RADIJO MUZIKINĖ PROGRAMA 1926-1940 metais
Kauno radiofonas 1926-1940 m. – stambus muzikinio gyvenimo propagavimo centras visoje Lietuvoje ir už jos ribų.
Muzikos meno pateikimas visuomenei per radiją turi daug aspektų – tarkim, artisto asmenybė, sugebėjimas ją atskleisti. Kompozitorius Stasys Šimkus, aptardamas muzikos pateikimo per radiją problemas, yra viešai pareiškęs, kad „gremėzdišką kontrabosą valdąs jautrus artistas gali sužavėti klausytoją giliau, negu grakštų smuiką valdąs nejautrus menininkas. Laukuose pjovėjo arba kokio muzikanto klajūno nuoširdžiai sudainuota daina gali įsmigti širdin giliau, negu pompastiško operos solisto triliavotos arijos, be sielos sąskambio dainuojamos. Kad ir kukli, bet sielos gelmėse gimusi dainužė, trumpai valandėlei gali mums atskleisti didžiojo grožio tiesą labiau, negu daugybė puslapių muzikos, gimusios vien galvos teoremų labirinte“.1
XX a. pradžioje mokslo ir technikos pažanga muzikai, teikiančiai žmonėms dvasinio peno nuo seniausių laikų, suteikė galimybę sklisti eterio bangomis. Nuo šiol šis menas galėjo pasiekti net labiausiai nuo civilizuoto pasaulio nutolusių valstybių užkampius.
Radijo muzika Lietuvoje domėjosi platūs visuomenės sluoksniai. Todėl, kai Kauno radijo stoties statyba buvo dar tik įpusėta ir vis plačiau imta kalbėti apie lietuviško radijo galimybę, kai kurie kultūros ir meno veikėjai labai rūpinosi, kad muzikiniai reikalai šioje programoje būtų tinkamai sutvarkyti.
1925 m. balandžio 22 d. kompozitorius Mikas Petrauskas, gerai suprasdamas radijo muzikos reikšmę visuomenės gyvenime, savo laiške „Jo Ekscelencijai Ponui Ministeriui Pirmininkui“ (ir nuoraše „Ponui Švietimo Ministeriui“) nurodė, kad jam „rūpi radijo koncertų organizavimas, tikrasis menas, kad duodamieji radijo koncertai atitiktų meno reikalavimus“.2
Radijo muzika, jos pirmieji akordai
Lietuvos nacionalinis radijas, prakalbęs lietuviškai 1926 m. birželio 12 d., pradžioje klausytojams transliavo vien žinias, vėliau teikė ir muzikos peno.
Kiekviena radijo laida turėjo rūpintis savo (vaikų, moksleivių, šaulių, ūkininkų ir pan.) auditorija ir sykiu atspindėti visų radijo klausytojų mintis. Kruopščiai brandintas žodis, muzikos kūrinys radijo laidų vedėjų ir atlikėjų būdavo perteikiamas per mikrofoną plačiajai auditorijai. Ir tuomet visa, kas perduota per radiją, pasidarydavo bendra – taikytina ne tik sau, bet ir kitiems. Atskira radijo laida tuomet atrodydavo aukščiausia dvasinė viršūnė vieniems klausytojams, painoka ir nelabai suprantama – kitiems, atradimas – tretiems. Tęstinės laidos pakerėdavo, pritraukdavo radijo klausytojų daugumą, – tokie tapdavo radijo laidų gerbėjais.
Tos negirdėtos idėjos virsdavo unikaliais minčių žadintojais, išgirstas meninis žodis, nuvilnijusi muzikos melodija radijo klausytojui įkvėpdavo naujus polėkius, skatindavo kūrybines galias. Klausytojas palengva pruso, plačiau mąstė, puoselėjo savo žodį, kalbą, gaivino save ir kitus, jausdamas, kad ir jis gali kažką prasmingo nuveikti.
Formuojant Lietuvos nacionalinio radijo muzikinę programą, aktyviai talkino visi to meto žinomi Nepriklausomos Lietuvos lietuviškos muzikos kūrėjai bei atlikėjai. Tiesą sakant, atsiradęs radijas pradžioje tiesiog sukėlė sumaištį muzikos kūrėjų ir visuomenės veikėjų galvose. Mat užsienio valstybių radiofonai kiekvieną dieną transliavo operų, dainų ir muzikos koncertus, o Lietuvoje tais atmintinais 1926 metais tai buvo visiškai naujas dalykas – muzika palengva dar tik skynėsi sau kelią į radijo klausytojų širdis, Valstybės radiofone – Kauno radijo studijoje – laidų rengėjai tebesuko galvas, kaip ir nuo ko pradėti organizuoti ir transliuoti Lietuvos nacionalinio radijo muzikinę programą.
1926 m. birželį Kauno radijas dėl ribotų galimybių apskritai dar nelepino klausytojų programų gausa. Tik liepą buvo įrengta erdvesnė Radijo studija, mikrofonai pritaikyti muzikos garsams perduoti. Senoji Radijo studija – iš Centrinio pašto atvežta gelsvo medžio telefono būdelė – buvo ankštoka, daugiau trijų kalbėtojų negalėjo sutalpinti, bet vienam pranešėjui žinioms perskaityti ar kokiam pokalbiui su prelegentu vesti laikinai vietos pakako.
„Iš pradžių Kauno radijo programa buvo labai provizorinė, – prisimena pirmasis Radijo studijos vedėjas, rašytojas Petras Babickas. – Buvo skaitomos tik ELTOS žinios ir labai retai duodami muzikos koncertai, kurių keturis pirmuosius parengė nemokamai smuikininkas Morducha Hofmekleris. Vėliau, lapkričio mėnesio pabaigoje, Radijo stoties viršininko inžinieriaus Alfonso Jurskio pastangomis buvo pirmieji nedrąsūs bandymai transliuoti operas iš Valstybės teatro, kurie labai gerai pavyko. Tuo pat metu buvo sudarytas kontraktas su Ferdinando Virzingo iš Valstybės teatro operos grupės orkestrantų sukurtu radijo orkestru. Tai šie elementai sudarė pirmąją radijo programą.
O jau nuo 1927 m. sausio (kai buvo sudaryta Radijo taryba – J. G.) prasidėjo paskaitos (pašnekesiai), „Vaikų valandėlė“ („Ūkininkų laikraštis“, „Vilniaus valanda“, „Radijo patarėjas“, „Jaunimo valanda“, „Šaulių valanda“, „Šeimininkių valanda“) ir kitokios įvairenybės“1.
Spauda rašė: „1926 m. liepos 1 d. M. Hofmeklerio vedamas 7 žmonių orkestras paskleidė mūsų radio bangomis pirmąjį muzikos koncertą.
Ir pradėjo siausti Lietuvoje nauja epidemija – radijo karštligė. Radijo antenos ėmė dygti viena po kitos“2.
Puikiai girdėję Lietuvos radijo programą, į redakciją rašė laiškus kitų Europos valstybių radijo klausytojai, įvairaus išsilavinimo muzikos gerbėjai.
Pirmieji radijo muzikos koncertai plačiai nuskambėjo po visą Europą, buvo vertinami labai gerai. „Bandymai (1926 m.) liepos 11 d. perdavinėti radijo muziką buvo labai geri. Aš girdėjau gana garsiai ir aiškiai ir vienos lemputės aparatu, ir su paprastu vienos grandinės detektoriumi,“ – 1926 m. liepos 12 d. Kauno radijui rašė Marijampolės apygardos teismo tarnautojas Eliziejus Bartininkas.3
Pirmojoje radijo muzikinėje programoje buvo transliuojami keli kūriniai, kurie buvo iš anksto viešai paskelbti:
Radijo muzikinė programa. Kaunas, 2000 m banga, 1926 m. liepos 1 d.
