Intensyvus ruduo

2006 Nr. 10 (345), Darius Kučinskas

I dalis. Įžanga ir kongresas Romoje

Norėčiau pasidalyti mintimis, patirtimi ir įspūdžiais, susikaupusiais per kelias mokslines komandiruotes užsienyje. Taip sutapo, kad numatytos visų metų kelionės susitelkė į rugsėjo–spalio mėnesius: rugsėjo mėnesį dalyvavau 9-ajame tarptautiniame muzikos prasmės kongrese Romoje (International Congress on Music Signification), o spalį jau skridau per Atlantą, kur porą savaičių rinkau medžiagą moksliniam darbui lietuvių muzikos archyvuose – Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (J. Žilevičiaus ir J. Kreivėno muzikologijos archyve), Balzeko lietuvių kultūros muziejuje (abu archyvai yra Čikagoje, ne per toliausiai vienas nuo kito), ir, čiurlionistikos labirintų vedamas, dar apsilankiau vieno iš Čiurlionio bendramokslio meksikiečių kompozitoriaus Juliano Carrillo (1875–1965) namuose Meksikoje, Mechiko Sityje. Visa ši „mokslinė puota“ tapo įmanoma tik gavus pakankamą finansinę paramą.

Ir pirmiausia čia noriu padėkoti Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui, ypač jo prezidentei p. Birutei Karosienei, kuri ne tik palaiko drąsias idėjas, bet jas ir skatina, agituoja neatsižadėti svajonės ir ryžtingai siekti tikslo. Manau, nesuklysiu pasakęs, jog p. Birutės Karosienės dėka šiandien beveik pusė jaunosios Lietuvos muzikų kartos galėjo drąsiau ir tvirčiau žengti tą pirmąjį žingsnį į tarptautinę areną ir dažniausiai visi jos padrąsinti žmonės grįžta nugalėtojais. Tai, ko „nespėja“ atlikti oficialiosios valstybės institucijos, atsakingos už studijas, švietimą, mokslą, kultūrą, o, kitais žodžiais tariant, tiesiogiai atsakingos už Lietuvos ateitį, jų gėdingo nerangumo spragas kiek įmanydama lopo vienintelė moteris. Lenkiu prieš ją galvą.

Taip pat esu dėkingas ir maloniai nustebintas Kauno technologijos universiteto pozicijos nuolat ir ženkliai investuoti į mokslą, į jaunąją kartą, į tuos, kurie „dega“ ir nerimsta dėl savo mokslinių idėjų. Nors ši nuostata lyg ir deklaruojama visose aukštosiose mokyklose, ne visur tai tampa realybe. O tokia investicija grįžta dešimteriopai. Taigi tik gavęs universiteto paramą kelionei galėjau įgyvendinti jau bene keliolika metų puoselėtą svajonę padirbėti užjūrio muzikos archyvuose.

Vėl grįžtu prie Romos. Semiotikų kongresai Europoje rengiami jau porą dešimtmečių. Tokių renginių idėją pasiūlė vienas žymiausių pasaulyje lietuvių mokslininkų Algirdas Julius Greimas. Jo mokiniai, susibūrę į organizacinį komitetą, kongresus rengia kas kelerius metus vis kitoje šalyje, taip skleisdami muzikos semiotikos mokslo idėjas ir plėtodami patį semiotikos mokslą. Ankstesni kongresai surengti šiuose miestuose:

1986 – Imatroje (Suomija);
1989 – Helsinkyje (Suomija);
1992 – Edinburge (Škotija);
1994 – Paryžiuje (Prancūzija);
1996 – Bolonijoje (Italija);
1998 – Aix-en-Provence (Prancūzija);
2001 – Imatroje (Suomija);
2004 – Paryžiuje (Prancūzija).

Juose yra dalyvavę ir keletas Lietuvos atstovų – Inga Jasinskaitė-Jankauskienė, Rūta Goštautienė, Karolis Rimtautas Kašponis, Vita Gruodytė, Audronė Versekėnaitė, Lina Navickaitė ir šių eilučių autorius. Rugsėjo mėnesį vykęs renginys jau buvo devintasis. Jį organizavo keletas institucijų: Helsinkio universiteto Muzikologijos katedra, Tarptautinė semiotikos studijų asociacija (IASS), Tarptautinis semiotikos institutas (ISI), liaudies universitetas „MusicArTerapia“ ir, žinoma, pagrindinis 9-ojo kongreso organizatorius – universitetas „Tor Vergata“, vienas jauniausių universitetų Europoje, įkurtas 2000 m., sutikęs priimti gausų muzikos semiotikų būrį.

