Apie prasmingą pusės šimtmečio kelią

Lietuvos muzikų rėmimo fondas, vykdydamas svarbias visuomenės meninės kultūros ugdymo ir skleidimo programas, stengiasi įamžinti žymių kultūros žmonių, institucijų kūrybos patirtį, reikšmingą visos tautos dvasinei kultūrai. Fondas jau paskelbė keletą tokio pobūdžio knygų.Tai „Maestro“ (apie iškilius Lietuvos dirigentus – Joną Aleksą, Juozą Domarką, Gintarą Rinkevičių, Saulių Sondeckį ir Algį Žiūraitį), V.,1994, “Esi graži ir nuostabi...” (dainininkės Beatričės Grincevičiūtės artimųjų laiškai ir atsiminimai), V.,1998, „Romualdas Sikorskis. Jis ir apie jį“, V., 2001, „Variacijos viena tema“ (pianistas, kultūros puoselėtojas Dainius Trinkūnas),  V., 2003, „1991-2004 metų muzikos atlikėjai, tarptautinių konkursų laureatai ir jų pedagogai“, V., 2006. O knyga, apie kurią bus kalbama šiame straipsnyje, turi tokią savo pradžią: 2000 m. Lietuvos muzikų rėmimo fondas paskelbė Onos Mikulskienės dienoraščius apie „Čiurlionio“ ansamblį, veikusį Lietuvoje ir išeivijoje 1940-1949 m. Knygą spaudai parengė muzikologas Vaclovas Juodpusis. Kaip šio leidinio tąsą 2005 m. fondas išleido irgi Vaclovo Juodpusio dienoraščio forma parengtą visą ansamblio veiklos istoriją “Čiurlionio ansamblis 1949-1991. Onos Mikulskienės dienoraštis“. Knygos autorius, jau daugelį metų tyrinėjantis išeivijos muzikinę kultūrą, kelis metus praleido Nacionaliniame archyve ir, daug metų bendraudamas su p. Ona Mikulskiene, susipažino su jos ir jos vyro, ansamblio įkūrėjo, net 43 m. vadovavusio šiam kolektyvui, Alfonso Mikulskio asmeniniu archyvu. Paties tyrinėjimo objekto pasirinkimas labai reikšmingas Lietuvos kultūrai, kuri, atgavusi Nepriklausomybę, turtėja, iš emigracijos grįžtant kultūriniam palikimui. Knygos autoriaus nuomone tai, kad „Čiurlionio“ ansamblis neliko vien tik romantiška legenda, yra didelis Onos Mikulskienės nuopelnas, “kuri, tarsi žinodama, nujausdama, ko prireiks ateityje, viską fiksavo, rinko, kaupė koncertų programas, afišas ir spaudos atsiliepimus, nuotraukas. Visa tai savo vietą surado didžiuliuose albumuose, kurie O. Mikulskienės rūpesčiu pasiekė Vilnių ir sugulė Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklose” (“Čiurlionio ansamblis 1949-1991. Onos Mikulskienės dienoraštis“, p. 9).

Kiekvienas, kuris paskaitys šį leidinį, pajus, kad šio lietuvių tautinio meno ansamblio, įkurto 1940 m. sausio 15 d. Vilniuje, įvairi veikla neapsiribojo vien tik pramoginiais, proginiais renginiais, ypač Amerikoje.

Turiningoje knygoje-dienoraštyje apie „Čiurlionio” tautinio meno ansamblį mėginama aptarti tik reiškinio ir knygos socialinę, kultūrinę svarbą. Ansamblio profesinio lygio problemos, koncertų programų ir jų realizavimo muzikiniai aspektai priklausytų muzikologams, kurie, tikėsime, dar pateiks savo vertinimą.

Taigi, ansamblis susikūrė Lietuvoje ir pagal galimybes veikė okupacijų metais, bet tragiško likimo baimė privertė ansambliečius pasitraukti į Vakarus. Ten, nepaisant sunkių karo pabaigos sąlygų ir pasibaigus karui jie susitelkė ir koncertavo. Knyga prasideda įrašu dienoraštyje, kad 65  ansambliečiai, išplaukę iš Bremeno 1949 m., birželio 7 d. pasiekė Niujorką. Čia jų laukė tautiečiai. Kiekvienas gavo po 5 dolerius ir garantuotą dviejų mėnesių globą lietuvių šeimose Klyvlende... Šiame mieste lietuviai gyveno nuo 1871 m., pokario metais ten radosi gana gausi lietuviška bendruomenė.

