Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro kelias

2006 Nr. 1–2 (336–337), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Kultūrinis palikimas – ne nusilenkimas praeities kūriniams, bet gyventi padedanti jėga. Kultūros paveldas – tai į mūsų klausimus atsakančiųjų balsas. Menas įtikina žiūrovą, klausytoją ne savo universalumu, bet išskirtine tradicija. Gal todėl nuo seno aukštąja kultūra ženklintose valstybėse, miestuose buvo siekiama ugdyti operų trupes, simfoninius orkestrus.

Tai puikiai suprato ir Nepriklausomą Lietuvą atkūrę inteligentai. Jau 1920 m. Kaune pastatytas pirmasis operos spektaklis – G. Verdi „Traviata”, pradėta rūpintis ir orkestro steigimu. Procesas buvo ilgas ir nelabai rezultatyvus. Ne vieno simfoninio orkestro Kaune (ir Vilniuje) gyvenimas buvo trumpalaikis. (Apie tai plačiau yra rašęs muzikologas Kazys Jasinskas.) Galime prisiminti ir Klaipėdoje S. Šimkaus suburtą orkestrą, Valstybės teatro operos kolektyvą, Kauno ir Vilniaus radiofonų simfoninius orkestrus. Tačiau finansuoti šimto žmonių meninį darinį – sudėtingas uždavinys valstybei. Gal ir todėl dabar Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru vadinamas kolektyvas gimė netikėtomis aplinkybėmis.

Lietuvai atgavus Vilnių, lietuviai inteligentai suskubo važiuoti į išsvajotą sostinę ir joje kurti naujas meninės kultūros struktūras.

Kokį Lietuvai grąžintą Vilnių matė 1939-aisiais atvykstantys kultūrininkai? Štai keletas eskizų.

Lenkų dramos teatras vaidino „Pohuliankoje”, Basanavičiaus gatvėje. Lenkų operetę galima buvo pamatyti ir „Liutnioje”, Gedimino gatvėje, kur dabar rekonstruotasis Nacionalinis dramos teatras. Kuriasi draugija „Vilniaus kraštui remti”. „XX amžiuje”, rašoma, kad jau veikia draugijos padaliniai beveik visuose valsčiuose. Tokiam kilniam tikslui Lietuvos vyriausiasis komitetas net numatė 1 500 000 litų. Į šią veiklą manyta įtraukti ir išeiviją.

Pradėti steigti vaikų darželiai, bibliotekos. Iš Lietuvos važiuoja, o iš Kauno net specialiai siunčiami žmonės formuoti valstybinių įstaigų. Iškabose reikalaujama rašyti tik taisyklinga valstybine kalba. Jei ne – gresia 1000 litų bauda arba mėnesio areštas.

Apsilankęs Vilniuje K. Kaveckas dalijosi įspūdžiais: “Kažkodėl Vilniuje tenkinamės lenkų teatrais. Einantiems prie drabužinės prasidėjo „kišenių apžiūrinėjimas”. Ištraukė piniginę”. Sako, kad tamsesnėse gatvėse ir skersgatviuose kai kurie lenkų gimnazistai užkabinėdavo uniformuotus lietuvių moksleivius, apmėtydami sniegu ir akmenimis. Nutikimų mieste visokių: vieną išvirė vonioje, kitą nušovė išeinantį iš restorano draugas...

„Esame Vilniuje, kuriame ne tik didžiosios vertės, bet kurio kiekvienas kampas, kiekvienas grindinio akmuo, kiekvienas samanomis apaugęs stogas arba per ilgus dešimtmečius išbuvusios suodimis aptrauktos namų sienos kalbėjo apie Lietuvos istoriją, apie lietuvių politikos ir kultūros praeitį”, – vėliau prisiminė Lietuvos vyriausybės narys Juozas Audėnas. Miesto grąžinimo šventės metu kalbėjęs ministras pirmininkas A. Merkys sakė: “Šiandien atsistojo prieš mus svarbus uždavinys: politiniai, ūkiniai ir kultūriniai suugdyti Vilnių ir jo sritį su kitomis Lietuvos dalimis, įterpti jį į Lietuvos valstybinio ir ūkinio gyvenimo visumą”. Rapolas Mackonis atsiminė: “Prasidėjo įtemptas darbas ir žūtbūtinė kova. Kitaip laikotarpio nuo 1939 metų spalio 28 dienos iki 1940 metų birželio 15 dienos pavadinti ir nemoku”. 

 

Dabartinės Totorių gatvės kampe buvusioje vyninėje atsitiktinai susitiko po atgautą Lietuvos sostinę besižvalgę trys piliečiai: Vilniaus savivaldybės tarnautojas architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, iš Kauno į atgautą sostinę pasmalsauti atvykęs pianistas ir dirigentas Balys Dvarionas ir jaunas, verslan kojas vos įmynęs prūsas Jonas Lenktaitis. V. Žemkalnis pasiguodė, kad reikia mokėti bedarbių pašalpas Vilniuje besiblaškantiems įvairių tautybių muzikantams. Gurkšnodami vyną, vyrai pradėjo fantazuoti: juk šie bedarbiai galėtų realizuoti seną Lietuvos inteligentų svajonę – vietoj bedarbystės sukurti stabiliai veikiantį simfoninį orkestrą! Taip gimė Vilniaus miesto simfoninis orkestras, kuriam diriguoti pasišovė jokiomis orkestro organizavimo procedūromis neužsiėmęs Balys Dvarionas. Repeticijų, patalpų, koncertų, publikos, reklamos spausdinimo darbų organizavimo naštą užsikrovė labai greitai leidyklos „Patria” Vilniuje savininku tapęs Jonas Lenktaitis. V. Žemkalnio uždavinys buvo derinti savivaldybės interesus ir užmokesčio muzikantams būdus. „Didžiausias „varatyla” buvo Landsbergis-Žemkalnis, – 2000-aisiais metais pasakojo J. Lenktaitis. – Jis ne tik fantazuodavo, bet ir organizuodavo daug kultūrinių akcijų, visada rasdamas išeičių iš keblių situacijų. Ir tai vis ne dėl pinigų, ir visai nenorėdami prieš kitus pasirodyti. Bet iš didelio noro kažką realiai nuveikti Vilniaus, mūsų sostinės labui. Šiandien gyvenančiam žmogui gal ir sunku įsivaizduoti, koks buvo džiaugsmas: pagaliau Vilnius mūsų sostinė!”