18-19 val. – pranešimas
19-21 val. – radijo koncertas.
Dainuos Valstybės teatro operos solistai M. Stašaitytė, Stasys Sodeika (bosas) ir Stasys Dautartas.
Gros violončelininkas Marducha ir pianistas Leiba Hofmekleriai (broliai atliks solo ir duetu).
Smuikuos J. Špileris.
Po to pusvalandis kamerinės kapelos muzikos.
Tuo metu neseniai baigęs Valstybės konservatoriją, smuikininkas M. Hofmekleris ir jo brolis Leiba 1926 m. rugpjūčio 7, 19 ir 26 dienomis iš naujosios Radijo studijos vėl surengė radijo muzikos koncertus.
Naujoji Radijo studija – žaliu pliušu išmušta 18 kvadratinių metrų saliukė, kurios durys izoliuotos nuo pašalinių garsų, – buvo įrengta Kauno radijo stotyje. Kauno radijo stoties pastatas Vytauto kalne, Perkūno alėjoje, skendėjo liepų žalumoje ir buvo atokiau nuo Kauno miesto triukšmo.
1926 m. spalio 11 d. Radijo studijoje koncertavo JAV lietuvis K. J. Kraučiūnas, atvykęs iš Italijos. Radijo koncertą surengti padėjo kompozitorius Mikas Petrauskas. Per radiją skambėjo M. Petrausko „Kaitink, šviesi saulute“ (A. Jakšto žodžiai) ir „Valia valužė“, fragmentas iš operetės „Šienapjūtė“ (K. Jasiukaičio žodžiai).
1926 m. lapkričio 22 d. radijo orkestras, vadovaujamas Valstybės teatro orkestro smuikininkų grupės koncertmeisterio Ferdinando Virzingo, per radiją surengė pirmą koncertą.
Valstybės teatro orkestro smuikininkai F. Virzingas ir S. Jurkevičius, altistas A. Abramsonas ir violončelininkas G. Ludvigas atliko L. van Beethoveno ir W. A. Mozarto kūrinius.
1926 m. gruodžio 2 d. Radijo studija telefonų laidais iš Valstybės teatro pirmą kartą transliavo Ch. Gounod operą „Romeo ir Džuljeta“.
Iškart sureagavo Lietuvos ir Europos valstybių radijo klausytojai, puikiai girdėję transliuojamus koncertus ir operą. Jie rašė su entuziazmu ir pageidavo girdėti daugiau muzikos.
Radijo klausytojas Vincas Uždavinys, sielodamasis, kad per radiją skamba mažai muzikos, pažymėj „(…) negirdime lietuvių liaudies motyvais išaustų koncertų. O tokius radijo koncertus labai lengvai galėtų parengti ir to paties F. Virzingo radijo orkestras (…). Jei nėra pakankamai tinkamų lietuviškų veikalų, būtų malonu išgirsti nors ir liaudiškų dainų. Juk mūsų liaudies dainų motyvai bent Europoje – ne paskutinėje vietoje stovi. Savo liaudies meno neturime drovėtis pasauliui parodyti“.
Dienraštis „Lietuva“ pranešė, kad bus transliuojama G. Verdi opera „Kaukių balius“ su Kipru Petrausku.
Tuo metu Europos valstybių radiofonai radijo klausytojus masino įvairia vokaline ir instrumentine muzika. Buvo transliuojamos operos ir operetės; kantatos, oratorijos, choralai liejosi visokiais garsais iš radijo imtuvų ir viešose vietose įrengtų garsiakalbių. Popietiniuose radijo koncertuose skambėjo džiazo, simfoninė ir šokių muzika.
Per užsienio radijo stotis veržėsi muzikinė laiko dvasia, ir raiškiai aidėjo gyvas literatūros žodis.
Muziką per Lietuvos nacionalinį radiją propaguoti pasišovė padėti į pirmąjį Radijo tarybos posėdį 1927 m. kovo 23 d. pakviesti Valstybės teatro dirigentas kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša ir muzikos pedagogas, kompozitorius Aleksandras Kačanauskas. Nutarta, jog antrajam Radijo tarybos posėdžiui (kovo 28 d.) kompozitorius A. Kačanauskas pateiks Lietuvos nacionalinio radijo muzikinės programos modelį.
Radijo programos metmenys
Pagaliau 1927 m. balandžio 8 d. dienraštyje „Lietuva“ paskelbiami Lietuvos nacionalinio radijo programos metmenys:
„Paskutiniuose dviejuose Radijo tarybos posėdžiuose nustatyta muzikinė radijo programa, kurią buvo pavesta sudaryti muzikui Aleksandrui Kačanauskui. Pagal tą programą Kauno radiofonas kiekvieną savaitę transliuos du kamerinės muzikos koncertus, du vokalinės-instrumentinės, vyks dvi transliacijos iš Valstybės teatro rinktinių operų, vieną valandą lietuvių liaudies bei lengvosios muzikos ir vieną valandą šokių muzikos koncertai.
Kamerinės muzikos koncertuosna Radijo taryba įtrauks visas žymesnes pajėgas iš Valstybės teatro operos, muzikos mokyklos (Konservatorijos) ir laisvųjų menininkų.
Muzikos kultūrai skleisti bus įvesti tautinės muzikos mėnesiai, kaip vokiečių, italų, čekų, rusų, lietuvių, latvių ir kiti.
Atskirų tautų muzika bus pateikiama irgi sistemingai, pradedant nuo klasikų ir baigiant moderniąja. Tai bus lyg ir savotiška muzikos chrestomatija per radiją.
Muzikos programos tikslingumą ir planingumą prižiūrėti pavesta muzikui Aleksandrui Kačanauskui.
Radijo taryba ir muzikos programos vedėjas tikisi, kad po mėnesio jau bus galima imtis to sistemingo darbo.
Pirmiausia bus surengtas vokiečių instrumentinės muzikos koncertas (…).
Nuo 1927 m. balandžio 22 d. jau tikimasi groti Ferdinando Virzingo perorganizuotu radijo orkestru.
Pagaliau vokalinės muzikos programos daliai atlikti bus pakviestos geriausios muzikos mokyklos (Konservatorijos) ir teatrinės kūrybinės jėgos. Tos rūšies koncertuose bus įvestas deklamavimo skyrius, kuriame dalyvaus dramos artistai ir rašytojai su savo kūriniais“.
Radijo programos metmenų pabaigoje primenama, jog „mūsų radijo klausytojų dar vos vienas tūkstantis tėra užsiregistravęs savo radijo imtuvus, tuo tarpu visoje Lietuvoje esama jau apie 10 tūkstančių radijo aparatų (ir klausomasi po 3-10 žmonių). Darbo pasisekimas didės nuo to, kaip augs radijo klausytojų supratimas remti visais būdais radiofono darbus“ 6.
Kiekvienas Lietuvos menininkas laikė garbe pasireikšti per radiją, be jokio atlygio parengti muzikos kūrinį ir jį atlikti radijo klausytojams.
Lietuvos radijo programos įvairinimas, nuo 1928 m. pradžios geras jos tiesioginis transliavimas iš naujosios Radijo studijos Laisvės alėjoje traukė radijo klausytojus, skatino mieste ir kaime įsigyti radijo aparatus, rašyti Lietuvos radijui laiškus ir išsakyti savo pageidavimus.
Galiausiai Lietuvos radijo muzikos programa ėmė lygiuotis į Europos valstybių radiofonus, buvo skelbiama Europos šalių radijo žurnaluose ir dienraščiuose ir be paliovos turtinama naujais muzikos kūriniais.