 Dienoraštyje įrašomi nauji ansamblio tarybos nariai JAV – pirmininkas Juozas Stempužis, vicepirmininkas Kęstutis P. Šukys, sekretorius Jaunutis P. Nasvytis, iždininkė Aniceta Giedraitienė, narys Vytautas Laurinaitis ir, žinoma, ansamblio vadovai Alfonsas Mikulskis, Ona Mikulskienė. Šie žmonės, o ir daugelis kitų, ilgus metus sudarys nenuilstamai darbščią kultūrininkų komandą emigracijoje.

 Įvairiai, dažniausiai labai sunkiai, įsikūrę ansambliečiai, pasitelkę vietinį jaunimą, iš karto ėmė repetuoti ir pirmuosius koncertus Klyvlende surengė jau 1949 m. rugsėjo ir spalio mėn. Šventiškas ir įspūdingas, pasak atsiliepimų, koncertas įvyksta 1950 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės dienos minėjimo metu. Per trumpą laiką ansamblis tampa dažnu svečiu lietuvių kolonijose JAV, planuoja ir aplanko tėvynainius Kanadoje.Tuo metu gausi lietuviška spauda sumirga antraštėmis: “Lietuvybė Amerikoje gyva”, “Amerikiečiai domisi čiurlioniečių koncertais”, “Debiutas Amerikoje pasisekė”...

Ypatingu įvykiu ansamblio veiklos pradžioje tampa galimybė surengti koncertą Niujorke. 1950 m. spalio 1 d. garsioje Carnegie Hall įvyksta ansamblio koncertas. Knygoje pateikiamuose dokumentuose užfiksuota, kad kelis tūkstančius klausytojų talpinanti salė buvo perpildyta, kiekvienas pasirodymas palydėtas gausiais aplodismentais, o spauda negailėjo puikių vertinimų, rašė netgi profesionalūs amerikiečių muzikai. Dienoraštyje cituojamas straipsnis iš “New York Herald Tribune”: ”Čiurlionio“ ansamblis yra turtingas balsais, darniai skambanti choro grupė. Jų uždavinys – pajusti ir perteikti natūralią sodietišką dvasią... „Čiurlionio“ ansamblis dainuoja tik tautines dainas, bet tai daro puikiai” (ten pat, p.6). Lietuviškoje to meto spaudoje pasigirdo  džiaugsmo ir nostalgijos kupini žodžiai: ”Ir išvydome tą Lietuvą, kurios savo širdyje ilgimės, o atitrūkę nuo savo staklių ir darbo varstotų, garantuojančių mums pragyvenimą, porą valandų paalsavome tikra lietuviška atmosfera, kurią mums suteikė tokie patys vargo broliai, kaip ir mes!”. “Dirva” džiūgav ”Nuo Vilniaus miesto teatro – ligi New Yorko Carnegie Hall!” “...Ir štai lietuviškas genijus yra gyvas, apšviestas didžiųjų estradų šviesa, o savo audringoj tremties kūrybos kovoj jis tebedainuoja mums ir svetimiesiems apie mylimą Lietuvą” (p. 85). O tais pačiais metais įvykęs koncertas Kanadoje, Toronte “Draugo” laikraštyje apibūdintas taip: “Jie mums atvežė dalelę Lietuvos”. Tame straipsnyje Pranas Alšėnas rašė: ”Gyvendami toli nuo tėvynės, norime gyventi gražiaisiais jos prisiminimais. Deja, ne visuomet tai sekasi. Dažnai juk norisi nostalgija alpstančiam lietuviui nors sapne išgirsti motinos lopšinę, piemenėlių raliavimą, įsijausti į sesutės nuotaikas, jai rūtas besėjant, išgirsti tylaus Nemunėlio bangavimą, pasigėrėti senovės vaidilų kanklių garsais, palaukėj išvysti saulutės tekėjimą, išgirsti mūsų sodžiaus kalvio dūžius į priekalą arba pasigėrėti besibadančiais pievoje oželiais, beplasnojančiomis blezdingėlėmis, žaidžiančiais žiogeliais,besiraitančiu lenciūgėliu, besisukančiu malūnėliu ir t.t....

