Atmintis ir muziko technika

Atmintis yra apskritai bet kurio aukštesnio psichinio gyvenimo pagrindas. Jeigu jutimai tuojau užmirštami, kai tik išnyksta išorinis fizinis paerzinimas, tai susidaro tik mozaikinė, be sąryšio, psichinių būsenų eilė; jeigu negalime savo valia palaikyti sąmonėje (atsiminti) bent trumpą laiką iškilusių ar susidarytų vaizdų ir juos tarpusavyje surišti, tai joks kūrybinis psichinis darbas negalimas.

Ypatingai didelį vaidmenį atmintis turi muzikoje. Klausytojas čia negali kūrinio stebėti pagal savo norą, apsistodamas ties kuria vieta ir grįždamas, kaip tai galima, pavyzdžiui, žiūrint paveikslą; klausantis muzikos, estetinis objektas turi susidaryti stebėtojo sąmonėje iš trumpų, greitai kitas paskui kitą prabėgančių pajutimų. Nors jutimų nervai nutrūkus išoriniam fiziniam paerzinimui dar kurį trumpą laiką iš inercijos veikia ir įspūdis mechaniškai dar pasilieka trumpą laiką sąmonėje, vis dėlto, negalint nors neaiškiai atsiminti bent trumpos eilės ką tik girdėtų tonų, būtų girdima klausantis muzikos kūrinio tik eilė tonų, intervalų ir sąskambių, nesujungtų į melodijas, harmonijų kompleksus, į formingus muzikos kūrinius. Iš tokių klausantis muzikos gautų jutimų ir pajutimų klausytojas turėtų ir jausminių impresijų ir net nuotaikų, bet tai tebūtų žemesnės rūšies, vien sensualinis (jutimais) gėrėjimasis meno kūriniu, panašus į tą, kurį turėtume žiūrėdami paeiliui į įvairias spalvas, bet nematydami iš jų susidarančio paveikslo. Dar daugiau reiškia atmintis muziko išsilavinimui, muzikalumui. Anot Šumano muzikalus esi, jei naujoje kompozicijoje nujauti apytikriai, kas bus į priekį, jei pažįstamoje kompozicijoje iš atminties tai žinai. Tobulas muzikas turįs galėti kartą girdėtą, kad ir komplikuotą, orkestrinį veikalą vaizduotėje matyti parašytą lyg tikroje partitūroje. Bet šitas muzikalumas priklauso, aišku, nuo atminties pajėgumo.

Muzikui betgi svarbiausia tai, kad atminties veikimas ir jos išlavinimas turi lemiančios reikšmės jo technikai, ypač tai svarbu reprodukuojančiam muzikui, būtent, instrumentininkui labiausia reikalinga lengvas ir tikslus motorinės (judesių) atminties veikimas, o dirigentui — tonų atmintis.

Grynai fizinės kliūtys technikoje nedaug reiškia. Reikalingą pirštų išplėtimą, jėgą, judesių miklumą ir t.t. normalios konstrukcijos žmogui nesunku per trumpą laiką pasiekti. Kas sudaro sunkumus sudėtingesnėse vietose, kas apskritai kliudo tiksliai ir greitai groti, glūdi psichofizinėse funkcijose ir atminties veikime. Kai nesiseka kam sugroti koks pasažas ar šiaip kuri sudėtingesnė vieta, tai gali būti, be kitko, kad kai kurių ten reikalingų judesių jis apskritai dar negali greit ir tiksliai atlikti, ar tai dėl tam tikros grupės raumenų mažo išsivystymo (fizinė kliūtis), arba dėl inervacijos silpnumo, t. y. dėl to, kad valia ir nervai per silpnai valdo atitinkamus raumenis (psichofizinė kliūtis). Šitas kliūtis sistemingai lavinantis galima ne taip sunkiai nugalėti. Bet jeigu ir nesant šios rūšies kliūčių ir atskiriems judesiams nesudarant sunkumų, vis dėlto visas pasažas ar veikalas nesiseka tinkamu tempu ir techniškai tiksliai sugroti, tai priežasčių reikia ieškoti atminties veikime ir projekcijoje. Tada arba neatsimenama lengvai reikalingų judesių kompleksų, neturima jų vaizdų, jų nejaučiama; arba dėl silpnos motorinės atminties neatsimenama mechaniškai (motorinėmis asociacijomis) didesnių grupių judesių; arba apskritai lėtai susijungia įvairūs nervų centrai, valia per lėtai virsta veiksmu, per ilgai trunka, kol pamačius gaidų grupę susidaro sąmonėje tam tikrų judesių vaizdas ir kol judesiai atliekami (lėta projekcija). Projekcijos lengvumas yra įgimtinis dalykas. Kas jos neturi iš prigimimo, sunku tam pasidaryti virtuozu. Tokiam geriau mėginti savo galias kitose muzikos srityse. Betgi išlavinant atmintį, pasinaudojant kompleksine apercepcija, galima prigimties trūkumus bent iš dalies užpildyti.

