„Kaunas Jazz 2006“. Apie tai, kas nepamirštama
Tuo metu, kai Jūsų, skaitytojau, akys perbėgs šias eilutes, įvykis, apie kurį ketinu papasakoti, jau senokai nugrimzdo praeitin. Tačiau kad ir kiek laiko – savaitė, mėnesiai, metai ar dešimtmečiai –įsiterptų tarp „Kaunas Jazz 2006“ ir akimirkos, kurią Jūs atsivertėte šį „Muzikos barų“ numerį, esu tikra, festivalio liudininkai prisimena jį. Sunku tikėtis, kad vienas festivalis sukeltų Lietuvos džiazo pasaulyje revoliuciją, tačiau galimas dalykas, kad šešioliktasis „Kaunas Jazz“, kuris buvo itin prabangus ir turtingas žvaigždėmis, pažadins kitų Lietuvos tarptautinių džiazo festivalių ambicijas, vietinių muzikantų užmojus. Ką jau kalbėti apie akivaizdų faktą, jog pavasarinė improvizacinės muzikos fiesta vaidina ne paskutinį vaidmenį, formuojant džiazo publikos skonį.
Balandžio 26-gegužės 1 dienomis Lietuvoje buvo elitinio džiazo laikas, ir nors kiekvieną pavasarį „Kaunas Jazz“ suteikia progą išgirsti daug aukščiausios klasės atlikėjų, šį kartą talentų koncentracija VDU salės ir „Combo“ klubo scenose pasiekė dar nematytą koeficientą...
Kalbant apie Richardo Galliano „Tangaria Quartet“ koncertą, kuriuo prasidėjo „žvaigždėtoji“ festivalio dalis, leiskite pabrėžti sąvoką „virtuoziškumas“. Milijonus kartų kalbėta ir įrodinėta, kad savitikslis technikos demonstravimas dar nereiškia gero meninio rezultato. Bet šį kartą toks teiginys negalioja: kaip tik tie veržlūs pasažai, girliandomis apsiviję melodijas, persunktas piazzolliškojo tango dvasios, turėjo didžiausią energijos užtaisą, jų aistringas spontaniškumas teikė temperamentingiems tango teisę vadintis džiazu. Taip pat gerą džiazinio skambesio porciją kvartetui atseikėjo puiki ritmo grupė: kontrabosininkas Philippe‘as Aertsas ir perkusininkas Rafaelis Mejias. Bet jei jau prabilau apie virtuoziškumo žavesį, reiktų išskirti patį Galliano ir jo kvarteto smuikininką Alexisą Cardeną. Cardenas stulbinančiai laisvai žaidžia dvigubų gaidų pasažais, be vargo iščirpina greitutėles aštrias repeticijas, preciziškai švariai „skraido“ visu smuiko diapazonu. Visa tai atliekama taip, tarytum muzikantas niekuomet nežinojo, kas yra pasažo mokymasis: jo judesiai labai natūralūs ir taupūs, atrodo, kad griežti jam yra taip pat malonu, kaip valgyti. Tiesa, nežinia, ar jis kada nors pasisotina...
Jei Cardenas užtvindė VDU salę nepažabota, laukine aistra, Galliano melodiniai vingiai buvo pilni romantikos, karšto švelnumo ir grakštaus šokio prado. Pati muzika (natos) nepasirodė itin originali: kone visi kūriniai skambėjo tarytum garsiausių Piazzollos tango atkartojimai (išlaikyti tie patys ritminiai ir harmoniniai karkasai), bet juvelyrinė, prašmatni žymių melodijų dekoracija bei neįprasta instrumentuotė suteikė joms visai naują kokybę. Pridėkite dar fantastišką, akinamai blizgų ir jausmingą išpildymą ir suprasite, kodėl publika muzikantus nuskandino ovacijose.
Dar neišblėsus ir nenuslūgus susižavėjimui neįprastu džiazo tango kvartetu, kitą vakarą festivalio gerbėjų laukė nauja įspūdžių banga: Joey DeFrancesco trio su labai įvairios stilistikos, spalvinga ir įdomia programa. Joey DeFrancesco šiuo metu yra vienas iškiliausių pasaulio „Hammond B-3“ vargonininkų, kuriam priskiriamas šio instrumento populiarumo grąžinimo nuopelnas. Beje, paprastai vargonus įvaldo buvę pianistai, o DeFrancesco „Hammond B-3“ buvo pirmasis (bet ne paskutinis) instrumentas. Sąlyčio su fortepijonu jis vis dėlto neišvengė: jaunystėje laimėjo Theloniouso Monko pianistų konkursą, kurio dėka buvo pastebėtas „Columbia“ prodiuserių ir, būdamas septyniolikos, išleido savo pirmąjį albumą. Beje, išsiskirti iš kitų konkurso finalistų jam padėjo būtent tai, kad jis atsiuntė įrašą, kuriame grojo vargonais.
