ILIUZINĖ KŪRĖJO RAMYBĖ. Kompozitorius Vidmantas Bartulis – apie muziką, rašomą iš meilės

~– Prancūzų spektralistas Tristanas Murailis sako, kad jo kūryboje „muzikos trukmę, konsonansus, dažnai – ir garsų aukščius pirmiausia sąlygoja tembras“ (T. Murailio ir V. Mockutės pokalbis „Lietaus bei ežero garsų spektrų poetas“. „Literatūra ir menas“, 2005 lapkričio 11 d.). Kas Tau yra tembras, kaip Tu jį suvoki?

– Atsakingai ir su gėda turiu pripažinti, kad nieko neišmanau apie tembrus, kaip apie muzikos išraiškos dalį, lygiai taip, kaip ir apie tonacijas, garsų spalvas, jų simbolines reikšmes (ką puikiai išmanė Aleksandras Skriabinas bei kiti dori ir tikri kompozitoriai). Dažniausiai visos kūrinio spalvos (arba jų nebuvimas) būna padiktuotos instrumentų sudėties, kurią pasiūlo „užsakovas“... Tada bandai duotomis aplinkybėmis dėlioti mintis ir kokias nors idėjas, kurios neišvengiamai įgauna kažkokį tembrinį skambesį, to galimo skambėjimo raktą, kuriuo naudojantis galima siekti vienokios ar kitokios kūrinio vienovės. Vis dėlto idėja gimdo tam tikrus tembrinius skambesius, nors būna ir atvirkščiai, ir čia nėra jokių privalomų taisyklių, o tik kažkokie „prisirišimai“ (pavyzdžiui, niekaip nesuprantu, kaip galima su meile klausytis anglų rago, ir apskritai – kas jį išrado!?).

Tikrai nelabai žinau, ką dar turėčiau pasakyti, nes nesu tikras muzikantas ar tikras kompozitorius. Todėl man viskas galima, nesu atsakingas už visokias nesąmones, kurių esu padaręs begalę... Ir gal dar padarysiu... Be to niekada negalvojau apie tokius svarbius gyvenime dalykus, kaip tembras... O gaila...Gal pasaulis dabar būtų kitoks, geresnis...Ir visi tada jaustų nenumaldomą norą kasdien nors vieną minutę pagalvoti epie tembrą... apsivalytų sielas...

– O rašydamas balsui? Ar girdi konkretų tembrą?

– Manierą – taip. O konkretų balso tembrą jaučiu, koks turėtų būti, bet negaliu jo susieti su konkrečiu asmeniu. Labai bjauru, kai girdi, kokia maniera reikėtų tą ar kitą vietą dainuoti, o žinai, kad dainininkas ar dainininkė niekada to nesugebės padaryti.

– Ar kurdamas įsivaizduoji erdvę, kurioje kūrinys skambės?

– Taip, įsivaizduoju tą erdvę, kadangi erdvė man svarbi muzikantų išsidėstymo prasme, taip pat – sprendžiant kai kuriuos formos dalykus... Galiu įsivaizduoti netgi klausytojų reakciją...

– Tarp Tavo darbų yra tokių, kurie net muzikams menkai žinomi. Kokia yra „Todesfuge“ atsiradimo istorija?

– Tai labai paini istorija. Kažkada, labai labai seniai, mylimo poeto Paulo Celano žodžiais parašiau ciklą „Auge der Zeit“( „Laiko akys“). Antroji to ciklo dalis buvo „Todesfuge“ („Mirties fuga“). Bet kadangi kūrinys buvo atliktas tik vieną kartą, o man patiko, buvo lyg ir gaila tos neskambančios muzikos. Taip beveik visos ciklo (o gal tiksliau – kūrinio) dalys buvo perkeltos į kitus sumanymus, kur, tikėjausi, skambės kitaip… Taip atsirado atskiras kūrinys „Todesfuge“. Jį užsakė Vilniaus festivalis, koncerto tema buvo holokaustas. Viskas tiko. Tik aš beveik viską perdariau – įvedžiau chorą, išvysčiau medžiagą iki savarankiškos formos… Bet kai dabar klausau, lyg per greitai viskas baigiasi, lyg suskubėta…

– Ar galėtum plačiau apibūdinti „Kuršius“ – kaip jiems ruošeisi, kokia buvo naudojama muzikinė medžiaga?

