Profesorius Eduardas Kaniava: „Dainuoti – tai visų pirma mąstyti“

Pirmasis prisiminimas, susijęs su Eduardo Kaniavos vardu, į kurio namus Blindžių gatvėje Žvėryne kulniavau, gavusi prašymą parengti su maestro pokalbį, yra toks: mano motina, paprasta mažo miestelio moteris, virtuvėje verda bulvinę „kleckienę“. Aš prieinu prie naujutėlio radijo aparato, paspaudžiu kvadratinį kaulinį mygtuką, pasuku akinamai blizgančią rankenėlę ir pro kažkokias man nematomas garsų angas ant  manęs  liete išsilieja skaidrus baritonas: „Aš papuošiu žirgo galvą pinavi-i-i-jom...“. „Cit, vaikai! Kaniava dainuoja! Ūdrio ariją! Iš operos „Pilėnai!“ – metusi „kleckučius“ krakmoluotom rankom sumosikuoja mama, atbėga iš virtuvės į kambarį, atsisėda ant kėdės ir sustingsta, vis  šviesėjančiu veidu. Sustingstam ir mes – ne juokai, juk taip esame drausminami tik per Pakylėjimą bažnyčioj šventadieniais!   

Vos įėjusi į tokia pat vaikystės švara, kaip aną įsimintiną dieną, kvepiančius profesoriaus namus, dar nenusimetusi kailinių imu pasakoti šį epizodą šeimininkui – man atrodo svarbu, jei jau pasitaikė tokia proga, kad žmogus, visą gyvenimą atidavęs muzikai, išgirstų tokią neeilinę, mano akimis, istoriją apie save, įvykusią prieš kelias dešimtis metų. Kaipgi paprastą miestelio moterėlę galėjo taip pavilioti tas balsas, kad ji ne tik atpažino dainuojantįjį, bet ir oriai pareiškė, sutramdydama būrį mažamečių padūkėlių:  „Ūdrio ariją. Iš operos „Pilėnai!“. Ar daug buvo tokių kompozitorių, dainininkų, aktorių ir kitokių menų išmanytojų, kurie būtų privertę eiliniausią, nė iš tolo menų subtilybių nepažįstančią keleto vaikų motiną mesti šventą vakarienės gaminimo ritualą ir užsimiršus, apsalus klausytis ne bet ko – operos arijos, ir sušvytėti toj rupioj kasdienybėj, it kas būtų staiga pabėręs ant jos amžinybės dulkių?

„Turbūt tai buvo labai seniai?“ šypsodamasis sako man maestro. Taip, seniai, ir tai yra pats šio stebuklo grožis. Nes, abu žinome, kaip tada, taip ir dabar panaši situacija vis dar gali pasikartoti kokiame nors Rokiškyje ar Saldutiškyje, Vilniuje ar Klaipėdoj... Eduardas Kaniava, muzikai kuo vaisingiausiai atidavęs jau keletą dešimtmečių, nėmaž nėra atminties išvytas ar užmestas – jis tebėra Dainuojantis Žmogus. Jo vardas visų pirma toks ir yra. Dainuojantis. Ir – Žmogus.  

Į šias mano kone egzaltuotas įžvalgas maestro irgi atsiliepia prisiminimais. „Kadais aš turėjau tokią sodybėlę Ukmergės rajone. Tai kai į ją atsikrausčiau, po kelių dienų ateina viena moteriškaitė ir sak „Girdėjau, kad į šitą sodybą atvažiavo gyventi Kaniava“. Atsiliepiu: „Taip, tikrai, aš esu Kaniava“. „Oi,  – porina toliau, – kaip malonu! Mes buvome nepaprastai dideli jūsų tėvelio, dainininko, gerbėjai“. „Na, kad mano tėvelis dūdą pūtė, tai žinau. Bet kad jis būtų buvęs  dainininkas, tai neteko girdėti“ – ginuosi. „Ne, ne, – nesutinka toji, – kai dar mokėmės, eidavome jo  klausytis, labai patikdavo jūsų tėvelio dainos!“ „Tai kad gi aš tas dainas dainavau!” „A-a, tariasi supratusi, – tai ir jūs dainavot? Kaip malonu, kaip malonu...“ Tik paskui, gerokai vėliau, pagaliau išsiaiškinom, kad čia aš, ir kad aš – tas pats Kaniava. Tai matot, iš tiesų kiek jau daug metų praėjo, ir kiek kartų toji muzika palietė...“