Taigi Vilniaus miesto simfoninio orkestro įkūrėjais laikytini trys asmenys: V. Žemkalnis, J. Lenktaitis, B. Dvarionas.

Pirmasis šio orkestro koncertas įvyko 1940 m. sausio 21 d. 20 val. Vilniaus miesto teatre. Dirigavo B. Dvarionas. Skambėjo L. van Beethoveno uvertiūra „Egmontas”, M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške”, A. Dvořako Simfonija e-moll „Iš Naujojo pasaulio”. Arijas iš operų turėjo dainuoti Kipras Petrauskas. Tačiau paskutinę minutę Kiprui Petrauskui atsisakius, jame dalyvauti sutiko pianistas Stasys Szpinalskis, atlikęs J. Haydno Koncertą D-dur. Tai buvo vienintelis meno kolektyvas, kuris administracijai jokių reikalavimų nekėlė ir keblumų nesudarė. Di­rigento Balio Dvariono, koncert­meisterio IzaokoVildmano-Zaidmano ir orkestro administratoriaus Valte­rio Banaičio vadovaujamas, ati­tinkamai perorganizuotas nau­jiems uždaviniams atlikti, padidinta sudėtimi, kiekvieno sekma­dienio vakarą Miesto teatre rengė vis kokybiškesnius koncertus.

Leidybos, spausdinimo reikalais J. Lenktaitis dažnokai lankydavosi Prahoje, Vienoje. Čia gyvendavo „Hotel Universal”. Netoliese buvusi „Universal Edition” leidykla. Puikiai mokėdamas vokiečių kalbą bei turėjęs talentą diplomatiškai bendrauti su įvairiais žmonėmis, leidykloje gaudavo įvairių partitūrų, kokių Lietuvoje dar nebuvo. Jas veždavo į Lietuvą, ir B. Dvariono padėjėjui dirigentui Chaimui Durmaškinui tekdavo tik perrašyti partijas.

Reguliariai rengdamas pasirodymus, kviesdamas Lietuvoje gyvenančius pajėgius muzikus solistus, pirmąjį gyvavimo pusmetį orkestras surengė devynis koncertus. Paskutinis įvyko 1940 m. gegužės 12 d. P. Čaikovskio Šeštąją, „Patetinę”, simfoniją, Itališkąjį kapričo dirigavo B. Dvarionas. Koncertą smuikui su orkestru grojo solistas iš Rygos, profesorius Adolfas Metzas.

„Reikia pažymėti, kad Vilniaus miesto simfoninio orkestro suruoštų koncertų serija sudarė nemažą įnašą sostinės kultūriniame gyvenime”, – gegužės 20 d. „Lietuvos aide” rašė koncertus administruodavęs muzikas Valteris Banaitis.

Orkestre grojo daug iš kavinių, restoranų atėjusių ir šiaip laisvų muzikantų: senas vilnietis altininkas A. Kasputis, klarnetininkas V. Bagdonavičius, Šakių gimnazijos kapelmeisterio A. Hopo mokinys, Kauno konservatorijos absolventas obojininkas J. Gaudrimas. Muzikantai mažai buvo girdėję simfoninės muzikos. Bet B. Dvarionas su visais mokėjo sutarti ir gebėjo gan greitai parengti programas. Su įvairių tautybių muzikantais vis kalbėjo jų gimtąja kalba (lenkų, rusų, žydų, vokiečių... ). Šis orkestras tapo kuriamo Filharmonijos simfoninio orkestro pagrindu. Kolektyvo biografija buvo tęsiama tą pačią lemtingą vasarą.

Atrodė, kad visuomenės gyvenime tarsi nieko ypatinga nevyko. Bet tai buvo apgaulingos tylos ir ramybės laikotarpis...

Okupacinė sovietų valdžia uždarė visus dienraščius. Vienas kitas atgaivinti jau kitokiais pavadinimais. „Darbo Lietuvoje” buvo rašoma apie numatomus vis naujus Vilniaus atsinaujinimo aktus. Štai, –  „Verkiuose bus įrengtas gražus parkas, bus konservuoti architektūros paminklai”.

1940 m. liepos 22 dieną „Liaudies seimo atstovams” koncertavo A. Staškevičiūtė, I. Nauragis, Maskvos solistai: jaunas pianistas E. Gilelsas, Didžiojo teatro solistė N. Špiller, V. Majakovskio eiles, M. Zoščenkos satyrą skaitė I. Iljinskis. Šoko raudonarmiečiai...

1940 m. rugpjūčio 23 d. LTSR liaudies komisarų tarybos (LKT) posėdyje, pirmininkaujant V. Krėvei-Mickevičiui, Švietimo liaudies komisariatui leista suburti Vilniuje 60 žmonių orkestrą. 1940 m. rugpjūčio 24 d. net paskirta komisija orkestrui sudaryti. Jos pirmininku patvirtintas R. Juknevičius. Nariai – B. Dvarionas, L. Hofmekleris, J. Tallat-Kelpša, J. Stupelis.