– A. Barysas susuko filmą apie senuosius Kuršių Nerijos kaimus, vėtrunges ir paskutinius tikruosius kuršius, kurie dabar gyvena Švedijoje, bet tarpusavyje dar kalba kuršiškai (kalba labai panaši į žemaičių arba latvių). Tam kartui tuo ir baigėsi... Vėliau Pažaislio festivalis sumanė išplėtoti šią temą iki atskiro koncerto...

Taip atsirado „Kuršiai“, kuriuose naudotos dvi L. Rėzos dainos ir sena tų laikų bei maždaug tų vietų protestantų giesmė. Norėjau „ištraukti“ švieson istorines aplinkybes ir pasižiūrėti, kaip tauta, ramiai gyvenusi daug amžių vienoje vietoje, praktiškai atsitvėrusi nuo išorinio pasaulio (gyvenusi „pasaulio pakrašty“), pamažu sunyko... Bet sunyko ne dėl karų ar kitokių kataklizmų, bet buvo „užpustyta“ pamažu atslenkančio „civilizacijos smėlio“.

Atlikėjai – šeši solistai, kurių partijose polifoniškai persipina įvairūs teminiai klodai: Kauno choras, Petras Vyšniauskas, Klausas Kugelis, Juozas Milašius, aš ir fonograma... Trukmė – 80 min. Buvo atlikta senojoje Žemaitkiemio dvaro daržinėje (apie 1 000 žiūrovų).

– O kokie klodai slypi Tavo „Šulinyje“? Lietuvoje apie jį mažai žinome...

– Tai ir man mažai pažįstama teritorija... Kūrinys buvo užsakytas Petro Vyšniausko ir Klauso Kugelio tarptautiniam Berlyno džiazo festivaliui „Jazzfest – Berlin‘99“. Jį turėjo groti labai garsūs džiazo muzikantai (taip pat ir Vyšniauskas) ir Kristoforo kamerinis orkestras. O pavadinimas gimė, kai Vyšniauskas su Klausu vieną vasarą atvažiavo pas mane į kaimą (atseit, užsakyti kūrinio). Mes prisigėrę pradėjome groti viskuo, kas pakliuvo po ranka. O po ranka pakliuvo ir nauji, tik ką nulieti varpai, kurie labai gražiai skambėjo nuleisti į šulinį... Taip jau nutiko, kad vienas varpas ėmė ir nuskendo tame šuliny... Todėl nutariau įamžinti šitą įvykį, pavadindamas kūrinį „Šulinys“... O visa jo konstrukcija rėmėsi tuo, kad buvo užrašytų epizodų, kuriuos traktuoti reikėjo gana tiksliai (laike ir dermėje), ir laisvų – improvizacinių epizodų, kurie turėjo tarsi praskiesti visą konstrukciją...

Baigėsi ne kaip: pirma, turėjom labai mažai bendrų repeticijų (tik dvi Berlyne), antra – labai žymus amerikiečių džiazmenas, panistas atsisakė groti užrašytas natas... Todėl viskas ir sugriuv improvizaciniai epizodai ėmė viršų, suiro visa ir taip pernelyg trapi konstrukcija, išėjo šnipštas (beveik). Neliko mano sumanymo, dramaturgijos, bet  džiazinė kompozicija buvo labai gera, tik nelabai aišku, kodėl prie jos buvo parašyta mano pavardė... Čia, aišku, yra daug mano kaltės, nes neapskaičiavau visų galimų veiksnių. Tokiems netikėtumams reikia visada būti pasiruošus. Neturėjau patirties. Dabar taip nebedaryčiau... Vyšniauskas vis dar nenurimsta, sako, kad reikia viską pergroti iš naujo. Manau, kad galima, bet tada reiktų viską perkonstruoti iš naujo. Tai vienas  kūrinių, kurių neatsisakyčiau taisyti (visų kitų nenoriu).