Pagrindinė kongreso tema – „Muzika, prasmė, kūnas“. Palyginti su ankstesniais kongresais, šis dalyviu gausa neišsiskyrė – dalyvavo kiek daugiau nei šimtas pranešėjų. Tačiau renginys buvo išskirstytas į 12 potemių, kurios pristatytos per penkias kongreso darbo dienas (vienu metu dirbo trys keturios sekcijos). Kultūrinė kongreso programa buvo minimali. Roma savaime yra Europos kultūros lopšys, kur kiekvienas namas, kiekviena gatvelė ar skveras alsuoja amžių ar tūkstantmečių istorija, tad organizatoriai kongreso dalyviams pasiūlė tik vieną koncertą – pianisto Kazimiero Morskio rečitalį. Ir kaip visuomet neoficialiu kongreso globėju esanti Suomijos ambasada savo rezidencijoje surengė dalyvių priėmimą.

Ar buvo kas svarbaus ir naujo? Ar semiotikos mokslas ir ypač muzikos semiotika dar juda pirmyn, ar jau gęsta? Tokių klausimų, manau, kyla kiekvieną kartą, nes kas kelerius metus vykstantys kongresai yra tarsi neakivaizdinės studijos: ar mes, kongreso dalyviai, atlikome namų darbus – ar įsisąmoninome ankstesnio kongreso idėjas, pastabas, ar esame pasiruošę pasiūlyti naujų tyrimo būdų, metodų, pagaliau kiek vertingi tie naujieji mūsų atradimai ar pastebėjimai ir pan. Kartu formuojama ir būsimojo kongreso tema, kuri stengiasi atspėti, kur link pasuks muzikos semiotika, kur dar gali atsiverti erdvė jos tyrimams ir taikymui.

Taigi „Muzika, prasmė, kūnas“ lyg ir savaime pratęsia ankstesnių kongresų idėjas, kur skirtingų ženklų sistemų junginyje ieškoma loginio ryšio, reikšmės ir galų gale žmogaus egzistencijos įprasminimo. Šį kartą į pagrindinę temą įtraukus žodį „kūnas“ buvo siekta atskleisti žmogaus kaip tarpininko tarp minties ir jos išraiškos formos vaidmenį. Ir čia akivaizdžiai buvo pasukta į jungtį su medicinos mokslais, prabilta net apie prenatalinę muzikos semiotikos atšaką. Vis dėlto dauguma pranešimų gvildeno gana tradicinę „kūno“ ir „muzikos“ jungtį – šokį, audiovizualinį meną, interpretacijos vizualizaciją ir pan. Dar kiti pranešimai pasirodė „universalūs“, tinkantys bet kuriam muzikos kongresui („muzika“, „prasmė“) ir liko labiau ištikimi tradiciniam semiotiniam tyrimų metodui bei artimesni mums įprastai kompleksinei kūrinių analizei (tik daugiau dėmesio skiriant asociatyviems, kognityviniams išraiškos elementų ar darinių ryšiams). Šių eilučių autoriaus pranešimas „Partitūra kaip pranešimas: M. K. Čiurlionio kūrybinio proceso archeologija“ (Score as a message: archaeology of a compositional process of M. K. Čiurlionis) apsiribojo tipiškais muzikos tekstologijos tyrimo metodais ir jų taikymu rekonstruojant Čiurlionio kūrybinį procesą. Įdomiausia, kad sekcijos, kurioje teko skaityti pranešimą, vadovas prof. Agostino Ziino, prisipažino taip pat besąs tekstologas, dirbantis su viduramžių muzikos tekstais, tad buvo labai įdomu pasidalyti mintimis ir padiskutuoti.

Kongresas buvo organizuotas taip, kad jo „karkasą“ sudarė bendros paskaitos, kurias skaitė žymiausi Europos muzikos semiotikai – Eero Tarasti (Suomija), Gino Stefani (Itlija), Raymondas Monelle’is (Škotija), Costinas Mireanu (Prancūzija). Čia reikia paminėti bene svarbiausią viso kongreso dalyvį ir organizatorių – Dario Martinelli, Helsinkio (Suomija) universiteto ir Bari (Italija) dailiųjų menų akademijos docentą, kurio temperamento, talento ir nemažų pastangų dėka operatyviai buvo sprendžiamos visos „žmogiškosios“ kongreso problemos (transportas, technika, kopijos, vertimai ir t. t.). Taip pat labai malonu tarp kongreso organizatorių buvo sutikti ir Lietuvos atstovę – Liną Navickaitę, kuri jau kelerius metus aktyviai reiškiasi Europos muzikologiniame gyvenime ir kruopščiai atlieka visus tuos „šešėlinius“ renginių organizavimo darbus, kurių nematyti oficialiosiose ataskaitose ar bukletuose, tačiau be kurių neįsivaizduojamas sklandus kongresų darbas.