Reikėjo vėl surinkti per valdžios suirutės, gyvenimo nežinomybės metą išsibarsčiusį Vilniaus miesto simfoninį orkestrą. Šį procesą pagreitino numatomi koncertai Maskvoje rengiamoje Meno dekadoje. Rugsėjo 25 d. jau buvo svarstomas į Maskvą turinčių vykti atlikėjų repertuaras. Spalio mėnesį orkestras jau grojo. Vilniaus simfoninio orkestro muzikantais tapo S. Balšteinas, V. Bžeskis, J. Činčius, V. Čižinauskas, I. Distelis, M. Doderenekas, B. Freidė, B. Geleris, C. Guzevičius, K. Jadlovkeris, Č. Jacevičius, B. Kisielius, J. Klimavičius, A. Kmiečius, E. Kšimovskis, V. Kšimovskis, J. Kučevskis, J. Kudzinas, J. Liaskovskis, J. Lifmanas, M. Malakauskas, K. Martinskas, Č. Mikoša, P. Motiejaitis, A. Motiekaitis, K. Mroščikas, V. Ustiovskis, E. Pardus, J. Pšendzinskis, A. Pšibila, B. Rabinavičiūtė, V. Rabinovičius, I. Racibovskis, S. Rotšteinas, K. Ruleris, M. Rutkovskis, K. Skinderis, S. Smagovskis, U. Stupelis, A. Šalkauskas, A. Tchožas, A. Trusas, A. Vaičiūnas, I. Vildmanas-Zaidmanas, M. Želazdas. Nelaukdami oficialios koncertinės institucijos gimimo, vos tik susirinkę, jau turėjo darb vyko įvairūs politiniai renginiai, kuriuose orkestras buvo kviečiamas groti. „Šiuo metu Lietuvos valstybinės filharmonijos rūmuose Vilniuje, buvusiame „Mildos” teatre verda gyvas repeticijų ir pasiruošimų gastrolių po provinciją darbas. (...) Į gastroles numatoma išvykti gruodžio 10 d. Visi šie koncertai provincijoje bus daugiau propagandinio turinio ir turės tikslą padėti rinkiminei agitacijai”, – buvo rašoma 1940 m. gruodžio 4 d. „Darbo Lietuvoje”.

Naujoji ideologija turėjo būti įteigiama visai visuomenei prieinama kaina ir emocinga forma. Menininkai, daug metų siekę reikštis, staiga pajuto dideles galimybes galintys tai daryti. Buvo manoma, kad birželio įvykiai suteiks sąlygas plėtotis meninei kultūrai, „prasiplės horizontai, bus visokeriopai remiami mūsų muzikai”. Dažnai net nebuvo mąstoma apie galimas „povandenines” ideologines priešpriešas. 1940 m. liepos 29 d. „Darbo Lietuvoje” V. Jakubėnas rašė: „Darbo, naujų uždavinių netrūks. Kiekvienoje muzikos srityje turime gydytinų žaizdų . (...) Plėstinos gastrolės po provinciją bei įvairūs pigūs ir nemokami spektakliai darbininkams, valstiečiams ir pan. (...) Ir simfoninė muzika neprivalo apsiriboti Kaunu ar Vilniumi, bet turi būti vežama ir į provinciją”. Šios V. Jakubėno mintys, deja, šiandien užmirštos.

Meninė kultūra turėjo būti aktyvus naujosios ideologijos įrankis. Todėl 1940 m., pirmosiomis naujosios santvarkos dienomis, dienraštyje „Tarybų Lietuva” pasirodė Eltos agentūros pranešimas: „Yra paruoštas Lietuvos TSR valstybinės filharmonijos steigimo projektas”. Meno reikalų valdybos prie Švietimo komisariato viršininku buvo paskirtas buvusio žurnalo „Pjūvis” redaktorius Petras Juodelis. LTSR komisarų Tarybos Pirmininko įstaiga buvo Kaune, o Švietimo komitetas Vilniuje. Juodelio veiklai „prižiūrėti” paskyrė buvusią Žemės ūkio Komisariato žemės reformos direktorę ir „Ūkininko patarėjo” redaktorę Michaliną Meškauskienę.

1940 rugsėjyje P.Juodelis jau privalėjo važiuoti į Maskvą aiškintis meninės veiklos kryptingumo. Tai buvo pirmas Filharmonijos veiklos, repertuaro formavimo  krypties priklausomybės nuo Maskvos žingsnis. Todėl ir simfoninio orkestro tolesnius biografijos faktus reikia vertinti ne besąlygiškai, bet žinant ideologizuotus sovietinės politikos kėslus.

P.Juodelis iš Maskvos grįžo su nurodymu greitu laiku ruoštis Meno dekadai Lietuvoje, kuri buvo numatyta 1941 metų vasarą. Bet meninės jėgos Lietuvoje buvo išbarstytos. Jas suburti turėjusi Filharmonija. 1940 spalio 3 d. „Tarybų Lietuvoje” P.Juodelis informavo, kad bus steigiama Filharmonija.

Be darbo likusiam žurnalistui, buvusiam „Lietuvos aido” redaktoriui, doram administratoriui Jonui Kardeliui patikėtas Vilniuje kuriamos filharmonijos direktoriaus postas. 1940 m. spalio 30 d. švietimo liaudies komisaro Antano Venclovos įsaku lapkričio 1 dieną įsteigta LTSR valstybinė filharmonija. Aprimo paniką jautusių menininkų šurmulys. Filharmonija tapo inteligentiją raminančiais namais. Lapkričio 5 d. į pirmąjį Filharmonijos posėdį susirinko direktorius Jonas Kardelis, koncertų, renginių, išvykų ir spaudos reikalų administratorius Jonas Lenktaitis, Bronius Kūlys – administratorius ūkio reikalams, V.Čyvas – vyr. buhalteris, Ch. Zacharinas – sekretorius.

Simfoninis orkestras jau buvo veikiantis. Filharmonijoje šurmuliavo žmonės, laukiantys eilėje patikrinimui: norėjo tapti choro, Liaudies ansamblio artistais. Kokių tik kandidatų neprisirinko! „Mėgstu dainuoti...Pažįstu natas...Turiu gražų balsą...” – rašė į chorą pretendavę žmonės. Buvo priimtų studentų, kurie manė prisidursiantys prie stipendijos.

1940 m. gruodžio 25 d. įvyko iškilmingas Filharmonijos pristatymas visuomenei. Grojo simfoninis orkestras, diriguojamas už visą Filharmonijos kolektyvų meninę veiklą atsakingo dirigento Balio Dvariono. Iškilmėse kalbėję partijos ir naujosios vyriausybės atstovai pabrėžė, kokią atsakomybė tenka kolektyvui, kurio uždavinys –„darbo masėse skleisti ir populiarinti didžiųjų pasaulio muzikos genijų kūrinius, taip pat ir mūsų tautos kompozitorius, liaudies dainą, muziką bei šokį”.

