Nepastebimas meistriškumas: Juditos Leitaitės ir Sergejaus Malcevo duetas

~Pirmąkart su Judita Leitaite kūrybos dirbtuvėse susitikome jos solinės karjeros pradžioje, kai 1988 m. iš JAV parvežiau Vytauto Bacevičiaus kūrinių ir netrukus Menininkų rūmuose surengiau jo instrumentinės ir vokalinės kūrybos vakarą. Tada J. Leitaitė dainavo jo vokalinius kūrinius. Per dvidešimtį metų dainininkė išplėtojo intensyvią veiklą, kuri padarė ją ryškia ir savita atlikėja. Vienas svarbiausių ir svariausių J. Leitaitės kūrybinės asmenybės bruožų – universalus ir daugiašakis talentas, atsiskleidžiantis pačiose įvairiausiose srityse – nuo kamerinės muzikos koncertų ir teminių projektų iki kino filmų. Intensyvios veiklos atgarsius galima pastebėti spaudoje, todėl šio straipsnio tikslas – ne išvardyti dainininkės nuopelnus, bet pabandyti pažvelgti į jos kūrybinį kelią kitu aspektu.

Sausio ir vasario mėnesiais Panevėžio, Kauno ir Vilniaus melomanai turėjo progą išgirsti J. Leitaitės ir svečio iš Sankt Peterburgo, šio miesto konservatorijos profesoriaus, menotyros mokslų daktaro Sergejaus Malcevo parengtą programą, kurioje skambėjo J. Sibeliuso, E. Griego, N. Rimskio-Korsakovo, V. Gavrilino, V. Borisovo, P. Bulachovo ir K. Listovo vokaliniai kūriniai. Akompaniatorius davė solistei laiko įsikūnyti į kitą muzikinį vaizdą, tarpuose atlikdamas E. Griego Solveigos dainą iš muzikos H. Ibseno dramai “Peras Giuntas”, fortepijonines pjeses “Arijetė” ir “Albumo lapelis”. Apatinis J. Leitaitės mecosoprano registras žėrėjo sodriomis spalvomis, dainos (ypač V. Gavrilino) skambėjo intymiai ir virto tikromis mini scenomis. Solistės vaidyba – santūri ir įsimenanti. Tai ori vokalistė, kuri meninio atstumo jausmo nepraranda net įkūnydama šiurkštesnius, aistrų blaškomus personažus. Ta proga reikia pasakyti, kad būtent sceninė vaidyba yra dar neišsemta jos saviraiškos sritis, ir pacituoti ištrauką iš naujojo lietuvių filmo “Getas” recenzijos: “Ganėtinai nuobodžią, apniukusią “Geto” tėkmę praskaidrina puiki, efektinga Anatolijaus Šenderovo muzika, kurioje autentiškos Vilniaus geto teatro aktorių ir muzikantų melodijos susipina su Johanno Sebastiano Bacho kūrinių motyvais. Filmo koncertiniai numeriai (ypač kai E. Marozsan Chaja Juditos Leitaitės balsu atlieka geto balades) – vienos įspūdingiausių “Geto” scenų, kurių norėtųsi ir daugiau, tačiau tuomet būtų iškilusi filmo žanro problema ir režisieriui būtų derėję apsispręsti, ką jis kuria – dramą ar tragišką kabaretinį miuziklą. Kažkodėl atrodo, kad pastarasis atvejis būtų buvęs daug įdomesnis, paveikesnis ir perspektyvesnis” (V. Gedgaudas, “Šiaurės Atėnai”, 2006 m. sausio 28 d., Nr. 4). Įdomu, kaip būtų atrodžiusi, pasak kritiko, “tyli, lyriška ir nuolanki auka”, jei pagrindinį muzikinio pasaulio žvaigždės dainininkės Chajos vaidmenį būtų atlikusi pati J. Leitaitė? Jos iškilnus grožis ir ypatingas asmenybės koloritas yra brangintinas reiškinys mūsų padangėje, iš kurios taip tragiškai pasitraukė didžioji žydų kultūros dalis. J. Leitaitės pasirenkami personažai ir vokaliniai kūriniai yra ieškojimo, noro išbandyti naujas sritis, kuo artimiau bendrauti su publika rezultatas. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvoje ji stengiasi dainuoti lietuviškai, kitose šalyse – atitinkamai auditorijai suprantama kalba. Tai nereiškia, kad atlikėja nepatiria abejonių ar kūrybinio nerimo. Ir juo labiau, ypač kritikams, nepatartina leistis į asmenines preferencijas arba nesuvokti skirtumo tarp kuriamo personažo ir realaus atlikėjo asmens[i].

