip profesionalaus kolektyvo renginių. Man tai nebuvo priimtina, ir priverčiau teatro chorą 2005 m. pirmą kartą po penkiasdešimties metų surengti savo koncertus. Pasirodymai vyko Operos teatro didžiojoje scenoje ir Kumanovo mieste. W. A. Mozarto „Requiem“ choras buvo pakviestas atlikti prestižiniame tarptautiniame muzikos festivalyje „Ochridsko leto“. (Jei Makedonija kuo ir garsėja, tai „Ochridsko leto“ muzikų pasaulyje yra vienas reikšmingiausių įvykių. Pastaraisiais metais į festivalį buvo pakviestas Jose Carreras.) Manau, tai buvo dar vienas choro kaip savarankiško profesionalaus kolektyvo įvertinimas.

Iš pradžių nepatenkintų buvo. Dainininkai, įpratę gyventi ramiai, kai norėdavau išreikalauti daugiau, padirbėti su konkrečia partitūros vieta, modavo ranka ir leptelėdav „Ke bide manjana“ (t. y. vis tiek kaip nors išeis...). O kai ėmiausi iniciatyvos rengti solinius choro pasirodymus, atsirado ir protestuojančių – mokėkite didesnį atlyginimą, mums tai nepriklauso. Manau, tai ir mūsų šalyje labai pažįstamos problemos.

– Be to, kad vadovavote chorui, veikiausiai ir daugiau prisidėjote prie Operos teatro veiklos?
– Kaip teatro meno tarybos narys dalyvaudavau svarstant projektus, buvau spektaklio dirigentų asistentas. Mano iniciatyva į 2005 m. gegužės mėnesį vykusį tarptautinį operos festivalį „Majski operski veceri“ buvo pakviestas lietuvių baritonas Dainius Stumbras. Iš pradžių kreipiausi į Vladimirą Prudnikovą, siūlydamas jam atvykti į Makedoniją, o jis nurodė D. Stumbrą. Dainininko debiutas makedonus sužavėjo, jis atliko Žermono vaidmenį „Traviatoje“.

Mano antrosios stažuotės metu pirmą kartą teatro istorijoje išleisti net trys naujausių premjerų – nacionalinės operos „Lidija iš Makedonijos“, „Madam Baterflai“ ir „Užburtosios fleitos“ – vaizdo įrašai.

– O juk jūsų pavardė – jau galima drąsiai sakyti – bus įrašyta į bendrą Lietuvos ir Makedonijos istoriją. Juk jūs – žmogus, prisidėjęs prie Makedonijos nepriklausomybės pripažinimo.
– Paskelbtą Makedonijos nepriklausomybę, kad ir kaip būtų neįtikėtina, pirmoji pripažino jos kaimynė Bulgarija, kuri neretai teigia, kad Makedonija neturinti nieko originalaus – esą net muzikinė kultūra, etnosas, kalba yra ta pati bulgarų). Makedonijos istorija išties sudėtinga, šiandien politiniame žemėlapyje jos kaip savarankiškos valstybės nėra – ji vadinama tiesiog FYROM (former Yugoslavian republic of Macedonia – buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija), kaimynai ją ignoruoja: minėtieji bulgarai nepripažįsta makedonų kaip tautos; graikai teigia tikrąją Makedoniją esant jų regioną Graikijos šiaurėje ir nepripažįsta valstybės vardo (kelerius metus net blokavo prekybą); serbai nepripažįsta makedonų stačiatikių bažnyčios; albanai nepripažįsta sienos. Tik nedaugelis šalių po 1991 m. apskritai patvirtino Makedonijos nepriklausomybę jos tikruoju vardu. Tuomet Makedonijos kompozitorius akademikas Vlastimiras Nikolovskis, labai šviesus žmogus, XX a. antrojoje pusėję bendravęs su D. Šostakovičiumi, inicijavo oficialų kreipimąsi į Lietuvą. Man teko garbė Makedonijos prašymo laišką parvežti ir perduoti profesoriui Vytautui Landsbergiui. Netrukus Lietuva oficialiai pritarė Makedonijos nepriklausomybei ir buvo antroji tai padariusi valstybė. Malonu ir tai, kad šiandien makedonai puikiai prisimena, kokį žingsnį tuomet žengė mūsų šalis, jie yra iš tų, kurie žino, kas ir kur yra toji mažytė Lietuva.