Pirmieji buvo aktyviausi
Pirmaisiais Valstybės radiofono veiklos metais trūko kūrybinių jėgų. Tuo metu didžiuosiuose Europos miestuose radiofonų Radijo studijos jau turėjo savo simfoninės ir pramoginės muzikos atlikėjų kolektyvus, o rimtosios – klasikinės muzikos koncertams dažnai skyrė beveik visą vakarinę radijo programos dalį.
Kita vertus, jei Kauno radijo muzikantai savo repertuaro įvairumu būtų panorėję prilygti jiems, tai net natoms pirkti nebūtų pakakę tų lėšų, kurias galėjo skirti Radijo studija. Muzikantai turėjo kitus darbus, o Kauno radijui jie patriotiškai talkino savo laisvalaikio valandomis. Todėl iš jų daug reikalauti buvo neįmanoma.
Kauno radijo muzikinę programą sudarė simfoniniai ir kameriniai koncertai, pramoginė ir šokių muzika, atskirų solistų, chorų, įvairių ansamblių koncertai. Šiai programos daliai priskirtinos operų, operečių, įvairių muzikinių programų transliacijos iš teatrų salių bei Radijo studijos.
Aktyviausi pirmųjų radijo veiklos metų muzikinių kolektyvų vadovai – Ferdinandas Virzingas, broliai Morducha ir Leiba Hofmekleriai, kompozitoriai Stasys Šimkus, Juozas Naujalis, Mikas Petrauskas, Aleksandras Kačanauskas, pianistė Nadežda Dukstulskaitė ir dar keletas radijui prijaučiančių muzikos veikėjų – dėjo daug pastangų, kad Kauno radijo muzikinė programa kas mėnesį būtų turiningesnė ir įvairesnė.
1927 m. Kauno radijo studija, Radijo tarybai labiau gilinantis į programos turinį, patobulino muzikinių laidų rengimą ir jų transliavimą. Radijo studijos tarnautojai glaudžiai bendradarbiavo su muzikiniais Kauno meno kolektyvais, didino radijo abonentų skaičių: kuo daugiau surenkama iš abonentų pinigų, tuo įvairesnę galima buvo pateikti samdomų kolektyvų muzikinę programą.
1927 m. negausus Radijo studijos simfoninis orkestras, vadovaujamas F. Virzingo, surengė 100 simfoninės muzikos koncertų, kurie užėmė 130 val. metinės muzikinės radijo programos. Valandą ir ilgiau trunkančius koncertus rengdavo Karo muziejaus, kariuomenės, Karo invalidų ir kiti muzikiniai kolektyvai. Jie prie mikrofono grodavo ne taip dažnai, nes kiekvienas kviestinis koncertas brangiai kainuodavo. Per metus surengti tik 62 koncertai, tai sudarė 90 val. muzikinės programos.3 Buvo atliekama simfoninė, kamerinė, vokalinė muzika, surengta keletas choro ir solistų koncertų, juose skambėjo ir viena kita lietuviška daina.
Kviesti prie mikrofono chorą nebuvo lengva. Trūko ne tik patalpų. Norint per radiją parengti gerą pusės valandos koncertą, reikėjo gaišti labai daug laiko. Vien 6-8 dainoms atlikti choras ar kvartetas turėjo repetuoti vidutiniškai šešetą vakarų po 2 valandas. „Kaune sunku rasti žmonių, kurie galėtų, kad ir norėdami sutikti dovanai dirbti, – teisindavosi dėl programos trūkumų klausytojams laiškuose Radijo studijos tarnautojai, – o atlyginant už sugaištą valandą net po vieną litą, mums tai kainuotų jau 60 litų. Vienas kvarteto koncertas kaštuotų 600-800 litų“.4 Tad suprantama, kodėl į radijo programą retai buvo įtraukiami chorų ar kvartetų koncertai.
Anketos – radijo laidų veidrodis
Radijo studijos tarnautojai, siekdami geriau pažinti klausytojų auditoriją ir išaiškinti jų nuomonę, 1927 m. rugsėjo 18 d. per radiją paskelbė anketą (jos klausimus kartojo 19 ir 20 d.), sudarytą iš 84 klausimų.5 Į anketą atsakė daugiau nei 600 miesto ir kaimo gyventojų. (Jų laiškai, saugomi archyve, yra vertingiausias radijo dokumentas, vaizdžiai nusakantis realią padėtį). Kruopšti laiškų analizė rodo, kad 1926-1927 m. per radiją transliuotą muziką klausytojai vertino teigiamai, tačiau jų pasiūlymai pranoko visus Radijo studijos tarnautojų sumanymus.
Valstybės radiofono simfoninio orkestro, kuriam vadovavo F. Virzingas, koncertais buvo nepatenkinti beveik pusė klausytojų (248)x, tik dalis jų nemėgo simfonijų (109), nes, anot jų, simfoninėje muzikoje trūksta lietuviškumo (122), lengvumo ir linksmumo (45), įvairumo (28), rimtumo (5). Dar kiti teigė, kad tai nuobodybė (86). Be to, beveik pusė klausytojų apie simfoninę muziką nieko nepasakė.
Radijo simfoninio orkestro koncertus dalis klausytojų norėjo girdėti 3 kartus per savaitę (178), kiti – 2 kartus per savaitę (162) ar net kasdien po truputį (61). Likusieji klausytojai – visai nutylėjo.
Tiesa, radijo klausytojai simfoninę muziką mėgo mažiau negu kamerinę. Daugelis jų atsakė, kad kamerinė muzika patinka (395), tik maža dalis pasisakė prieš ją (47). Kamerinę muziką siūlė geriau transliuoti simfoninių koncertų metu (411), o ne transliuoti atskirus kamerinės muzikos koncertus (128).
Radijo klausytojai labai pageidavo vokalinės muzikos: solo, duetų, kvartetų, chorų (461). Ją siūlė transliuoti simfoninių koncertų metu (245).
1926-1927 m. transliuoti vokaliniai koncertai nepatenkino klausytojų. Anot jų, esą per silpni solistai (296). Konkrečiai klausytojų nuomonė apie solistus buvo tokia: Katkauskaitė – patiko, Dievaitytė – dažnai kartojasi, Likerauskas – blogai dainuoja ir rėžia ausį, Bručkus – nieko sau. Radijo klausytojai prašė kviesti prie mikrofono Kiprą Petrauską, Antaną Sodeiką, Juliją Dvarionaitę ir kitus Kauno operos solistus.
Daugiau linksmos ir rimtos muzikos
Iki tol girdėti chorų koncertai nepasižymėjo nei akustiniu, nei meniniu atlikimo lygiu. Beveik visose anketose pažymėta, jog transliuoti koncertai per Kauno radiją (studijiniai, iš salių ir užsienio stočių) buvo prastai girdimi. Didžioji dalis radijo klausytojų pageidavo chorų koncertų (406), nes iki tol jų koncertinė programa, klausytojų nuomone, buvo bloga (117) ir patiko nedaugeliui (78). Klausytojai siūlė papildyti chorų koncertus originalesniais ir linksmesniais kūriniais: daugiau džiuginti, o ne graudenti. Solistų ir chorų koncertų norėta klausytis 2 kartus per savaitę (227), kai kurie sakė, kad užtenka ir vieną kartą (97), treti – pasiryžę klausytis net tris kartus per savaitę (44).
Radijo klausytojai ragino dažniau groti armonika (242), smuiku (171), fleita (88), violončele (70), gitara (59), kanklėmis (42), mandolina (41). Pageidavo stygų orkestro (38), fortepijono (28), vargonų (25), arfos (24), dūdų (15), klarneto (10), senovinių lietuvių melodijų (6), skudučių (5), Labanoro dūdos (3) muzikos.
