Aplodismentai choreografui, peržengusiam dviejų amžių sandūrą

~Jis – tai Jurijus Smoriginas, baleto artistas (1947–1990), Sankt Peterburgo konservatorijos Choreografijos skyriaus absolventas (1987), baletmeisteris, sukūręs 19 baleto spektaklių, 12 choreografinių miniatiūrų, dalyvavęs trijuose Menų festivaliuose, teatro “Vilniaus baletas” įkūrėjas (1998), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos charakterinio šokio dėstytojas. Šis kūrybos vakaras – jau trečiasis (1987, 1996, 2006).

Kaip kūrėjas išsitenka Laike? Prisiminkime Charles’į Baudelaire’ą: “Kiekvieną akimirką mus gniuždo laiko samprata ir jutimas. Užmiršti, pabėgti nuo to košmaro teturime dvi galimybes: malonumą ir darbą. Malonumai mus išsekina. Darbas užgrūdina. Rinkimės”. Jurijus pasirinko darbą. Jis ir pats prisipažįsta: “Man diena iš karto per trumpa, kai tik išaušta rytas”. Stebina ir jo kūrybinis potencialas: iš kur toks srautas minčių, fizinių jėgų ir noro kurti? Ar neišsenka toji kūrybos laboratorija? – “Nesąmonė! Reikia dirbti, kurti, statyti”, – į šį mano klaustuką tyloje atsako choreografas. “Tai – lyg dailininko darbas, kai daugiau dirbant ranka darosi lankstesnė, o potėpiai – laisvesni”, – tęsia mintį Jurijus.

Tą palyginimą su dailininko ranka pajutau ir sausio 24-osios vakarą, jau pirmuose muzikos garsuose ir paties choreografo judesiuose šokant monologą iš spektaklio “Bohema” (R. Wagnerio muzika). Jis neužsibūna scenoje, – tarsi tik įveda žiūrovą į “Sulamitos” baleto erdves, lyg atidengdamas žiūrovui dar nematytą, neseniai nutapytą drobę.

Kūrinio mintis švysteli romantiškame programėlės tekste:

“...Aš bėgu nuo meilės

Kaip dega lūpos

Tie nuostabūs kaimo vakarai

Myliu, mylėjau ir mylėsiu

Tos nuostabios kaimo merginos

Neapleiskite, jėgos, nes aš kenčiu
Jei myli, tai žudyk

Debesėli, debesėli, nuskraidink mane toli...”

Tai – Sulamitos abstrakčios mintys, jausmuose, judesiuose nugrimztančios į mirtį. Živilė Baikštytė minkštai ir meiliai atskleidžia besąlygiškai mylinčiosios personažą. Ji – graudžiai įtikinanti ir taip pat teisi. Visai kitokia savo kuriamu personažu netikėta Rūta Kudžmaitė, – kita Saliamono žmona, vien savo povyza bylojanti kerštą ir negailestingumą. Aurelijus Daraškevičius – įtaigus savo geismų valdovas, egoistas jausmuose ir šokyje. Sėkmingai parinkti ir kiti atlikėjai – Sulamitos meile besinaudojantis Elijavas – Martynas Rimeikis, Kupidonas – Micha Levin. Šešios vėjyje, lietuje ir jausmuose besisukančios Sulamitos draugės suteikia spektakliui bėgančio laiko tėkmės pojūtį. Puikiai šokiui tinkanti A. Šenderovo muzika idealiai pasitarnauja muzikos ir choreografijos sintezei.

J. Smoriginas įstabus kurdamas šokį muzikai. Jo kūriniai prilygsta garsiajam Maurice’ui Bejart’ui, kuris tvirtina, jog šokis – tai kuriama muzika, ir tuo pat metu galima džiaugtis, jog lietuvių publika turi lietuviškąjį Maurice’ą.

Antrajai vakaro daliai skirti naujai sukurti ir jau laiko patikrinti choreografo darbai, matyt, ir paakinę vakaro pavadinimą “Per du amžius”. Kiekvienam kūriniui uždangą praskleidžia pats kūrėjas. Sujungdamas savo mintis apie dailininko dirbtuvę, kurioje pirmas kūrinys pristatomas ištraukomis, laiko dulkes nupūtus nuo choreografinės miniatiūros “Pieta”, ir šokio spektaklio choreografo “Laiškai M. K. Čiurlioniui”. Šis darbas nuskamba naujai, tinkamai, su skoniu ir fragmentais sujungtas kartu. Nemačiusiems “Pietos” ir atskirai kito kūrinio, įspūdis – vientiso lyrinio paveikslo, kurį išryškina puikus scenarinis apšvietimas. Laiko patikrinta, tarptautinį apdovanojimą Helsinkyje Eglei Špokaitei ir Edvardui Smalakiui lėmusi miniatiūra “Iš baleto apie Karmen” žavi nauju, savitu žvilgsniu į ilgai ir nuo seno statytąsias “Karmen” versijas. Šį kartą Eglė šoko su Aurimu Paulausku, tačiau šioje miniatiūroje “pirmuoju smuiku” visuomet griežia Karmen – Eglė Špokaitė, jos fiziškai nepriekaištinga figūra, artistiškumas ir žiūrovo nepaliekanti choreografo kuriama intriga.