– Tavo Koncertas dviems smuikams, man regis, idėjine prasme yra tarsi gerokai pagreitinta Kutavičiaus „Metų su žiogu“ versija. Ar Tu pats junti tą giminystę?

– Tikrai, galbūt... Nežinau, ar konkrečiai su „Žiogu“, bet kad yra daug kas bendra su Kutavičiumi – tai tikrai. To meto mano muzikinė kalbėsena (1980-1987 m.) turėjo labai daug sąšaukų (ypač derminių ir ritminių) su Broniaus muzika. Man ji darė labai didelę įtaką. Kai pasakau jam – juokiasi, o man nepatogu. Bet – ne gėda...

– Norėčiau, kad prisimintumei „Maldelės“ chorui atsiradimo istoriją. Kokia tai muzika?

– „Maldelė“ atsirado, kai Martyno sūnų supjaustė banditai. Buvo neaišku, ar jis apskritai išgyvens. Tada po ranka pakliuvo kunigo Valerijaus Rudzinsko eilėraščiai, kurių vienas ir gulė kartu su „Maldele“. Tai va, nuvežiau aš tada Martynui dovanų „Maldelę“: kažkada ją pasigrojus gal palengvėtų?.. Nežinau, ar palengvėjo, bet „Maldelė“ vėliau prigijo choruose.

– Tu beveik nerašai vaikams...

– Kažkada, kai dar buvo gyva „Vaga“, rašydavau, bet vėliau nustojau. Labiausiai man patikdavo rašyti muziką Vilniaus plokštelių studijos leidžiamoms lietuvių liaudies pasakoms. Ten dirbo tokia šauni moteris Zina Nutautaitė, kuri nuolat užsakinėdavo mums muziką. Tai buvo labai šviesūs laikai, mes tą plokštelių studiją vadindavome „paukštelių studija“... Ten dirbo labai puikūs žmonės, nuo redaktorių iki garso režisierių, kurie tuomet buvo labai aukšto profesinio lygio. Aš tų pasakų prirašiau nemažai, dabar labai smagu tuos laikus prisiminti...

– Kokiomis aplinkybėmis atsirado „Šokis dviems“ elektronikai?

– Šita muzika, aišku, ne visai tokia, buvo rašyta vienam spektakliui. Ir, kaip visada, nustojus rodyti pjesę, man pagailo muzikos... Aš ją išplėčiau, įgrojau sintezatoriais, studijoje padariau „miksus“, taip atsirado „Pas de deux“... Tiesa, vėliau kažkuriam mano „Alternatyvios muzikos“ festivalyje jis buvo atliktas dviejų muzikantų. Taip pat buvo nelaimingai pakartotas lyg ir „Gaidos“ festivalyje (o gal dar tada jis ne taip vadinosi). O nelaimingaidėl to, kad vidury to kūrinėlio (kiek pamenu, jis buvo programoj paskutinis) man pradėjo stoti širdis ir turėjau anksčiau laiko baigti pasirodymą. Užbaigė vienas Julius Vilnonis... Bet, atrodo, niekas nieko (ačiū Dievui) nesuprato...

– Kokiais žiedais žydi ir kokius vaisius brandina Tavo „Sodas“ elektrinei violončelei, mišriam chorui ir orkestrui?