Dabar „Hammond B-3“ toli gražu nėra retenybė džiazo ansambliuose, bet tokių jo meistrų, kaip Joey DeFrancesco, reikėtų dar paieškoti: nuostabus virtuoziškumas, temperamentas, švelnus lyrizmas ir didžiulis spontaniškumo procentas nepaliko salėje abejingų. Beje, itin gausiai improvizuojančiam ir drąsiai pasineriančiam į muzikinių nuotykių virtinę artistui yra ypač svarbu turėti supratingus partnerius, turinčius gerą reakciją ir fantaziją. Drauge su DeFrancesco grojo būgnininkas Byronas Landhamas ir gitaristas Jake`as Langley`us, kuris pats yra ryški, kylanti žvaigždė. Jis ne tik talkina DeFrancesco, bet ir pats pasikviečia jį, įrašinėdamas savo autorinius albumus. Galbūt jų linksmas, kontrastingas, labai gyvas ir spalvingas koncertas galėjo pasirodyti per daug margas, net lengvabūdiškas ir nesolidus, bet kaip tik dėl to jis ir buvo žavingas.
O kitą dieną skambėjusioje Dave`o Wecklo programoje nerastumėte nė lašelio to nerūpestingo pasitikėjimo savo scenine charizma, plevenimo nuo vieno stiliaus prie kito, pagardinant muziką šou elementais ir aktyviu bendravimu su publika. Wecklo pasirodymas buvo preciziškai apgalvotas ir atliktas nepriekaištingai. Labai aukštas ansamblio lygis nebuvo netikėtas: vienas geriausių ir savičiausių pasaulio būgnininkų, Chicko Corea`os „Electric Band“ narys, atsivežė labai „žvaigždingą“ kolektyvą, kuriame jam talkina saksofonistas Gary Meekas, klavišininkas Steve`as Weingartas ir boso gitaristas Tomas Kennedy.
Nuostabi atlikimo kokybė privertė kai kuriuos klausytojus netgi pasigesti koncertinio įspūdži „Video medžiaga arba įrašas perteikia lygiai tą patį,“ – sakė jie. Taip, kitaip negu Richardas Galliano, kuris dar net nėra išleidęs „Tangaria Quartet“ įrašo, arba Joey DeFrancesco, paruošęs koncertiniam turui dėlionę iš įvairių savo albumų, Dave`as Wecklas tiesiog pristatė festivalyje savo paskutinį darbą „Multiplicity“, ir mes neišgirdome salėje beveik nieko, ko negalima būtų išgirsti kompaktinėje plokštelėje. Kvarteto muzika pulsavo lygiai ta pačia energija, kuria persmelktas albumas. Improvizacijos tikrai netrūko (tokiems muzikantams negali kelti problemų originalių solo atlikimas), bet jų muzikoje nerastumėte nei nutrūktgalviško nuotykio momento, nei labai ryškaus šou, nei atvirai išreikšto noro patikti publikai.
Ar tai reiškia, kad girdėjome šaltą muziką? Jokiu būdu ne. Kvarteto kompozicijos primena Chicko Corea`os „Electric Band“ skambesį, tačiau vis dėlto tai yra savitas kolektyvas su savita koncepcija ir emocine aura. Buvo verta išgirsti ir iš arti pamatyti tokią perfekcionistinę preziciką, tobulą ir retą džiazo koncertuose. Pavyzdžiui, klausydamiesi trimitininko Arturo Sandovalio, tokio taisyklingo programos išdėstymo neišgirstumėte net su klausos aparatu. Bet jo koncertas buvo pripažintas geriausiu šių metų „Kaunas Jazz“ festivalyje: Arturo Sandovalis laimėjo „Jazz Eaters“ apdovanojimą. Nėra nieko nuostabaus: šiuo atveju suveikė vienas svarbiausių džiazo dėsnių – svarbu ne kas grojama, o kaip. Gal kam nors bloga nuo salsos, gal kas nors nepripažįsta multiinstrumentalistų, o kažkas įvairių instrumentų mėgdžiojimą žmogaus balsu laiko pigiais triukais, bet kai visa tai pateikiama labai talentingai, skonių skirtumai nebeegzistuoja.