Ir pokalbis ėmė riedėti, tarsi nuo kalniuko žodžius stumtelėjus.

Dainavote tada ir su Virgilijumi Noreika...

Taip, studijų metais. Jis mokėsi už mane dviem kursais aukščiau, jau buvo žinomas. Tie pirmieji kūrinėliai, atliekami per radiją, ir buvo duetai su Virgilijumi. Bet tai tokie seni laikai – dabar  mudu juk šitokie dinozaurai...

...užkariavę valstiečių moterų ir operos gurmanų širdis.

Na, man tikrai nieko svarbesnio gyvenime už dainavimą nebuvo. Gal toji sėkmė ir ištiko todėl, kad visada maniau, jog labai svarbu prisiliesti prie įvairaus žanro muzikos. Nors didžiąją dalį gyvenimo skyriau operai ir laikau save operos dainininku, ko tik nesu dainavęs! Dėl to, be abejonės, mane žinančiųjų ratas labai plėtėsi.

Kodėl taip manėte? Juk būta gana nemenkos rizikos nuslysti paviršiais? O gal tokie buvo ideologiniai reikalavimai – įtikti liaudžiai?

Ne, man čia nebuvo jokios ideologijos. Iš pradžių reikėjo tam tikrų pastangų, bet paskui pamačiau, kad tai tiesiog būtina. Žinot, tas repertuarinis lankstumas nėra toks jau labai paprastas dalykas. Ir man – vienur sekasi geriau, kitur blogiau. Labai mėgstu operetinį dainavimą, ir dabar dažnai operetę atlieku koncertuose. Įsimintini yra koncertai su Violeta Urmana, jinai šiam žanrui irgi pasirodė labai neabejinga. Su Judita Leitaite esame paruošę gana didelę programą „Tau, vien tik tau“...

...ir palaikote kūrybinius ryšius net su šiuolaikinėmis pop žvaigždėmis. Pavyzdžiui, Deiviu...

Na taip, jis yra mano studentas. Kai manęs klausia apie Deividą Norvilą, dažnai sakau, kad savo metu aš irgi buvau „popsiukas“.

Tai, kad mes paruošėm daug kūrinių su Deividu Norvilu, man savotiškai pasitarnavo. Jis turi savo gerbėjų ratą – paauglių ir jaunesnio amžiaus žmonių – taigi tie, kurie jau nebeturėjo galimybės mane girdėti dainuojant per radiją ar televiziją, dabar turi progą išgirsti kiek kitame kontekste. O ir aš turiu galimybę pasiekti jaunąją kartą. Sykį Klaipėdoje aplankiau keletą globos namų. Pamenu, ateinu į vienus, o ten penkiolikmetės mergaičiukės prišoka prie manęs ir klausia: „O kur Deivis?“

O kada suradote save kaip dainuojantį žmogų?

