Chorų ir jų giedojimo plėtra

1938 Nr. 2, Klemas Griauzdė

Griežtojo polifoninio stiliaus tobulėjimo laikotarpyje plėtėsi ir daugiabalsis chorų giedojimas. Pradžioje to stiliaus kūrinius giedoti pajėgdavo dar giesmininkai mėgėjai su geresniais balsais, nors ir tie giesmininkai būdavo pralavinti muzikoje, ypač pamokyti balsą valdyti. Vėliau jau tie mėgėjų chorai nebeįstengė eiti lygia greta su sparčiu polifonijos tobulėjimu. Prireikė tokių giesmininkų kadrų, kurie būtų specialiai paruošti muzikoje ir turėtų techniškai išlavintą balsą. Tokiu būdu griebtasi steigti giedojimo mokyklas. Palyginti trumpu laiku tokių specialių giedojimo mokyklų pristeigta beveik visose Europos didesnėse valstybėse. XIII-XIV a. giedojimas pasidarė meniškesnis, nes chorai, kapelos, jau buvo iš giesmininkų specialistų.

Žymesnis meninio giedojimo lopšys tuo metu buvo Nyderlandai, vėliau ir Italija. Nors ir kitose valstybėse, kaip antai Belgijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir kitur, giedojimas greit tobulėjo. Daugelis gabesnių tų mokyklų mokinių vėliau pasidarė mokytojai. Šitaip žydėjo griežtasis polifoninis stilius, kuris aukščiausią ištobulėjimo laipsnį pasiekė tarp XVI ir XVII amžiaus.

Griežtojo polifoninio stiliaus veikalų to meto atlikimui apibūdinti aiškių duomenų nėra. Galima tik susidaryti nuomonę iš užsilikusių veikalų, partitūrų. Jos aiškiai byloja, kad techninis ir meninis jų atlikimas turėjo būti gerai paruoštas. Tuo labiau, kad tie veikalai parašyti giedoti be instrumentų palydėjimo, t. y., acapella. Tatai leidžia aukštai vertinti ir giesmininkų sugebėjimus.

Kiek aukštai giedojimo mokymas stovėjo polifonijos žydėjimo metu, liudija ir užsilikusi pedagoginė, teorinė ir praktinė darbo medžiaga, nors jau ir vėlesnio laiko, be to, žymesnių giesmininkų virtuozų vardai, kurių daugumas buvo universalūs muzikai, kompozitoriai, turėję maestro vardą. Kalbant apie griežtojo stiliaus klestėjimą, tenka priminti vieną giesmininkų rūšį, pasižymėjusią dideliais vokaliniais sugebėjimais. Tie balso virtuozai buvo kastratai. Jie atsirado maždaug XV a. pradžioje. Kastrastų giesmininkų atsiradimo priežastis buvo krikščionių bažnyčios kanonai. Mat, liturginiuose giedojimuose moterims dalyvauti nebuvo leidžiama. Todėl mišriųjų balsų choruose dalyvavo sopranais ir altais berniukai, o tenorais ir bosais — suaugę vyrai.

Nebeįstengiant berniukų balsams atlikti sunkesnių bei sudėtingesnių polifoninių kūrinių, imta bręstančius berniukus giesmininkus kastruoti. Po tokios chirurginės operacijos (prieš mutacijos laiką) suaugę giesmininkai pasiekdavo pasakiško balsų virtuoziškumo bei spalvingumo. Dažnas jų, ypač sopranistai, galėdavo vienu atsikvėpimu išdainuoti chromatinę gamą per dvi oktavas į viršų ir atgal ir su kiekvienu pereinamuoju garso laipsniu padarydamas t r e 1 į. Tokio virtuoziškumo nepasiekė nė vienas iki mūsų laikų geriausias koloratūrinis sopranas.

Pirmasis kastratų choras pasirodė prie Šv. Petro bazilikos Romoje. Greitu laiku jie paplito ir kitose Europos valstybėse, ne tik prie vyskupijų katedrų, bet ir prie karalių rūmų. Daugely vietų kastratų kapelos išsilaikė net per du šimtmečius. O apie XVII a. pradžią ta žiauri priemonė įstatymais buvo uždrausta. Nors jų nemaža nusipelnyta giedojimo menui, vis tik žmoniškumo teisė reikalavo kastraciją panaikinti. Tiesa, ir panaikinus kastratų kapelas, užsiliko jų dvi, viena prie Popiežiaus bazilikos Romoje, o kita prie patriarchalinio sinodo soboro Maskvoje, net iki XIX a. pradžios.

Dideli kastratų vokaliniai sugebėjimai perėjo į virtuozišką giedojimą, net buvo mėginami ir soliniai pasirodymai religinėse dramose: misterijose, moralitetose, intermedijose ir pasijose, o kiek vėliau jau vodeviliuose, maskaraduose, kantatose ir t.t. Kartu su kastratų vokaliniais sugebėjimais pakilo chorinė literatūra.