– Iš kur toks kiekis metaforų? Buklete buvo atspausdinti tokie mano paaiškinimai: „Tai keistas sodas... Jis pilnas nuojautų, neišsipildžiusių svajonių, atsiminimų... Jame galima pasislėpti nuo negandų, pajusti gimimo ir mirties artumą... Tik ten per vieną mirksnį gali prabėgti visas gyvenimas, visa amžinybė, kristi žemėn šalnos pakąstas lapas... Tik ten gali ramiai pabūti su mirusiais draugais ir pasijusti beviltišku aiškiaregiu, galvodamas apie dar negimusius vaikus... Kiekvienas turime tokį sodą...“

– „Trys vidalijos“ ir „Dvi vidalijos“ – 1987 rašyta muzika. Ar jų pavadinimai šifruojami, pasitelkus Tavo vardą? Kas tai per ciklas?

–  „Vidalijos“ – tai viena iš jaunystės fantazijų, kilusių iš didelio noro save „identifikuoti“. Tai buvo uždara šito pavadinimo teritorija. Ta muzika (bandymu ištrūkti iš savo paties štampų) iš esmės buvo panaši į „Skaldyklų“ ciklą. Abiem atvejais tai buvo bandymai nepaisyti taisyklių (formos, išraiškos, gal net nusistovėjusios logikos), leisti garsams ir mintims tekėti laisvai. Tai nuolatinės, daugiau ar mažiau bevaisės pastangos keistis...

– Tavo „Sutemų giesmės“, atrodo, nebuvo taip atliktos, kad būtų „įvykusios“ kaip muzika. Prie kurių darbų jos glaustųsi, kas Tau pačiam čia buvo svarbu?

– „Sutemų giesmės“ buvo parašytos, patiriant didelę Kutavičiaus muzikos įtaką, todėl beveik visi autoriniai priklausytų Broniui... Tai laikas, kai aktyviai bendrauta ir bendradarbiauta su Sigitu Geda (pripažįstu, tai irgi to meto mados rezultatas, nors labai gerbiu ir myliu šį menininką), kai vargonai ir su jais susijusi muzika galėjo būti truputį kitokia, ne tokia oficialiai toleruojama... Čia galėjai sau leisti cituoti (aišku, truputį užslėptai), pavyzdžiui, „Pulkim ant kelių...“ ar kitą nekonvencinę muziką ar mintis. Taigi – šis kūrinys man labai mielas, tačiau aš pats suprantu, kad yra truputį kamuojamas „priklausomybės ligų“, ką, matyt, suprato ir Giedrė Kaukaitė, kuri užsakė tą kūrinį, o paskui atsisakė dainuoti.

– Ar buvo kokių realių įvaizdžių, rašant „Auksinių debesų lietų“ fortepijonui, ar tiesiog sugalvojai pavadinimą vėliau?

– Pavadinimas neatsirado šiaip sau. Tada, berašant tą „Lietų“, mane buvo užvaldžiusi viską naikinančio grožio vizija...

– O kokios vizijos buvo užvaldžiusios, kuriant „Nakties karalienės žydėjimą“?

– „Nakties karalienės žydėjimas“ – tai toks jaunystės kūrinys elektronikai ir varpams... Matai, to meto elektronikos supratimas buvo labai juokingas, turint galvoje to meto (gili sovietinė stagnacija) technines ir šiaip įsivaizdavimo galimybes... Tačiau tai netrukdė muzikai, kadangi muzika ir elektronika tarpusavyje nesąveikavo kaip visiškai naujo mąstymo elementai, elektronika tarnavo tik kaip praplėstas „instrumentarijus“. O pavadinimo, pamenu, ilgai ieškojau, kol pagaliau kažkurioj knygoj perskaičiau apie Pietų Amerikoje augantį augalą (berods, kaktusinių šeimos), kuris žydi tik vieną kartą per metus, naktį, tik vieną valandą. To augalo vardas - Nakties Karalienė...

– Kur yra įvykusi „Alliance“ saksofonui, preparuotam fortepijonui, kanklėms, perkusijai ir juostai premjera, kokia buvo idėja?