Apie pusę atsakiusiųjų į anketos klausimus pageidavo linksmos muzikos (274), tik dalis – rimtos (68), kiti siūlė koncerto metu kartu duoti linksmą ir rimtą muziką (251). Klausytojai prašė programą užpildyti lietuviška (468), užsienio (84) muzika, dalis jų siūlė kartu transliuoti lietuvių ir užsienio muziką (47).
Iš lietuviškos muzikos norėjo girdėti daugiau liaudies dainų (313), taip pat – kartu liaudies dainų ir kompozitorių kūrinių (143), o klausytis tik lietuvių kompozitorių pageidavo nedaug (36). Daugelis prieš atliekant kūrinį prašė paaiškinimo (356), tik dalelei klausytojų nereikėjo jokio paaiškinamojo teksto (81).
Klausytojams koncertai atrodė nuobodoki, todėl dauguma jų siūlė radijo koncertus paįvairinti pasakojimais, eilėraščiais, monologais (408). Jie teigiamai vertino transliuotus kariuomenės (128), girdėtus iš Radijo studijos, simfoninio orkestrų koncertus (44), gramofono (36), įvairius simfoninius (32) ir vokalinius (20), Katkauskaitės (16), Balio Dvariono (8), įvairius šventinius (8), Viktoro Bručkaus (4) koncertus. Tik keliolika buvo nepatenkintų girdėtais kanklių (16), Miko Petrausko (4), J. Vakarytės (4) koncertais.
Ypač daug klausytojų pageidavo kanklių (366), gramofono (402), šokių (384) muzikos. Klausytojai net nurodė šokių muzikos transliavimo laiką: šeštadieniais nuo 20 iki 21 val. (188) ir sekmadieniais nuo 20 iki 22 val. (184). Be to, didelė klausytojų grupė, ypač besižavinti bažnyčioje grojama vargonų muzika, šventadieniais pageidavo bažnytinės muzikos koncertų (350), tačiau dalis klausytojų laikė tai nebūtinu dalyku (80).
Peržvelgus laiškus, aiškiai matyti, kad klausytojų norai buvo ne tik nepasotinami, bet daugeliu atžvilgių ir labai skirtingi. Kaimo gyventojai, greta teikiamų informacinių žinių ir paskaitų žemės ūkio klausimais, pageidavo lengvo žanro muzikos, įvairių pramogų, o miestiečiai, daugiau girdėję užsienio radijo stočių transliuojamų muzikinių laidų, reikalavo teikti daugiau rimtosios muzikos, klasikos kūrinių.
Greta informacinių laidų ir paskaitų įvairiomis visuomenės gyvenimo temomis, nemažą radijo programos dalį sudarė operų transliacijos iš Valstybės teatro, simfoninės ir liaudies muzikos kūrinių, solistų vokalistų, solistų instrumentalistų, instrumentinių kvartetų, fortepijono, dūdų orkestrų muzikos koncertai.
Radijo taryba, planuodama 1927 m. radijo programą, kūrybingai sprendė žodinių ir muzikinių laidų rengimo reikalus. Atsisakiusi klausytojams pateikti patefono muzikos koncertus, lengvo pobūdžio koncertėlius, lėkšto turinio žodines laidas, nuolat rasdavo naujų muzikos atlikėjų ir įtaigaus meninio žodžio meistrų.
Padėti suprasti muziką
1928 m. Radijo taryba didžiausią dėmesį skyrė įvairių paskaitų bei pašnekesių organizavimui, o muzikinė programa šiek tiek sumenko. Tai, žinoma, negalėjo nejaudinti radijo klausytojų. Jie savo laiškuose gausiai reiškė nepasitenkinimą. Dar labiau jų nuomonės apie radijo programą išryškėjo atsakymuose į 10 anketos klausimų, kuri 1928 m. spalio 11 d. buvo paskelbta per radiją.
Du šimtai klausytojų, atsiuntę atsakymus, daugiausia nusiskundė, jog retai girdi įprastą ir suprantamą muziką, kad įvairios paskaitos apie meną ir literatūrą yra labiau skirtos kabinetiniam inteligentui, o ne plačiajai visuomenei. Radijo klausytojas Julius Mažukna iš Višeikių km. (Kauno apskr.) apgailestavo, kad Kauno radijas esą nutolęs nuo savo klausytojų ir Lietuvos.6 Jis rašė: „Dabar daugiau kalbama apie meną, literatūrą, brukama iš visai mums negirdėtų ir nežinomų šalių visokių nesvarbių naujienų, valandų valandomis duodama mums visai nesuprantamos muzikos. Sakysime, beveik kasdien – mažai kam svarbios paskaitos apie meną. Argi mums menas svarbiausias dalykas kasdieniniame gyvenime, ar jau viskuo esame pertekę? Tokios sudėtingos muzikos, kokią dabar girdime, mes nesame pratę klausyti ir nemokame suprasti...
Prisipažinsiu atvirai, kad jau metai, kaip klausau radiją, o lig šiol muziką visada laikiau nesvarbiu dalyku ir niekada jos atsidėjęs neklausydavau, nes nieko nesuprasdavau. Iš visko suprantamiausia teatrodė armonika ir šokių muzika orkestrui griežiant, koks maršas ar mūsų liaudies dainų popuri. Tą patį sakydavo ir sako mano namiškiai bei kaimynai, kurie patys turi radiją arba ateina pasiklausyti. Ir tik dabar, po metų laiko, matau, kad muzika per radiją turi užimti svarbią vietą. Taigi, pirmiausia mūsų visuomenę reikia išmokyti suprasti muziką, tada ją taip gausiai teikti. Mano manymu, reikėtų surengti per radiją daug koncertų su komentarais, prieš kiekvieną griežiamą dalyką paaiškinti, ką reiškia tas jo pavadinimas ir kokių minčių bei vaizdų turime iš jo laukti. Gerokai pasiklausę tokių koncertų, gal dauguma tada galės ir be komentarų orientuotis girdimoje muzikoje“.7
Radijo programoje muzikai skiriama daug vietos. Tačiau ypač koncertinėje dalyje, klausytojų nuomone, trūko įvairumo, judrumo ir linksmumo. Atsakymuose į anketą pažymima, jog patinka Karo invalidų, Jagintavičiaus, mandolinų ir M. Leškevičiaus styginio trio orkestrų koncertai, buvę labai įdomu klausytis, kai solo smuiku griežė M. Hofmeklerisx ir kanklėmis skambino P. Puskunigis, gilų įspūdį paliko Bangos kvarteto skambėjusios lietuviškos dainos.8
Dauguma miestelėnų buvo patenkinti muzikine programa. Mat radijuje dažnai koncertuodavo Kauno restoranų ir kavinių muzikantai. Tų koncertų metu radijas, neretai pataikaudamas miesto visuomenės skoniui, pateikdavo įvairiausio turinio šokių muzikos. Retokai jie atlikdavo lietuvišką melodiją, užtat dažnai skambėjo įvairaus stiliaus vokiški, prancūziški, angliški kūriniai. Juose vyravo miesčioniškas polinkis į sentimentalumą, jausmingumą, infantilumą. Valsai, fokstrotai, tango, polkos, serenados, popuri išties nelavino klausytojų muzikinio skonio. Ne be pagrindo Salomėja Nėris savo dienoraštyje tokį girdėtą “muzikinį meną“ pavadino „turgaus muzika“.