Arturo Sandovalio trimito tembras – intensyvus, blizgus, sultingas – nubraukė viską, ką žinojau apie šį instrumentą anksčiau. Kiek daug atspalvių, intonacijų ir subtilių štrichų galima išgauti šia mažyte varine dūda, kuriai Jonas Kazlauskas savo vadovėlyje apie muzikos instrumentus priskiria vos trijų oktavų diapazoną... Turintys absoliučią klausą tvirtino, kad koncerte viršutinė trimito aukščio amplitudės riba siekė trečios oktavos si bemol, bet tai, ko gero, neesminis dalykas. Ne fantastišku savo pagrindinio instrumento valdymu abstulbino muzikantas, ir net ne tuo, kaip puikiai jis skambina fortepijonu, groja būgnais ir virtuoziškai dainuoja scat maniera. Jo improvizacijos yra nuostabus pavyzdys, įrodantis, kokia neišsemiama išraiškos priemonė yra solo. Kiekviena jo frazė buvo „išsakyta“ išraiškingai, svariai ir besigardžiuojant kiekvienu garsu, nei dalelę sekundės neleidžiant klausytojui atsipalaiduoti ir nuspėti, kas bus toliau.
Sklinda gandai, kad Sandovaliui paliko didelį įspūdį šilta lietuvių publika, organizatorių rūpestingumas ir ypač – jaunų merginų dėmesys, o tai reiškia, kad Arturo Sandovalis, ko gero, „publikos pageidavimu“ sugrįš pas mus kitais metais.
Vieno koncerto kartojimas – „Kaunas Jazz“ tradicija, ir šiais metais buvo dar sykį pakviestas perkusininkų duetas iš Izraelio „PercaDu“.
Tomer Yariv ir Adi Morag nėra džiazo muzikantai. Įprasta manyti, kad visa perkusinė muzika didžia dalimi kilusi iš džiazo ir vienaip ar kitaip susijusi su juo, tačiau yra didžiulis skirtumas tarp džiazinio groove`o ir akademinės ritminės muzikos, kurioje dūžis traktuojamas kaip tonas ir beveik nenaudojamas pastovus ritminis pulsas. Dėl šio esminio dalyko – groove`o ir improvizacijos nebuvimo perkusinės muzikos koncerte – ne vienas džiazo melomanas įvertino šį koncertą kaip prasčiausią festivalio momentą. Džiazo žmonių santykis su mylimu žanru ypatingas, „džiazas“ ir „gera muzika“ jiems yra žodžiai sinonimai, taip pat „nedžiazas“ vargiai gali būti gera muzika. Tačiau „PercaDu“, mano manymu – nors ir ne improvizuojantis, bet vis dėlto įspūdingas duetas.
Du žmonės, valdantys didžiulį perkusinį orkestrą (scena buvo pilna instrumentų) dar kartą nustebino savo žavingu virtuoziškumu ir tobulu judesių sinchroniškumu, atlikdami tą pačią programą, kurią girdėjome prieš metus. Tomer Yariv ir Adi Morag atrodo scenoje lyg muzikiniai dvyniai – abu groja lengvai, tarsi žaisdami, fenomenaliai nuspėja vienas kito muzikinius ketinimus ir net skirtingų marimbų tembrai jiems grojant supanašėja. Švelnus ir taupus garsas, tembrų suvienodinimas ir itin skaidrus skambesys yra kažkas svetima, net priešinga džiazo estetikai, kuriai svarbus individualus, ryškus tembras ir tam tikras „netaisyklingumas“. Bet „PercaDu“ grojime vis dėlto yra ta paklaida, kuri teikia „gyvybinį impulsą“ bet kokio žanro muzikai; improvizaciją pakeitė spontaniška interpretacija, ir todėl kiekviena muzikos molekulė buvo pilna jaudinančio veržlumo, atsirandančio tik tuomet, kai kūrinys grojamas nors ir tūkstantąjį kartą, bet kiekvienas garsas išgyvenamas lyg pirmąsyk...
Jeigu „PercaDu“ galėjo sukelti abejonių dėl jų dalyvavimo džiazo festivalyje, tai Dianne Reeves yra puristų numylėtinė ir kvapni rožė, kuria stengiasi pasipuošti kiekvienas ambicingesnis džiazo „gėlynas“.