Šį kartą išgirdome kuo rečiausios darnos kamerinį ansamblį ir lygiaverčių partnerių duetą, kuris davė įsimenamą pamoką, ką iš tikrųjų reiškia ir gali geras koncertmeisteris. Tokios įspūdingos palydos galėtų pavydėti kiekvienas solistas: meistriškai, jautriai atliekama fortepijono partija sukūrė minkštą tylos ir dėmesingumo apmušalą melodiniams vokalo siuviniams, bet tai nebuvo kanva, kuri siuvinėjama iš viršaus ir iš apačios. Tai buvo gobelenas, kuriame fortepijonas ir balsas buvo suausti į viena. Stebino garso ir apskritai muzikinio mąstymo kultūra, ir tai, kad, atmetus nereikalingus judesius, sutelkta pianizmo maniera galima pasakyti tiek daug. “Jūsų kaip ir nėra, – mėginau profesoriui išreikšti savo įspūdį, – ir kartu viskas yra!” Bet tasai “nėra” toks paveikus kaip stiprus elektromagnetinis laukas, kuriame elektronai ir kitos dalelytės juda griežtai nustatyta, iki mažiausių parametrų subalansuota tvarka, neprarasdamos neprognozuojamų tikimybių funkcijos. Būtent S. Malcevui labiau nei kam kitam tinka kažkada maestro J. Domarko per dirigavimo pamoką pasakyta nuomonė apie akompaniatorių vaidmenį: “Koncertmeisteriai yra tikri profesoriai”. Bet pakalbinkime patį profesorių, neseniai Nacionalinėje menų mokykloje vedusį fortepijono meistriškumo kursus.

– Esate apgynęs kandidato ir daktaro disertacijas “Muzikos garso semantika” ir “Muzikinė improvizacija – kūrybinės veiklos raiška”, pirmąją – Lietuvos konservatorijoje 1981 m. Jūsų santykyje su instrumentu taip pat matyti labai konceptualus pasaulėvaizdis. Ką jums reiškia muzika?

– Muzika – tai ne tik garsai. Tai muzikinė kalba, kuri pasakoja apie mūsų jausmus, gyvenimo situacijas. Tuo požiūriu muzikinio ženklo semantika – tai būdas išsiaiškinti, kokia yra muzikos kalba, jos ženklai, išraiškos priemonės, kurios įgalina apie muziką sužinoti tai, ką norime.

– Ar esate susipažinęs su Juliaus Greimo sistema?

– Literatūros šia tema rusų ir kitomis kalbomis yra daug. Bet anais laikais ji buvo netgi uždrausta, tad ne veltui disertaciją gyniau čia. Kai temą nuvežiau į Maskvą, man pasakė, kad “semiotika – parsiduodanti imperializmo mergelė” ir taip toliau, todėl, esą, ginkis kur nors ten... Taip ir padariau.

– Jūsų interesų ratas labai platus. O kokia muzika jums artimiausia?

– L. van Beethovenas, J. S. Bachas, bet labiausiai traukia romantikai – F. Chopinas, F. Schubertas.

– Jūs kuriate muziką?

– Aš improvizuoju. Esu Kompozitorių sąjungos narys, bet ne kaip kompozitorius, o kaip muzikologas ir pianistas.

– Labai įdomias šiuolaikinio rusų kompozitoriaus V. Gavrilino (1939–1999) dainas į repertuarą įtraukėte jūs?

– Ne, Judita. Ji dainavo jas dar tada, kai 1987 m. laimėjo tokioje nuostabioje kompanijoje kaip D. Chvorostovkis ir O. Borodina. Judita man labai patinka, yra talentinga, labai gyvai suvokia muziką, ir tai kur kas daugiau nei dainavimas. Retai būna, kad vokalistas įdėtų tiek širdies. Jaučiu, kad ji dar turi ką atskleisti, be to, su ja labai lengva dirbti. Ruošdamiesi šiam koncertui, mažai repetavome, bet ji viską pagavo akimoju.

– Girdėjome kone idealų ansamblį. Šis susijungimas buvo širdyje, ir tai galėjai girdėti.