Balandžio 24 d. simfoninis orkestras koncertavo Alytaus gimnazijos salėje, o kitą dieną jau rengėsi repeticijoms Kauno darbo rūmų salėje. Koncertas Kaune, Valstybės teatre, praėjo pilnutėlaitėje salėje, lydimas griausmingų ovacijų. Gegužės 2 d. sezoną baigė M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra”, su Filharmonijos choru taip pat atlikta S. Prokofjevo kantata „Aleksandras Nevskis”. Dirigavo B. Dvarionas.

Baigiantis koncertiniam sezonui, 1941 m. vasarą buvo numatytos antrojo dirigento Chaimo Durmaškino diriguojamo Filharmonijos simfoninio orkestro gastrolės po Lietuvą. Per 48 dienas Aukštaitijos miesteliuose norėta pagroti 45 koncertus. Tačiau vos prasidėjusias gastroles nutraukė karas. Kadangi iš Filharmonijos ir Vilniaus radiofono orkestrų turėjo pasitraukti žydai, emigravo dalis lenkų, birželio 28, 29 dienomis buvo nutarta abu orkestrus sujungti. B. Dvarionui atsisakius persikelti gyventi į Vilnių, naujos sudėties Filharmonijos simfoniniam orkestrui buvo prikalbintas vadovauti savitas, įdomus muzikas, buvęs Radiofono simfoninio orkestro dirigentas kompozitorius Jeronimas Kačinskas. Po trijų repeticijų, sekmadienį, liepos 7 d., Filharmonijos salėje įvyko pirmasis karo metu organizuojamas simfoninės muzikos koncertas. Jis buvo nemokamas. Oficialiai Vilniaus radiofono orkestras perduotas Filharmonijai ir sujungtas su jos simfoninio orkestro likučiais 1941 m. lapkričio 1-ąją. Naujos sudėties Filharmonijos kolektyvui J. Kačinskas vadovavo iki 1943 m. kovo 15 d., kai vokiečių civilinės valdžios įsakymu Filharmonija, kaip ir kitos kultūros institucijos, buvo uždaryta.

1941 m. Filharmonijai vėl pradėjo vadovauti Jonas Kardelis. B. Dvarionui pasitraukus, Filharmonijoje meno vadovo pareigas nuo rugsėjo pradėjo vykdyti Stasys Šimkus. „Filharmonijoje bus statomi patys geriausi lietuvių ir pasaulio kompozitorių kūriniai”, – 1941 m. kalbėjo S. Šimkus. Savo „adjutantu” jis pasirinko jauną smuikininką, į dirigentus pretenduojantį Algimantą Kalinauską. Atleido choro vadovą Bronių Budriūną, o į jo vietą paskyrė Antaną Ilčiuką. J. Kardelis, kaip doras žmogus, nepakentęs S. Šimkaus intrigų, spalio mėnesį iš direktoriaus pareigų atsistatydino. S. Šimkus pareikalavo Filharmonijos direktoriumi paskirti Konradą Kavecką. Kartu su intrigomis Filharmonijoje prasidėjo ir visuotinė suirutė. Todėl S. Šimkus buvo atleistas, ir nuo 1942 m. sausio 28 d. (iki 1943 m. kovo 17 d.) Filharmonijos direktoriumi vėl patvirtintas didelis diplomatas, puikus organizatorius J. Lenktaitis. Būdamas jautrus žmonėms, jis iki gyvenimo pabaigos sielojosi, kad privalėjo vykdyti vokiečių okupantų reikalavimą šaltą žiemą vežti orkestro muzikantus į mišką kirsti malkų...

Vadovybės pasikeitimai buvo reikšmingi, nes kito repertuaro politika. S. Šimkus dirigavo, nuolat atlikdavo savo kūrinius. Filharmonijoje simfoninio orkestro koncertai vyko kiekvieną savaitę. J. Kačinskui sunku buvo vienam aprėpti visus koncertus, repeticijas, todėl karo metais Filharmonijos simfoniniam orkestrui taip pat vieną kitą koncertą yra dirigavę S. Šimkus, K. Kaveckas, V. Marijošius, V. Žilius, H. Wirt, W. Fogt, A. Kalinauskas, A. Šimkus. Karui baigiantis – ir Balys Dvarionas. Grojo, dainavo solistai A. Rösleris, P. Kaupelytė, S. Benonis, S. Szpinalskis, A. Kučingis, K. Gutauskas, J. Butėnas, J. Jasaitytė, B. Berkavičienė, V. Baltrušaitis, A. Kuprevičius, L. Survila, A. Ambrozaitis ir kt. Buvo atliekami lietuvių kompozitorių S. Šimkaus, A. Budriūno, V. Jakubėno, J. Gaidelio, B. Budriūno, J. Naujalio, J. Gruodžio kūriniai, skambėjo P. Čaikovskio, R. Wagnerio, J. S. Bacho, L. Boccherini’o, J. Haydno, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, C. M. Weberio, R. Schumanno, J. Brahmso, B. Smetanos, A. Brucknerio, B. Bartóko ir kt. kompozitorių muzika. Ruošdami sudėtingą repertuarą, brendo muzikantai.

Orkestras dirbo daug. Greta viešųjų koncertų būtinai du kartus per savaitę privalėjo groti „gyvai” radijo studijoje. Orkestre trūko ne tik pajėgių muzikantų, bet ir instrumentų. Nebuvo arfos, čelestos... Į koncertus publika vėluodavo, kildavo triukšmas.