Galima džiaugtis, jog Igoris Zaripovas bando pakeisti Mindaugą Baužį miniatiūroje “Narcizas”. Itin sudėtingas techniškai, patikėtas jaunam atlikėjui, manau, įkvėps Igoriui jėgų tobulinti savo kūną tolesnei baleto artisto karjerai.

Rūta Kudžmaitė ir Aurelijus Daraškevičius, pasirodę duete ir šokio spektaklyje “Bohema” (Astoro Piazzollos muzika), visiškai nuramina žiūrovą savo tvirtu stovėjimu ant žemės. Užtikrinti, tikslūs judesiai, meistriška Aurelijaus išvaizda prisideda prie dar vieno kūrinio sėkmės choreografo kūrinių sraute.

Šventiškai nuskamba Miki Hamanakos ir jos vyro Aurimo Paulausko trapus duetas iš spektaklio “Čio Čio San” (pagal G. Puccini muziką). Mažutė, švelni, skambanti lyg japoniškas porcelianas Miki, padedama Aurimo, į sceną atneša meilų pavasariškų sakurų žydėjimą, viską pasakodama itin profesionalia baleto šokio kalba, palydinčia nuoširdžia šypsena ir dėmesiu savo partneriui.

Živilė Baikštytė ir Igoris Zaripovas grąžina į seniau J. Smorigino išpūstą ir įsimylėtą šokio spektaklį “Mano gyvenimas” (P. Čaikovskio muzika), skirtą prieškario lietuvių baleto artistei Olgai Malėjinaitei. Tai – tarsi istorijos lapų vartomas albumas, tarp kurio puslapių jaučiama pagarba ir meilė tragiškajai primadonai ir jos laikmečiui. 

Nerijaus Juškos žaismingai lengvai sušoktas “Akibrokštas”, skambant Antano Šabaniausko muzikai ir žodžiams, pratęsia Ž. Baikštytės ir J. Zaripovo kurtą nostalgiją, kartu primena, jog prieškario estrados maestro neužmiršta ir choreografai. Nerijaus šokis – tarsi vienas laisvas atodūsis.

Nostalgija ir premjeriniame Eglės Špokaitės bei Martyno Rimeikio duete “Neateik, kad ateitum” (H. Villa-Lobos’o muzika). Jau pavadinimas mums nusako dueto esmę, o solistai įtaigiai ir su meile jį įkūnija scenoje.

Laiku ir vietoje į sceną įsiveržia šešios merginos iš spektaklio “Bernardo Albos namai” (J. Gabalio muzika). Jų ekspresyvus, drastiškas šokis suplėšo scenoje tvyrojusią gerumo ir nuoširdumo atmosferą. Ištrauka suskamba naujai, tarsi koncertinis numeris. Tarp šokančiųjų malonu matyti vis dar geros formos neprarandančią Aušrą Gineitytę ir Jūratę Sodytę – vienas pirmųjų J. Smorigino kūrinių atlikėjas. Jos tarsi ir turi šokti tarp “jauniklių” – Žavintos Čičelytės, Deimantės Kupstaitės, Jolantos Davolytės ir savo vietą scenoje jau turinčios brandžiosios Rūtos Kudžmaitės. Jų šėlsmą scenoje vėl pakeičia vienišoji Živilė Baikštytė, tragiškai ramiai priimdama gyvenimo padiktuotas Olgos Malėjinaitės gyvenimo rodykles. Choreografas šokio metu sėdi scenos šone tarsi filosofuodamas apie savo paties gyvenimo prasmę ir nežinomybę.

Gražią skoningai sudėliotų koncertinių kūrinių dalį užbaigia aktoriaus Kosto Smorigino gitara atliekama daina “Draugams”, kuri skambėjo choreografo draugams scenoje, užkulisiuose, publikoje...

Taigi išeiname iš puikaus choreografo kūrybos vakaro, atmintyje nešini puikių įspūdžių sankaupą. Tobulai sudėtų, mylimų baleto artistų kūnus ir sielas, ir bandome pamąstyti apie savąsias... Ir būtinai – apie jų būtį šiame civilizacijos lygmenyje. Tai skatina šį vakarą teatre praleistas laikas.