– Tikrai taip. Kameriniai vokalistai dažniausiai priklauso nuo akompaniatoriaus. Yra saujelė dainininkų, kurie gali atlikti fortepijono partiją: D. Fischer-Dieskau, P. Domingo arba mūsų V. Atlantovas, kuris gali pagroti S. Rachmaninovo Antrąjį koncertą, suprantate? Jis visada taip švariai dainuoja! Jei vokalistas pats sau gali padėti, tada gerai, o jei ne, tai yra priklausomas nuo pianisto. Žinote, yra vokalistai raketos ir vokalistai raketos nešėjos... Aišku, raketa lekia, bet jeigu dar pastumsi, tai lekia kur kas toliau! Ir jeigu paklausite, kas šioje srityje yra pavyzdys, tai vienintelis toks – S. Richteris. Jisai dainininką laiko ant delno. Viskas bus apskaičiuota. Jis labai daug dirbdavo.

– Dalyvaudavote S. Richterio organizuotuose “Gruodžio vakaruose” Maskvoje. Sprendžiant iš jūsų atsakingos laikysenos ir prieigos, jis padarė jums didelę įtaką. Nemažai iš jo išmokote?

– Tiesiogiai pas S. Richterį aš, žinoma, nesimokiau, bet jis visada man buvo pavyzdys. Jo viskas būdavo užbaigta taip tiksliai ir natūraliai... Gerai, kad Judita viską greitai perima. Bet dažniausiai reikia labai daug triūsti. Pavyzdžiui, F. Schuberto “Girių karalius”. Juk negali šešioliktinių pagal dainininką groti nelygiai! Vokalistas turi jas atlikti labai tiksliais štrichais. Arba kitas kūrinys, “Jaunoji vienuolė”. Dainininkas turi tiksliai pakartoti tai, ką daro pianistas. Kad įveiktum tokius sunkumus, nėra kitos išeities, tik ruoštis, ruoštis, ruoštis...

– Ir viską žinant, tarkim, tai, kad S. Richteris iš lapo skaitydavo tekstą kone idealiai, su visomis nuorodomis ir tikru tempu, neabejotina, kad jūs taip pat puikiai skaitote iš lapo!

– Kartais, aišku, galima sugroti ir iš karto, bet aš to nemėgstu. Juk reikia į muziką ir įsigyventi, ją pajausti. Taigi viskas yra ištobulinama – valandomis, dienomis. Ir tada, kai galiausiai pasiekiamas tikslumas ir konkretumas, kai žinai iki pradžios, kaip bus... T. y. paprasčiausiai privalau mokėti visiškai tiksliai atkartoti [tai, kas pasiekta]. Didieji tai moka – pakartoti. Tuomet galima tikėtis iš tikrųjų stipraus ir pagaulaus atlikimo, įsiskverbimo į muzikos kūrinį. Improvizacinis – irgi atlikimas, bet ne to lygmens.

– Galbūt čia veikia dar vienas svertas – muzikinis vaizdas, kūrinio šerdis, kuri turėtų sutapti su jūsų vidiniu skoniu, tendencijomis? Ar tai nėra svarbiausia?

– Apskritai tikiu, kad įmanomas absoliutus sutapimas... Nors visa interpretacijos istorija tam lyg ir prieštarauja ir nors pats dėstau fortepijono meną, aš tuo tikiu. Kokie to sutapimo ženklai? Jausmas, kad muzika man tiesiog kalba.

– Domitės interpretacijos psichologija. Kaip tai suprantate?

– Muzikuodami visada pateikiame subjektyvų požiūrį, bet esti kai kas ir bendra. Net esant visiškam individualizmui būna sutapimo momentų. Bet man atrodo, kad būna ir absoliučių sutapimų. Aišku, kada taip atsitinka, tai – laimė. Esu ją patyręs, todėl galiu pasakyti, kad ta laimė su niekuo nesulyginama. Visiškai.

– Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, ne tik iš darbo su vokalistais, bet ir su instrumentininkais? Su kuo jums geriausia groti ansamblyje?

– Šiuo metu konservatorijoje daug dirbame su kolega ir draugu smuikininku Venikovu, neseniai su juo įrašėme Beethoveno Kreicerio sonatą. Dar yra Martynova. Labai talentingi atlikėjai.

– Kaip apibūdintumėte rusų mokyklą po 1990 m.?