1941 m. gruodį Vilniuje buvo ruošiamasi priimti Kauno didįjį teatrą. Gastrolių metu spektakliuose P. Germano-Meškausko įsakymu buvo įpareigotas pagelbėti Filharmonijos simfoninis orkestras ir choras. Po labai sėkmingų gastrolių 1941 m. „Vilniaus balso” redaktorius Rapolas Mackonis rašė, kad Valstybės teatro gastrolės Vilniuje „pakėlė visų Vilniaus lietuvių nuotaikas ir parodė lenkams, šovinistams, aukštą lietuvių kultūrą. Redakcija nuolat gauna skaitytojų laiškus, reikalaujančius, kad Vilniuje būtų įkurtas pastovus Operos teatras”. Tokią nuomonę ypač entuziastingai palaikė Vilniaus burmistras pulkininkas Karolis Dabulevičius, vėliau vadintas net Filharmonijos operos krikštatėviu. Džiaugtasi, kad komisaras H. Hingstas ne tik sumanymui pritarė, bet ir didžiavosi „jo mieste” kuriama opera. Kauno teatro gastrolių vertinimai ir paviršutiniškas tyrėjų požiūris į archyvinę medžiagą sukūrė mitą, esą Valstybės teatro organizuotos operos trupės gastrolės pradėjo Operos teatro Vilniuje veiklą.

Valstybės teatro Kaune direktorius Vladas Ivanauskas pasidžiaugė Filharmonijos direktoriaus J. Lenktaičio ir režisuoti pasiryžusio A.Zaukos vizitu. „Organizuojate operą? Puiku! Jei norit, perleisiu jums Kiprą...” – juokavo direktorius ir iš Vilniaus atvykusius „derybininkus” supažindino su teatro administratoriumi Pijumi Adomavičiumi. A. Zauka aptarė Vilniaus operos galimybę statyti spektaklius. Bendrai pasitarę visi nutarė, kad „įkūrimo simboliu privalėtų būti Ch. Gounod opera „Faustas”. A. Zauka tokį pasirinkimą grindė tuo, jog „Faustas” – esą vienintelė opera, kuri turi visus klausytojus tenkinančius reikalavimus: gražią, patrauklią muziką, visiems balsams skirtas puikias arijas ir duetus, aiškų siužetą. Aptarė dar vieną, solistų pasirinkimo iš Kauno teatro, problemą. Buvo nutarta, kad į Vilnių siūlys važiuoti tik Lietuvoje dainavimą studijavusiems jauniems ir perspektyviems solistams. Sudėtinga buvo palikti Šalia J. Augaitytės vilniškiam pastatymui A. Zauka pasirinko tenorą K. Gutauską. Valentino vaidmeniui – V. Baltrušaitį. Zybeliui manė tiksiančios F. Pupėnaitė ir S. Adomaitienė. Mefistofelį galima „pasiskolinti” iš Kauno (I. Nauragis arba A. Kučingis). Vagnerį galėjo dainuoti S. Liepas. Sufleriu pasirinktas J. Novakauskas. Spektaklių diriguoti kvietėsi M. Bukšą. Dekoracijų dirbtuvių vedėjas dailininkas, scenografijos žinovas J. Gregorauskas iš atsitiktinių spektaklių padėjo operą režisavusiam A. Zaukai jas surinkti.

Didžiausią entuziazmą ir pagalbą prie Filharmonijos kuriant operos trupę išreiškė švietimo generalinis tarėjas, didelis melomanas dr. Pranas Germantas-Meškauskas (mirė Štuthofo koncentracijos stovykloje). 1942 m. sausio 5 d. į Kauną, Valstybės teatrą, tartis dėl solistų pervedimo Vilniun jau nuvyko P. Germantas, K. Dabulevičius ir J. Lenktaitis. Šio proceso metu dr. P. Germanto iniciatyva buvo panaudotos visos vokiečių suteiktos lengvatos ir parama. Dar kartą sutarta, kad į Vilnių prašys važiuoti ne jau žinomus solistus, bet Lietuvoje baigusius mokslus ir perspektyvius, jaunesnius. Todėl iš Kauno į Vilnių persikraustė K. Gutauskas, S. Adomaitienė, J. Augaitytė, V. Baltrušaitis, I. Nauragis, F. Pupėnaitė, A. Zauka, baletmeisteris V. Germanavičius. 1942 m. sausio 28 d. buvo nutarta prie Filharmonijos steigti Operos skyrių, kuriame grotų ir dainuotų esantis simfoninis orkestras ir choras. Ir tai sąlygomis, kurios dažnai artistams buvo labai sunkios. Repetuojama buvo Filharmonijos Mažojoje salėje. Spektakliai vyko Vilniaus miesto teatre, kurio direktorius Vytautas Alantas buvo įpareigotas ne tik suteikti salę, aptarnauti, bet ir leisti naudotis pastatymui reikalingu inventoriumi. Nors ir nedideles, bet Filharmonijos operai priklausiusiems artistams buvo mokami atlyginimai (žiniaraščiai tai tvirtina ir šiandien).

Kaip 2000 m. yra patikslinęs J. Lenktaitis, jam „švietimo tarėjo įsakymu buvo liepta 2–3 kartus per savaitę duoti patalpas spektakliams, užleisti sceną generalinėms repeticijoms, spektaklių ir repeticijų metu duoti visą techninį personalą, leisti naudotis turima butaforija, drabužiais ir kitais reikmenimis, duoti drabužininką, grimuotoją bei elektrikus ir t. t.” Te visiems laikams bus atitaisyta iki šiol daroma klaida: Operos teatro Vilniuje pradžia buvo susieta su Vilniaus filharmonijos veikla. Grojo Filharmonijos simfoninis orkestras, dainavo Filharmonijos choras, o visas kolektyvas formuotas kaip Filharmonijos padalinys ir vadinosi Filharmonijos opera. Tai patvirtina ne tik liudininkų atsiminimai, bet ir skelbimai apie spektaklius laikraščiuose bei Filharmonijos tarnautojų gaunami atlyginimai. Orkestre grojo Kazys Juodelis (koncertmeisteris), Mykolas Saulius, Aleksas Ambrozaitis, Liudvikas Survila, Povilas Bekeris, Arnoldas Roesleris, Vitas Žilius, Antanas Steponavičius, Stepas Bielskus, Vincas Žilionis, Juozas Gaudrimas, Valerijonas Dzevočka, Balys Fedaravičius, Stasys Baužinskas, Julius Račkauskas, Vincas Tiškevičius, Povilas Sagaitis, Albinas Liepus, Pranas Serva, Jonas Skukaitis, Regina Spiridavičiūtė ir kt.