Beje, dar prieš Romos kongresą gavau prof. Eero Tarasti laišką, kuriame jis išreiškė pageidavimą organizuoti jubiliejinį, dešimtąjį, muzikos semiotikų kongresą savo mokytojo prof. A. J. Greimo gimtinėje – Lietuvoje. Toks pasiūlymas teikia daug džiaugsmo, rodo tarptautinį mūsų muzikologijos pripažinimą, bet kartu tai ir nemaža atsakomybės našta. Operatyviai pasitarus su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetu (kur planuojama surengti dalį būsimojo kongreso) bei Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, apsispręsta priimti šį pasiūlymą ir pakviesti Europos bei pasaulio muzikos semiotikus į Vilnių 2008 m. rudenį. Toks pasiūlymas, baigiantis Romos kongresui, ir buvo pateiktas tarptautiniam organizaciniam komitetui, kuris, be didesnių diskusijų, šiai idėjai pritarė. Kongreso tema bus suformuota artimiausiu metu, bet jau dabar galime pradėti ruoštis šiam neeiliniam renginiui, kuris, neabejoju, gerokai sujudins ir praturtins mūsų muzikologų bendruomenę.

 

II dalis. Muzikos archyvai už Atlanto

Lietuvių muzikologijos archyvai už Atlanto visuomet viliojo ir vilioja Lietuvos muzikologus. Tik nemažas atstumas ir brangi kelionė neleidžia ten dažniau apsilankyti ir intensyviau padirbėti. Šį rudenį palankiai susiklosčius aplinkybėms per dvi savaites pavyko aplankyti ir „pakedenti“ net tris archyvus. Pradžioje vykau tiesiai į Čikagą, miestą, kuriame nuo seno susiformavusi didžiausia lietuvių bendruomenė, kuriame neatsitiktinai sukaupti ir didžiausi lituanistiniai archyvai, tarp jų ir muzikos. Čia reikėtų pakartoti, kad tokia prabanga – vykti už Atlanto ne uždarbio ieškoti, bet dėl mokslinių interesų – tampa realybe tik gavus pakankamą finansinę paramą, o šiuo atveju – parėmus S. Karoso labdaros ir paramos fondui bei KTU mokslo plėtros fondui.

Taigi kelionės tikslas susidėjo tarsi iš kelių užduočių: nuodugniai susipažinti su Čikagoje esančiais lietuvių muzikos archyvais, patikrinti kelias versijas dėl Čiurlionio muzikos rankraščių „klajonių“ ir sukaupti medžiagą apie lietuviškos muzikos natų leidybą. Iš karto reikia pasidžiaugti, jog visi tikslai buvo sėkmingai pasiekti.

Daugiausia laiko praleidau Juozo Žilevičiaus ir Juozo Kreivėno muzikologijos archyve, kuris nuo 1986 m. priklauso Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui (pirmininkas prof. dr. Jonas Račkauskas). Tai vienas didžiausių muzikos archyvų už Lietuvos ribų. Didžiąją dalį eksponatų, kaip žinoma, surinko ir archyvą įkūrė muzikologas, kompozitorius, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Žilevičius (1891–1985). Vėliau jo darbus tęsė ir savo turima kolekcija archyvą papildė Juozas Kreivėnas (1912–1987). Po J. Kreivėno mirties archyvą tvarkė Kazys Skaisgirys (1927–2005), šiuo metu visų Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui priklausančių archyvų direktorė yra Skirmantė Miglinienė.

J. Žilevičiaus ir J. Kreivėno muzikologijos archyve sukaupti išeivijos (ir kai kurių Lietuvoje gyvenusių ar gyvenančių) kompozitorių rankraščiai, leidiniai, muzikos įrašai, kompozitorių korespondencija, fotonuotraukos, su lietuvių muzikinių gyvenimu susijusi periodika (ištisi laikraščių ir žurnalų komplektai bei gausybė iškarpų). Visa ši medžiaga palyginti gerai sutvarkyta ir susisteminta, tad susiorientuoti ir rasti reikiamus dokumentus nėra sunku. Sąlygos moksliniam darbui šiame archyve tiesiog idealios – Lituanistikos tyrimo ir studijų centras greta archyvo suteikia nemokamą nakvynę bei pasirūpina, kad atvykusių mokslinio darbo lietuvaičių nevargintų jokie buitiniai rūpesčiai (tokie kaip valgis ar darbo priemonės).