– „Alliance – 2004“ buvo atliktas 2004 metų „Iš arti“ festivalyje. Tas kūrinys susijęs su Hansu van Koolvyjku, olandų konstruktoriumi, kuris dalyvavo festivalyje kaip ypatingas svečias. Šiaip jis yra labai garsus ir žinomas pasaulyje naujų muzikos (?) instrumentų konstruktorius, tais sukonstruotais instrumentais grojantis muzikantas. Jo instrumentai – nerealaus dydžio, neįsivaizduojamų formų. Jie egzistuoja ir kaip atskiros muzikinės instaliacijos, pačios grojančios erdvėje, judančios (kinetinės), šviečiančios ir dar visokios, visokios... Hansas labai puikus žmogus, jis surengė du koncertus mūsų festivalyje. Tik bėda, kad Kauno filharmonijoje jis konstravo tą savo „Bambuso sonoro“ 2 paras, o koncertas turėjo trukti tik apie valandą... Man labai pagailo idėjos, tai pasiūliau jam antrą koncerto dalį, kurioje grojo jis, jo asistentas, Vyšniauskas ir aš (dar buvo fonograma). Bet susitarėme, kad antroje dalyje žaisime pagal mano taisykles. Taip atsirado  „Alliance...“, nes kitokį pavadinimą sugalvoti būtų buvę neetiška... Juk ne viskas ten buvo mano –jis irgi improvizavo su tuo dideliausiu, šviečiančiu, žviegiančiu ir baisiai kvėpuojančiu gargaru...

– Ar galės tą kūrinį atlikti kas nors kitas, ar naudosi medžiagą kam kitam?

– Vargu, ar galėtų jį atlikti kas nors kitas... Kadangi tai yra tam tikrų modulių (derminių, ritminių, harmoninių) rinkinys, naudojamas pagal išankstinį dinaminį, emocinį planą, scenarijų ir pagal dirigento (mano) „ženklines“ nuorodas... Galima būtų sakyti, kad tai improvizacinio tipo muzikavimas, tačiau taip vis dėlto nėra, kadangi yra gana griežti rėmai – atskaitos taškai, kurie iš anksto yra visiems žinomi. Tik jie slankioja momentinėje erdvėje, laike, momentinėse būsenose ir santykiuose su aplink sėdinčiais žmonėmis... Todėl svarbu gaudyti tuos momentinius pokyčius, kurie kinta akimirksniu, ir čia pat reguliuoti formą...

– Kokius Tavo choro kūrinius yra labiausiai pamėgę atlikėjai?

– Man labai sunku tai spręsti. Visi į akis juk sako, kad gerai, kad labai patinka... O šiaip, tai juk tų chorinių nėra tiek daug. Kiek žinau, „Mišios“ dainuojamos nuolat tai vienur, tai kitur (Lietuvoj, Latvijoj, Rusijoj ir dar kažkur...). „Jauna muzika“ nuolat kažką dainuoja, niekada nieko neatsisako. Ir „Kelias“ jiems lyg patinka... Anksčiau jie po visą pasaulį vežiojo „Gražuolį garvežį“, kurio aš per dvidešimt metų taip ir negirdėjau... Kauno choras visada mielai dainuoja mano oratorijas, šiaip ką nors, vis klausia, kada dar ką nors naujo atnešiu (tikiuosi – nuoširdžiai)... Aš gal ir nepelnytai jaučiu iš visų atlikėjų (tarp jų – ir iš chorų) daug geranoriškumo, tuo slapčia labai džiaugiuosi, visus juos labai myliu...

– Kokių kompozitorių bandymai, naudojantys svetimą muziką, Tau buvo įdomūs?

– Man visą laiką patiko, kaip tai daro Martynas – prasmingai, taikliai ir organiškai įaudžia tuos inkliuzus į savo nėrinį, lyg ir nepastebimai užšifruoja juos savo kodais, išlaikydamas kultūrines reikšmes, taip suteikdamas platesnes prasmes savo kūriniams... Dar prisimenu Urbaičio „Bachwariationen“, kur atskiros Bacho frazės labai gražiai buvo sulipdytos į prasmingą ir ekspresyvų kūrinį... Daugiau dabar neatsimenu...

