Ilga ir ypatinga istorija
Italijos džiazas nuėjo ypatingą kelią. Pas mus jis pasirodė anksti, kai kurie mūsų kompozitoriai netgi aplenkė laiką. Pakanka prisiminti 1910 metais Puccinio parašytą „Merginą iš Vakarų“, kurios premjera įvyko būtent Niujorko „Metropolitan“ operoje. Tai buvo svarbus precedentas, pažymėjęs amerikietiškos operos, miuziklo ir paties džiazo istoriją, nes Puccinis intuityviai pajuto tuomet taip vadinamo „populiariosios muzikos“ potencialą. Po to buvo žymieji 3 ir 4 dešimtmečio italų dainininkai. Vėliau – Fred Buscaglione ir Renato Carosone. Pynėsi istoriniai įvykiai ir meno gyvenimas, fašizmo laikotarpiu džiazas virsta slaptomis srovėmis, o po Antrojo pasaulinio karo staiga energingai atgyja. Derėtų tai prisiminti, kitaip pakliūsime į tradicinės nuomonės rėmus, kuriuose italų muzikantas vaizduojamas pasišventęs operai, grojantis mandolina, dainuojantis kanconas ir nutolęs nuo tokių pagrindinių šiuolaikinės istorijos muzikos srovių kaip džiazas ir rokas, paprastai priskiriamų angliškai kalbančiam pasauliui. Istorinė tiesa yra daug įvairesnė. Italų klausytojui džiazas visad patiko, netgi kai jį mūsų teatrų ir radijo scenose pagal tuometinę madą interpretavo Rabagliati ir Natalino Otto. Tokį svinguojantį garsą, švelnias ir miglotų užuominų turinčias melodijas randame beveik visur. Pakaktų paklausyti 5 ir 6 dešimtmečių muzikos, Trovaioli ar Piccioni garso takelių, kad suprastume, kiek giliai tas skambesys yra įsišaknyjęs mūsų tradicijoje. Be kita ko, Piero Piccioni muzika pasakodavo Alberto Sordi istorijas, o Armando Trovaioli melodijos kalbėdavo apie Mastroiannio, ekonominio bumo ir mažalitražio automobilio visiems Italiją. Iš esmės, iki 7 dešimtmečio pradžios džiazą galime vadinti vienu iš Italijos kasdienybės garso takelių. Tai vaisingas, gyvas ir ryškių talentų pilnas pasaulis (pakanka paminėti Gorni Kramer ar Gianni Basso), kalbantis apie save visai aplink esančiai muzikinei kultūrai. Jis gyvas televizijoje su puikiais RAI orkestrais ir, kaip jau minėjome, kine. Jis jaučiamas dainose ir tų dainų orkestrinėse aranžuotėse. Vienas iškilus vardas: Mina. Dar kartą aplenkdama laiką ir įvykius anapus Atlanto, savo dainose ir televizijos laidose ji sukūrė tam metui modernų garsą, kuriame tobulai susilieja džiazinės ir sinfoninės spalvos. Visa tai paaiškina, kodėl šiandien Italijos džiazo scena yra tokia įvairi, sudėtinga ir pilna įvairiausių pasiūlymų, ir nėra gyvas – nebent kažkur šalikelėse – amerikietišką kontekstą pažymintis neobopo fenomenas. Be abejo, ir Italijoje egzistuoja „konservatoriška“ srovė, kurios arkliukas - standartų peržiūrėjimas. Bet ji nėra vienintelė ar dominuojanti. Taigi, šioje mūsų (deja, nepilnoje) antologijoje norėjome parodyti, kad itališkas džiazas yra įvairialypis. Jo erdvė plyti nuo etno stiliaus suviliotų lingvistinių ieškojimų iki visiškos elektronikos ir funky – stiliaus, į kurį būtent italų muzikantai sugebėjo įnešti ryškų indėlį, pridėdami grynai itališką melodijos talentą. Tad norime klausytojui pasiūlyti gal būt nevientisą, bet tikrai patrauklią ir kupiną įspūdžių kelionę, pažymėtą įvairiausiomis gairėmis. Visi šie kūriniai turi tik vieną bendrą savybę: jie yra arba pačių atlikėjų sukurti, arba tampria gija susiję su italų muzikos istorija. Būtent tai nulėmė mūsų pasirinkimą. Manome, kad visų pirma džiazas yra „originali“ muzika. Be abejo, žymiausių dainų peržiūrėjimas yra neatskiriama džiazistų esybės dalis. Tačiau pačių kūryba yra esminis perėjimas, žymintis menininko savarankiškumą, būtiną visiems, norintiems pasišvęsti džiazui, ypač Europoje. Pagaliau, italų džiazo gyvybingumą liudija ir turtinga leidybos panorama, kuriai ypač būdingi ryškūs ieškojimai ir estetinis pasirinkimas. Už tai dėkojame leidėjams, o taip pat muzikantams, kurie rimtai bendradarbiavo šiame projekte, padėsiančiame klausytojui žengti pirmą žingsnį į turtingą italų džiazo sodą.