– Dabar kaip tik pasirodo didelė, stora knyga apie šios mokyklos steigėją T. Leszetyckį. Jis buvo A. Rubinšteino draugas ir, galima sakyti, mokyklos pagrindėjas. Jis išugdė nepaprastai daug mokinių, tarp jų – tokį genijų kaip A. Schnabelis. Jis laikomas rezultatyviausiu pasaulio pedagogu. Išaugintų talentų skaičiumi jis pralenkė net F. Lisztą. Tam tikru požiūriu ir aš priklausau šiai mokyklai – pagal mokytojų liniją jis man yra “prosenelis”. Taigi T. Leszetyckis labai akivaizdžiai paveikė rusų mokyklą. Iš tikrųjų reikia pasakyti, jog tai – vokiečių mokykla...

– Suprantama, reikia...

– Bet mes labai gerai mokėmės! Tačiau grįžkime prie to, ką sakėte, – atsivėrė sienos, labai daug mūsų pedagogų dirba Vokietijoje. Žinoma, ir JAV, ir kitose šalyse. Tačiau Vokietija labai svarbi, nes tai – pati geriausia, socialiniu požiūriu saugiausia dirbti šalis. Paskui buvo Maskva, H. Neuhauso šlovė ir mokykla, kuri dabartiniais laikais, galima sakyti, išsivažinėjo, todėl mokomasi pas mus... (t. y. Sankt Peterburge. – D. T.) Bet pasaulyje vyksta didžiuliai pokyčiai. Keletą kartų buvau Pietų Korėjoje. Žinote, kiek ten muzikos mokyklų? 1800! Mažytėje Korėjoje! O Japonija? Taigi ateityje mūsų laukia sveika konkurencija. Tos kultūros yra jaunos ir turi trūkumų, bet išaugus dviem kartoms galime laukti įdomių rezultatų. Kalbant apie kultūras, susiduriama su nuomone, kad, pavyzdžiui, vokiečių muziką gerai atlikti gali tik vokiečiai, todėl negaliu nepasakyti, ar lygis būna toks aukštas, kai muzikantas tampa pasaulio žmogumi. Jis tiesiog praauga savo kultūrą. Niekada nepamiršiu nuostabaus dirigento Seiji Ozawos, kuris mus pamokė, kaip atlikti rusų muziką, o ir mes esame tuos pačius vokiečius “pamokę”, kaip groti vokiečių kompozitorius... Tad viskas priklauso nuo atlikimo lygio. Manau, kad šiuo požiūriu principinių apribojimų nėra, jei tik tai nesusiję su vokalu (kuriam labai svarbi tartis). Juk muzika – universali kalba. Tai jos stiprybė.

– Ką dar galėtumėte pasakyti apie S. Richterį? Kuo, jūsų nuomone, pagrįstas jo asmenybės ir meninės individualybės vientisumas? Dėl to vientisumo man jo nepaprastas gyvenimas atrodo iškilęs virš bendros panoramos lyg koks monumentas...

– Girdėjau jį daug kartų. Antai J. Brahmso Antrojo koncerto atlikimas – tikras monumentas. Taip tiesiog nebūna... Tai atskira pokalbio tema. Galima daug kalbėti apie jo intelektą, apie tai, koks jis virtuozas, net, sakyčiau, pilietis. Jis juk taip niekur ir neišvažiavo, nors tai jam nieko nereiškė. Tėvą sušaudė, motina gyveno užsienyje. Sykį jį išsikvietė ir pasakė: “Paveikite kaip nors M. Rostropovičių. Jo viloje gyvena A. Solženycinas”. O S. Richteris atsakė: “Tai ir man teks apsigyventi viloje”. Įsivaizduokite, ką reiškė toks atsakymas valdant komunistams! Ir dar vienas faktas. Jį ilgai maldavo važiuoti dėstyti į Maskvos konservatoriją, nors truputį, nors pusvalandį. Pagaliau įkalbėjo. O ten jam sak “Parašykite pareiškimą, kad prašotės priimamas į darbą”. Tokia įprasta biurokratinė tvarka. O jis nesuprat “Ar tai aš prašau?” Ir neparašė pareiškimo, ir nedėstė.

– Buvo žodžio, principo žmogus.

– Jo mąstymas buvo toks vientisas ir rimtas, jis buvo taip pakilęs virš viso to... Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus savo Tėvynę turi mylėti. Kitas dalykas, kad Tėvynė – tai ne komunistai. Ji yra aukščiau. Tik didis žmogus tokiomis sąlygomis galėjo taip elgtis. Jis turėjo didžiulę moralinę įtaką visai aplinkai, buvo kaip rakštis, kurios neištrauksi. Jis niekada nieko nepasakė apie A. Solženyciną. Dėl to jis man didesnis nei, sakysim, H. von Karajanas, kuris koncertavo apsivilkęs fašistinę uniformą. S. Richteris to nedarė.