Vokalinis džiazas yra tarsi atskiras žanras, taigi vokalistės koncerto forma gerokai skiriasi nuo kitų. Reta dainininkė susitaikytų su tuo, kad klausytojai nepradeda dainuoti drauge, neploja ritmo, nereplikuoja ir neskiria viso savo dėmesio solistei. Kiekviena iš jų žutbūt išprovokuoja publiką aktyviai įsitraukti į koncerto vyksmą ir dalyvauti jame pagal scenos karalienės scenarijų. Neprisimenu per pastaruosius du metus nė vieno vokalistės koncerto, kuriame vakaro herojei nepavyktų pakelti klausytojų šokti, išmokyti dainuoti ar ploti kokį nors nesudėtingą ritmuką. Dianne Reeves nėra išimtis, tačiau jos balso tobulumas, meninis skonis, sceninė kultūra ir asmenybės charizma tvirtai apsaugo jos šou nuo banalumo.
„Čia yra mano salonas ir jūs – mano svečiai,“ – padainavo primadona, kviesdama nusiteikti ilgam jaukiam vakarui, o minimali scenos dekoracija (nedidelis serviruotas staliukas ir keletas gėlių vazonų) pavertė VDU salę didžiuliu kambariu. Žmogaus balsas ir tik dvi gitaros – subtilus kamerinis trio, sklidinas žinomų gražiųjų standartų melodijų ir pačių tikriausių improvizacijų – ne tik akimirksniu prikaustė dėmesį, bet skleidė sunkiai paaiškinamą emocinės šilumos aromatą, kuris išsisklaido, nutilus garsui, bet jo malonus įspūdis išlieka atminty.
Gitaristai Russell Malone ir Romero Lubambo yra meistrai, verti nepaprastos žvaigždės kompanijos. Kiekvienas, kas domisi Malone kūrybine veikla (o tokių yra nemažai) patvirtintų, kad koncerte jis neatskleidė viso savo muzikinio arsenalo ir tarsi vengė demonstruoti virtuoziškumą, net savo solo metu pasirinkęs santūresnį kalbėjimo būdą, o ne efektingus pasažus. Tad gardžiausias aplodismentų pliūpsnis atiteko Romero Lubambo, kuris nesidrovėjo atskleisti brazilietišką temperamentą ir supynė žėrintį solo iš skaidrių ažūrinių baiao figuracijų.
Akivaizdu, kad programa buvo kruopščiai ir atsakingai paruošta, bet ji turėjo to mielo improvizacinio žavesio, kuomet akompanementas tarsi „rankiojamas“ čia pat, primadona kartas nuo karto padainuoja vienokį ar kitokį komentarą, o publika visai netikėtai papildo šou naujais elementais... Tai, kad Dianne Reeves yra nepaprasta dainininkė – jokia naujiena, bet faktas, kad lietuvaičių publika yra nepaprasta, iki šiol dar keldavo abejonių... Klausytojai iškvietė vokalistę trečiam bisui... dainuodami! Pirmoje eilėje sėdėjo klaipėdiečių grupė „Capella`A“, jie, dainuodami Reeves dainos motyvą, užkrėtė savo pavyzdžiu kitus. Melodija buvo galingesnė už trepsėjimus ir švilpimus – ji sugrįžo į sceną, visi dainavo kartu, po to ilgai plojo stovėdami, šaukė „bravo“ ir t. t.
Šiais metais „Kaunas Jazz“ festivalyje nebuvo tokio koncerto, kuriame audringa publikos reakcija tebūtų geros reklamos, naivaus apsigavimo ir apakimo nuo pigių efektų pasekmė. Visi VDU vykę koncertai buvo išskirtinės kokybės. Kartais skambėjo gilesnė muzika, kartais – tiesiog dailus profesionalus muzikavimas, bet visa tai buvo nepaprastai gerai atlikta. Skaitytoją galbūt suerzins pagyrimų festivaliui gausa, bet reikia būti labai priekabiam, norint paneigti, kad „Kaunas Jazz 2006“ sukvietė elitinius muzikantus, kurie visiškai pateisino lūkesčius.
Tiesa, stambiausias Lietuvoje džiazo festivalis nesibaigė žvaigždžių koncertais VDU. Jis aprėpė gausybę renginių Vienybės aikštėje, parodų salėse, restoranuose ir pan., tačiau sunku ne tik apie viską papasakoti, bet netgi spėti viską pamatyti ir išgirsti: renginiai aikštėje ir VDU dažnai vyko vienu metu. Tačiau naktinių koncertų praleisti nevalia. Paprastai juose skamba šiek tiek kitokia muzika, skirta daugiau kojoms, negu ausiai (tobulas variantas, kai abi funkcijos suderinamos), ir dažniausiai „Kaunas Jazz“ pasirenka funky kolektyvus. Šiais metais naktiniai koncertai vyko naujutėliame „Combo“ klube (apdailos darbai buvo baigti, likus vos porai valandų iki pirmojo koncerto) ir pasižymėjo neįprasta stilistine įvairove.