O tuos mūsų trokštamus vaizdus, tuos gražiuosius mūsų Tėviškės prisiminimus teatvežė mums „Čiurlionio“ ansamblis. Antrą kartą į Torontą jie mums atvežė dalelę Lietuvos...” Galbūt šiuolaikiniam skaitytojui, gimusiam ir gyvenančiam Lietuvoje ir turinčiam gyvenimo vietos pasirinkimo laisvę, džiaugsmas, pamačius ir išgirdus lietuvišką dainą, šokį, kankles, skudučius ir jaunus, tautiniais rūbais pasipuošusius ansambliečius, pasirodys perdėtas, bet to meto emigrantams, atskirtiems nuo tėvynės beveik be vilties ją vėl išvysti, tai buvo nuoširdžios džiaugsmo akimirkos. Knygoje cituojami atsiliepimai apie įspūdingą ansamblio pasirodymą Vašingtone 1953 m. birželio 30 d. Vašingtono simfoniniam orkestrui dirigavo Jeronimas Kačinskas, o ansamblis pasirodė su lietuviška programa. Laikraštis “Dirva” rašė: „Tai buvo iškilmingiausia Amerikos ir Lietuvos santarvės manifestacija” (p. 178).

Visas šeštas, septintas ir aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmečiai buvo prasmingų darbų metas ir ansamblio vadovams, ir nariams. Ansamblis išaugo kiekybiškai, atėjo daug jaunų atlikėjų, kurių parengimu teko rūpintis vadovams. O. Mikulskienė įkūrė kanklininkių mokyklą, rūpinosi instrumentais ir jų kokybe, ieškojo ir rado patalpas repeticijoms ir bendruomenės kultūrinėms reikmėms. 1958 m. ansamblis įsigijo namus Klyvlende, kuriais naudojosi bendruomenė. Labai išplito gastrolių mastai. Koncertavo daugelyje JAV miestų, dažnai pasiekdavo Kanados lietuvius, o 1970 m. surengė gastroles į Pietų Ameriką. Čia, Venesueloje, Kolumbijoje sulaukė ne tik lietuvių, bet ir vietinių gyventojų dėmesio. Ansamblio koncertai buvo transliuojami per lietuviškas radijo programas.

„Čiurlionio“ ansamblio koncertai lydėjo visas Lietuvos valstybines šventes, švenčiamas svetur: Vasario 16, Kariuomenės dieną lapkričio 22, prisimenant skaudžias okupacijos, tremties, sukilimo datas. Dažnai jis dalyvaudavo lietuviškose parapijose pamaldų metu. Atnaujintomis programomis buvo atšvęsti ansamblio jubiliejai: 10-ais, 20-asis, 30-asis, 40-asis... Beje, kolektyvas rinkosi ir koncertinėse programose atlikdavo tik lietuvių liaudies muziką. Šiame kontekste skambėjo J. Švedo, J. Žilevičiaus, S. Šimkaus harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, instrumentiniai kūriniai, šokiai. Proginius kūrinius pamaldoms dažnai kūrė pats ansamblio vadovas Alfonsas Mikulskis. Iš knygos puslapių žvelgia jauni ansamblio dalyviai, gausus choras, visais lietuviškais instrumentais grojantis orkestras, daug šokėjų porų ir pilnos klausytojų salės. Tai patvirtina net 146 nuotraukos.

 Knygos autentiškumą, o ypač ansamblio veiklos prasmingumą patvirtina gausūs įrašai Aukso knygoje, kuri pradėta pildyti nuo 1945 m. Knygoje padėkos, paskatinimo įrašus palieka įžymūs Lietuvos politikai, dvasininkai, kultūros veikėjai, rėmėjai. Jų žodžius galime perskaityti ir faksimilėse, kurių yra net 133.