 – Galvodavau, kad bendraamžiams galėjo padaryti įtaką M. Urbaičio perkurtas ir beveik dvigubai išplėstas Sen-Sanso „Žvėrių karnavalas“. Tokia praktika kai kam atrodė net įžūli...

– Man patinka, kai iš kažkur prapliūpsta ilgai slėptos emocijos – „įžūlu“, „taip negalima“, „nei pagarbos, nei sąžinės“ ir t. t. Tai rodo aplinkinių nepasitenkinimą gyvenimu, kuris gimdo nuolatinius tabu, nuolatinę visažinystę, kuri prasiveržia tokiais netolerantiškais (tiksliau – trumparegiškais) šūksmais. O patinka dėl to, kad, tai pastebėdamas ir sugebėdamas pasijuokti, gali pasijusti dar „nesugedusiu“, nepasenusiu, pagaliau – gyvai jaučiančiu aplinką žmogumi...

– Muzikos informacijos centro parengtuose sąrašuose radau Tavo „Tris vyšnios daigus“ (1995) akordeonui, saksofonui ir mušamiesiems. Ar jie prigijo?

– Nelabai, nes jie buvo skirti Vyšniausko koncertui, kuriame dalyvavo ir Kazys Stonkus su akordeonu... Kadangi jis buvo paremtas didele dalimi improvizacijos, tai ir tapo „vienkartinio naudojimo“...

– Nepaisant to, kad tokie netradicinėms sudėtims rašyti kūriniai apskritai turi mažiau galimybių įsitvirtinti gyvenime, Tu visgi jų dažnai parašai?

– Visada tokioms netradicinėms sudėtims smagiau rašyti, nei, pavyzdžiui, sonatą fortepijonui... Aš suprantu, kad rašyti sonatą fortepijonui kur kas sunkiau ir „atsakingiau“, ir, nors  būdamas nepaprastai tingus, tikriausiai, verčiamas aplinkybių, tokią parašyčiau (tik, gink Dieve, ne 33), bet esant kitoms galimybėms, aplinkinių užsidegimui ir norui, nematau prasmės to daryti... Tai lyg ir kažkoks pataikavimas publikai, šiuo atveju – atlikėjiškai, bet, matyt, ne, kadangi kiekviename „gyvenime“ susiklosto skirtingos sąlygos bei aplinkybės, kurios ir sąlygoja instrumentarijus, sudėtis, apskritai – visą muzikinę kultūrą... Nerašysi juk dabar visą gyvenimą sonatų violai da gambai...

– Ar „Ūkanos“ fortepijonui taip pat, kaip ir pernai sukurtas „Kelias“, buvo skirtos Čiurlioniui?

– Ne visai... Tada buvo duoti ministerijos užsakymai sukurti pjesių Čiurlionio pianistų konkursui. Taigi – visi sukurti kūriniai buvo „Vagos“ išleisti rinkiniu, pavadintu „Lietuvių tarybiniai kompozitoriai – M. K. Čiurlioniui“...

– Kokiuose savo darbuose esi specialiai skyręs dėmesio atlikėjo virtuoziškumui pasireikšti?

– Specialiai to nedariau, išskyrus „Auksinių debesų lietų“, kadangi „techniškos“ pjesės prašė Gintautas Kėvišas, kuris tuomet važiavo į tarptautinį konkursą. O šiaip – yra nemažai technikos prasme sunkių kūrinių (o gal paprasčiausiai „nepatogių“, „nepianistiškų“, „nestygininkiškų“): „Trečiasis – greitasis...“, „Auksinių debesų lietus“, „Ūkanos“ ir kt.