Niekad gyvenime, vaikas būdamas, negalvojau, kad galiu tapti dainininku. Mūsų šeimoje buvo vienas tikrai labai žymus aktorius Juozas Palubinskas. Jis, kaip ir daugelis scenos meistrų, emigravo. Tai mūsų namuose vyravo to dėdės Juozo kultas – matyt, scenos trauka jau tuomet turėjo progos reikštis. O šiaip... Esu gimęs Klaipėdoje. Tėvas grojo trombonu tuo metu besikuriančioje Klaipėdos operoje. Jis mane labai anksti pradėjo vedžioti į teatrą. Vėliau iš Klaipėdos persikėlėme gyventi į Kauną. Man dar teko matyti scenoje ir Kiprą Petrauską, ir Antaną Sodeiką, taigi pirmieji įspūdžiai buvo labai ryškūs. Sąlytis su muzika, su scena buvo labai ankstyvas, man gal ėjo penkiolikti. Tačiau turiu pasakyti, jog nebuvo taip, kad labai norėčiau, veržčiausi dainuoti. Tiesiog  aš labai gerai jausdavausi, šūkaudamas matytų spektaklių ištraukas ar šiaip kokias arijas. Manau, kiekvieno gyvenime esama lemtingų atsitiktinumų. Apie savąjį ne kartą įvairiomis progomis esu pasakojęs. Kai mokiausi Veterinarijos akademijoje, ten tuo metu buvo labai žymus choras. Aš jį lankiau ir man kartais leisdavo „pasoliuoti“. Kolektyvas buvo pakankamai žymus, taigi kasmet važiuodavo koncertuoti į Vilnių. Ir viename koncerte, vykusiame 1954 metais Vilniaus filharmonijoje, buvo Kipras Petrauskas. Jis girdėjo mane dainuojant J. Švedo dainą „Baltos gėlės“, per pertrauką atėjo į užkulisius ir pasiūlė studijuoti konservatorijoje. Nežinau, kodėl taip susiklostė,  bet dabar man atrodo, jog kitaip būti negalėjo.

Ir prasidėjo juodas muziko darbas. Ar nebuvo per sunku, jei sąmoningai tam nesirengėte? 

Žinot, apskritai sąvoka „fanatizmas“ man nėra patraukli, bet profesinis fanatizmas, manau, nėra blogas dalykas. O jo man tikrai netrūko. Juk aš nė galvoti negalėjau apie dainininko profesiją, nes turėjau labai didelį kalbos defektą – neištardavau priebalsio „r“. Ir tie pirmieji metai, užsitęsę ryšiai su logopedais iš Peterburgo, palaikomi vien tam, kad pavyktų išgauti šį garsą, man, paaugliui, kainavo labai daug. Bet kažką daryti per prievartą, per jėgą nereikėjo, nes, kaip sakiau, tikrai turėjau  sąmoningo fanatizmo. Sąlytis su šia profesija man visuomet buvo ir yra labai malonus. Jis man tiesiog reikalingas, būtinas. Tai yra pamatinis mano gyvenimo dalykas.

Dabar intensyviai dirbate pedagoginį darbą. Ar daug patirties į jį atsinešėte iš tų laikų, kai pats buvote minkomas kaip molis?

Manau, kiekvienas laikotarpis formuoja vis kitokį požiūrį į profesinę veiklą. Bet aš savęs kaip mokinio tais studijų metais nepamirštu. Dabar mokiniai labiau išprusę, gauna daugiau informacijos. Kai aš mokiausi, tiek ir tokios jos nebuvo. Turėjome tiktai rusų dainininkų įrašus, o kiti sunkiai gauti pavyzdžiai keliaudavo iš rankų į rankas. Norint tobulėti, reikėjo įdėti daug daugiau pastangų. Pamenu, jau dirbant teatre, 1962 metais vienas solistas išvyko į JAV ir parsivežė italų įdainuotą plokštelę. Tai kur tau – eilėse laukdavome, kad gautume valandą kitą jos pasiklausyti. Aš turėjau net tris mokytojus, ir manau, kad tai yra gerai, nes iš vieno gauni viena, iš kito – kažką kita... Kad ir kaip ten būtų, iš knygų neišmokstama dainuoti. Svarbiausia įžvelgti, „diagnozuoti“, ko tam žmogui trūksta, kur yra jo silpniausia vieta. Vieno problema lengvai įveikiama, kitam yra kebliau. Bet šiaip  darbas su jaunais žmonėmis yra labai mielas ir puikus.

O gal galėtume kalbėti apie Kaniavos pedagoginę mokyklą?