Su solistais šaltoje Mažojoje Filharmonijos salėje dirbo gera Vilniaus muzikos mokyklos vokalo pedagogė Klau Sabalevska („madam Klau”). Kaip prisiminė solistams kaip pianistė padėdavusi rengti partijas orkestre grojusi Kornelija Kalinauskaitė ir kiti buvę orkestro muzikantai, J. Kačinskas labai mokėjo dirbti su orkestru. Surepetuodavo kiekvieną frazę. Buvo kantrus, niekada nedirigavo publikai.

1942 m. kovo 9 d. Vilniaus filharmonijos opera pakvietė į pirmąją premjerą – Ch. Gounod operą „Faustas”. Pirmuosius operos spektaklius vilniečiai puikiai priėmė.

Spalvingus įspūdžius apie Filharmonijos operos darbą pasakojo Elena Mažrimaitė J.Vilūtės parengtoje knygelėje, pabrėždama, kad „iki 1943 m.balandžio opera priklausė Filharmonijai, o ją uždarius – Vilniaus dramos teatrui” (p.29-30).

Gegužės 20 d. parengta ir kita premjera – G. Verdi opera “Traviata”. Tačiau iki Filharmonijos uždarymo simfoninis orkestras greta spektaklių, privalomų koncertų Radiofono studijoje, grojo ir viešuose koncertuose. Jiems dirigavo J. Kačinskas, B. Dvarionas, V. Marijošius, M. Bukša, J. Karosas. Dalyvavo ir solistai – klarnetininkas A. Ambrozaitis, fleitininkas L. Survila, pianistai Andrius Kuprevičius, L. Bytautaitė, S. A. Mrozinskas, Johanas Blohme ir S. Vainiūnas, dainininkai J. Serdiukovas, A. Kučingis, A. Satkūnas, J. Augaitytė, I. Nauragis, smuikininkai P. Matiukas, Walteris Blejeris. Skambėjo L. van Beethoveno, R. Wagnerio, E.Griego, M. Regerio, J. Brahmso, H. Berliozo (“Fausto pasmerkimas”, “Romos karnavalas”), R. Strausso, A. Brucknerio (Trečioji simfonija), P. Čaikovskio, W. A. Mozarto ir kt. kūriniai. Beveik kiekviename koncerte buvo atliekama lietuviška muzika – J. Gaidelio, J. Gruodžio ir kitų autorių kūriniai.

Filharmonija, kaip ir kitos kultūros institucijos, uždaryta 1943 m. kovo 17 d. „Faustas” paskutinį kartą suvaidintas kovo 14 d. dalyvaujant Kiprui Petrauskui. Tačiau jau oficialiai uždarytoje įstaigoje Filharmonijos kolektyvai egzistavimą šiuo periodu baigė kovo 19 dieną, atsisveikinimui atlikdami L. van Beethoveno Devintąją simfoniją. Pastatas ir meno kolektyvai perėjo okupantams palankaus Vilniaus miesto teatro žinion.

Simfoniniai koncertai vėl vyko kaip iki karo. Orkestrui dirigavo ne tik J. Kačinskas, Petras Armonas, bet ir gastroliuojantys P. Schmitz, G. Schwinghameris, H. Güntheris.    

Teatrų veiklą koregavo, repertuarą padėjo formuoti vokiečių okupacinės valdžios atstovas Werneris Kraussas. 1943 m. balandį „Naujojoje Lietuvoje” buvo rašoma: „Vilniaus opera, vienerius metus išdirbusi Filharmonijos globoje, perėjo į naują darbo fazę, administraciškai sujungta su Vilniaus miesto Dramos teatru”. Filharmonijos simfoninis orkestras dabar vadinosi Miesto teatro orkestru, choras – Vilniaus miesto choru. Filharmonija vadinama Didžiąja koncertų sale. 54 įtakingiausi kultūrininkai, mokslininkai gestapo buvo suimti ir išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Stovykloje atsidūrė ir Filharmonijos direktorius J. Lenktaitis, sugebėjęs iš ten ištrūkti.

1943–1944 m. buvo organizuojamas Miesto teatro sezonas. Jis pradėtas rugsėjo 17 d. naujausiu pastatymu G. Puccini “Madam Baterflai”. Iki pat 1944 m. vyko ne tik operos sezonas, bet ir jau vadinamo Miesto teatro simfoninio orkestro koncertai.

 

Pergalė prieš fašistinę Vokietiją Vilniuje paskelbta 1944 m. liepą. Rugpjūčio 20 d. Vilniaus valstybinė filharmonija vėl atidaryta. Rugsėjį ji pavadinta LTSR valstybine filharmonija. Pirmąjį simfoninį koncertą Bernardinų sode 1944 m. liepą, subūręs likusius gyvus muzikantus, surengė Čeliabinske tarnautojų šeimoje gimęs žinomas profesionalus kontrabosininkas, kapelmeisteris, chorų dirigentas Povilas Bekeris. Šio Vilniaus miesto simfoninio orkestro atliekami populiariosios muzikos koncertai ir toliau tą vasarą vyko Bernardinų sode. Be P. Bekerio, jiems dirigavo K. Galkauskas, K. Kaveckas, A. Roesleris. Skambėjo J. Karoso, J. Gaidelio, S. Moniuszkos, E. Griego, A. Borodino, M. Musorgskio, F. Mendelssohno, M. Glinkos kūriniai.

Rugsėjo 3 d. penktasis orkestro koncertas įvyko Filharmonijos salėje. Suėjo daug kareivių. Skambėjo G. Rossini „Italės Alžyre” uvertiūra, E. Griego, P. Čaikovskio ir kt. kompozitorių kūriniai. Dirigavo „vienas jaunųjų Vilniaus dirigentų” – P. Bekeris. „Iš jo tenka laukti ekspresyvaus dirigento, kuris ir dabar į savo darbą jau stengiasi įlieti daug širdies”, – galima skaityti jo įvertinimą 1944 m. spaudoje.