 Dienoraščio puslapiai byloja ir apie problemas, apie nelengvą ansambliečių dalią, teikiant džiaugsmą toli nuo tėvynės atsidūrusiems žmonėms. Užrašyti tokie ansamblio vadovo A. Mikulskio žodžiai: ”Prie fabriko mašinų turime išstovėti nuo 8 iki 10 valandų, o asmens gyvenimui bei kūrybiniam darbui lieka tik laiko nuotrupos. Tačiau ir šiomis nepalankiomis sąlygomis mes įstengiame tesėti tą misiją, kurią prieš dešimtį metų esame pradėję amžinajame Gedimino mieste Vilniuje. „Čiurlionio“ sambūris savo kūrybinę vėliavą pirmą kartą iškėlė Gedimino kalno papėdėje, ją garbingai nešė per griūvančią ir degančią Vakarų Vokietiją, nebodamas ano meto pavojų ir sunkių gyvenimo sąlygų. Dabar tą vėliavą nešam per Šiaurės Amerikos žemyną” (p. 123). Knygoje skelbiamuose straipsniuose, sveikinimuose, linkėjimuose labai ryškus vienas kultūrinės veiklos emigracijoje motyvų – “..kultūriniu darbu galime geriausiai prisidėti prie mūsų pavergtos Tėvynės išlaisvinimo” (p. 144). 1973 m. “Dirvoje” žinomas išeivijos veikėjas Vytautas Alantas bene spalvingiausiai šią misiją yra apibūdinęs: ”Čiurlionio“ ansamblis turi savo stilių, formą, sakyčiau, savo individualybę. Jis nepanašus į jokį kitą ansamblį. Jis žino, ko siekia. Puoselėdamas lietuvišką dainą, muziką, šokį jis suteikia mums estetinį pasigerėjimą ir nuteikia mus psichologiškai, sukeldamas tautinius išgyvenimus. Toks ir yra bet kokio spektaklio tikslas  – estetinis ir, sakyčiau, ideologinis. Menas visų pirma yra pramoga, žaismas, bet ne tuščias, o prasmingas žaismas. „Čiurlionio“ ansamblis, teikdamas mums pramogą, kartu giliai paliečia ir mūsų lietuviškąjį “aš”. [...] mes visi su dėkingumu jaučiame, kad jo kūrybinis lobis, supiltas į lietuvišką aruodą, yra didžiulis ir nebeišbraukiamas iš mūsų kultūros istorijos puslapių” (p. 519)

Ansambliui 1965 m. švenčiant “sidabrinį” jubiliejų, atsiliepė daug žymių žmonių. Labai dėmesingas buvo Lietuvos muzikų emigracijoje “patriarchas”, muzikologijos muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas JAV, prof. Juozas Žilevičius. Jis minima proga įrašė: ”Gražiabalsiai čiurlioniečiai, lietuvybės ištroškusių sielų gaivintojai! Jūsų dainų garsai šildo sielas ir Tėvynę mylėti šaukia! Taip dainuokite ir toliau – lietuvybė nežus! Visada su Jumis – Jūsų J. Žilevičius”.

 Tais pačiais metais Aukso knygoje įrašą paliko ir VLIK’o pirmininkas Vaclovas Sidzikauskas: ”Čiurlionio“ ansamblį, švenčiantį 25 metų jubiliejų, skambia lietuviška daina gražiai praskaidrinusį niūrią New Yorko pašvaistę, nuoširdžiai sveikinu, linkiu švęsti iki atsivers vartai į Vilnių. Dėkoju, didžiuojuos, myliu. Vaclovas Sidzikauskas” (p. 413).

Šį jubiliejų šventė ir atnaujinta valdyba: pirmininkas V. Plečkaitis, nariai O. Jokūbaitienė, F. Eidimtas, I. Jonaitienė, K. Karpius, L. Leknickas, V. Braziulis, J. Daugėla, A. Pautienius, Z. Stepas ir, žinoma, ansamblio vadovai A. Mikulskis, O. Mikulskienė.

Čiurlioniečiai dalyvavo, išeivijoje iškilmingai minint Mindaugo karūnavimo 700-ąsias metines, pagerbė Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, minėjo krikščionybės įvedimo 600-ąsias metines. O 1984 m. Hartforde susitiko su popiežiumi Jonu Pauliu II ir padovanojo jam „Čiurlionio“ ansamblio plokštelę „Dievui ir Tėvynei“, kurioje buvo įrašytos A. Mikulskio sukurtos giesmės ir tautinės mišios “Už kenčiančią Lietuvą” (1976 m.).