Manau, kad kalbėti apie kokią nors vieno ar kito pedagogo mokyklą nebūtų tikslinga. Šiandien atėjus į bet kurio žinomo pedagogo klasę įsiklausius išgirsi, jog visi jie kalba apie labai  panašius dalykus. Svarbu turėti vokalinę klausą, o dainavimo dogmos tikrai yra visiems žinomos. Tiktai rezultatas, žinoma, gali būt skirtingas.

Šiandien pedagogika daug kalba apie ugdymo stygių. Išauginti gerą vokalistą scenai, tai, be kita ko, išauginti ir asmenybę, tiesa? Ar jums buvo svarbu, ar yra svarbu ne tik tobulinti vokalinius sugebėjimus, bet ir skatinti jaunus žmones asmenybės savikūrai?

Esama vieno labai didelio paradoks labai nedažnai gražiabalsiai tampa gerais ir pripažintais dainininkais. Blogiausia, kai jaunas dainininkas dainuodamas gėrisi savo balsu. Mes turime girdėti  save visiškai kita, vidine klausa. O kai žmogus pradeda gėrėtis savo balsu, profesiniame gyvenime jis labai dažnai nueina klystkeliais. Užtat labai svarbu sąmoningai kontroliuoti šį procesą. Vienas garsus medžio raižinių meistras, paklaustas, kaip žmogaus rankos sukuria tokius stebuklus,  nusijuokęs atsakė: „Kad ne rankos juos kuria“. Manau, svarbiausias dalykas būnant scenoje, repetuojant, kuriant vaidmenis – klausyti tų vidinių komandų. Balso stygos išgauna garsą tada, kai žino komandas. O kai žmogus, leisdamas garsą, ima juo gėrėtis, jis pasiduoda jau nesąmoningam vyksmui.

Norite pasakyti, jog dainavimas visų pirma yra mąstymas?

Taip, tikrai. Tai, kas daroma dainuojant, yra labai apgalvotas procesas. Kitaip ir negali būti, negalėčiau nė įsivaizduoti. Ir tai turi vykti ne tik kad atliekant kiekvieną vaidmenį, bet kiekviename  mažiausiame pasirodyme.

Koks jūsų paties tas „vidinis mąstymo būdas“?

Visų pirma, manau, jog dainininkas turi dainuoti visą laiką. Jokių pertraukų būti negali. Jei aš nepadainuoju dvi, tris dienas, jaučiuosi negerai. Nors tai, žinoma, labai individualu. Studentų  prieš pasirodymą aš visada klausiu, ar kam reikia daugiau prasidainuoti, pakartoti. O aš pats prieš eidamas į sceną sudainuodavau viską nuo pradžios iki galo. Tada jausdavausi saugesnis, man to tikrai reikėjo. Kitiems gal tai atrodo didžiausia nesąmonė.

Ar kada nors pavyksta nuo to „mąstymo“ pabėgti? Kai nesate už kulisų, kai nesate scenoje ar auditorijoje?

 Na, atitrūkti nuo savo profesijos yra sudėtinga. Ir tai turbūt nėra gerai. Reikia pakeisti aplinką,  apskritai labai daug ką, ir vis tiek dažniausiai pasąmonėje visa tai tave persekioja. Kartais sunku susikaupti net knygą paskaityti – vis pagauni save galvojant apie koncertus ar įrašus... Tarsi ateitis, kažkokie būsimi procesai tave persekiotų.

Vis dėlto kažkas jums padeda? Ar esate suradęs ginklų save nuo tos ateities ginti?

Man labai patinka kelionės. Tada tikrai užsimirštu, galiu mėgautis poilsiu. Dabar, sakau visiems,  gyvenu kelyje, autostradoje, nes dirbu Klaipėdoje, o gyvenu Vilniuje. Man patinka vairuoti, važiuodamas atsipalaiduoju. Tai nevargina, atvirkščiai - atstumas net malonus.

