Lietuvių muzikų draugijos suvažiavimai ir naujoji veikla

1938 Nr. 2, Antanas Budriūnas

Ne kartą organizacinės ir idėjinės veiklos žingsniai iš šalies stebint atrodo nesuprantami ir nepateisinami. Tik arčiau susipažinus su visomis darbo sąlygomis, su siekimais ir kliūtimis užsibrėžtą planą vykdant, galima suprasti ir pateisinti kai kuriuos vingius to kelio, kuris veda į daugumos pageidaujamą tikslą.

Lietuvių Muzikų Draugijos ir jos pirmtakių organizacijų nariai yra išsiskirstę po visą Lietuvą ir tik protarpiais, kai turėdavo savo specialią spaudą, galėjo sekti muzikos gyvenimą centre ir turėjo kur pasiskųsti vietos negerovėmis arba pasidžiaugti laimėjimais. O šiaip periferijų veiklesnieji muzikos veikėjai, kurie sielojasi visos Lietuvos muzikos reikalais, tik suvažiavimuose pareikšdavo visus savo sumanymus, planus ir priekaištus centrui. Todėl suvažiavimai dažnai virsdavo diskusijų arena. Per trumpą laiką negalėdavo pakankamai išsiaiškinti ir įtikinti vieni kitų. Nors priimdavo visą eilę rezoliucijų, bet išsiskirstydavo kiekvienas su savo įsitikinimais, ir bendrieji chorvedžių reikalai judėdavo priekin nepastebimu žingsniu.

Lietuvai atgavus laisvę, begalė visokių skubių reikalų ir darbų jos vadovus privertė užmiršti tolimesnę ateitį arba bent ja mažiau rūpintis, kaip dabartimi. Pirmoje eilėje buvo susirūpinta medžiaginės kultūros kėlimu, o dvasinės kultūros ugdymas liko kai kuriose srityse apleistas arba buvo nesistemingai jo darbas dirbamas. Kartais betgi reikalauta tos dvasinės; kultūros pasireiškimų, pavyzdžiui, dainų šventėmis jubiliejiniais metais, opera ir kitomis formomis. Kauno ir Klaipėdos muzikos mokyklos pradžioje buvo paėmusios muzikų virtuozų rengimo kryptį, vėliau - kompozitorių, ir tik kai gyvenimas pareikalavo daugiau pedagogų, negu muzikantų ir dainininkų, buvo įvesti ir pedagoginiai dalykai.

Viso krašto muzikos kultūros ugdymo reikalų palikimas paskutinėje vietoje aiškiai atsiliepė trečiojoje dainų šventėje. Toje dainų šventėje buvo norėta parodyti Lietuvos chorų pažangą paimant į repertuarą kiek sudėtingesnių dainų, bet, kai daugumas chorų tebebuvo tokio pat pajėgumo, kaip pirmoje dainų šventėje, tai pažangos ir nebebuvo matyti. Prie tos dainų šventės nepasisekimo prisidėjo ir turinčių chorus organizacijų nesutarimas.

Centro muzikams, dirbusiems dainų šventės rengimo darbus, nepasisekimo priežastys buvo aiškesnės, bet provincijos chorvedžiams — mažiau suprantamos. Todėl visą kaltę suversdavo draugijos valdybai. O jie iš tikro turi moralinę teisę reikšti nepasitenkinimą dėl nepasisekimo tų darbų, kur jie nuoširdžiai prisidėjo, nesigailėdami nei laiko, nei išlaidų. Juk chorai ruošia dainų švenčių repertuarą ne pramogoms, ne savo garbei ir ne medžiaginiais išskaičiavimais, bet iš dainos pamėgimo, iš noro prisidėti prie viso krašto dainos kultūros kėlimo. Suprantamas jų nusivylimas, matant, kad liko tik vardas dainų šalies; kad daina užmirštama; kad inteligentai vengia choruose dalyvauti; kad, nors yra salių, repetuoti turi kartais prieangyje ; kad kūno kultūra daug daugiau vertinama ir proteguojama už dvasinę kultūrą ir t.t. Prieš tas negeroves išsiverždavo balsai ypač chorvedžių muzikų suvažiavimuose. Dalis Kauno muzikų, nenorėdami girdėti iš suvažiavusių įvairių nepasitenkinimų ir priekaištų, pradėjo vengti suvažiavimų ir iš viso šios darbo srities. Buvo renkama valdyba iš provincijoje gyvenančių muzikų, bet pasirodė, kad didesnis veikimas neįmanomas, kai valdybos narius skiria šimtai kilometrų. Taip keletą metų draugija tik vegetavo, keisdama įstatus ir pavadinimus, bet, neturėdama tikro valdžios pasitikėjimo ir negaudama medžiaginės paramos, negalėjo savo veiklos išplėsti.