– „Palydžiu išvykstantį draugą...“ ir „Reti susitikimai...“ yra tarsi idėjinis ciklas. Ar yra jame teminių sąsajų? Ar esama daugiau panašių tokių Tavo kūryboje?

– Tokių ciklų, kuriuos vienija bendra idėja, kurie yra tarsi tęstiniai, – daug. Jų, aišku, negalima lyginti su dideliais ir prasmingais Martyno ciklais, bet... Pavyzdžiui, „Skaldyklų“ ciklas, „I like...“ ciklas, gal ir dar yra, neatsimenu... O iš to „išvykimų – sugrįžimų“ ciklo, susijusio su konkrečiomis personalijomis ir asmeninėmis nostalgijomis, kol kas tik šie du ir yra.

– Kokie instrumentai Tau yra absoliučiai svetimi?

– Tokių absoliučiai „svetimų“ gal ir nėra... Galbūt yra nelabai mėgstami – anglų ragas, akordeonas... Bet įdiegus juos tinkamoj aplinkoj, idėjoj, gali būti visai pakenčiami, netgi gražiai skambėti (man).

– Mušamųjų Tu per daug nenaudoji?

– Nenaudoju, kadangi esu iš prigimties aritmiškas (man taip atrodo, nors vaikystėje svajojau būti muzikantu žinomoj grupėj). Kartais lyg ir įsivaizduočiau save diriguojantį simfoniniam orkestrui, bet kaip blogam sapne – viskas griūva, nelimpa, ir tik dėl to, kad nejaučiu (arba sunkiai suvaldau) ritminių struktūrų, tuo pačiu – visos dramaturgijos. Esu emocijų vergas...

– Kaip Tave veikia repeticijų procesas? Ar būna įdomu, ar tik vien įtampa?

– Iš pradžių nerviniesi, ar skambės... Jei taip – tada lieka smulkmenos, kurios tampa beveik nereikšmingos (visokie ten dinamikos ženklai ir t.t.).

– O kai klausaisi pakartotinių atlikimų? Ar jauti, kaip Tavo muzika veikia klausytoją, ar pyksti, jeigu jie nepagauna Tavo žaidimo taisyklių?

– Nėra kažkokių tiesioginių nuojautų, tačiau man kartais svarbu pasitikrinti, ar adekvati reakcija kai kuriose konkrečiose vietose... O dėl pykčio – tikrai nepykstu! Netgi teisės tokios neturėčiau, kadangi tada tampa aišku, kad aš pats kažką ne taip padariau...

– Ar Tu kaip nors tikriniesi parašytą muziką, kol ji dar nebūna atlikta?

– Būtinai. Mintyse, skaičiuodamas autonominį laiką, kad nebūtų per ilgų, šiaip erzinančių dalykų.

– Ar greitai apsisprendi?

– Taip, ir todėl – dažnai klaidingai... Pasirodo, ne visada galima pasikliauti pirmo įspūdžio impulsu...

– Ar jauti, kaip laikas koreguoja Tavo kūrinius?

– Žinoma! Juokingiausia tai, kad apima nuostaba, nes beveik viskas būna pamiršta, paskui – pavydas ankstesnių laikų kruopštumo, o gal išradingumo, o paskui užvaldo mintis, kad esu visiškai išsisėmęs, neturintis jokių idėjų, ir apskritai, kad jau reikia „užraukti“ su visom muzikėlėm...

– Kaip Tu žiūri į tapatybės paieškas?