Atmintį galima labai išlavinti. Tai įrodo tokie atminties milžinai, kaip didysis anglų oratorius Robertas Peel, kalvis Elihu Burrit, išmokęs 32 kalbas, pagarsėjęs archeologas Heinrichas Schliemann, kuris kasdien išmokdavo tam tikrą skaičių svetimų kalbų žodžių, kol išmoko 12 kalbų. Jie visi savo nuostabią atmintį įsigijo kasdien ją lavindami. Dabar linkstama manyti, kad ir senatvėje atmintis nusilpsta ne tiek dėl organizmo pasenėjimo, kiek dėl to, kad ji nebelavinama, kad nieku nauju nebesidomima.

Mechaninę motorinę atmintį mažiau galima veikti tiesiogiai per sąmonę, bet šiaip yra priemonių ir jos darbą pagreitinti ir ją tobulinti. Viena, čia daug padeda dažnesnis įsivaizdinimas daromų grojant judesių (grojimas vaizduotėje), grojimas atmintinai, koncentruojant dėmesį į judesius. Antra, reikia groti ritmiškai. Sunkiąsias vietas galima iš pradžių lavintis dalimis, bet reikia imti grupes, sudarančias kokį nors ritminį vienetą, ir reikia groti ritmiškai, su ritminiais akcentais, smagiai. Trečia, reikia lavinti motorinį jutimą, stengtis jausti savo raumenų darbą, didesniųjų judesių dydžius ir vietas erdvėje (pav., rankų šokimo tolumą fortepijono technikoje). Ketvirta, atmintį veikia nuotaika. Todėl svarbu dirbti su gera nuotaika, t. y.: lavinantis reikia groti muzikaliai, gražiai, pasirinkus patinkamą muziką, dirbti nepavargus, ramiam. Be to, įvairios atminties sritys viena kitą veikia. Todėl lavinant apskritai atmintį galima tobulinti ir mechaninę motorinę atmintį.

Akustinė, tonų atmintis lavinama pratinantis atsiminti girdėtą muziką, ją analizuoti, žiūrint į gaidas įsivaizdinti jų muziką ir ją atsiminti. Akustinę atmintį reikia taip pat jungti su motorine atmintimi, t. y., girdint arba įsivaizdinant muziką, reikia vaizdintis ir jos grojimą savo instrumentu. Gera akustinė atmintis ypač reikalinga dirigentui.

Vizualinė (regėjimo) atmintis turi muziko technikoje taip pat labai didelį vaidmenį. Turint sąmonėje optinį grojimo judesių vaizdą, dažnai nebe sunku ir tuos judesius atlikti, ir atvirkščiai negalint įsivaizdinti kurių judesių, negalima jų nei padaryti. Daugelis taip pat muzikos 

veikalus išmoksta atmintinai daugiausia vizuališkai: mato vaizduotėje instrumentą ir grojimo judesius arba parašytas gaidas. Be to, optinis gaidų atsiminimas daug reiškia vadinamam gaidų skaitymui: kuo daugiau atmintyje yra įvairių gaidų grupių vaizdų, tuo lengviau groti iš gaidų, nes tada vienu žvilgtelėjimu suvokiamos jau pažįstamos gaidų grupės ir atsimenami reikalingi judesiai.

Todėl lengviau gaidas skaito ir apskritai lengviau išmoksta tie, kurie yra ilgesnį laiką (iš mažens) groję, kurie yra daug ką groję ir peržiūrėję, t. y. tie, kas turi atmintyje daugiau vaizdų. Bet kas ne visai sąmoningai buvo įsigyta per ilgus metus, tą galima sąmoningai lavinant ir turtinant atmintį pasiekti ir per daug trumpesnį laiką. Juk galima kokį veikalą ir kažkiek laiko groti iš gaidų ir vis neatsiminti, o mokantis valingai ir sistemingai atmintinai galima tą patį veikalą per trumpą laiką visą išmokti atmintinai. Taigi, lavindamas atmintį, didindamas savo vaizdų lobyną, muzikas taip pat sutrumpina savo kelią į galimąjį tobulumą.

