Muzikos istorija

(Iš „Muzikos barų“ 1931 m. lapkričio mėnesio numerio)

Muzikos   istorija.

Kadangi lig šiol dar neturim lietuvių kalboj išleistos jokios muzikos Istorijos, norėdami pagelbėt mūsų mokykloms ir visuomenei, dedame čia trumpą muzikos istoriją, kuri visa (su Lietuvos muzikos istorija) bus atspausta „Muzikos Baruose" lig šių mokslo metų galo.

Redakcija.

MUZIKOS MENO KILMĖ.

Muzikos meno užuomazga dar labiau neaiški, negu kitu meno šakų pirmieji periodai. Pačią muziką galima tyrinėti ir įvertinti kaip meną tik nuo to laiko, kai buvo išrastos gaidos. Bet jos buvo išrastos daug vėliau, negu pati muzika, nes yra rastų muzikos instrumentų dar iš priešistorinių laikų. Prie tokių instrumentų priklauso fleitos iš žmo­gaus kaulo, rastos pietų Amerikoj, ir elnio kaulo fleita, rasta Prancūzi­joj, Putje apylinkėj.

Apie pačios muzikos atsiradimą yra įvairių nuomonių. Senovės graikai muzikos išradimą priskirdavo patiems dievams. Pitagoras, Cice­ronas ir kiti (taip pat mūsų Č. Sasnauskas) manė, kad visi dangaus kūnai, judėdami erdvėje, sudaro tam tikrų garsų, stebuklingą, nežemišką harmoniją. Tačiau šitą sferų muziką galį girdėti tik tie žmonės, kurie sugeba užmiršti visus žemiškus reikalus ir dvasia pakilti į aukštybes. Toks dvasios pakilimas ir buvo laikomas įkvėpimu, arba impulsu ge­nialiems muzikos kūriniams kurti. Kai kurie dabartiniai istorikai sako, kad dainas yra pagimdęs kolektyvus darbas. Dirbant tokį darbą, kur reikia daug žmonių jėgų sujungti į vieną, bendrą jėgą, visada naudoja­masi ritmingu skaičiavimu, šauksmu, švilpimu ir dainavimu. Vienas senas graikų paveikslas, vaizduojantis piūtį, rodo, kad senovėj naudotasi darbo metu dainomis. Paveiksle eilė piovėjų. Jie užsimoję piautuvais, visi vienodoj kūno padėty, išsižioję, o piovėjų priešaky stovi žmogus su batuta, arba dirigavimo lazdele rankoje. Iš šito ir kitų panašių pa­veikslų matyti, kad senovėj, dirbdami bendrai vieną darbą, darbininkai dainuodavo, o darbui ir dainai suderinti vienas žmogus diriguodavo. Yra taip pat užsilikusių senovės graikų darbo dainų. Darbo dainų gal visos tautos turi. Žinoma yra rusų darbo daina „Ei, uchnem!" Nilo pakrančių gyventojai turi labai originalių darbo dainų, kurias jie daž­niausiai dainuoja, pumpuodami iš Nilo vandenį. Lietuvių liaudies kūry­boje taip pat sutinkame gana daug įvairių malimo, šienapiūtės ir kitokių panašių dainų. Sunku tačiau tikėti, kad daina būtų kilusi iš kolektyvaus darbo. Greičiausia, kad daina buvo tiktai prijungta prie darbo, kad darbas nebūtų taip nuobodus, kad jis būtų ritmingesnis ir kad kolekty­vaus darbo veiksmus būtų galima suderinti.

Spenseris dainos atsiradimą   veda iš   kalbos.   Bet   galima   būtų   ir atvirkščią teoriją sudaryt, nes yra senovės dainų ir be žodžių, suside­dančiu tik iš atskirų balsių, skiemenų, vaizdagarsių. Turime ir lietuviai nemažai senų dainų, kurių refrenas (ta pati, po kiekvieno posmo pasi­kartojanti dalis) susideda tik iš vaizdagarsių. (Štai, pavyzdžiui, vienos Biržų apskrity dainuojamos dainos refrenas yra toks : liarum, liarum, liapetirum, bite karum, tir—lir—lirum, tprum, tprum, tprum).