– Visą laiką jos vyksta... Tik tai gan komplikuotas reikalas... Lemia pati kelio pradžia, kai dar lyg ir nesi susiformavęs. Tos tapatybės paieškos vyksta, atsiremiant į artimiausius dvasinius mokytojus, kurie tau suteikia laikiną veidą... Tu juo naudojiesi, pažadėjęs tuojau pat, susiklosčius palankioms aplinkybėms, grąžinti teisėtam savininkui... Bet laikas bėga, veidas prigyja, tampa beveik savu... Tada – ką jau čia grąžinsi... panešiotą, praradusį savo pirmykštį skaistų žavesį... Taip ir eini per gyvenimą – nei tu, nei ne tu... Pagaliau pasidaro tingu ieškoti kažkokio nepažįstamo savęs, dar, be to, neaišku, ką tas „tikrasis aš“ gali iškrėsti... Žinoma, aš truputį fantazuoju, bet dalis tiesos čia yra, kad ir kaip nesmagu būtų... Niekaip negaliu leisti sau ir kitiems pripažinti savęs, kaip unikumo, egzistavimo, kad ir kaip to norėčiau... Manau, tai būdinga visoms individualybėms...

– Kas Tau yra Kaunas, ir kas – Vilnius?

– Vilnius, Kaunas... Jei tai vėl noras išgirsti eilinius „didžiavalstybinius“ samprotavimus apie tai, kad tik Vilniuje galima gyventi pilnavertį gyvenimą, tai aš nesutinku veltis į tą kvailai beprasmišką polemiką... O Vilnius – tai visų pirma miestas, kuriame aš beveik gimiau ir gyvenau šešis metus... Tais laikais tai buvo visiškas užmiestis, nuostabiai graži vieta – Jeruzalė. Namas prie ežeriuko, aplinkui laukai ir beprotiška ramybė... Dabar ten jau visai kitas vaizdas, nors ramybės salelė, atrodo, vis tik išliko. Kaunas – miestas, kuriame mes su šeima gyvename, dirbame, mums tame mieste yra gera. Dar yra kaimas prie Zarasų (prie ežero), kurį sapnuojame žiemą, laukdami pavasario. Ten galima ir numirti. O apskritai – visai nesvarbu, kur gyveni, svarbu jaustis gerai ten, kur gyveni, ir netrukdyti gyventi aplinkiniams.

– Ar seniai atradai savyje ramybę? Kaip Tau pavyksta ją išlaikyti?

– Kodėl tau atrodo, kad aš ramus? Gal čia tik tokia regimybė, ar, geriausiu atveju, – siekiamybė.

– Į kitus žiūrint net tokia regimybė nekyla... O vis dėlto – ar tai yra siekiamybė?

– Siekti išminties yra siekiamybė... O ramybė, man atrodo, yra labai arti tos siekiamybės... Vidinė ramybė...

– Ar jauti, kad Kauno kompozitoriaus situacija, statusas yra kitokie, nei Vilniaus?

– Ir vėl tos didžiavalstybinės insinuacijos... Visiškai nesvarbu, kur gyventi ir dirbti. Svarbu, kaip pats jautiesi. Ir jei dar neatėjo laikas tai ramybės išminčiai, jei žmogui vis dar svarbu „būti arčiau“, tai jis ir trinasi Vilniuje, reikia to, ar ne... Bet ateina laikas, kai gyvenimas Vilniuje atsisuka į žmogų kitu lazdos galu – nes būti užmirštam ir paliktam likimo valiai dideliame Vilniuje yra kur kas baisiau, nei Juškėnų kaime prie ežero...

– Aš kaip tik galvojau, kad Kaune, kur kūrėjų yra daug mažiau, tam tikra prasme yra daugiau galimybių jaustis reikalingam bendruomenei...

– Matai, dėl to reikalingumo... Labai abejotinas aspektas... Aš tuo seniai netikiu, nes taip nėra. Tai tik iliuzija, savęs apgaudinėjimas. Nes jei tu sau vargiai bereikalingas, ar artimiausiems savo, tai galvoti apie reikalingumą visuomenei – daugiau nei juokinga. Ir todėl, su meile galvodami apie savo artimiausius, sau brangius žmones, dirbkime paprasčiausiai sau ir jiems, negalvodami apie visokius visuomeninius fantomus, kurie tik ir laukia naujos aukos, tik ir tikisi iš tavęs išsiurbti paskutinius syvus, pradedant spauda, baigiant Socialinės apsaugos ministerija...