Radijo studija gramofonu naudodavosi dažniausiai tik tais atvejais, kai neatvykdavo koks nors muzikinis kolektyvas. Metinėje radijo muzikinėje programoje plokštelių muzika 1927 m. užėmė tik 20, 1928 m. – 40 valandų. Tokią padėtį nulėmė lietuviškų plokštelių stoka, Kaune plito daugiausia vokiečių „Telefunken“ firmos atstovo Šucės parduodamos vokiškos muzikos plokštelės. Klausytojai pageidavo iš plokštelių girdėti „tik garsių solistų ir virtuozų, kurių nėra galimybės Lietuvoje užgirsti, pvz., Fiodoro Šaliapino ir panašių garsenybių“.9
Radijo tarybos pirmininkas L. Gira tikėjosi radijo muzikinę programą paįvairinti muzikinėmis transliacijomis iš Klaipėdos. 1928 m. rugsėjo 28 d. Klaipėdos konservatorijos direktorius Stasys Šimkus Kauno radijo studijai rašė, jog „Klaipėdos konservatorijos orkestras spalio 4 d. (20 val.) rengia savo pirmąjį sezono simfoninį koncertą“ ir, kaip buvo susitarta, prašė „pabandyti perduoti per radiją“.10 Tačiau transliacija neįvyko „dėl mažai skirto laiko pasiruošimui ir bandymams laidais transliuoti per radiją“.11 Tenka konstatuoti, jog daugelis radijo studijos darbuotojų sumanymų organizuoti tiesiogines transliacijas iš Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio bei kitų šalies vietų nebuvo įgyvendinta, nes stigo tinkamų radijo technikos priemonių.
Ir nuvilnijo lietuviška melodija
Nuo 1929 m. pavasario, oficialiai suvalstybinus Kauno radiją ir Valstybės radiofono direktoriumi paskyrus teatro režisierių Antaną Sutkų, muzikinė programa nuodugniai pertvarkoma: palaipsniui plečiamas radijo simfoninio orkestro repertuaras, neretai kviečiami Kauno miesto pajėgesni muzikiniai kolektyvai. Radijo klausytojai vis dažniau girdėdavo užsienio klasikų kūrinius, lietuviškos muzikos koncertus.
Kuo ypatingos 1929 m. Valstybės radiofono muzikinės laidos?
Pirmiausiai tuo, kad per Kauno radiją dažniau skambėjo lietuviška daina, atliekami lietuvių kompozitorių muzikos kūriniai. Prie mikrofono buvo surengti 83 solistų-vokalistų, 22 – kamerinės muzikos, 27 – trio, 19 – mandolinų-gitarų, 25 – vyrų choro, 7 – dainų kvarteto, 18 – solistų-instrumentalistų, 3 džiazo muzikos koncertai. O simfoninės muzikos koncertų per 1929 metus iš Kauno radijo studijos surengta net 218.
Kauno radiofonas 1929 m. iš Valstybės teatro transliavo operų – 57, dramos spektaklių – 2, iš užsienio – 4 koncertus, surengė 5 simfoninės muzikos vakarus.1
Valstybės radiofone reguliariai, beveik kasdien, prie mikrofono grojo radijo simfoninio orkestro muzikantai.
Tiesa, 1929 m. šio orkestro kolektyvą sudarė tik devyni žmonės. Orkestrui dirigavo smuikininkas Vladas Motiekaitis. Suprantama, tokios mažos sudėties orkestras, kurio koncertai per dieną užtrukdavo iki pustrečios valandos, negalėjo atlikti stambesnių kūrinių. Bet ir esamomis jėgomis orkestras, stropiai vykdęs direktoriaus A. Sutkaus paliepimus ir nurodymus, turtino muzikinį repertuarą naujų autorių kūriniais. Vis dėlto ne visos sudėties orkestras, „neturėdamas savo sąstate mušamųjų bei pučiamųjų instrumentų“, negalėjo „groti ligi 50 procentų skirtų saloniniams orkestrams veikalų“, – tai pripažino ir A. Sutkus 1929 m. lapkričio 15 d. laiške Švietimo ministrui.12
Aiškaus ritmo ir melodingos muzikos!
1930 m. pradžioje radijo simfoninis orkestras A. Sutkaus iniciatyva papildomas trimis muzikantais. Simfoniniame orkestre atsiradę mušamieji, džiazo instrumentai buvo naujas dalykas, labai pagyvinęs muzikinius numerius. Tačiau orkestras, kad ir kaip gausiai išplėtęs savo repertuarą, grodamas prie mikrofono kelis kartus per savaitę, neišvengiamai kartodavo tuos pačius kūrinius. Radijo klausytojai laiškuose nusiskųsdavo koncertų vienodumu, lietuviškų melodijų stoka ir nuobodoka muzika. Jie teisingai pastebėjo, jog Kauno radijas retai teikia „lengvos ritmingos muzikos“, dažniausiai leidžia eterin „maišyto takto įvairias melodijas ir kombinacijas“. O muzika, kurioje nėra aiškaus ritmo ir aiškios melodijos, visuomenei nesuprantama.13 Dauguma miesto ir kaimo radijo klausytojų pageidavo išgirsti užsienio klasikų ir lietuvių kompozitorių kūrinių.
Radijo studija, svarsčiusi muzikos reikalus ir pasitarusi su kompozitoriais, bandė įveikti pirmuosius sunkumus. Prie mikrofono vis dažniau talkino Kauno miesto – Valstybės teatro, Karo muziejaus, kariuomenės muzikiniai orkestrai ir įvairių kitų organizacijų bei kultūrinių draugijų mėgėjų chorai. Klausytojai dažniau girdėjo Dž. Verdi, Dž. Rosini, L. Beethoveno, J. S. Bacho, Dž. Pučini, K. Veberio kūrinių uvertiūras, Dž. Verdi (operų „Aida“, „Rigoleto“, „Traviata“), P. Čaikovskio operų fantazijas ir uvertiūras, M. Glinkos ir J. S. Bacho romansus, J. Štrauso, Dž. Pučini, J. Brahmso, P. Bekerio valsus, lietuvių liaudies dainas ir šokius.14 Radijo klausytojai, išgirdę per radiją P. Bekerio valsą, S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ (Jurgio Zauerveino žodžiai), M. K. Čiurlionio „Šėriau žirgelį“, A. Kačanausko „Vasaros naktys“ ar kokią kitą lietuvių kompozitoriaus kūrinį, savo laiškuose be perstojo prašydavo dažniau kartoti per radiją.
Valstybės radiofonas kasmet gaudavo daug laiškų, jie visi liudijo atvirą susidomėjimą Kauno radiju. Nė vienas nuotaikingesnis muzikinis koncertas, atliktas prie mikrofono, neliko be atgarsio. Primygtinai reikalaudami skelbti per radiją lietuviškos muzikos koncertus, klausytojai neleido pernelyg įsišaknyti ir tarpti radijuje menko turinio kūriniams, antimeniškoms apraiškoms.
Ugdyti muzikinį skonį
Tiesa, 1929-1930 m. per Kauno radiją lietuviškų dainų, įvairių muzikinių numerių buvo transliuota daug. Tačiau liaudies dainos dar retokai rasdavo vietą programose, nors apie Kaune 1928 ir 1930 metais surengtas dainų šventes ir jų metu atliktas lietuvių kompozitorių harmonizuotas liaudies dainas sklido geri atgarsiai.
1929 m. direktorius A. Sutkus stengėsi į muzikinę radijo programą įtraukti daugiau atlikėjų, rengti Kauno chorų ir muzikinių kolektyvų koncertus. Nors buvo dėta daug pastangų, tačiau susidurta su sunkumais. Mat dainininkams brangiai atsiėjo kelionė traukiniu į Kauną ir atgal. O Kaune chorų kolektyvų ir pavienių solistų vieši pasirodymai scenoje dar buvo retoki.
Svarbiausia problema muzikinėje radijo programoje – propaguoti lietuvišką muziką ir dainą, padėti žmonėms susivokti dainų gausybėje, įdiegti kriterijus, pagal kuriuos jie galėtų vertinti dainas – buvo palengva įgyvendinama.