– Jis galėjo įsakytas groti per Stalino laidotuves, bet tai nereiškė, kad dalyvauja jose. Jis tiesiog skambino J. S. Bachą. Vis dėlto politika yra viena, o menas – kita.

– Kaip tik taip.

– Jūsų, kaip atlikėjo, laikysena daro įspūdį, ji richteriškai principinga. Skambinate labai organiškai.

– Man originalumas nesvarbus. Jei jaučiu, kad imu kvėpuoti natūraliai, vadinasi, galiu tikėtis gero rezultato.

– Su tuo susijęs laiko valdymas. Šis klausimas mane labai domina – esu parašiusi lyginamąją studiją apie S. Richterio ir G. Gouldo “Apassionata” atlikimą. Laiko skirtumas, kiek pamenu, – apie 20 minučių...

– Įdomu, kad G. Gouldas šią idėją greičiausiai pasiskolino iš S. Richterio. Kartą jis išgirdo Richterio skambinamą F. Schuberto Sonatą B-dur neįprastai lėtai – pirmąją dalį. Skambinimas jam padarė didžiulį įspūdį. Taip pat jam padarė įtaką F. Rothschildo veikalas apie baroko epochos tempus. Jis labai daug visko prisiskaitė ir sugalvojo. Tai rodo GTK įrašai. Nekritikuoju G. Gouldo, bet ne su viskuo sutinku. Genijaus klaidos daro stiprų įspūdį. Žinoma, jis yra fenomenalus. Pianistus skirstau į “dešiniojo galvos pusrutulio” ir “kairiojo” – tuos, kurie turi puikią vaizduotę, muzikalūs. G. Gouldas – “abiejų smegenų pusrutulių” pianistas.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Šiuo metu ruošiu knygų seriją. Ką tik išleista antroji serijos knygelė apie T. Leszetyckio metodą. Kai kurios knygos – verstinės. Rašiau apie pianistus, apie pozicinę grojimo techniką, apie daug ką kita. Skaitau aspirantams kursą, kurį pats paruošiau. Yra kompaktinių plokštelių rinkinys, į kurį sudėjau darbo su mokiniais metodiką. (Tai 10 serijų televizijos filmas “Kūrybingas jaunojo pianisto ugdymas”[ii], kurį įsigijo ir LMTA. – D. T.)

– Apibrėžkite pagrindinius darbo su vokalistais ypatumus.

– Apie tai galima daug ką pasakyti. Su dainininkais reikia smarkiai dirbti ne tik dėl to, kad kai kurie jų, palyginti su instrumentininkais, yra menkiau išprusę, nes mokslus pradeda vėliau. Vokalistas pats yra instrumentas, todėl ne visada gali gerai save kontroliuoti ar girdėti iš šono. Jei vokalistas negirdi, kad balsas nelygus, jam reikia pasakyti. Kai pradėjau dirbti su vokalistais, samprotavau šitaip: aš moku savo partiją, jie – savo, parepetavome – ir viskas. Žodžiu, abiem darbo per pusę. Nieko panašaus! Šiandien žinau, kad visa atsakomybė gula ant koncertmeisterio pečių. Viską reikia parengti.

– Jūsų atlikimo balansas iš tiesų įspūdingas.

– Mes sukuriame muzikinį – kvėpavimo, kulminacijų – laiką, trumpai drūtai – dramaturgijos sistemą. Pianistas turi viską apmąstyti, ištobulinti, aprūpinti solistą. Bei, kaip jau esu sakęs, dirbti ir dar kartą dirbti. Be to, daug kas priklauso nuo vokalisto išprusimo.

– Tai patvirtina mūsų primadonos Violetos Urmanos atvejis. Tai, kad ji baigė fortepijono specialybę, manau, turėjo labai daug reikšmės. Jos išprusimas “girdėti” iš to, kaip ji valdo savo instrumentą.