Yra ir daugiau muzikos kilmės teorijų, apie kurias visas, kaip ir apie aukščiau minėtas, galima pasakyti, kad kiekvieną jų tik dalį tiesos turi, nes įvairūs veiksniai yra turėję įtakos muzikos susidarymui ir jos evoliucijai. Svarbiausias muzikos ir kiekvieno meno atsiradymo veiksnys yra įgimtas žmogaus patraukimas vidaus pergyvenimus kuo nors juti­mams prieinamu išreikšti. Kadangi pirmykštė fizinė reakcija taip taria­miems psichiniams paerzinimams pasireiškia judesiais ir garsais, tai šokiai ir muzika yra seniausios meno šakos. Jos glaudžiai ir susijusios tarpusavy. Pirmosios dainos buvo neatskiriamos nuo šokių, judesių. Tą matome ir pas dabartines primityvias tautas. Muzikos ritmas yra judesio kilmės. Iš to aiškėja ir muzikos susigretinimas su darbu. Labiau atit­rauktos nuo judesio, kad ir labai primityvios muzikos atžvilgiu dainos, kaip antai raudos ir panašios iš kelių tonų sudarytos melodijos yra jau vėliau iš kalbos atsiradusios. Instrumentalinė muzika, prasidėjusi iš pritarimo šokiams įvairiais bildesiais ir bendrai iš garso pamėgimo, evo­liucionavo kartu su vokaline muzika.

KULTŪRINGŲJŲ SENOVĖS TAUTŲ MUZIKA.

Apie senovės egiptiečių muziką daugiausia tenka spręsti iš jų senųjų paveikslų, vaizduojančių muzikos išpildymą ir muzikos instrumentus. Yra taip pat išlikę keli jų senovės muzikos instrumentai.

Senieji egiptiečių paveikslai, kuriuose atvaizduota arfa ir liutnė, priskiriami 30 amžiui prieš Kristaus gimimą. Šitie instrumentai savo forma ir išvaizda nedaug kuo skiriasi nuo dabar vartojamų tos rūšies instrumentų. Tas rodo, kad jų muzikos kultūra buvo jau gana aukšta. Dar senesniu laikų egiptiečių arfa panaši į lanką, todėl ir manoma, kad arfa bus tikras egiptiečių tautinis instrumentas. Senesnių laikų arfos turėjo tik kelias stygas, bet vėlesniais laikais—iki '20. Šitie instrumentai buvo aukštesni už žmogų, ir jais grodavo stovėdami. Tokių didelių instrumentų nė vienoj kitoj senovės tautoj neužtinkama. Vėliau ir žydai turėjo arfą, bet spėjama, kad jie bus perėmę iš egiptiečių. ;

Kitas egiptiečių styginis instrumentas, „nabla", dažnai sutinkamas senuosiuose egiptiečių sienų paveiksluose. Nabla yra panaši į šių laikų mandoliną. Ji turėjo nuo vienos iki trijų stygų. Nabla buvo įtraukta į. jeroglifų rašybą, kur reiškė gerovę. Iš pučiamųjų instrumentų prieš 2.000 metų lig Kristaus gimimo egiptiečių antkapiuose yra atvaizduota kreivų ir tiesių fleitų, kurios kartais sudėtos po dvi. Taip pat jie turėjo visą ei­lę mušamų instrumentu. Viename egiptiečių reljefe yra atvaizduotas visas orkestras iš 10 arfų, 4 fleitų ir iš daug vaikų ir vyrų, mušančių delnais taktą. Spėjama, kad egiptiečių orkestras neduodavo iš karto daug įvairių tonų, kad jų muzika buvo vienbalsė. Instrumentų didelis skaičius buvo vartojamas tik pagrindinei melodijai sustiprinti.