Apskritai, 1929-1930 m. Kauno radijas pagyvino muzikinę programos dalį. Tais metais per radiją buvo transliuota tokios sudėties muzikinė programa17:
Eil. Nr. Koncertai 1929 m. 1930 m.
1. Simfoniniai 218 155
2. Patefono muzikos 16 99
3. Solistų vokalistų 83 216
4. Solistų instrumentalistų 18 83
5. Lietuviškos muzikos – 21
6. Bažnytinės muzikos – 5
Iš vis 325 579
Tuo metu prie mikrofono daug kartų grojo ir įvairūs mažesni meniniai kolektyvai. 1929 m. per radiją buvo surengti 48 instrumentinių kvartetų koncertai, trio – 27, vyrų choro – 25, kamerinės muzikos – 22, mandolinų ir gitarų orkestro – 19, dainų kvartetų – 7, dūdų orkestro – 5, čelo – 3, džiazo muzikos – 3 ir po du smuiko, mišraus choro bei fortepijono koncertus. Muzikinius radijo vakarus pagyvino tiesioginės transliacijos iš Kauno salių: buvo transliuoti 5 Valstybės teatro simfoninio orkestro koncertai, keletas iš Karo muziejaus ir Šaulių sąjungos salių. 1929 m. per radiją pradėti plačiau rengti šokių muzikos vakarai. Tokių vakarų surengta net 13. Giliai klausytojams įsiminė 4 kaimo muzikantų šventvakariai.
Sunku pasakyti, ko radijo klausytojai labiau išsiilgdav įtaigaus žodžio ar muzikos. Bet muzika visada sudarė daugiau nei pusę visos radijo programos, kuria rūpinosi nuolatiniai Valstybės radiofono tarnautojai – orkestrų vadovai Ferdinandas Virzingas, Morducha ir Leiba Hofmekleriai, koncertmeisterė Nadežda Dukstulskaitė, smuikininkas ir dirigentas Vladas Motiekaitis, kompozitorius ir dirigentas Juozas Karosas, solistė A. Binkevičiūtė-Gučiuvienė.
Radijo muzikinei programai naują impulsą suteikė nuo 1934 m. rugsėjo 1 d. Valstybės radiofono direktoriumi paskirtas operos solistas Juozas Bieliūnas. Tada Valstybės radiofonas muzikinę programą praturtino vokaliniais koncertais, kurių per radiją parengė net 398, pagausino instrumentinės muzikos koncertais – jų klausytojams pateikė net 748; bet ir patefono plokštelių muzikos nepagailėta – net 550 kartų. Tiesiogiai iš salių transliuota operų 92 kartus, koncertų ir baleto muzika programoje užėmė beveik 200 val. transliacijos laiko.
Geriausi radijo koncertai – iš Kauno ir Klaipėdos
1935 m. naujasis Valstybės radiofono direktorius solistas Juozas Bieliūnas visą dėmesį telkė geriems koncertams rengti – jie užėmė 29,5 proc. visos programos[1]. Klausytojai buvo pamaloninti 425 vokalinių ansamblių rimtos ir lengvos muzikos, taip pat solistų vokalistų, 595 instrumentinių ansamblių muzikos koncertais, vakarietiškos patefono plokštelių muzikos – dienos ir vakaro koncertais. Iš gramofono aidėjo net 1157 koncertai (222 val. ir 25 min.). Buvo įdėta daug pastangų, kad surengtų 106 radijo transliacijas iš besivaduojančio pajūrio – Klaipėdos.
Radijo žodinė programa – stabili, paskaitoms skaityti surandami naujesni prelegentai, įvairinamos radijo valandėlės.
1936 m. Klaipėdos radijo programa
Eil.
Nr. Programos dalykai Skai-
čius Trukmė
Val. Min.
SANTRAUKA
1. Paskaitos (2,4 proc.) 115 30 37
2. Koncertai (11,2 proc.) 304 147
3. Transliacijos (72 proc.) 694 889 29
4. Vaidinimai ir pramogos (0,2 proc.) 43 11 13
5. Sukaktuvės ir šventės (0,1 proc.) 4 1 21
6. Specialios valandėlės (5,9 proc.) 281 73 59
7. Informacija (6,4 proc.) 408 80 11
Iš viso (100 proc.): 1842 1233 49
(LCVA, F.964, Ap.1, B.153, L.57-60).
1936 m. Valstybės radiofonui ypatingi tuo, kad nuo gegužės 28 d. Klaipėdos radijo studijos programa[2]įjungta į bendrą Valstybės radiofono (Kauno) programą ir nustatytu laiku kasdien transliuojama. Kitomis valandomis Klaipėdos radijas transliavo Kauno radiofono programą. Nuo 1936 m. gegužės 28 d. Klaipėdos kraštas tiesiogiai girdėjo per savo radijo stotį Kauno radijo programą.
Kauno radiofono programa, vadovaujant direktoriui Juozui Bieliūnui (1934-1938), buvo intensyviai plėtojama ir įvairinama.
Spaudoje skelbti radijo abonentų statistikos duomenys rodo, kad radijo klausytojai yra ne vienodo išsilavinimo, turintys įvairius interesus.
„Radiofono vadovybė nemano, kad radijo programa turi pataikauti tiktai daugumos visuomenės norams, –pabrėžė direktorius Juozas Bieliūnas, 1936 m. birželio 12 d. kalbėdamas per Kauno radiją Valstybės radiofono veiklos dešimtmečio proga. – Mes manome, kad radijo programoje turi būti tam tikra dalis to, iš ko kiekvienas klausytojas rastų sau tinkamo ir patinkamo. Todėl neteisinga būtų, jei koks radijo klausytojas, išgirdęs programoje dalyką, kuris jam nėra įdomus, tuojau reikalautų jį išmesti iš programos, sakydamas: „Man tai nereikalinga!“ Gal būt Tamstai tikrai nereikalinga, bet užtat tai reikalinga daugeliui kitų tokių klausytojų… Jie turi teisę tai girdėti. Kiek kam ko programoje skirti – mes sprendžiame iš to, kiek ir kokių klausytojų yra ir kada jiems pageidaujamieji dalykai patogiau klausyti. Į laiškais atsiunčiamus pageidavimus visada atsižvelgiame. Bet ir iš tų pačių sluoksnių kartais esti priešingi pageidavimai. Tada mums tenka pasielgti vadovaujantis savo nuovoka ir aplinkybėmis. Vieniems įtinkame, kitiems – ne, bet padaryti taip, kad būtų galima vienu metu įtikti priešingiems pageidavimams, dar neturime išradę tokių priemonių“.[3]
Radijo programos kokybė priklauso ne tik nuo sugebėjimo gerai ją organizuoti, bet ir nuo kūrybinių jėgų, kurios ją atlieka. Didieji radiofonai disponavo nepalyginamai didesnėmis lėšomis, galėjo išlaikyti didelio sąstato orkestrus, turėti savo chorų ansamblius, radijo teatro vaidintojų trupes, pakankamai dirigentų, režisierių, redaktorių, lektorių. Už mažą atlygį nedaug kas norėdavo gaišti laiką ir ruošti išsamius pašnekesius. Buvo sunku pritraukti ryškesnes kūrybines asmenybes.
Tačiau klaidinga būtų manyti, kad kalta buvo tik pinigų stoka. Ne viską ir už pinigą galėjai gauti, rasti gabesnių žmonių, kurie galėtų pasišvęsti darbui radijuje. Trūko rašančių ne scenai, o mikrofonui, kur publika nieko nemato, vien tiktai girdi. Maža buvo rašytojų, kurie būtų įsigilinę į radijo teatro vaidybos pobūdį, stokojo muzikantų orkestrui sudaryti. Žmones radijui reikėjo paruošti, išsiauginti ir išsiugdyti aukštosiose mokyklose.