– Be abejonės. Pamiršau pasakyti dar vieną labai svarbų dalyką: pianistas turi kvėpuoti kaip vokalistas. Visą kvėpavimą visuomet apgalvodavau, ir vokalistas taip pat. Tada kas nors išeidavo. Tik tada prasideda muzika. Man tai labai svarbi interesų sritis. Atrodytų, menui tai – antraeilis dalykas. Šioje vietoje verta prisiminti Victoro Hugo apibrėžimą: “Genijus – tai žmogus, kuriam būdinga nepaprasta savybė būti panašiam į kitus, bet kitiems tuo pačiu metu į jį panašiems būti nepavyksta”. Manau, kad situacija scenoje kažkuo yra panaši. Kai skambina genijus, visiems atrodo, kad viskas taip paprasta, kad jis groja, kaip tik nori... Šiaip ar taip, man tai – idealas.

– Kai jūs akompanuojate, viskas taip pat atrodo lengva ir harmoninga. Buvo labai malonu klausytis tokio lygio atlikimo, kuris mūsų laikais tikrai retas. Šis jūsų idealizmas girdimas, matomas, tai dovana klausytojams. Norėtųsi padėkoti už tą dovaną ir netrukus sulaukti naujų jūsų koncertų kartu su J. Leitaite.

– Dėkui!

Palikę svečią atsigaivinti puodeliu kavos, kalbiname Juditą Leitaitę.

– Jūsų programoje mane labiausiai sudomino negirdėtos šiuolaikinių rusų kompozitorių dainos. Kokiu principu ruošėte programą?

– Galvojome, kaip pavadinti koncertą, rinkome kompozitorius. “Šiaurės spalvos” – tai E. Griegas, J. Sibelius, šiaurė nusitęsia iki N. Rimskio-Korsakovo, iki Sankt Peterburgo, kuriame gimė V. Gavrilinas. Jo kūryba man artima – ją atlikau jau M. Glinkos konkurse. Man akompanavo Arūnas Staškus, paskui – Gražina Ručytė, su kuria kūriniai pavyko visai neblogai. Bet kai prie fortepijono atsisėdo profesorius, viskas pasikeitė. Jau pats pirmas kūrinys, kuriame girdime laikrodžio skambėjimą, atrodo, įveda į visiškai kitą pasaulį. Jis suteikė man visiškai kitus impulsus, kitas spalvas, – ir tu nori nenori dainuoji kitaip, nors kūrinys apmąstytas jau prieš penkiolika metų!

– Mane sužavėjo intymi tų minimalistinių dainų atmosfera, jos pasirodė be galo šviežios, įdomios, lakoniškai perteikiančios subtiliausius jausmų niuansus. Manau, kad jos padėjo atsiskleisti dar vienai jūsų vokalo ypatybei – tam tikram impresyvumui.

– Visą laiką manau, kad būtų įdomu pagal tą muziką sukurti nedidelį filmą: sėdi moteris, atgimsta atsiminimai. Taip jį, tą filmą, įsivaizduoju: atverti lapelį – viena nuotrauka, kita... Kaip kine.

– Taip, ši muzika ir man pasirodė kinematografiška, ji žadina fantaziją, yra labai talpi. Kaip ir jūsų vaidyba.

– Labai džiaugiuosi, kad šita muzika dar ką nors žavi, kad ji reikalinga, nes pati girdite, kas skamba per radiją ar televiziją...

– Pakalbėkime apie dabartinius jūsų planus. Programėlėje nurodyta, kad įrašote XX a. šlagerius.

– Juos jau beveik įrašėme su puikiu ansambliu “4 tango”. Mūsų prodiuserė ir režisierė yra Vilija Grigonytė. Mes atrinkome labai populiarias dainas iš E. Piaf, L. Utiosovo, Lili Marlen ir kitų žymių dainininkų repertuaro. Tai dainos, kurias žmogus, sykį išgirdęs, įsimena ir gali dainuoti kartu. Kamerinei dainininkei šis uždavinys nėra paprastas, be to, jas ne taip lengva gerai atlikti. Taigi staiga pradėjau dainuoti tango, kuris mano repertuarui buvo gana tolimas... Su šiuo ansambliu ruošiamės vienam didžiausių tango festivalių pasaulyje, kuris vyks Suomijoje. Taip pat vienas artimiausių planų – filmo “Getas” premjera “Coca Cola Plaza-Vingyje” vasario 17 d. Dainas įrašiau prieš porą metų. Vaidina vengrų dainininkė, kuri dainuoja mano balsu. Autentiškas geto dainas surinko, parašė savo dainų ir į vieną pynę supynė kompozitorius A. Šenderovas. Prieš filmo premjerą turėsiu su orkestru padainuoti kelias dainas iš filmo, kurio peržiūroje nedalyvavau, nes buvau išvykusi į Suomiją. Filme talkino D. Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Į šį projektą įdėjau daug širdies.