Iš senovės Asirijos ir Babilonijos muzikos instrumentų yra žinoma lyra ir trikampė arfa. Apie senovės žydų muziką iš biblijos žinoma, kad jie visus didesnius įvykius palydėdavo muzika. Karaliųs Dovydas muziką įvedė į maldos namus kaip pamaldų dalį. Psalmėms giedoti jisai sudarė levitų chorą, kuriam patsai vadovavo. Pamaldose vartodavo dažniausiai šiuos instrumentus: varinius kimvalus, arfas, kinor (panašus į lyrą) ir triūbą iš avino rago, vadinamą šofar.

Tiesias triūbas, fleitas ir rankinius būgnus žydai, spėjama, bus perė­mę iš egiptiečių. Dar labiau išsiplėtojo bažnytinė muzika prie Dovydo sūnaus, karaliaus Saliamono. Kronikos knygose rašoma, kad jo laikais šventinant maldų namus, Dalyvavo 120 triūbininkų. Apie to laiko pačią muziką nieko negalima spręsti, nes nėra užsilikę jokio muzikos veikalo ar melodijos, tiktai iš pirmos kronikų knygos aprašymų sprendžiama, kad psalmes giedodavo ir instrumentais pritardavo unisonu. Šių laikų žydų bažnytinei muzikai turi daug įtakos tų tautų muzika, su kuriomis jiems tenka gyventi.

Kinai yra vienintelė šių laikų tauta, išlaikiusi kultūringas senovės melodijas. Šitų melodijų pagrindas — penkių laipsnių gama. Turint tik penkių tonų gamą, muzika negalėjo būti įvairi, įdomi, bet kai antrame tūkstantyje metų prieš Kristų kunigaikštis Tcai Jim norėjo įvesti septy­nių laipsnių gamą, iš kinų dvasininkų susilaukė didelio pasipriešinimo, todėl kad penkialaipsnė gama turėjo ne tik muzikalinės, bet ir mistiškos prasmės. Davęs pagrindus senajai kinų filosofijai Fu Si (3000 m. p. Kr.), davė šią reikšmę kiekvienam penkialaipsnių gamų tonui: 1-žemė, 2-vanduo, 3-oras, 4-ugnis ir 5-vėjas.

Kinai ir etikos mokslą rišo su muzika. 2500 m. prieš Kristų kinų valdovas Tšumm įsakė savo dvaro muzikantui Gujui: „Mokyk vaikus,, kad jie stengtųsi būti neišdidūs, teisingi ir nežiaurūs, kad turėtų savigar­bos, bet nebūtų pasipūtę. Šias taisykles sudėk eilėmis ir parink joms tinkamą melodiją, kad būtų galima jas giedoti. Muzika turi tikti žodžių prasmei: tegul ji bus paprasta ir aiški. Silpno charakterio ir lepią muzi­ką reikia atmesti, nes muzika yra sielos gyvenimo išraiška. Jei muzikininko siela kilni, tai ir jo muzika bus pilna kilnumo ir sujungs sielas su dangaus gyventojais". Konfucijus sakė, kad iš tautos muzikos galima spręsti apie tos valstybės santvarką ir jos siekimus.

Liaudies dainos kinuose buvo jau senai renkamos. XIII amž. pr. Kr. Buvo išleistas pirmas liaudies dainų rinkinys. Kinų drama, išsiplėtojusi XIV amž. prieš Kristų; taip pat turėjo daug muzikos elementų. VIII amž. prieš Kristų buvo įsteigta pirmoji konservatorija, kuri išgyvavo penkis šimtmečius. Vėliau vienas reakcininkas kinų imperatorius įsakė uždaryti šią muzikos mokslo įstaigą ir visą muzikos teorijos literatūrą sudeginti. Tik po tūkstančio metų, VII po Kr. buvo atnaujinta muzikos akademija senoms muzikos mokslo liekanoms surinkti. Jai pavyko surinkti apie 500 veikalų apie muziką, kurie dabar yra Pekino bibliotekoje.

Sakytoje epochoje kinų muzika galutinai susiformavo ir nepasikeitė iki šio laiko. Gal muzikos progresą sustabdė per daug griežtos dogmos. Kiekvienam mėnesiui nustatyta, kuriuos instrumentus vartoti, kurias melodijas ir gamas. Pavyzdžiui, spalių mėn. — gama es, f, g, b, c, sau­sio — e, fis, gis, h, eis. Valstybiniai muzikos egzaminai ten tokie griežti, kad kiekvienais metais keletas studentų nusižudo dėl nepasisekimų.