Gal ir nebus perdėta, nes tai atspindi ansamblio plačią veiklą, jei pagalvosime ir apie tai, jog intensyvus tautinės kultūros palaikymo ir skleidimo darbas, kurio nuo pat įsikūrimo JAV ėmėsi ansamblis, turėjo įtakos visai lietuvių bendruomenei ir paakino kurtis tautiniams ansambliams, grupėms, kurių veiklą vainikavo Dainų šventės, rengiamos JAV, Kanadoje atskirai, o paskui ir bendrai. Visose šiose ir kitose masinėse šventėse ansamblis buvo renginių centre. Net keturis kartus surengė koncertus Vašingtone, prestižinėse JAV sostinės salėse. Čia skambėjo lietuviška muzika, atspindinti priverstinių emigrantų tautinį tvirtumą, primindama apie tai, kad lietuviška dvasia gyva ir ryžtas matyti savo Tėvynę laisvą akivaizdus. Malonu, kad ansamblio svečiu buvo ir dabartinis Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, kuris 1976 m. per Vasario 16-osios minėjimą paliko įrašą: ”Geriausi linkėjimai „Čiurlioniui“! Valdas Adamkus” (p. 555).

Bet bėgo laikas, keitėsi ansamblio sudėtis, jo grupių gretos retėjo. Nuotraukose matyti, kaip šviesėjo atlikėjų galvos. Ir dienoraštyje sveikinimus  šeimų sukūrimo proga ėmė keisti pirmųjų jubiliejų minėjimai, o vėliau – ir atsisveikinimo, atminimo pagerbimo pranešimai. Tokia gyvenimo realybė, neišvengiama kartų kaita. Skaudžia netektimi ansambliui buvo jo įkūrėjo ir puoselėtojo, dirigento ir kompozitoriaus Alfonso Mikulskio mirtis 1983 m. spalio 14 d., per jo paties gimtadienį... Knygoje cituojami straipsniai, kuriuose netekties akivaizdoje primenami jo prasmingi darbai, kilnus pasišventimas Lietuvos kultūrai ir Nepriklausomybės vizijai. Ona Mikulskienė, ištikima jo gyvenimo draugė ir ansamblio puoselėtoja, taip pat paliko savo žodžius. Dienoraštyje skelbiamas jos pranešimas: ”...jis be jokių nuolaidų siekė išlaikyti ir sustiprinti visa tai, kas buvo grynai lietuviška ir patriotiška – būtų tai melodija, ją lydintis žodinis tekstas, tautinių drabužių raštai ar spalvų derinys, grynai autentiški lietuviški šokiai, pagaliau – pedagoginės priemonės, siekiant, kad kiekvienas „Čiurlionio“ ansamblio narys visada reikštųsi kaip lietuviškos dvasios aristokratas. Toks jo būtų nerašytas testamentas, kurį aš iš jo per daugelį metų patyriau... Jo žvaigždė buvo muzika” (p. 655).

Knygoje rašoma, kad ketverius metus ansambliui vadovavo Rytas Babickas, dvejus  metus – Bronius Kazėnas. Deja, abu jie labai anksti paliko šią žemę. Atrodo, kad ansamblio gyvavimas ir dėl kitų priežasčių darosi problemiškas. Būdinga tendencija emigracijoje – kad vaikai jau gyvena to krašto aktualijomis, nors pagarbą ir dėmesį tėvų gimtinei ir palaiko. Lietuva lieka svajonių kraštu.