Kaip su dideliu pasitenkinimu katalikų bažnyčia išugdė virtuoziškąjį giedojimą, taip vėliau juo teko nusivilti. Įsigalėjęs virtuoziškumas giedojime, kad ir polifoniniu stilium, jau peržengė maldingumo išraiškos ribas. Giedojimo technika tik išblaškydavo maldininkų susikaupimą, nes visas dėmesys būdavo nukreipiamas į kapelą. Tai ir privertė bažnyčios vadus imtis priemonių grąžinti bažnyčiai vėl lygų, ramų ir pilną maldingumo nuotaikos giedojimą.

Iš dalies ir toji aplinkybė privertė ne tik katalikų, bet ir provoslavų bažnyčią pakeisti kastratų kapelas, t. y. sopranistus ir altistus, į jaunamečius berniukus, o vėliau, jau apie XVII a. pabaigą, buvo įsileistos į bažnyčių giesmininkų chorus ir moterys.

Įsigalėjusi XVI a. Vokietijoje reformacija pakreipė giedojimą nauja linkme. Reformacijos skleidėjas Martinas Liuteris suprato muzikos galią ir įtaką žmonėms. Pritraukti didesniam naujos religijos pasekėjų skaičiui įvedė bendrą vienabalsį giedojimą. Jis chorinio giedojimo iš bažnyčios neišstūmė, bet jis liko lyg koncertinis.

Naujojo giedojimo reformos ėmėsi pats Liuteris, nes jis buvo ganėtinai muzikoje prasilavinęs. Žinoma, turėjo jis ir visą eilę talkininkų muzikų. Iš žymesniųjų buvo Johannas Walteris.

Reformatų giedojimo tikslas buvo: į bendrus giedojimus įtraukti visus bažnyčioje dalyvaujančius maldininkus. Polifoninis stilius tam buvo per painus. Reikėjo daug paprastesnio giedojimo būdo. Todėl kurta naujos giesmės su melodija viršutiniame balse, pritariant vargonais. Medžiaga giesmių melodijoms imta iš lengvesnių grigoriškųjų choralų ir žmonių dainų. Tokiu būdu ir buvo sudarytas reformatų choralas, kuris turėjo įtakos ir katalikų bažnyčios giedojimui. Nors katalikų bažnyčia jau iš anksčiau pageidavo paprastesnio ir prieinamesnio masėms giedojimo, bet pastaroji reforma sukėlė itin gyvą susirūpinimą perkelti koncertinį giedojimą iš bažnyčios į sceną, o bažnyčioje vartoti daug paprastesnį giedojimą.

Salia griežtojo polifoninio giedojimo stiliaus, nors ir nežymiai, vystėsi ir pasaulietiškas (dar vienabalsis) dainavimas ir žmonių dainos.

Nors žmonių dainos gavo pradžią gilioje senovėje, bet prieš tobulėjantį religinį giedojimą atsispirti neįstengė: nebuvo muzikališkai ryškios, be savitesnių bruožų. Jų gyvybę kiek palaikė klajokliai ir gatvių muzikantai, žonglieriai, kurie buvo pirmi pasaulietiški muzikantai profesionalai. Didesnę meninę vertę į žmonių dainas įnešė viduramžių riteriai, trubadūrai, minezingeriai ir menestreliai. Tie dainiai buvo kartu poetai, dainininkai ir kompozitoriai. Jie apdainuodavo moteris, meilę, laimę, garbę ir t.t. Plačioms žmonių masėms jų dainų temos buvo artimos. Labiau sugebantieji dainuodavo ir daugiabalsiškai. Kai kurios jų dainų melodijos skyrėsi nuo bažnytinių tonacijų ir mažoro ir minoro struktūra.

Tie dainiai keliautojai iš pradžių miestiečius, o paskui ir kaimiečius pastūmėjo prie kūrybos. Jų įtakoje pradėjo reikštis liaudies dainos, pačių žmonių kuriamos, kurių tekstai ir melodijos buvo artimos žmonių gyvenimui. Pats dainavimas kad ir buvo primityvus, bet jau mėginta taikyti pritarimą antru balsu.

Dar didesnis paskatinimas liaudies dainų kūrybai bei dainavimui buvo karalių, kunigaikščių bei kitų didikų dvaruose išlaikomos kapelos, kurios šalia religinių giedojimų praktikuodavo ir pasaulietišką dainavimą. Tų kapelų daugiabalsį dainavimą išgirdę valstiečiai, kad ir nevykusiai, pamėgdžiodavo. O Karolio Didžiojo kapela koncertuodavo ir viešai valstiečiams. Tą darė did. kun. Vosilijus Jonas ir kiti. Tokiu būdu atsirado daugiau progų platesnėms žmonių masėms auklėtis muzikos mene, ypač chorų dainavime.