Laiko nebuvo daug, tad teko nepaisant jokio grafiko paplušėti iki išnaktų. Pirmiausia smulkmeniškai ištyriau čia esančius M. K. Čiurlionio muzikai skirtus dokumentus. Kaip žinoma, čia saugomas vienas Čiurlionio autografas – natų sąsiuvinis su harmonizuotomis liaudies dainomis bei Tautiška giesme. Jame pastebėjau įdomių dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad keli kūriniai rašyti kartu su broliu Povilu – natos Konstantino, žodžiai įrašyti Povilo, arba viena natų eilutė užrašyta Povilo, kita – Konstantino, o apačioje Juozo Kamaičio ranka dar prirašyta trečia natų penklinė su žodžiais. Aiškinantis, kas, ką ir kur įrašė, reikės daugiau laiko ir tikslesnės grafologinės analizės, bet jau dabar galima teigti, kad gana svarbus atradimas laukė atvertus vienuoliktąjį rankraščio puslapį. Čia yra vos įžiūrimas užrašas grafito pieštuku – melodija su žodžiais. Lietuvoje esančiose kopijose šis puslapis atrodo kaip tuščias lapas arba jis kopijuojant tiesiog praleistas. Žodžius pavyko iššifruoti, o kartu nustatyti, kad tai Čiurlionio mišriam chorui (6 balsų) harmonizuota lietuvių liaudies daina „Subatos vakarėly“ (VL 64a), o tiksliau – antrojo tenoro partija (pirmieji 11 taktų). Iki šiol žinojome tik apie šios dainos balsų partijas, Čiurlionio tušu perrašytas į choristų sąsiuvinius, dabar saugomus Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Pirminių kūrinio rankraščių ar eskizų neturėjome. O čia kaip tik ir yra vienas iš pirminių eskizų. Taigi, kaip ir pavasarį, atradus pluoštą ankstyvųjų Čiurlionio rankraščių Vilniaus universiteto bibliotekoje (žr. publikaciją š. m. „Muzikos barų“ Nr. 5–6: „Neišlikę Čiurlionio muzikos rankraščiai“), Čiurlionio muzikos rankraštyne vėl pavyko „užlopyti“ kad ir mažą, bet „baltą dėmelę“.

Labai įdomus pasirodė lapelis su Čiurlionio Fugete h-moll (VL 262). Antroje lapelio pusėje yra Vinco Stulgos prierašas. Ten paaiškinta, kad fugetę Vincas Stulga nurašė iš savo turimo kito rankraščio – Jono Čiurlionio, kurį pastarasis atliko iš „nabašninko“ Konstantino rankraščio. Gali būti, kad tiek Jono Čiurlionio, tiek Vinco Stulgos nuorašai atlikti nepraėjus daug laiko po Konstantino mirties – pavartotas žodis „nabašninkas“ tarsi nurodo į nesenus įvykius. Kitas dalykas, kad šiuo metu žinome tik vieną fugetės nuorašą, atliktą Jono Čiurlionio, bet jis yra ne dviejose penklinėse, kaip V. Stulgos rankraštis, o trijose. V. Stulga prieraše prisipažįsta, kad jam sunku natas perrašyti, nes trūksta išsimokslinimo, tad vargu ar jis savarankiškai galėjo „suglausti“ fugetę iš trijų penklinių į dvi. Vadinasi, buvo dar vienas J. Čiurlionio nuorašas – dviejose penklinėse. Iš ko jis atliko šį nuorašą – nežinia. Gal tai buvo ta pati rankraščių knyga, šiandien turinti muziejaus šifrą Čm6, o gal ir kitas Konstantino rašytas variantas. Iš V. Stulgos prierašo taip pat aišku, jog šis jo nuorašas yra siunčiamas į žurnalą „Margutis“, kuriame iš tiesų ir buvo išspausdinta Fugetė h-moll (1936 m., Nr. 24). Kurį laiką buvo manoma, kad ši publikacija – tai M. K. Čiurlionio faksimilė (V. Landsbergis, Čiurlionio muzika, p. 278). Tačiau dabar aišku, kad kūrinį atsiuntė V. Stulga, bet publikacijai (žurnalo užsakymu) perrašė kažkuris kitas muzikas.

