Muzikos mokymo keliai ir vingiai Pedagoginės pastabos

Yra gerai visiems žinoma, kad pedagoginiame darbe svarbu prisilaikyti gerų metodų ir nusistovėjusios darbo sistemos. Šie du dalykai vienas kitam padeda, vienas kitą papildo. Kartais labai geri metodai be tikros darbo sistemos, be tam tikro nuoseklumo neduoda gerų darbo vaisių. Tiesa, bendrojo lavinimo dalykuose mažiau yra laisvumo, ir noromis nenoromis mokytojas turi prisilaikyti nustatytos tvarkos, palaipsniui eiti nuo vieno dalyko prie kito. Tačiau muzikalinio auklėjimo srityje daug laisviau galima pasielgti. Kad ir paimsime pačią prieinamiausią ir populiariausią mūsų tautinės muzikos sritį, mūsų chorus. Čia turim galvoje visus mūsų chorus: bažnytinius, mokyklų, įvairių organizacijų ir t.t. Reikia tiesą pripažinti, kad per keletą paskutiniųjų metų mūsų chorai yra toli pažengę, tačiau bendras mūsų chorų lygis dar nėra kiek reikia aukštas. Dažnai girdime chorus, turinčius didelių užsimojimų, labai daug gerų norų, bet jų meninis subrendimas dažnai būna labai silpnas ir nerodąs jokios meninės pažangos. Yra chorų, kurie moka labai didelį ir sudėtingą repertuarą, stengiasi nustebinti klausytojus įvairiais, ne visuomet pritinkančiais ir muzikališkai pagrįstais efektais, tačiau rezultate įspūdis būna ne koks. Ir dažnai chorų dalyviai ir patys chorų vadovai negali susivokti, kame priežastis nepasisekimo. Rodos, tiek ir tiek darbo padėta, tiek vargta, o klausytojai nesuprato tų pastangų ir gerų norų ir tinkamai neįvertino. Pradedama kaltinti publiką nesupratimu tikrai „meniškų" dalykų, naujoviškos interpretacijos ir daug ko kito. Reikia tiesą pasakyti, kad dažnai taip būna, tačiau tikroji priežastis ne čia. Tikroji priežastis dažnai lydinčių nepasisekimų glūdi stokoje metodinių žinių ir pasiruošimo tikrai meniniam choro vadovavimui. Dar daugiau, tai trūkumas darbo sistemos ir plano. Choro dainavime irgi turi būti sistemingas, palaipsninis brendimas. Choras, kuris tik pakenčiamai gali sudainuoti lengvai harmonizuotas liaudies dainas, negali imtis dainuoti sudėtingesnių kompozicijų. Jei būtų į tai atsižvelgiama ir palaipsniui nuo lengvesnių dainų ir kompozicijų einama prie sunkesnių, netektų tiek daug vargti nei atlikėjams, nei klausytojams. Daug maloniau yra klausyti gražiai atliktą „Jaunimo giesmę" J. Naujalio, negu blogai dainuojamą dainą „Užmigo žemė" Č. Sasnausko. O ką bekalbėti apie kitų mūsų kompozitorių sudėtingesnius dalykus. Kartais tiesiog gaila darosi, kai matai ir girdi, su kokiu vargu yra iškalta ta ar kita sunki daina, tačiau tik iškalta, o malonumo klausytojams jokio. Nes kada išpildytojo pastangos nustelbia meninę pusę, tada ne tik ne malonu, bet net sunku klausyti. Taigi, kiekvienas choro dirigentas turi imtis tik dalykus sulig savo jėgomis, o paruošimas jų turi pasiekti aukščiausio meninio laipsnio esamomis sąlygomis, tada progresas ir pasisekimas bus laiduoti.

Dabar pažvelkime į mūsų bendrojo lavinimo mokyklas, kaip ten yra dėstomos muzikos pamokos.