Per dainius keliautojus, per reformatų choralą, iš dalies ir per žmonių dainas, šalia griežtojo polifoninio stiliaus plėtojosi harmoniniai pradai, iš kurių iškilo homofoninis stilius, kuris netrukus įsigalėjo tiek pasaulietiškoje, tiek ir bažnytinėje muzikoje.

Išvytas iš bažnyčių virtuoziškasai giedojimas rado sau tinkamą dirvą pasaulietiškoje muzikoje, tikriau — gimstančioje operoje, kur anksčiau minėti kastratai pasireiškė solo partijose, moterų vaidmenyse. Kastratai, kaip stiprūs vokalistai, pasireiškę religiniuose veikaluose, gimstančiai operai buvo pasisekimo laidas.

Atsiradus operai, kuri pirmiausia pasirodė Italijoje XVI a. pabaigoje, muzikos kūryba gavo naują kryptį. Pasitaikė ir techninių kliūčių: nevisai tiko kontrapunktinės formos bei polifoninis stilius, nei naujasis, homofoninis stilius. Vartotas virtuoziškąjam dainavimui instrumentinis palydėjimas akordų būdu taipgi buvo blankus. Todėl dramatiškai išraiškai su-stiprinti imtasi įvairių formų: panaudotas tonalinis deklamavimas, kuris virto rečitatyvu; iš jo perėjo į ilgesnę dainuojančią melodiją, virtusia arijozu, vėliau į ariją. Panaudota ir mažesni ansambliai: duetai, tercetai, kvartetai. Vėliau įtraukta ir chorai.

Operos atsiradimą nepalankiai sutiko dvasininkijos sluoksniai. Prieš operos įsigalėjimą ne tik Italijos, bet ir Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Rusijos, Ispanijos bei kitų Europos valstybių bažnyčių vadai varė propagandą, laikydami operą žalinga tikėjimui.

Su operos atsiradimu pasirodė ir harmoniniai nuostatai, kurie sukristalizavo mažoro ir minoro tonacijas ir pakėlė reikšmę orkestrinių instrumentų. O įkandin su operos augimu vystėsi ir naujas, vad. maišytas muzikos stilius, kurį sudarė sulieti polifoninis ir homofoninis stiliai. Maišyto stiliaus iškilimas yra itin reikšmingas todėl, kad jis atvėrė muzikos kūrybai naujų galimybių. Tiek vokalinei, tiek instrumentinei (solo, mažesniems bei didesniems ansambliams), religinei ir pasaulietiškai muzikai atnešė daug dvasinės išraiškos elementų. Taip pat ir opera, ir religiniai koncertai pasidarė prieinami platiems visuomenės sluoksniams, skatino žmonėse kūrybingumą ir veiklumą.

Visi tie įvykiai iki operos atsiradimo, vieni mažiau, kiti daugiau, rado atbalsį ir žmonių dainose bei daugiabalsiame chorų dainavime. Plačiuose liaudies sluoksniuose ėmė reikštis norai pamėgdžioti girdėtus giedojimus bei matytus spektaklius. Didesnėse apylinkėse pradėjo ruošti šventes su dainomis, šokiais, vaidinimais. Liaudies kūryba, ypač žmonių dainose, nemažai paplito, ir XIV a. pabaigoje, ypač Vokietijoje, liaudies dainavimas ir dainos pasiekė aukštą išsivystymo laipsnį. Pradžioje XV a. jau daugelis to meto kompozitorių liaudies dainų motyvus ima vartoti didesnių formų kūriniams.

Prasidėjus reikštis tautinėms tendencijoms, greitu laiku toji dvasia pasireiškė ir muzikos kūryboje. Tautinė muzika pradėjo kilti maždaug apie XVII a. pabaigą. Naujasis kūrybos veidas pasireiškė klasiškąja, romantiškąja, impresionistiškąja muzikos kryptimis.

Tokiu būdu, jeigu kastratai dainininkai iškėlė solinį dainavimą, kuris persimetė į teatrą, operą, tai reformacija su savo choralu ir ricieriai dainiai paskleidė muziką plačiose masėse. O homofoninio stiliaus įsigalėjimas paskatino ir liaudies dainų ir vėliau pasaulietiškų mėgėjų chorų plėtojimąsi, nors tie įvykiai, t. y. bendrai muzikos įsigalėjimas plačiosiose masėse, laikinai ir sustabdė aukštai pakilusio bažnytinio giedojimo ir chorų kultūros tolesnį kilimą. Tik įsivyravus muzikoje tautinėms tendencijoms, vėl pradėjo kilti chorų kultūrą, tik jau kitomis formomis. O XVIII a. pradžia tiek religinėje, tiek pasaulietiškoje muzikoje vėl atgaivino chorų veiklą, tik jau platesniu mastu. Šalia profesinių chorų atsirado tūkstančiai mėgėjų chorų prie įvairių muzikos įstaigų ir kultūrinių organizacijų.

Traviata