Beklaidžiojant čiurlionistikos vingiais dėmesį archyve patraukė gana nemaža dėžė, užkelta virš lentynų. Apėmė didžiulis džiaugsmas joje atradus keliasdešimt rulonėlių pianolai. Lietuvoje tik žinojome, kad tokie buvo. O čia – visa kolekcija, beveik 30 rulonėlių su lietuviška muzika! Tarp jų ir dr. Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Būtų įdomu jų pasiklausyti, deja, nei Lituanistikos tyrimo bei studijų centre, nei Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, kur šių rulonėlių saugoma per šimtą, jokio instrumento nėra...

Į Balzeko lietuvių kultūros muziejų nutariau eiti pėsčias, nes pagal žemėlapį abu archyvai neatrodė toli. Bet iš tikrųjų teko nukulniuoti ne mažiau kaip 6 kilometrus – muziejų pasiekiau po valandos spartaus žingsniavimo. Taip sutapo, kad nieko nežinodamas pataikiau į paties muziejaus savininko p. Stanley (Stasio) Balzeko gimtadienį. Paspaudžiau ranką, pasveikinau nuo visų Lietuvos muzikologų ir muziejininkų, pasivaišinau gimtadienio tortu ir vėl geram pusdieniui „prapuoliau“ archyvuose. Čia muzikai skirti du nedideli kambarėliai, iki lubų prikrauti muzikos įrašų, natų, knygų. Daugiausia – plokštelių, tiek pačių pirmųjų (Victor, Columbia firmų), tiek ir iš Lietuvos sovietiniais metais atsiųstų. Gaila, kad vertingi įrašai šiuo metu laikomi gana sudėtingomis sąlygomis – sukrauti vienas ant kito be vokų, nemažai plokštelių nusibraižiusios, ir vargu ar galima jų dar pasiklausyti. Akivaizdu, jog vertingiausius įrašus reikia perrašyti į šiuolaikines laikmenas ir restauruoti. Bet tam muziejus galimybių neturi.

Tiek Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, tiek Balzeko lietuvių kultūros muziejuje sukaupti lietuvių tautos kultūriniai lobiai laukia daug intensyvesnio ir nuodugnesnio tyrimo. Tam paprasčiausiai trūksta žmonių. Naujoji Lietuvos emigrantų karta aiškiai ekonominio pobūdžio – jaunimas (ir ne tik) vyksta į JAV ieškodami uždarbio. Daugiausia dirba fizinį, jokio išsimokslinimo nereikalaujantį darbą, o ir patys nepasižymi dideliu išprusimu. Dėl to susidaro gana keista situacija: lietuvių jaunimo Amerikoje lyg ir pakaktų, bet sukauptos tautos vertybės jiems neberūpi... Be to, įsitikinau, kad visais atvejais į kitus kraštus (ir priešingai – iš viso pasaulio į Lietuvą) pirmiausia plūsteli tai, kas paviršium plaukia. Muzikai – ne išimtis. Gal dėl to Lituanistikos tyrimo ir studijų centro direktorius prof. J. Račkauskas pirmąją mūsų susitikimo minutę gana griežtai perspėjo laikytis septintojo Dievo įstatymo – nevok. Matyt, buvo ir tokių atvejų...

Situaciją JAV archyvuose galima būtų spręsti suformavus keletą stipendijų Lietuvos studentams, studijuojantiems archyvistiką, muziejininkystę, bibliotekininkystę ar muzikologiją, arba šiose įstaigose jau dirbantiems specialistams. Žinau, kad kelerius metus iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos LTSC nuolat dirbo keletas žmonių. Deja, sąlygos keičiasi, ir archyvai šiandien vėl „ilsisi“.

 

III dalis. Meksika

Gerokai „pakedenęs“ Čikagos archyvus, trims dienoms persikėliau į Meksiką. Pačioje Meksikos sostinėje yra namas, kuriame gyveno ir kūrė vienas žymiausių XX a. pradžios mikrotoninės muzikos pradininkų Julianas Carrillo. Seniai knietėjo apsilankyti jo namuose ir patikrinti vieną hipotezę, susijusią su Čiurlioniu. Mat abu kompozitoriai vienu metu mokėsi Leipcige, o 1902 m. kovo 21 d. laiške Eugenijui Morawskiui Konstantinas susižavėjęs aprašo meksikiečių kompozitoriaus Pirmosios simfonijos premjerą bei norą su juo artimiau susipažinti. Kaip tik to meto rankraščiuose yra spraga – trūksta vienos fugos. Taigi turėjau viltį Čiurlionio autografą atrasti čia, Meksikoje. Dar prieš keletą metų internete aptikau gana išsamiai parengtą svetainę apie Julianą Carrillo. Jos autorius – meksikiečių muzikologas Ernesto Solis Winkleris, pasirodo, iki šiol palaiko ryšius su archyvu ir tik jo dėka kelionė į Meksiką neatrodė tokia klaidi ir paini, nei pradžioje maniau.