1945-aisiais Filharmonijos direktoriumi tapęs V. Pečiūra simfoninio orkestro į Filharmoniją kažkodėl neinkorporavo. Jis tapo Radijo informacijos vyr. valdybos simfoniniu orkestru. Vadovauti paskirtas Abelis Klenickis. Orkestras ne tik grojo „gyvai” į eterį iš studijos, bet ir privalėjo rengti viešus koncertus Filharmonijos salėje, 1945 m. liepą grojo Filharmonijos pasiekimus demonstruojančios dekados renginiuose drauge su fortepijoniniu trio, valstybiniu kvartetu, dainų ir šokių liaudies ansambliu, solistais. Filharmonijos meno vadovu ir ...nesančio orkestro vyriausiuoju dirigentu buvo paskirtas profesionalas dirigentas, dirbęs su Europos orkestrais, bet sovietinės valdžios priverstas grįžti į Tarybų Sąjungą, profesorius M. Šteimanas. Simfoninių koncertų sezonai nenutrūko, tačiau sunkiai buvo koordinuojami.

Tų pačių metų lapkričio 9–18 d. įvyko antroji Muzikos dekada, skirta Spalio revoliucijai paminėti. Koncertai vyko ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Skambėjo D. Šostakovičiaus Penktoji simfonija, S. Prokofjevo kantata „Aleksandras Nevskis”, A. Klenickio kantata „Marytė Margytė”. Per pirmąjį 1945 m. pusmetį simfoninis orkestras pagrojo aštuonis viešus koncertus.

Kaip Respublikinio radijo komiteto simfoninis orkestras kolektyvas 1948 m. sausio 23 d. dalyvavo pirmojo Lietuvos kompozitorių sąjungos suvažiavimo koncertuose. Filharmonijos direktorius Povilas Sagaitis ir meno vadovas Balys Fedaravičius 1949–1950 m. koncertų sezoną planavo Lietuvių tarybinės muzikos apžiūros koncertais.  

Tačiau vis dažniau pasigirsdavo priekaištų dėl interpretavimo kokybės. Geriausi muzikantai grojo Operos orkestre. Ne kas teliko Filharmonijos statusą praradusiam kolektyvui. Ir vis dėlto 1953 m. J. Banaitis pripažino, kad A. Klenickis „buvo pirmasis tarybinės muzikos propaguotojas mūsų respublikoje. Jis mūsų darbo žmones nuolat supažindino su naujausiais tarybinės muzikos pasiekimais. Plačią vagą mūsų muzikiniame gyvenime šis orkestras išvarė ruošdamas ir atlikdamas lietuvių tarybinių kompozitorių naujausius darbus, supažindindamas su jais visus mūsų krašto klausytojus”. Tais metais išėjo CK nutarimas, nurodantis šalyje labiau plėtoti tokius žanrus kaip opera, baletas, masinė daina, populiarioji muzika... Į koncertų programas pradėti įtraukti plačiosioms liaudies masėms skirti kūriniai.     

1954 m. sausį vykusiame Meno reikalų valdybos Kolegijos posėdyje jaunas viršininkas, didelis melomanas Julijonas Lozoraitis pasiūlė jau kurį laiką keiksnojamą Radijo informacijos vyr. valdybos simfoninį orkestrą grąžinti Filharmonijai. Spalio mėnesį Kolegijos posėdyje kalbėjęs J. Švedas konstatavo, kad orkestras išties dirba nepavydėtinai: mažos sudėties, kokybiškai negali atlikti ryškių kūrinių. „Išstojant prieš žiūrovus, jie neatlieka savo paskirties, jaučiamas instrumentų trūkumas, reikalinga kviesti papildomus muzikantus iš operos”. Tačiau 1954 m. Maskvoje vykusioje Literatūros ir meno dekadoje dar grojo jungtinis Operos teatro ir Radijo informacijos vyr. valdybos simfoninis orkestras.

Pagaliau 1957 m. Lietuvos kultūros ministerijos Kolegijos posėdyje ministro pavaduotojas J. Banaitis reziumav sausio 12 d. sudarytoji komisija „vienbalsiai pripažino, kad esamas Radijo simfoninis orkestras yra žemo meninio lygio, kad būtina papildyti orkestro sąstatą, sustiprinti jo meninę vadovybę ir pakelti bendrą orkestro kvalifikaciją”. Išeitis buvo viena: priimtas sprendimas orkestrą grąžinti Filharmonijai. Jam vėl ėmėsi vadovauti B. Dvarionas. Antruoju dirigentu patvirtintas A. Klenickis. 1957 m. vasarį P. Čaikovskio Šeštąją simfoniją dirigavo Margarita Dvarionaitė. 1958 m. J. Brahmso Pirmąją simfoniją – Romanas Matsovas, pretendavęs į vyriausiojo Filharmonijos simfoninio orkestro dirigento vietą. Jėgas bandė Jurgis Fledžinskas, kaip dirigentas visuomenei prisistatęs 1959 metais diriguodamas L. van Beethoveno Ketvirtąją simfoniją. Dirigentų konkurse dalyvavo ir fleitininkas Augustinas Armonas. Tačiau J.Banaičio nuomone, „jis labai geras fleitistas. Tegul groja”.

Filharmonijos kolektyvo statusą atgavusiam orkestrui iki 1960 m dirigavo ne tik B. Dvarionas, A. Klenickis, bet ir A. Kalinauskas, A. Stasevičius, J. Tallat-Kelpša, M. Bukša, K. Kaveckas, R. Geniušas, J. Vadauskas, J. Fledžinskas, M. Šteimanas. Įdomu, kad pastarasis Lietuvoje dirigavo nuo 1945 metų. Spalio 27, 29, 31 d., lapkričio 1 d. profesorius M. Šteimanas Valstybės teatro simfoniniam orkestrui dirigavo Kauno radiofone. Lapkričio 3, 5 d. Kaune vykusiems Filharmonijos simfoninio orkestro koncertams M. Šteimanas dirigavo Šostakovičiaus Penktąją simfoniją, S. Prokofjevo kantatą „leksandras Nevskis”, A. Klenickio „Marytę Melnikaitę”.