Tik ėmus draugijai vadovauti didelės energijos muzikui N. Martinoniui ir į valdybą įėjus Kaune gyvenantiems jauniesiems muzikams, draugijos veikimas, atrodo, pataikė į savo vagą ir taip pat susilaukė iš valdžios moralinės ir medžiaginės paramos.

Šių metų draugijos metiniame narių suvažiavime iš dalyvavusių narių skaičiaus ir jų nuotaikos, iš svečių atsilankymo ir sveikinimų ir iš valdybos metinės darbų apyskaitos buvo matyti, kad draugija dinamiškai stiprėja ir daugiau patraukė į save kitų organizacijų ir įstaigų dėmesį ir simpatijas.

Naujoje draugijos veikloje galima įžiūrėti šiuos pagrindinius siekimus: a) sujungti į vieną organizaciją visus lietuvius muzikos veikėjus, b) kelti muzikos kultūrą visoje šalyje, c) gerinti savo narių medžiaginį ir teisinį būvį ir d) sistemingai ruošti dainų šventes.

Pirmojoje linkmėje jau pasiekta kai kurių laimėjimų: Šv. Cecilijos Draugija sudarė vargonininkų sekciją prie Lietuvių Muzikų Draugijos, mokytojų sekcija jau treti metai veikia, organizuojama chorų talka ir numatoma įsteigti kapelmeisterių, kompozitorių ir kitos sekcijos. Š. m. suvažiavime buvo pageidauta įsteigti ir kanklininkų sekciją.

Antrame punkte dar labai maža laimėjimų. Reikia būti dėkingiems Švietimo Ministerijai už medžiaginę paramą muzikos žurnalui, kuris prisidės prie kėlimo muzikos kultūros, ir Valstybės Radiofonui už pedagogines muzikos valandėles, kurias įdomiai veda muzikos mokytojų sekcija. Gal didesnį dainos pamėgimą masėse sužadins rajoninės dainų dienos su koncertais įvairiose Lietuvos vietose, o chorų pažangą skatins chorų varžybos dainų dienose. Be to, ruošiami kursai vargonininkams ir chorvedžiams leis pagilinti jiems savo specialybės žinias.

Draugija yra numačiusi didesniuose apskričių miestuose steigti žemesniąsias muzikos mokyklas. Tų mokyklų tikslas būtų duoti progų muzikos mėgėjams lavintis muzikoje ir paruošti aukštesnėms muzikos mokykloms kandidatų, nes iš stojančių į konservatoriją reikalauja jau kiek mokėti pasirinktu instrumentu groti. Todėl ir gabūs, bet neturėję progos, kur gauti muzikos mokslo pradžios, negali į konservatoriją patekti. Taip pat ir konservatorijoje galės sparčiau eiti muzikos mokslas, kada gaus žemesniosiose muzikos mokyklose paruoštus ir su išryškintais gabumais kandidatus. Be to, tos mokyklos paruoštų chorvedžių ir vargonininkų mažesnėms parapijoms.

Nauja kryptis paimta ruošiant dainų šventes. Anksčiau buvo ruošiamos dainų šventės skubomis. Nors ir pirmiau iš anksto numatydavo dainų šventėms datas, bet kol lėšų tam reikalui neturėdavo, negalėdavo ką nors konkretaus nuveikti. Visas pasiruošimas tekdavo atlikti per keletą mėnesių. Dabar jau atsisakyta nuo tokio skubomis ruošimo visos Lietu-vos dainų šventės. Ji bus už penkerių metų, o repertuaro dainų jau trečia serija išspausdinta. Laiko dainoms išmokti yra užtektinai, tik dalis chorų dar nepribrendę sunkesnėms dainoms. Bet tie chorai pribręs tik tada, kai bus iš viso Lietuvoje aukštesnis muzikos kultūros lygis. Lietuvių Muzikų Draugija to siekia. Jeigu jai pavyks numatytus planus įvykdyti, tai vėl gal galėsime atgauti prarastą dainų šalies vardą.

Suvažiavimuose nemažai nusiskundžiama dėl dabartinio būvio, daug pateikiama gražių minčių naujiems darbams, bet galutinai visus planus sudaryti ir veikti paliekama keliems valdybos žmonėms, kurie taip pat, kaip ir kiti, yra užimti savo tiesioginėmis pareigomis ir tų pateiktų minčių gali tik dalelę įvykdyti. Norint, kad mūsų muzikos kultūra sparčiau kiltų, reikia ne tik per suvažiavimus, bet ir nuolat bendrauti. Dabar, kada turime savo žurnalą, per jį galėsime dažniau pasidalyti savo mintimis, laimėjimais ir darbų sunkumais. O kiti suvažiavimai turi virsti šventėmis ir energijos šaltiniu naujiems muzikos barams varyti. 

Traviata