Šiuo metu Carrillo namas nėra oficialus muziejus – jame gyvena jauniausias kompozitoriaus vaikaitis Antonio Carrillo Soberonas, pagal profesiją biologas. Jis, supratau, per daug nesigilino į tai, kas sukaupta namuose, nes parodė tik kambarį, kuriame sudėti rankraščiai, o kur ieškoti Leipcigo laikotarpio dokumentų, negalėjo pasakyti... Dar juokingiau, kad darbuotoja, kuri retsykiais ateina tvarkyti archyvo, neperspėjo šeimininkų apie mano vizitą, o pati tą dieną dėl asmeninių priežasčių nepasirodė... Taigi pasijutau lyg įmestas į vidurį okeano. Viena vertus, buvo visiška laisvė ir begalinis pasitikėjimas žmogumi (pirmą kartą mane matantis Antonio paliko vieną namuose, o pats išėjo į darbą...), antra, galėjau pasikliauti tik nuojauta ir laukti stebuklo, nes rasti kokį nors dokumentą buvo tas pat, kas rasti adatą šieno kupetoje. Gana keista, bet išlikusiame Carrillo archyve studijos Leipcigo konservatorijoje atsispindi labai šykščiai. Bent jau nepavyko rasti nei laiškų su Pirmosios simfonijos premjeros įspūdžiais, nei to meto afišų, nei kitų atsiminimų, kur būtų kalbama apie studijas Leipcigo konservatorijoje. Aptikau tik du atvirlaiškius, siųstus namiškiams iš Leipcigo, bei dar du tuščius atvirlaiškius su miesto vaizdais. Taip pat keletą nuotraukų – Carlas Reinecke, Solomonas Jadassohnas, Georgas Brokeschas, Arthuras Nikischas. Bet nė vienoje nėra bendramokslių, ar juo labiau Čiurlionio, atvaizdo... Ant sienų kabo tik netiesiogiai su Čiurlioniu susiję dokumentai. Tai Leipcigo konservatorijos pažymėjimas, toks pat, kokį yra gavęs ir Čiurlionis, bei puošnusis konservatorijos baigimo diplomas su visų profesorių autografais, kurio, deja, Čiurlionis būdamas Leipcige nebesulaukė. Taip pat lentynose tarp knygų radau porą pagrindinių vadovėlių, iš kurių mokytasi Leipcige, – tai S. Jadassohno „Harmonija“ ir „Instrumentuotė“.

Galima sakyti, kad taip ir turėjo būti, – iš kur jau ten, Meksikoje, dar Čiurlionis... Tačiau net ir neigiamas atsakymas moksliniame tyrime yra rezultatas. Todėl konstatuosiu tik vieną dalyką – šiandien Čiurlionio pėdsakų Juliano Carrillo archyve aptikti nepavyko. Bet tai nereiškia, kad jų ten tikrai nėra. Mat kompozitoriaus archyve dar toli gražu ne viskas pedantiškai sudėliota, surūšiuota ar aprašyta. Gali būti, jog tarp rankraščių atsiras nuotrauka ar bent užuomina apie Čiurlionį, ir tai jau būtų nemažas indėlis į bendrą čiurlionistikos tyrimų aruodą.

Baigiant norisi pridurti, jog apie 1968 m. prof. Vytautas Landsbergis taip pat atkakliai mėgino susisiekti su Julianu Carrillo ar kuo nors iš giminių, deja, visi laiškai už SSRS sienų neiškeliavo. Apie V. Landsbergio pastangas kompozitoriaus duktė Dolores sužinojo daug vėliau iš Meksikos diplomato, dirbusio Maskvoje. Šiandien sąlygos iš esmės pasikeitusios į gerąją pusę. Deja, nebėra tų žmonių (ir dukters Dolores), kurie galėjo papasakoti išties daug atsiminimų. O vaikaičiai apie senelį kartais žino mažiau nei juo besidomintys mokslininkai...

 

Traviata