Gal dėl to, kad esate toks ištikimas savo mūzai, ji irgi buvo jums dosni? Operos scena jūsų visada laukė...

Paradoksalu, tačiau manęs repertuaras niekuomet nelepino. Pastatymai buvo labai dažnai kartojami. Turbūt esu dainavęs keturiuose P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“, keturiuose ar penkiuose G. Verdžio „Rigoleto“ pastatymuose, labai daug G. Verdžio „Traviatų“, nemažai Ch. Gounod  „Faustų“... Kiekvienas laikmetis formuoja vis kitokį tavo požiūrį į vaidmenį. Praeina keli metai, ir tavo patirtis sako, jog į tą vaidmenį reikia žiūrėti visiškai kitaip. Tai yra labai nedėkinga situacija, nes kiti per tokį pat laiką sukuria šimtus vaidmenų, o aš tiesiog labai  daug ką kartojau. Ir kaip aš džiaugiausi, kai ne taip seniai gavau pasiūlymą padainuoti G. Verdžio „Nabuką“ ir „Makbetą“. Taigi reikėjo laukti dešimtmečiais, kad tokie vaidmenys būtų prieinami.

Betgi būta to, ką šiandien galėtumėte pavadinti svarbiausiu kūrybiniu pasiekimu?

Nežinau. Gyvenime kartais atrodo, kad kažkas yra labai svarbu, reikšminga, praeina laikas, ir supranti, kad tai yra tiesiog normalu. Be to būdavo ir vaidmenų, kurie man paprasčiausiai pabosdavo. Pavyzdžiui, G. Rosinio „Sevilijos kirpėjas“. Tai vienas iš mano pirmųjų vaidmenų. Štai, ir dabar  Klaipėdoje su studentais jį dainuosiu, atliksiu Figaro vaidmenį. Tai būdavo laikas, kai tos Figaro kavatiną žiūrovai prašydavo atlikti koncertuose, gastrolėse. Tikrai buvo įgrisę, nes jau vos ne mechaniškai ją imi kartoti. 

O aktorinio meistriškumo ir dainavimo dermės iššūkis jums nebuvo sunkiai įveikiamas?

Ne. Man žmona kartą yra pasakiusi: „Tu scenoje jautiesi geriau, negu gyvenime“. Tikrai. Man scena yra labai sava erdvė. Mėgdavau prieš spektaklį, kai jau būdavo sustatytos dekoracijos, o pats – pasiruošęs vaidmeniui, su kostiumu, grimu, išeiti į tuščią sceną. Uždanga pakelta, salė tuščia, o tu ateini, ant kokio laiptuko, krėslelio atsisėdi penketui minučių... Neįsivaizduojate, koks tai geras jausmas, kai po to vėl išeini į sceną. Ten tu jau buvai. Tik kad salė dabar pilna. Bet jau esi čia buvęs. Galbūt daugeliui net patarčiau tai išbandyti, nes dažnai, kai jauną dainininką išmeta į sceną, jis gal ir žino, kur atsidurs, bet nėra pajutęs. O pabuvęs prieš spektaklį vos keletą minučių, įeini į   aplinką, nuotaiką, laiką. Visad į sceną ruoštis ateidavau anksti, pora-dvi su puse valandos iki prasidedant spektakliui. Tai tapo būtinybe. Ne, scena manęs tikrai niekada nevargino.

Ir, aišku, niekada nebijodavote žiūrovų.