– Gal, be savitų dainų projektų, ketinate atlikti ir operų arijų?

– Visada svajojau sudainuoti kai kurias operos arijas. Noriu atlikti jas ne tokias, kaip parašytos, o gerai, įdomiai aranžuotas, galbūt su nedidelės sudėties orkestru. Bet kol kas nenoriu išduoti šio naujo projekto paslapčių. Tai turėtų būti labai įdomu: įsivaizduokite Dalilos ariją, kuriai akompanuoja marimba, arba ką nors panašaus. Juk kažkada R. Ščedrinas puikiai atliko panašią aranžuotę.

Po poros savaičių vyksiu į pačią Suomijos šiaurę. Noriu papasakoti apie tai, kaip suomiai remia meną. Antai vienoje bažnyčioje (atlikau du koncertus po Šv. Kalėdų) miesto valdžia tiesiog nupirko žmonėms koncertą. Parengi programą, nuvyksti, padainuoji. Šįkart originalo kalba dainuosiu kitą repertuarą ir įrašysiu kompaktinę plokštelę – tai bus M. de Fallos, G. Fauré, C. Debussy kūriniai. Ten yra labai puiki studija, tūkstančius kainuojančios didžiulės patalpos... miške. Kai viešėjau vasarą, – kelias dienas rašėme įrašus, – studijos savininkas man pasakė, kad įsigijo vieną geriausių šiuo metu mikrofonų. Parsivežė iš Japonijos. Suomijoje dainuoju miestelių, kurie turbūt net smulkesniuose žemėlapiuose nepažymėti, bažnytėlėse. Jose šilta, stovi puikiausiai suderinti geriausi instrumentai (“Yamaha” arba “Steinway”). Prisimindama J. Gruodžio konservatoriją, kurioje stovi išklerusi “Estonia”, galiu pacituoti, ką profesorius S. Malcevas yra pasakęs apie šį instrumentą: “Yra fortepijonai, klavesinai ir ‘Estonia’”... (juokiasi) Tai ir pradedi galvoti: ten, kaime, tokie instrumentai gali stovėti, o mūsų konservatorijose – kokie? Suomiai labai plėtoja savo kultūrą.

– Tačiau jūs, rodos, ir su mūsų Bažnyčia turite projektų? Papasakokite apie juos.

– Taip. Labai dažnai giedu bažnyčiose, ir man tai labai patinka. Jose paprastai labai gera akustika (tik ne Šv. Jonų bažnyčioje). Atradau vieną nežinomą bažnyčią Kruopiuose, prie Žagarės, pasaulio gale. Ir ten, pamaniau, būtų puiku rašyti įrašus. V. Noreikos nuomone, dar tam būtų tinkama apvali Sudervės bažnyčia.

– Ar matote Lietuvoje panašių kaip Suomijoje galimybių plėtoti bažnyčių kaip salių kultūrą?

– Labai daug bažnyčių vargonų reikia pakeisti, jie visai išklerę. Be to, bažnyčios dažniausiai nešildomos, o geras instrumentas šalčio nepakelia. Net Bernardinų bažnyčioje susiduriame su instrumentų problema – koncertams instrumentus reikia nuomoti ir atvežti. Žinoma, yra elektroninės “Yamaha”, bet jos – ne tas. Per didžiuosius šalčius bažnyčiose nevyko ne tik koncertai, bet ir mišios. Tad kokie instrumentai galėtų ištverti tokius speigus?

– Kokią dar kūrybinę viziją, galbūt temą puoselėjate greta gastrolių ir jau nuveiktų darbų?

– Su gitaristu Sergejumi Krinicinu esame įrašę rusų romansų kompaktinę plokštelę, kuri tuoj pasirodys. Esu surinkusi praeito amžiaus rusų dainininkų miestietiškų romansų – tai, ką dainavo Anastasija Vialceva, Jurjeva, Plevickaja, Vertinskis, Utiosovas... Juos atlikti nepaprastai sunku, kad nebūtų, žinote, žema. Bet man įdomus tasai nepaaiškinamas asmenybės žavesys, kai gali padaryti klaidų, neišdainuoti aukštų natų, o salės vis tiek bus pilnos. Juk nepriversi žmonių eiti į neįdomų koncertą. Kita vertus, susiduriu su faktu, kad vadybininkai, vos išgirdę, jog esu kamerinė dainininkė, reaguoja taip, tarsi kamerinė muzikai neturėtų klausytojų, nes yra liūdna, neįdomi ir nuobodi. Todėl ir su V. Grigonyte pasistengėme parengti “linksmą” programą – su ansambliu “4 tango” baigiame įrašyti CD “Renkuos meilę”.