Iš kinų muzikos instrumentų labiausiai paplitę mušamieji, tarp kurių yra įdomus senas instrumentas „cin" iš 12 akmeninių plokštelių, chromatiškai suderintų. Šio instrumento išradėju laikomas Gujus. Iš pučiamųjų instrumentų vartoja įvairias fleitas ir tšeng, sudėtingą pučiamą instrumentą, panašų kiek į vargonus.

Kinų styginiai instrumentai nelabai ištobulėjo. Pradžioje kinams buvo žinomi tik du styginiai instrumentai: „kin" ir „še". Kinų manymu, norint šiais instrumentais groti, reikia pirma savyje sužadinti kilniuosius jausmus, nes kitaip šis instrumentas duos tik tuščius, be prasmės garsus. Dar ir dabar šitie du instrumentai yra laikomi didelėj pagarboj. Vėliau iš persų kinai susipažino su senovės egiptiečių liutne.

Senovės kinai gaidų rašyboje žymėdavo tik tonų aukštumą, bet da­bar įvesta tam tikrų ženklų ritmui ir įvairiam išpildymui žymėti.

Japonų muzikos kultūra yra perimta iš kinų. Jų instrumen­tas „koto" panašus į kinų „še", „samisen"—į liutne, o "šakochači", pu­čiamas instrumentas iš bambuko, panašus į fleitą. Japonų muzikos isto­rija yra skirstoma į tris periodus. Pirmas periodas—pirmapradė muzi­kos kūryba, iš kurios yra iki šiol užsilikusių keletas kompozicijų. Iš jų senesniosios priskiriamos III amž. prieš Kristų. Antras periodas yra kinų muzikos įtakoje, kuri daugiausia pasireiškė VIII ir IX amžiuje.

Beveik nuo XIV amž, pradeda vyrauti religinė misterija, jungiama su vaidinimais ir muzika. XVII amž. įsteigtas pirmas liaudies teatras. Šito šimtmečio pabaigoje japonai pradeda nusikratyti kinų muzikos įtaka, ir XIX amž. pradžioj atsiranda jau daug tautinių japonų dainų, kurių dau­guma lyrinio pobūdžio. Šiomis meliodijomis dabar susiįdomavo visi ry­tiečių muzikos tyrinėtojai.

Japonų gaidų rašyba pritaikinta kiekvienam instrumentui atskirai. Bet ji nėra populiari. Ne tik liaudies dainas, bet ir didesnius muzikos veikalus daugiausia groja japonai iš klausos.

Senoji indų literatūra liudija, kad indai dainavimą visuomet laikydavo aukštoje pagarboje. Iš liaudies padavimų žinoma, kad „riši", privilegi­juoti dainininkai, turėdavo svarbią vietą visuomenės gyvenime, kiekvie­na indy kiltis turėdavo prie karaliaus savo dainininkų šeimą. Kiekviena toki dainininkų šeima brangindavo ir saugodavo ritualines giesmes ir per­duodavo jas iš kartos j kartą. Tik vėliau šitos giesmės buvo surinktos j vieną didelę himnų knygą, „Rigvedą". Bet ir iki šiol bramanai, lai­kydamiesi senų tradicijų, giesmių ir dainų mokosi iš klausos. Indų mu­zika europiečiui daug artimesnė, suprantamesnė, negu kiniečių.

Indų muzika dar charakteringa gamų gausumu. Muzikos praktikoje indai oktavą skirsto į 22 tonus, kurių kiekvienas gali būti pradedamuo­ju tonu naujai gamai.

Iš indų gamų gausumo galima spręsti, kad jų klausa daug jautres­nė, negu europiečių. Spėjama, kad indų gaidų rašyba yra labai sena. Pasaulietiškoje muzikoje tonai žymimi skiemenimis, o religinėje - skaitmeni­mis; ritmą žymi lankais ir tiesiomis linijomis.