Šioje muzikos srityje, rodos, kiekvienas mokytojas dirba taip, kaip jis supranta. Mes dar neturime nusistovėjusių metodų, kurie būtų pripažinti geriausiais ir nepamainomais. Muzikos metodikos literatūros dar labai maža ką turime lietuvių kalba. Prieš porą metų suruoštuose Švietimo Ministerijos gimnazijų dainavimo mokytojams kursuose Klaipėdoje iš metodinių paskaitų, referatų ir bendrų pasikalbėjimų daug kas paaiškėjo ir gal šiek tiek susivienodino. Tačiau tuose pačiuose kursuose paaiškėjo, kad vieni mokytojai kreipia daugiau dėmesio teoriniams dalykams, kiti vokaliniams. Dažnai pasitaiko visai negeistinų nukrypimų. Ne kartą teko susidurti su mokytojais „teoretikais", kurie stengėsi visas teorines žinias, su visomis smulkmenomis, pateikti savo mokiniams. Visa muzikos teorija būna perrašyta į mokinių sąsiuvinius, nesigilinant, ar mokiniai suprato, ar ne. Ir pagaliau pasirodo, kad užrašai platūs ir dideli, o mokinių žinios siauros ir mažos. Jų dėstoma muzikos teorija nedaug ko bendro turi su praktikos darbais. Natos mokomos, ritmas irgi, gamos taipogi, o praktikoje ir visai nesudėtingos melodijos jų mokiniai nepadainuos a prima vista. Kodėl? Todėl, kad teorija nerišama su praktika. Kai mūsų gimnazijų abiturientai ateina į universiteto chorą, į pedagoginį institutą, ar į specialias muzikos auklėjimo įstaigas, tai tenka jiems viską iš naujo pradėti. Kaip matyti, ir čia trūksta planingo darbo, sistemos. Geriausia yra, nenukrypstant į kraštutinumą, visas teikiamas teorines žinias stengtis įgyvendinti ir praktikoje, stengtis padaryti muzikos teorijos painų dalyką aiškesnį, suprantamesnį ir prieinamesnį. Kas mus atrodo labai paprasta, tai negrojantiems jokiu muzikos instrumentu yra labai sunku, o tokių yra daugiausia. Kad bendras muzikalinio auklėjimo lygis būtų tinkamai aukštas, reikia stengtis patiems mokytojams, kad muzikos teorija būtų teikiama prieinamiausiu ir paprasčiau siu būdu. Žinau vieną muziką, teoretiką, kuris visokiais būdais stengėsi savo mokinius įbauginti įvairiomis muzikos teorijos prašmatnybėmis, kad tik parodytų savo didelį išsimokslinimą, tačiau rezultatai būna tokie, kad viskas virsta didžiausiu chaosu. Tai yra geriausias pavyzdys, kaip nereikia mokyti. Tiesa, mokyklos turi nustatytą programą, ir ją reikia išeiti, bet neužtenka programą tik išeiti, svarbu, kad išeinamas dalykas būtų suprastas ir išmoktas. Tik nuodugniai ir sistemingai teoriją su praktika eidami mūsų mokytojai pasieks tų muzikos skleidimo vaisių, kurių tikimės sulaukti iš mūsų bendrojo lavinimo mokyklų.

Negalima pasakyti, kad dėl mokymo specialiose muzikos mokyklose ar privatiems muzikos mokytojams dėl metodų ar darbo sistemos nieko negalima būtų pastebėti. Paimkime fortepijono grojimą, kurio technika dabar yra pasiekusi labai aukštą laipsnį ir išsišakojusi į daug įvairių savo metodais ir principais šakų. Vis dėl to jis savo šaknimis remiasi į J. S. Bacho ir ypač į jo sūnaus Philippo Emanuelio Bacho mokyklą. Per Beethoveną, Czerny, Clementį šios mokyklos principai pasiekė ir mūsų laikus, nors šios mokyklos du pasekėjai, Clementi ir Czerny, nuėjo kiekvienas sava kryptimi. Nenoriu čia narplioti pianistinės raidos, užteks to, kad mes žinome, jog dabar yra gana daug ir įvairių fortepijono grojimo metodų, bet kad visi šie metodai siekia tik aukščiausio laipsnio virtuoziškumo ir absoliutaus švarumo. Be šių dviejų dalykų prasimušti į pasaulinių pianistų tarpą dabar neįmanoma.