Su kalbėtais atminties tipais reikia jungti loginę atmintį ir sąmoningąsias asociacijas (apercepcijas). Išanalizavus kompoziciją, išdalius į formines dalis, palyginus jas, suradus panašumus ir kontrastus, taip pat vėl sujungus viską grupėmis, iš jų sudarius aukštesnius vienetus ir t.t. ligi paskutinio vieneto, viso veikalo, daug lengviau yra jį išmokti ir atsiminti. Apskritai, lavinant atmintį ir norint ką tvirtai išmokti atmintinai, reikia panaudoti visas atminties rūšis, tiek pavieniui, tiek ir jas jungiant. Viena kuria atminties rūšimi negalima ir pasikliauti. Pavyzdžiui, kad ir gerai mokamas veikalas mechaniškai atmintinai groti (rankos pačios randa), bet jeigu viešai grojant jaudinamasi, tai mechaninė motorinė atmintis gali tinkamai nebeveikti (rankos pradeda klysti). Atsimenant betgi gaidas ir to- nūs, galima tada tartum persijungti ir groti lyg iš gaidų, kol vėl pradeda gerai veikti motorinė-akustinė atmintis.

Atmintis ir netiesiogiai veikia muziko techniką ir apskritai padeda jam tobulėti. Lavinant atmintį, pratinantis atsiminti, vaizduotėje groti bet kuriose sąlygose, ne tik vienam esant, išmokstama geriau koncentruotis, auklėjama valia, o galint koncentruotis ir turint gerą atmintį, nebėra pavojaus viešai grojant pakrikti arba diriguojant pasimesti, ir muziko technika bei jo meninės intencijos gali tada nekliudomos pasireikšti. Tai visa kelia menininko savijautą, didina pasitikėjimą savo jėgomis ir tuo būdu teigiamai veikia visą jo asmenybę.

Atminties reikšmė muzikiniam auklėjimui tik iš dalies yra suprasta, ir todėl dar gerai neišnaudojamos atminties galios. Kai vienas muzikos pedagogas iš pat pradžių nuolat duoda savo mokiniams mokytis atmintinai (nors ir nepaaiškindamas, kaip reikia mokytis), kiti vėl į atminties lavinimą visai nekreipia dėmesio, palikdami tai įgimtoms mokinio jėgoms ir Dievo valiai, ir tik tada liepia atmintinai mokytis, kai reikia jau ką parengti viešai groti iš atminties.

Turint galvoje, ką atminties didumas, jos veikimo tobulumas ir lavinimas reiškia muzikui, turėtų būti muzikos mokinių atmintis iš pat pradžių sistemingai lavinama, o kiekvienas muzikas, ypač reprodukuojantis, kuris nori sparčiau žengti į priekį (kiekvienas tikras menininkas visada siekia didesnio tobulumo), turi tolydžio lavinti (ir sąmoningai) ir savo atmintį, turtindamas ją vis naujais vaizdais. Taip pat, turint galvoje atminties reikšmę muzikos klausytojui, bendrajam muzikalumui ir apskritai atminties vaidmenį psichiniame gyvenime, turėtų ir bendrojo mokslinimo mokyklose muzikos mokytojai daugiau atkreipti dėmesį į mokinių muzikinės atminties lavinimą.

Kad atmintis reikalui esant kiek galima tobulai veiktų, kad sektųsi ją tobulinti, reikia laikytis ir tam tikros atminties higienos. Pavyzdžiui, atminties veikimą trukdo alkoholis, stipri kava, nikotinas, todėl jų reikia vengti, ypač prieš savo koncertą. Taip pat reikia, kad viešai grojant ar diriguojant viduriai nebūtų užimti virškinimo darbu (bent kelios valandos turi būti praėjusios pavalgius). Šiaip jau atminties higiena remiasi bendra kūno ir dvasios higiena. Dirbant reikia per daug nenuvarginti atminties ir apskritai proto. Mokytis atmintinai reikia iš pradžių mažomis dalimis: kada aiškiai atsimenamas vienas motyvas arba vienas akordas, imti kitą, juos jungti ir t.t. Darbas turi keistis su poilsiu. Reikia turėti ir ištisų poilsio dienų. Atmintį mankštinti, vaizdintis gaidas, grojimą ir taip pat mokytis ką nors atmintinai gera yra vaikščiojant (jei galima, laisvame ore). Žingsnių ritmas gerai veikia psichinį darbą (dėmesys tada ritmiškai sustiprėja ir atsileidžia ir tuo būdu tikriau ir patvariau dirba ir taip pat teigiamai paveikia kitas psichines funkcijas). Bethovenas esąs beveik visas savo kompozicijas sukomponavęs vaikščiodamas. Ritmas, vienas pagrindinių muzikos (ir visos gyvybės) veiksnių, tuo būdu ateina į pagalbą ir muzikui jo darbuose ir jo pažangos kelyje.