Žiūrovo ne tik kad nebijodavau niekad, bet visą laiką mylėjau ir mylėsiu. Bet yra vienas toks reiškinys, vienas faktas, kad artistas kartais nelabai suvokia savo pasirodymo sėkmę. Žiūrėk, regis  esi geros fizinės formos, turi puikius partnerius, atlieki savo mėgstamą vaidmenį, o kažkas ne taip... Kitą kartą – viskas atvirkščiai. Gal sirguliuoji ar esi pavargęs, bet praeina kelios minutės scenoje, ir pasijunti labai gerai. Grįžęs supranti, kad spektaklis ar koncertas buvo labai sėkmingas. Ir žinote, ką aš dabar manau? Nagi tiesiog labai daug kas priklauso nuo žiūrovo. Vieni, tau pasirodžius, gal sakys: „O, dėl Kaniavos einu iš proto, kaip man jis patinka...“. O kiti: „Aš jo negaliu klausyti, tuoj išlėksiu“.  Ir kaip tą dieną susiklosto, kokia susirenka publika, labai svarbu. Labai daug tau diktuoja aplinkybė, ar atvirai žmonės tavo atžvilgiu yra nusiteikę. Jie nesako, nešvilpia, bet juk viską jauti, jei esi nepriimamas. Kodėl dažniausiai pavyksta visokie šventiniai, jubiliejiniai koncertai? Todėl, kad ten susirenka tavo draugai, žmonės, kurie ateina pas tave iš meilės, norintys tave išgirsti. Žiūrovas, manau, betarpiškai dalyvauja kūrybiniame procese.

Kad ir ką jūs sakytumėte, manęs neapleidžia jausmas, jog kalbuosi su žmogumi, kuris visą gyvenimą žinojo tikrąją savo vietą ir sėkmingai joje įsikūrė.

Greičiausiai taip ir yra. Kitoje profesijoje, kitokioje išraiškoje aš savęs tikrai neįsivaizduoju. Būna geriau, būna blogiau, bet čia aš jaučiuosi savimi. Kai susipažinau su savo žmona, paklausiau jos:  „Kaip tu supranti žmogišką laimę?“ Atsakymas man buvo labai nelauktas, bet dabar aš jau irgi galiu tai pakartoti, kaip savo mintį: „Didžiausia laimė – būti savimi“. Deja, tą komfortą nedaug ir nedažnai kas patiria. Truputį nesame savimi. Betgi tą laiką, kai galime savimi būti, be proto vertiname ir juo džiaugiamės. Taigi, šioje profesijoje aš jaučiuosi savimi, tai labai daug.

Grįžkime prie fanatizmo. Vis dėlto – ar nesijaučiate jam pernelyg daug paaukojęs? Ar jis nebuvo per godus?

Net mintys tokios neateidavo. Mano darbas yra mano gyvenimo būdas. Tikrai – kaip yra, viskas taip ir turi būti, ir yra gerai.

O kaip bus?

Kol kas dainuoju. O kai pamatysiu, kad nebegaliu, baigsiu visą šį gražų laiką. Aš negalvoju apie praeitį. Niekuomet neklausau savo įrašų, nežiūriu video juostų, artistinių nuotraukų. Buvo, turėjo būti, ir viskas. Mes visi esame šios dienos žmonės. Taip žvelgiu ir į priekį. Juk nežinau, nuo ko kas priklauso. Tik tikiu žvaigžde savo. Tikrai tikiu, vis dar tikiu. Kur ji mane pašauks, ten ir eisiu.  Į  klystkelius nenuves.

O jeigu toji žvaigždė vis dėlto jus užvers tais kalnais fotografijų, prisiminimų?

Ne. Nerašysiu jokių prisiminimų. Vienas studentas buvo surinkęs daug gražios medžiagos, man tikrai buvo labai malonu, bet pats niekada nerašysiu. Gal tai ir neteisinga, gal reikia palikti kažką jaunajai kartai... Pats pastebiu, kad studentams svarbu kalbėti ne vien tik apie profesinius dalykus. Kai prisimeni kokį epizodą ir papasakoji, matai, kad tie žodžiai jiems būna aukso vertės. Labai suprantu. Tada sau  moraliuką atskaitau. Žinia, biografija visų pirma yra sąlytis su daugeliu puikių žmonių – jų patirtimi, profesiniu mąstymu... Bet nematau savęs, imančio į rankas plunksną, tikrai. Nors kas gi žino...

Iššūkiams liekate atviras, kaip ir visada?

Taip, turiu likti atviras.