Fortepijoninės muzikos mokymo srityje irgi ne visuomet galima sutikti su tuo, kaip kartais veda mūsų mokytojai savo mokinius prie tikslo. Čia irgi dažnai pasireiškia tas nesistemingumas. Mokytojai nori demonstruoti savo nesubrendusiuosius mokinius gana sunkiais techniškai ir muzikališkai dalykais. Jei dalykas per sunkus, nesubrendusiai technikai sunkiai nugalimas, tada daug vargsta ir mokytojas ir mokinys, o dažnai po kelių savaičių sunkaus darbo tenka jį mesti ir imtis kito dalyko. Jei ir kitas panašus pasirodys ar pasitaikys dar kokia kita priežastis, tai gali praeiti pusė metų ir mokinys nieko nebus išmokęs. Kartais būna, kad mokytojai labai daug dalykų vienai pamokai užduoda. Mokinys į pamoką atvelka visą savo biblioteką : Hanono pratimus, gamas, etiudus, sonatas ir dar kokį dalyką. Atrodo, kad dirba daug, groja daug, bet paprašyk ką nors pagroti, tai nesuras tokio dalykėlio, kuris galėtų bent kiek tinkamai atestuoti tikrąjį mokinio subrendimą. Dažnai tenka pastebėti mokytojus, turinčius palinkimą demonstruoti savo mokinių pažangą dviem fortepijonais, atliekant koncertą ar tam panašų dalyką. Tokiais atvejais antras fortepijonas pavaduoja orkestrą, bet neretai būna, kad užtušuoja mokinį, o jei mokinys bent kiek suklydo, ar užsimiršo, mokytojas eina į pagalbą ir, žinoma, vienas atlieka už abu. Nenoriu sakyti, kad nereikalinga vietoj orkestro groti dviem fortepijonais, bet vis dėlto tikrą pianistinį sugebėjimą ir mokinio pažangumą galima geriau parodyti Beethoveno sonata, Chopino balada ir t. p. Neužtenka iš pianisto taip vadinamos „sunkiosios artilerijos" - oktavų, sunkių akordų technikos; malonu girdėti virtuozą narstant pirštų technikos briliantinius karolius. To galima bus pasiekti (žinoma, tik turintiems tikrus pianistinius gabumus) tada, kai nuo pačios pirmosios pamokos bus siekiama tikro pianistiško grojimo. Nes muzikoje nesvarbu, ką ir kiek groti, bet svarbiausia, kaip groti.

Tą pat galima pasakyti ir apie smuikininkus. Esu porą kartų girdėjęs tikrai iškankintus dalykus. Tai buvo ir mokinys iškankintas, ir muzika, ir pagaliau publika kankinosi klausydama. Vieną kartą tai buvo grojant Bethoveno koncertą smuikui, antrą kartą - Saint-Saėnso „Rondo Capriccioso". Jei smuiko mokytojas nuo pat pradžios nesistengs pats kartu smuiku grodamas ar fortepijonu pritardamas sustiprinti grynumą intonacijos, tai mokinys gali ilgai klaidžioti, kol suras tikrąjį kelią, ir pagaliau jis gali priprasti glisando būdu ieškoti tikrųjų tonų. Smuiką mokant, ypač iš pat pradžios, labai nedaug gali padėti mokytojo įvairūs paaiškinimai žodžiais; geriausia yra rankos, instrumentas: tai mokinys ir mato, ir seka klausą. Ne visuomet pasiekiama tikslo, jei mokytojas daug kalba, įsigilindamas net į painius filosofinius klausimus, rišdamas juos su muzikalinėmis mintimis. Tai gražus ir kilnus dalykas, bet jeigu jis nustelbia patį muzikos mokymo dalyką, tai gali virsti nereikalingu balastu ir ne tik neatneš naudos, bet bus žalingas. Negerai elgiasi ir tokie mokytojai, kurie greitai karščiuojasi: neparuošta mokinio pamoka ar neteisingai suprastas ritmas sukelia audrą, vietoj to, kad būtų išnaudotas skirtas laikas ir kad būtų padėta mokiniui suprasti, o kartais ir išmokti. Reikia pakeisti toną, reikia mokėti pareikalauti, bet reikia mokėti ir padėti ir parodyti, kaip reikia dirbti. Siekiant tikros pažangos visose mūsų gyvenimo kultūrinėse srityse, mes, muzikos veikėjai, muzikai auklėtojai, turime su dideliu nuoširdumu ir pamėgimu dirbti mums skirtąjį darbą, nesiekdami tuščios garbės ir neužtarnautų laurų (mūsų kolegų tarpe yra ir tas pastebima), o dirbdami su tikru sąžiningu atsidėjimu galėsime daug ko pasiekti. Kiekvienas menas vertinamas ne pagal didumą, bet pagal tikrąją meniškąją vertę. Tik dirbdami ant tvirtų meninių pamatų, galėsime susilaukti didelių meninių vertybių. Svarbu, kad visa mūsų tauta suprastų tikrąją muzikos meno vertę, jį pamiltų ir jaustų reikalingu savo sieloms maistu. Nes muzikos menas yra tas nežemiškas laidas, kuris jungia mus su Aukščiausiuoju mūsų Kūrėju. Muzikos skleidimo darbas yra kilniausias darbas, dėl to jis turi būti kilniai ir su pamėgimu atliekamas.