Tačiau naujos raidos tendencijos Rytų Europoje išsilieja į atviras pastangas atkurti nepriklausomas valstybes. Lietuva šiuo keliu žengia priekyje. 1988 m. Sąjūdžio banga teikia daug vilčių, ją remia visa Lietuva. Dažniau nuvyksta svečiai ir į Ameriką. Pirmasis svečias ansamblyje iš Lietuvos – prof. Vytautas Landsbergis, kuris Aukso knygoje palieka tokį įrašą: ”Nustebintas ir sužavėtas M. K. Čiurlionio ansamblio veikla, nemažiau – ir p. Onos Mikulskienės pasišventimu, sukaupiant ir išsaugant tokią brangią mūsų kultūros istorijos medžiagą. Būtinai reikia rašyti tikslią, išsamią ansamblio istoriją – linkiu ir noriu, kad tai būtų padaryta. Sveikinu. 1988 m. sausio 4 d. Vyt. Landsbergis” (p. 3). 1989 m. balandyje atvyksta Vilniaus universiteto etnografinis ansamblis „Ratilio“ ir jo vadovė Zita Kelmickaitė. Pasitarę ansambliečiai iš Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakulteto pakviečia dirigentą, docentą Gediminą Purlį. Jau 1989 metų pabaigoje ansamblis vėl koncertuoja. Bet visų mintyse skamba nuolat dainuojamos liaudies dainos posmai: „Namo, broliukai, namo...” Ir ansamblis išsiruošia į neseniai nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Skrenda per Švediją į Rygą, o Lietuvos sieną su ašaromis akyse visi pereina pėsti... (p. 729). Išsipildo ansamblio įkūrėjų, ansambliečių svajonė ir jų gerbėjų linkėjimai atverti vartus į Vilnių. Malonūs susitikimai Parlamente, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, koncertai, kelionės po Lietuvą ir į Kryžių kalną.... Taip Lietuvių tautinio meno ansamblis “Čiurlionis”, atšventęs „auksinį” savo jubiliejų, 50-etį, nutaria atsisveikinti su pusę amžiaus trukusia prasminga veikla, estafetę perduodant jauniesiems, palaikantiems artimus ryšius su Lietuva. 1991 m. spalio 27 d.  visuotinis susirinkimas nutaria veiklą nutraukti. Knygoje yra skelbiamas šio susirinkimo protokolas. Dienoraščio autorius pateikia ir gana tikslų visų ansambliečių sąrašą, kurių, pasirodo, būta virš pusės tūkstančio – net 545!

Knygos parengimas ir paskelbimas – jau parašytas kultūros istorijos puslapis. Pasak autoriaus p. V. Juodpusio, mintis parengti abi knygas jam kilo, vedant radijo laidas „Tautos balsai”. Taip pat tai daryti skatino ir pažintis su O. Mikulskiene (džiaugiamės, kad įžymioji ansamblietė atšventė 101-erius metus ir gyvena Lietuvoje). Dienoraščio formą autorius pasirinkęs todėl, kad norėjęs pratęsti jau minėtos knygos apie ansamblio veiklą 1940-1949 m. dienoraštinį variantą.

Šiame išeivijos kultūrinį gyvenimą atspindinčiame darbe yra atskleisti ansamblio veiklos rezultatai – jo gyvastingumas, energinga telkiamoji veikla, nuolat pildant ansamblio sudėtį, atnaujinant ir rengiant naujas, lietuviškas koncertines programas, gausius proginius ir gastrolinius koncertus Amerikos kontinento lietuviškai bendruomenei ir vietiniams klausytojams. Bet pati svarbiausia ansamblio misija buvo lietuvybės žadinimas, lietuviškos kultūros, meno sklaida svetimuose kraštuose apsigyvenusiems tautiečiams. Koncertai netapo vien nostalgiškų nuotaikų palaikymo forma. Lietuviška muzika, daina, šokis padėjo išsaugoti tautinį mentalitetą, palaikė laisvos Lietuvos viziją ir siekį matyti savo tėvynę laisvą. Ši knyga apie lietuviškos  muzikos meno raidą emigracijoje mums primena plačią mūsų kultūros geografiją. Jos grįžimas į Lietuvą praturtina mus visus, skatina rūpintis naujos gausios emigracijos bangos tautinio mentaliteto išsaugojimu. Vargu, ar emigrantai Airijoje, Ispanijoje ir kituose kraštuose perskaitys šią knygą, bet kultūros institucijoms pravartu kai ko pasimokyti ir rasti būdų skatinti kultūrinę veiklą naujosios emigracijos kraštuose.

Knygos leidėjai pasirūpino skoningu knygos dizainu ir dienoraščio formą akcentuojančiu maketu.

Geri darbai kultūros istorijos srityje neturėtų likti vien tik bibliografiniu faktu. Prasmingas ”Čiurlionio” ansamblio gyvenimas ir kūryba knygos dėka tampa  Lietuvos kultūros istorijos dalimi ir sektinu pavyzdžiu.