Didžiausią nuostabą sukėlė grupės „Boi Akih“ dalyvavimas. Jie grojo akustiškai gana neįprasto stiliaus, egzotišką world muziką, labai subtiliai ritmizuotą ir sklidiną savotiškos, neklubinės atmosferos. Grojo gerai ir su geromis emocijomis, bet neparengė publikos šokiui (o publika to tikėjosi).
Svečiai iš JAV „Toutured Soul“ priviliojo į „Combo“ kone gausiausią klausytojų būrį, ir, kitaip negu „Boi Akih“, skleidė grandiozinį beat`ą. „Toutured Soul“ tėra trio iš būgnų, klavišinio ir boso gitaros, bet skamba tarsi didelė grupė. Jie groja house muziką gyvai. Man asmeniškai muzikiniu atžvilgiu jie nepaliko didelio įspūdžio, bet fizinė muzikantų ištvermė – tiesiog neįtikėtina (kaip galima taip lygiai ir nepriekaištingai, su tokia jėga palaikyti pastovų ritmą?). House gerbėjai buvo septintame danguje, o negerbėjai pasiklausė iš tolo, bet labai pagarbiai.
Paskutiniame jam session grojo graikų kolektyvas „The B Bug“. Tas vakaras įsimintinas tik todėl, kad į „Combo“ atėjo pats Arturo Sandovalis ir grojo su mūsų ir graikų muzikantais. Tai buvo iš tiesų istorinis jam session ir festivalio kulminacija. O „The B Bug“ yra eilinis kolektyvas, kokybiškai pergrojantis Prince`o, Jameso Browno, „Earth“, „Wind & Fire“ bei kitų funko „grandų“ auksinius „gabalus“. Lietuvoje neseniai susikūrė grandiozinis jaunųjų džiazo „liūtų“ bigbendas „Arstists in Residence“, kuris atlieka tą patį repertuarą, tačiau drįsčiau teigti, kad daro tai net sėkmingiau negu graikai. Tikiuosi, jog minėtas projektas gyvuos ilgai, dar atsiras progų pakalbėti apie tai plačiau, nes jį sukūrė išties talentingi muzikantai. Beje, dalis jų pradėdavo visus „Kaunas Jazz 2006“ jam session ir turėjo galimybę stebėti visus koncertus. Talentingiausias lietuvių džiazo atžalynas iš visų festivalio įvykių vienbalsiai išskyrė pirmąjį naktinį koncertą, kuriame grojo „Quintessence“.
Suomių grupė „Quintessence“ groja muziką, kažkuo panašią į „The Roots“, tačiau vis dėlto labai savitą. Lėtas, galingai „vežantis“ groove`as kelia minčių apie hip-hop`ą, tačiau ansamblis nepiktnaudžiauja repu ir, matyt, pretenduoja būti kažko naujo arba bent jau labai originalaus išradėjais. Jie net patys negali įvardinti savo muzikos stiliaus, gal net nesuvokia, kokia galinga ir nuostabi yra jų muzika. Kad ir kaip vadintųsi šis svaiginantis stilius, jauna ir simpatiška grupė „Quintessence“ paliko gilų įspūdį vietiniam muzikiniam jaunimui ir – neslėpsiu – šių eilučių autorei.
Taigi, šešioliktasis „Kaunas Jazz“ buvo ypatingas. Daugeliu aspektų (visų pirma – koncertų VDU salėje kokybe) šis festivalis tapo įgyvendinta siekiamybe. Be abejo, neapsieita be minusų: kontrastas tarp lietuvių ir užsienio atlikėjų vakarinių koncertų atrodo pernelyg didelis, vidutiniai „džiazomanų“ atlyginimai dar nepasivijo bilietų kainų, spaudos konferencijose žurnalistų būrys (virš 80 asmenų) dalyvavo gana pasyviai, o apskritai, tai visuomet progresas skatina idėjas, kviečiančias daryti kažką dar geriau. Šiemet kokybės kartelė užkelta labai aukštai. Kelio atgal nėra, tad festivalis turi tik tobulėti...