75-eri, kai broliai Budriūnai naujo baro ėmėsi...

Vartant pageltusius 1931 m. „Muzikos barų“ numerių lapus, nepalieka jausmas, kad prisilieti prie kažko savitai sakralaus, mūsų istorijos, kurią galime „pačiupinėti“. Tai – veikiau emocinis santykis. Įdomiau, kai įsigilini į tų laikų žurnalo turinį ir suvoki, kad per 75 metus kažin kur nenukeliavome, nes tebėra aktualus anuomet gvildentų problemų ratas. Tai, apie ką buvo rašoma pirmuosiuose „Muzikos barų“ numeriuose prieš 75 metus, keistai susisieja su nūdiena. Trys broliai – Antanas, Bronius ir Motiejus Budriūnai, steigdami „mėnesinį muzikos meno ir mokslo laikraštį“ (taip tada buvo tituluojamas leidinys), šio darbo ėmėsi iš dalies kultūrinės spaudos vakuume. Jau paties pirmojo numerio (1931 m. spalio mėn.) įvadiniame straipsnyje „Naują barą pradedant“ kalbama: „Nebegalima taip pat ilgiau toleruoti, kad inteligentas mūsų muzikininkas turėtų tenkintis tik dienraščio informacijomis apie savo šalies ir užsienio muziką“.

Atrodytų, toks spaudos vakuumas galėjo turėti tik teigiamą poveikį ir akstiną tokiai veiklai. Tačiau po dvejų metų, 1933-iaisiais, dėl lėšų stygiaus nutrūkusi „Muzikos barų“ leidyba bylojo apie nepakankamą šios veiklos palaikymą muzikinėje visuomenėje. Vis dėlto 1938–1940 m. „Muzikos barų“ leidyba buvo vėl atnaujinta, kol sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas išblaškė brolius po pasaulį. Bronius atsidūrė JAV, Motiejus – Vokietijoje, o Antanas liko Lietuvoje. Sutikite, „Muzikos barų“, kaip, beje, ir Lietuvos istorijoje, yra kažko graudaus...

„Muzikos barų“ leidyba dvisavaitinio laikraščio pavidalu buvo atnaujinta tik 1989-aisiais, kartu su tautiniu Atgimimu. Tąsyk nelengvo uždavinio ėmėsi muzikologas Vaclovas Juodpusis. Apie šį laikotarpį galima būtų parašyti atskirą, intriguojančią istoriją. Nuo 1998 m. Muzikų sąjungos ir Audronės Žigaitytės-Nekrošienės iniciatyva „Muzikos barai“ leidžiami kaip mėnesinis arba kas du mėnesius išeinantis (priklausomai nuo turimų lėšų) žurnalas.

Suprantama, būtume neteisūs, jei tik sakytume, kad per 75 metus mažai kas pasikeitė. Formos ir kiekybės požiūriu, be abejonės, pasikeitė daug kas, tai liudija ir kultūros leidinių gausa. Tačiau gausa toli gražu ne visada adekvati turinio prasmingumui ar problematikos aktualumui. Šiandien susiduriame su paradoksu, kai informacijos gausa seklina žiniasklaidos, taip pat ir kultūrinės, vagą: kiekybė išstumia kokybę, rimtą analizę – „piaras“, principingumą ir aštrumą – konformizmas bei pataikavimas konjunktūrai ar tiesiog tam tikrų interesų grupių „užsakymų“ vykdymas. Pavyzdžių galima būtų pateikti ilgą sąrašą. Kultūros žiniasklaidos atveju tai sąlygoja ir tam tikra socialinė priklausomybė nuo fondų, ministerijų ar tiesiog tam tikrų interesų grupuočių.

Bet grįžkime prie brolių Budriūnų pradėto baro. Galima tik spėlioti, kodėl panašaus leidinio, skirto vien muzikai, nebuvo sovietmetį. Gal lėmė vietinės (respublikinės) valdžios nesidomėjimas tuo ir apkiautimas, o gal centrinės (Maskvos) valdžios paranojiškas noras viską valdyti iš centro – juk buvo „Goskoncert“, kaip ir buvo muzikinis žurnalas „Muzykalnaja žyzn“, kaip sovietmečiu, beje, ganėtinai laisvas ir neideologizuotas.

Sovietmetį periodinių kultūros leidinių ir Lietuvoje nestigo. Juk absoliuti dauguma dabarties Lietuvos kultūros periodikos – tai sovietmečiu įsteigti leidiniai. Vis dėlto tai, kad nebuvo leidžiami „Muzikos barai“, galėjo lemti, kad leidinys buvo įsteigtas „anoje“, „buržuazinėje“ Lietuvoje, o viskas, kas buvo tenai, sovietinės ideologijos požiūriu buvo blogai. Pagaliau muzikos žurnalas, matyt, nebuvo įtrauktas į partinių bonzų propagandinius planus (pavyzdžiui, kaip kinas). Įdomu, ar šiandien „Muzikos barai“ ar kita kultūros periodika įtraukti į kieno nors planus? Regis, partinių bonzų laikai praėjo, bet ar tikrai? Gal ir šiandien kultūros žiniasklaida kam nors iš įtakingų vyrų ir moterų atrodo nepatogi, nereikalinga ar net pavojinga, nepageidautina? Panašu į tai, nes kultūros žiniasklaida it skruzdė darbininkė tenkinasi tais keliais trupiniais, liekančiais nuo šiandienos politikos ir kitų bonzų stalo. Kita vertus, tie keli numetami trupiniai – labai parankus būdas kultūros leidinį priversti numirti „sava mirtimi“. Perfrazuojant „klasikinį“ posakį: nėra leidinio – nėra ir problemos...

Kitas aspektas – muzikinio periodinio leidinio atgarsis visuomenėje. Ir tuomet, prieš 75 metus, spausdinti „Muzikos barai“ buvo orientuoti į ganėtinai plačią visuomenę, ypač mokyklas, nes kone kiekviename numeryje buvo spausdinami teoriniai ir istoriniai muzikos straipsniai, o muzikos mokytojai buvo kviečiami padėti mokiniams užsiprenumeruoti „Muzikos barus“. Šiandien „Muzikos barai“, atmetant bet kokią panegiriką, – vienas iš nedaugelio leidinių, o Lietuvoje – vienintelis, išeinantis su muzikos įrašų kompaktine plokštele. Tai – žodis, „iliustruotas“ gyvu garsu. Brolių Budriūnų pradėtą barą tęsiame. Tad pasklaidykime tuos senus pageltusius „Muzikos barų“ puslapius ir valandėlę pamąstykime – gal kažką praleidome ar ko nors neišgirdome... Jei pastebėsime, tuomet galėsime prisidėti gilindami senkančią kultūros vagą.