Lietuvos nacionalinis radijas veikė ne vien tam, kad patenkintų įvairių klausytojų poreikius. Anot tuometinio vadovo Juozo Bieliūno, Valstybės radiofonas kėlė ypatingus uždavinius. Pasak jo, radiofonas visose savo veiklos srityse – skleisdamas meną, pramogas, informuodamas, mokydamas bei patardamas – turi ne vien teikti pasitenkinimą, bet ir auklėti visuomenę. O ta auklėjimo kryptis turi visiškai sutapti su valstybės veikla. Valstybės radiofonas turėjo uždavinį skelbti ne atsitiktines bet kieno nuomones, o išmanančių žmonių mintis.
1936 m. Valstybės radiofono programa buvo gilaus turinio, ji prilygo Vakarų valstybėse transliuojamoms programoms.
Anot direktoriaus J. Bieliūno, didžiausi tobulėjimo žingsniai, ruošiant konkrečias radijo laidas, buvo padaryti pirmame radijo veiklos dešimtmetyje (1926-1936), nes per tą laikotarpį radiofonas tapo rimta kultūros ir švietimo įstaiga.
Radijo teatras, muzika ir tiesioginės transliacijos iš salių
1937 m. Klaipėdos radijo programa
SANTRAUKA Skaičius Trukmė
Val. Min.
1. Paskaitos (3,8 proc.) 417 94 26
2. Koncertai (8,5 proc.) 749 208 43
3. Transliacijos (77,6 proc.) 1893 23
4. Vaidinimai ir pramogos (0,3 proc.) 25 6 36
5. Specialios valandėlės (2,9 proc.) 222 71 44
6. Informacijos (6,7 proc.) 1360 163 48
Iš viso (100 proc.): 2437 40
(LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 153, L. 53-56).
1937 m. Valstybės radiofono tiesioginės transliacijos iš koncertų salių, kaip niekad, sudarė net 30,9 proc. visos radijo programos. Transliuojami operų ir baletų muzikos (93 k.) iš Valstybės teatro, lengvosios muzikos (191 k.) koncertai iš Kauno restoranų ir kavinių.
1937 m. radijo teatro vaidinimų ir pramoginių laidų Lietuvos radijo klausytojai girdėjo 112, jos užėmė 61 val. 21 min. programos (2,8 proc.) laiko. Jei Klaipėdos radijas 1936 m. parengė ir visai Lietuvai transliavo 43 vaidinimus bei pramogines laidas (11 val. 13 min.), tai 1937 m. – tik 25 (6 val. 36 min.).
Klaipėdos radijas, jo programos vedėjas rašytojas Antanas Gustaitis, sėkmingai organizavo ir išradingai propagavo kultūros ir švietimo reikalus. Vien 1937 m. A. Gustaitis suorganizavo 417 paskaitinių laidų, 749 koncertus, 222 kartus klausytojams pateikė specialistų valandėlių (71 val. 44 min.) ekonomikos, teisės, politikos, literatūros ir meno, lietuvių kalbos kultūros ir visuomenės klausimais1.
1938 m. Klaipėdos radijo programa
Eil. Nr. Programos Skaičius Trukmė Val. Min.
SANTRAUKA
1. Paskaitos (6,42 proc.) 889 163 7
2. Koncertai (17,78 proc.) 1071 451 29
3. Transliacijos (63,97 proc.) 1624 35
4. Vaidinimai ir pramogos (0,34 proc.) 24 8 38
5. Specialios valandėlės (2,78 proc.) 218 70 35
6. Informacija (8,71 proc.) 1360 221 4
Iš viso (100 proc.): 2539 28
(LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 153, L. 25-28).
1938 m. Valstybės radiofonas iš Kauno ir Klaipėdos radijo klausytojams pateikė 2540 val. trukmės žodinę bei muzikinę programą1. Kasdien radijo programos perdavimas vidutiniškai užtrukdavo 6,9 val., vasarą trumpiau, žiemą ji užsitęsdavo ilgiau – po 10-11 valandų per dieną.
Išsamiai buvo nušviečiami žemės ūkio, valstybės vidaus ir užsienio politikos reikalai. Politikos, kultūros, spaudos apžvalgos, teisės, sveikatos patarėjai, radijo žurnalai ir specializuotos laidos, radijo teatras ir pramoginės laidos, prelegentų paskaitos plačiai gvildeno visos Lietuvos gyvenimo klausimus. Radijas turėjo gausią savo klausytojų auditoriją.
Lietuviškas žodis ir daina – per Vilniaus radiją
1939 m. Vilniaus radijo programa
SANTRAUKA Skaičius Trukmė
Val. Min.
1. Muzikinė programa (27,5 proc.) 177 51 39
2. Žodinė programa (58,8 proc.) 520 110 20
3. Mišri programa (13,7 proc.) 43 25 48
Visa programa iš viso (100 proc.): 740 187 47
(LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 153, L. 1-8).
1939 m. Valstybės radiofono programa,1 vadovaujant direktoriui Edvardui Zabarauskui (nuo 1938 m. gruodžio iki 1940 m. birželio), visuomet buvo politinių įvykių centre.
Iš lenkų okupacinės valdžios 1939 m. spalio mėn. grąžintas Vilniaus kraštas, kovo 22 d. prarasta Klaipėda ir pamario kraštas. Lietuvos sostinė Vilnius nuo 1939 m. spalio 29 d. iki 1940 m. birželio mėn. transliavo įtaigias lietuviškas laidas.
1939 m. lapkričio-gruodžio mėn. Vilniaus radijo muzikinėje programoje buvo rengiama daug simfoninės ir kamerinės muzikos. Per Vilniaus radiją skambėjo lietuviška daina, vykusiai parengtos informacinės laidos.
Kauno muzikinėje programoje vyravo ne tik simfoninės ir kamerinės muzikos koncertai. Prie mikrofono kviečiami solistų-instrumentalistų grupės, mišrių instrumentinių ansamblių muzikantai, lietuviškas dainas atlieka chorai, vokaliniai ansambliai, solistai-vokalistai, rengiami šokių muzikos vakarai.
1936-1938 m. Valstybės radiofono nuolatinė muzikos komisija reguliariai teikė pasiūlymus, kompozitoriai J. Gruodis, B. Dvarionas prisidėjo savo konkrečiu indėliu, įvairindami radijo muzikinę programą. Balys Dvarionas 1936-1938 m. dirigavo Valstybės radiofono simfoniniam orkestrui, savo kūrybine galia ir darbštumu labai pakylėjo orkestro meninį lygį – orkestras jau sugebėdavo atlikti sudėtingiausius užsienio ir lietuvių kompozitorių simfoninės muzikos kūrinius. B. Dvariono ir radiofono direktoriaus J. Bieliūno pastangomis orkestras išaugo nuo 12 iki 46 orkestrantų. Daugelį lietuviškos muzikos kūrinių J. Karvelio prekybos namai Kaune, Valstybės radiofono nuolatinės muzikos komisijos nuožiūra 1938 m., įrašė į plokšteles, kurios pravertė, rengiant radijo muzikines laidas.