Su Lija Neugasimova Nechamos Lifšicaitės garbei esame atlikusios žydų dainas. Taip pat į repertuarą įtraukiau A. Šenderovo “Sulamitos giesmes”, kurias dainuoju senąja hebrajų kalba, jos pritaikytos balsui su fortepijonu. Žinoma, visada atlieku lietuvių kompozitorių kūrybą: A. Raudonikio, V. Bartulio, O. Balakausko. Taigi vieni darbai baigiasi, kiti prasideda. Profesorius S. Malcevas, su kuriuo darbas man padarė didžiulį įspūdį, kviečia mokytis į Sankt Peterburgą. Jis mane bara dėl kiekvienos natos, nors atrodo, kad viską žinau... Visą laiką turi mokytis. Pavyzdžiui, I. Archipova, būdama jau 60 metų, eidavo pas savo pedagogę, mokydavosi ir dar gaudavo barti! Artimiausiu metu ir rengiuosi vykti į Sankt Peterburgą – ruošime G. Mahlerio “Dainas apie mirusius vaikus”, R. Schumanno “Moters meilę ir gyvenimą”, S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio ir I. Dunajevskio dainas. Labai tuo džiaugiuosi.

– Tikrai labai džiugu girdėti, kad vokalinės kamerinės muzikos mėgėjai ateityje vėl gaus progą pasiklausyti jūsų gražaus dueto.

P. S. Rengdami straipsnį spaudai, sužinojome, kad J. Leitaitei paskirta 2005 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija. Nuoširdžiai sveikiname ir linkime sėkmės!

[i] Buvo keista skaityti Indros Karklytės žodžius apie J. Leitaitės viename kitame koncerte bisui atliktą “Habanerą” iš operos “Karmen”, lygiai kaip ir ne itin priimtinas atrodo kandus bei smulkmeniškas kritikos stilius. Šiuo požiūriu pasakysiu tik tiek, kad būtent pakylėtą princesės stotą mėgdžiojanti vulgari tabakininkė žinovams atrodytų komiškai, ir tai supranta tikri scenos meno gurmanai. Prisimenu kadaise vykusį pokalbį su profesore Veronika Vitaite apie perduodamo muzikinio vaizdo tikroviškumą ir atitikimą kompozitoriaus sumanymui. Ji papasakojo apie savo begalinį nustebimą, kai Vienoje išvydo “kapitalistinį” “Karmen” pastatymą: Don Chosė mylimoji buvo apdriskusi, prastų manierų, visiškai kitokia, šokiruojanti Karmen... Tada profesorė supratusi, kad tokia ji ir yra, o mums įprastas noras scenoje matyti tik puošnius, pompastiškus veikėjus gali visai neatitikti libreto arba vaidmens charakterio.

[ii] Filmuose prof. S. Malcevas dirba su mokiniais, aiškindamas savo metodinius principus. Jie skirti muzikos mokyklų mokiniams ir mokytojams, pianistams mėgėjams ir visiems, kurie domisi muzika. Pamokas sudar susipažinimas, pradinis mokymas, darbas su J. S. Bacho invencijomis, darbas su polifonija, ankstyvasis harmonijos mokymas, improvizacijos mokymas, darbas su technika, darbas su interpretacija (net trys filmai). Filmuose radau įdomių dalykų, pavyzdžiui, tai, kad profesoriaus mokiniai, norėdami suprasti muzikos turinį, skaito Ekleziastą (profesorius supažindina mokinius su kultūrine kompozitoriaus gyvenamojo meto panorama ir literatūra). Kitoje vietoje profesorius sako, kad jogos pratybos jam padėjo perprasti kai kurias muzikos meno paslaptis. Jis yra formulavęs vieną įdomiausių ir tiksliausių apibrėžimų, kad “muzikinė frazė – tai stenografiškai užfiksuota genijų pranajama” (t. y. kontroliuojamas kvėpavimas).