– Vykote į šalį, kurios muzikinis gyvenimas pastaruoju metu labai priklausomas nuo politinių posūkių. Turtinga istorinė praeitis, dar nesenas geras gyvenimas Jugoslavijos sudėtyje – visa tai, palyginti su dabartimi, yra aitrinantys prisiminimai. Ką galite pasakyti apie dabartinės Makedonijos muzikos lygį?
– Tai šalis, kurios muzikinis gyvenimas toks pat intensyvus kaip ir kitur Europoje, nors žvaigždėmis ir nepasižymi. Bene svarbiausi muzikinio gyvenimo įvykiai – tarptautinio operos festivalio mėnuo pavasarį (pavyzdžiui, šiemet jame viešėjo trupė iš Galinos Višnevskajos operos centro), vasarą vykstantis garsus festivalis „Ochridsko leto“ Ochrido rajone, įtrauktame į UNESCO paveldo sąrašą dėl kultūros ir istorijos aspektų bei unikalios gamtinės aplinkos. Pastarajame festivalyje, beje, vienais metais dainavo Kauno valstybinis choras. Kitokia nei pas mus jų Filharmonijos sistema. Ji neturi pastovaus simfoninio orkestro dirigento, o kiekvienam koncertui kviečiasi. Tačiau Makedonija turi kuo didžiuotis ir Europos mastu. Tai pianistas Simonas Trpčeskis (šiemet jis kartu su K. Pendereckiu pasirodė Vilniaus festivalyje), Operos teatro solistė Ana Durlovski (koloratūrinis sopranas), kuri kviečiama dainuoti Vienos „Staatsoper“ teatre ir šiemet debiutavo tikrai ne bet kokiu, o Nakties Karalienės vaidmeniu.

– Po pusantrų metų intensyvios ir turiningos veiklos grįžote į Lietuvą. Kodėl nelikote? Juk čia jūsų veiklos dinamika, prisimenant aktyvius ir spalvingus pusantrų metų ten, nepalyginti lėtesnė.
– Makedonijoje lankiausi metų trukmės kūrybinėje komandiruotėje-stažuotėje, į kurią kas penkeri metai turi teisę Lietuvos aukštųjų mokyklų profesoriai. Mano rezidavimo laikas buvo pratęstas dar pusmetį iki 2006 m. rugpjūčio. Tad likti ilgiau būtų reiškę, kad atsisakau pareigų Klaipėdos universitete. Turėjau rinktis: mane kvietė likti Nacionalinio operos ir baleto teatro choro vadovu, Skoplės universiteto studentai nenorėjo, kad išvykčiau, bet šį rudenį artėjo šalies politiniai pokyčiai, ir net teatro vadovai negalėjo garantuoti stabilumo. Toji šalis dabar išgyvena tai, ką Lietuva – pirmaisiais didžiausių valstybinės reikšmės objektų privatizacijos laikais, kai kultūra nebuvo verta dėmesio. Neseniai sužinojau, kad pasikeitė kultūros ministras ir teatro vadovai.

Įdomi patirtis Makedonijos universitete skatina imtis mokslinės metodinės studijos apie grupinio dirigavimo specifiką, kuri gali būti sėkmingai taikoma pramokant diriguoti kiekvieną to pageidaujantį. Klaipėdos universitetas pastaruoju metu užsisakė nemažai vertingos literatūros, taip pat ir apie chorinio dirigavimo meną, bet tokią metodiką mažai kas nagrinėja. Žinoma, rengiant profesionalius choro dirigentus ji netaikytina. Manau, kad kai kuriems mūsų studentams tokia praktika būtų naudinga, juolab kad dabar ji visiškai įmanoma – antrosios viešnagės Makedonijoje metu inicijavau Klaipėdos ir Skoplės universitetų bendradarbiavimo sutarties pasirašymą. Jau sulaukiau skambučių iš norinčių pas mus studijuoti Makedonijos studentų.