Transliuojant muziką – laikytis dėsnių
Valstybės radiofono redaktorius, rašytojas Vladas Nausėdas prisimena, kaip kiekvieną savaitę abu dirigentai – Balys Dvarionas ir Juozas Karosas – energingai ir intensyviai rengė radijo koncertus. Sudarant radijo programą, dirigentai pateikdavo redaktoriams turiningus ir gausius savaitinius koncertų planus. Radijo studijoje muzikinę programą atlikdavo ne tik radiofono simfoninis orkestras, bet ir įvairūs kviestiniai ansambliai, solistai vokalistai ir instrumentalistai: solistai V. Jonuškaitė-Zaunienė, J. Augaitytė, J. Babravičius, S. Audėjus, J. Mažeika, S. Santvaras, B. Grincevičiūtė ir daugelis kitų.18
1938 m. lapkričio 28 d. Visuomeninio darbo vadybos muzikos tarėjas, kompozitorius Stasys Šimkus laiške „Ponui Ministrui Pirmininkui ir Visuomeninio darbo vadybos generaliniam Sekretoriui prof. Izidoriui Tamošaičiui“ išdėstė savo mintis apie teikiamą muziką radijo klausytojams.
Pasak jo, muzika per radiją turėtų būti transliuojama, prisilaikant šių dėsnių:
1. Planingai ir galimai tobulai pravesti per radiją visus meno vertę turinčius lietuvių muzikos kūrinius. Geresnius kūrinius kartoti nauju atlikimu ir įrašyti į plokšteles.
2. Transliuoti per radiją pavyzdingu atlikimu visas meno vertę turinčias lietuvių kompozitorių originalias, harmonizuotas ir stilizuotas liaudies dainas.
3. Radijo laidoms atrinktas dainas kariuomenei, kaimo chorams – jas pavyzdingai atliekant transliuoti patogiu klausymuisi laiku.
4. Transliuoti originalias liaudies dainas ir muziką, atliekamą kaimo žmonių, bet tik tas, kurios turi meninę vertę.
5. Planingai teikti visuomenei per radiją rinktinę geriausią pasaulio muziką. Galimai tobulu atlikimu savomis jėgomis ir kviestinėmis iš kitur – dirigentų ir solistų, rengiant 1-2 kartus per mėnesį viešus, didelius simfoninius koncertus ir juos transliuojant per radiją.
6. Keistis muzikos atlikėjais su kitomis, ypač kaimyninėmis, valstybėmis.
7. Solistų, ansamblių, kolektyvų muziką transliuoti tik tų, kurių pasirinktame kūrinyje ir jo atlikime bus rasta grožio.
8. Transliuoti lengvąją ir linksmąją muziką šokių, maršų pavidalu, komiškąją ir kitą, kur atrinktoji turėtų grožio.
9. Kiekvieną Valstybės teatro operą transliuoti 1-3 kartus per metus iš geriausio meninio sąstato sudėties.
10. Susitarus su kitų valstybių radijo studijomis, pertransliuoti ypač įdomias muzikos programas 8.
Kompozitorius Stasys Šimkus 1938 m. pageidavo, kad vieši simfoniniai koncertai vyktų kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienio vakarą, jam pasiruošti reikėtų 3-5 repeticijų. Tokie vieši koncertai Kaune sėkmingai vykdavo 1931-1932 m. „Kadangi Lietuvos plačioji muzikos veikla koncentruojama Radiofone, tai reprezentacija užsienyje mūsų muzikos meno – solistų, chorų, orkestrų – neturi būti daroma be Visuomeninio darbo vadybos sutikimo ir leidimo,“ – rašė St. Šimkus“9. „Prie Lietuvos radijo steigiamas nuolatinis mišrus choras, apmokamas iždo lėšomis. Jis atliks vokalinę vyrų ir moterų chorų programą, bus pavyzdžiu šalies mokyklų, kariuomenės chorams“10.
Radijo muzikinę programą kompiuterių amžiuje dera nagrinėti išsamiau, metai iš metų, platesniame kontekste. Juolab, kad Lietuvos nacionalinio radijo 1926-1940 m. transliuota muzika nuo pat veiklos pradžios domino visą Europą, įvairių šalių radijo klausytojus, visus radijo muzikos gerbėjus.
1938 m. J. Bieliūnui pasitraukus iš pareigų, Valstybės radiofono direktoriumi paskirtas Edvardas Zabarauskas radijo programą dar labiau išplečia: prailgintas transliacijų laikas – nuo 6,9 val. iki 10-11 val. per dieną, įvesta naujų valandėlių, padidintas radijo simfoninis orkestras, kuriam vadovauti pakviestas kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kačinskas, o muzikinės dalies redaktoriumi – Matas Buivydas. Kauno radiofono orkestras dažniau rengė viešus koncertus visuomenei, krautuvėse pagausėjo plokštelių, natų, muzikos perdavimo techninės aparatūros. Radiofono simfoninis orkestras kasdien parengdavo ir transliuodavo po du koncertus: pavakary – kamerinės, vėlesniu laiku – simfoninės muzikos. Radijo studijoje prie mikrofono koncertuodavo žymiausi dainininkai ir muzikantai. Transliuojami šokių ir muzikos vakarai iš „Metropolio“ restorano ir kino teatro „Motrpolitain“.
Taigi, Lietuvos nacionalinis radijas (Valstybės radiofonas 1926-1940 m.) savo įtaigiu žodžiu ir muzika padėjo išvengti miesto ir kaimo žmonėms intelektinės izoliacijos. Radijo muzikos kalba, kartais jungusi žmones labiau už žodžių kalbą, nors ne visada deramai suprasta ir įvertinta, palaipsniui skynėsi kelią į radijo klausytojų širdis ir protus.
________________________________________
1 Naujoji Romuva, 1939, Nr. 1, p. 4.
2 LCVA, F. 391, Ap. 4, B. 1692, L. 2, 3.
1 JAR. B. [T. Tilvytis], Pas p. Radiofono vedėją. – 2000 metrų, 1928 birželio 17, Nr. 6, p. 99, 100.
2 Vr. [Vincas Rastenis], „Radio Kaunas“ švenčia 2-jų metų sukaktuves. Lietuvos aidas, 1928 birželio 18, Nr. 110(324), p. 5.
3 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 3, L. 63.
6 T. T. [Toefilis Tilvytis], Ko klausysimės per radio? Radio programos metmenys. – Lietuva, 1927 balandžio 8, Nr. 80(2463), p. 7.
3 Žr. žurn. 2000 metrų, 1928 birželio 17, Nr. 6, p. 103.
4 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 15, L. 134, 135.
5 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 378, L. 1-563; B. 7, L. 1-410.
x Skliaustuose pažymėtas radijo klausytojų skaičius yra nuo bendro 600 žmonių, atsakiusiųjų į anketą.
6 LCVA F. 964, Ap. 1, B. 19, L. 60.
7 Ten pat, p. 61.
x 1928 m. aktyviai radijui talkinęs M. Hofmekleris vien lapkričio mėn. per radiją surengė 17 koncertų. Tiesa, jam už surengtus kvarteto ir solo koncertus Radijo studija sumokėjo 1230 Lt, vidutiniškai po 50-150 Lt už kiekvieną koncertą.
8 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 19, L. 96-229.
9 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 15, L. 153.
10 Ten pat, L. 152.
11 Ten pat, L. 153.
1 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 381, L. 2-6.
12 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 32, L. 4.
13 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 32, L. 156.
14 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 36, L. 35, 7-10.
15 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 32, L. 156, 157.
17 Žurn. Radio bangos, vienk. leid., K., 1931, p. 6.
[1] LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 153, L., 79, 80.
[2] TEN PAT, L. 57–60.
[3] LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 252, L.1 6–19.
1 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 153, L. 56.
1 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 153, L. 18-20.
1 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 153, L. 1-8.
18 Rašytojo Vlado NAUSĖDOS prisiminimai „Mano dienos radijo tarnyboje“, ARFA, J. Girdvainio (asmenis rankraščių ir fonotekos archyvas), p. 11.
8 LCVA, F. 964, Ap. 1, B. 303, L. 77, 78.
9 Ten pat, L. 78.
10 Ten pat, L. 78, 79.