Į Vilnių atvykdavo ir gastroliuojančių dirigentų: T. Kolomijceva (1948), I. Fainas (1950), N. Kolesa (1950), V. Dudarova (1920), N. Šumilovskaja (1951), L. Vigneris (1953), N. Rachlinas (1955), L. Ginzburgas (1955), N. Rakovas (1955). Dirigavo ir Lietuvoje dirbę S. Delicijevas , I. Altermanas.

Įvertindami bendrąją Lietuvos kultūrą ir orkestro brendimą, šeštojo dešimtmečio pabaigoje Maskvos valdininkai į Lietuvą diriguoti Filharmonijos simfoniniam orkestrui jau siųsdavo geriausius Tarybų Sąjungos ir gastroliuojančius užsienio dirigentus. Tai buvo tokie puikūs muzikai kaip D. Hopkinsas, K. Masuras, J. Frantzas, C. Diederichas, O. Mülleris, J.-C. Casadesus, K. Kondrašinas, V. Fedosejevas, K. Pendereckis, O. Durianas ir kt.

Reikšmingai prie orkestro meninės brandos ugdymo prisidėjo ne tik B. Dvarionas, A. Klenickis, bet ir kiti Lietuvos dirigentai: talentinga muzikė M. Dvarionaitė (dirbo iki 1993 m.), dirigento karjerą pradėjęs Gintaras Rinkevičius (1981–1988), programas rengę Jonas Aleksa, Algis Žiūraitis, pagrindinis kviestinis dirigentas Terje Mikkelsenas (1990–1995), brandą pasiekęs antrasis orkestro dirigentas Robertas Šervenikas. Su orkestru savo jėgas išbandė ne vienas jaunas dirigentas.

Būtina paminėti orkestre artisto kelią pradėjusius šiandien plačiai žinomus muzikus. Tai Augustinas Armonas (fleita), Algirdas Vizgirda (fleita), Juozas Rimas (obojus), Sigitas Sulžickas (anglų ragas), Algirdas Budrys (klarnetas), Juozas Slankauskas (fagotas), Alfredas Račkauskas (valtorna), Skaidrius Kižys (valtorna), Gediminas Narijauskas (trombonas), Leonardas Ulevičius (tūba), Konstantinas Akopianas (timpanai), Michailas Melničenko (smuikas, orkestro koncertmeisteris), Gintautas Lelešius (kontrabosas) ir kiti.

Orkestre muzikantai keitėsi. Jį paliko T. Šernas, P. Juodišius, R. Čekuolis. Pirmajame pulte grojo talentingas ir kartu labai problemiškas muzikantas J. Maisteris ir A. Joffe. 

Problemiška buvo orkestro vyriausiojo dirigento pareigybė. 1962 m. Filharmonijos meno taryba surengė jaunųjų dirigentų perklausą. Nesėkmingai joje dalyvavo Romas Balčiūnas, A. Vernikas, Augustinas Armonas. Perklausoje dalyvauti norėjo ir jaunas Pedagoginio instituto dėstytojas Jonas Aleksa. Kažkas siūlė ir Saulių Sondeckį. Bet Meno taryba nieko nenusprendė. 1964 m. birželį Filharmonijos meno taryboje dalyvavo iš Talino atvykęs į vyriausiojo dirigento postą pretendavęs R. Matsovas. 1965 m. balandį vykusiame Meno tarybos posėdyje pirmininko pavaduotojas, Filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žigaitis kalbėj „Labai gaila, kad Valstybinės filharmonijos simfoninis orkestras kol kas tebėra labiausiai atsiliekantis kolektyvas. Žymiai pagerėjo, kai atėjo į orkestrą naujų žmonių – gerų muzikantų: J. Laporevas (trimitas), M. Šenderovas (violončelė) ir kt. Nežiūrint į tai, orkestro lygis vis dar žemas ir reikia imtis rimtų priemonių jam pakelti”. Meno tarybos narys smuikininkas Eugenijus Paulauskas pritarė: „...galų gale pradėta galvoti apie tokio kolektyvo ateitį...”

1962 m. gegužės 31 d. Filharmonijoje debiutavo buvęs klarnetininkas, Leningrado konservatorijos antrojo kurso studentas J. Domarkas. „Koncerto programa buvo nesudėtinga, sudaryta iš nedidelių kūrinių. Ir tai teisinga – jaunam, pradedančiam muzikui nelengva aprėpti, pavyzdžiui, simfonijos visumą. Net tokiuose kūriniuose, kaip R.Vagnerio operos „Tanhoizeris” uvertiūroje ar F.Listo „Preliudų” interpretacijoje, buvo jaučiama blaškymosi, nes, atrodo, dirigentas daugiau dėmesio kreipia į išorinius epizodų efektus”, – buvo rašoma spaudoje. Koncerte dalyvavo pianistas, tuometinės Leningrado konservatorijos rektosius P.Serebriakovas. Dar tik bebaigiantį studijuoti energingą, rodantį potencialaus orkestro vadovo savybes jauną dirigentą Kultūros ministerijos ir Filharmonijos vadovybė 1964 m. pakvietė vėl diriguoti. Dabar jau dirigavo Beethoveno Trečiąją simfoniją. Buvo sprendžiamas  J. Domarko likimas: vyriausiuoju dirigentu tvirtinti R.Matsovą ar mokslus baigiantį lietuvį. Pastarasis argumentas ir turėjęs lemiamos įtakos. 1965 m. spalio 5 d. Kultūros ministerijos įsakymu Nr. 2/203, atgaline data, t. y. nuo spalio 1 d., energingas jaunas muzikas J. Domarkas tapo vyriausiuoju Filharmonijos simfoninio orkestro dirigentu, meno vadovu. Drauge su Filharmonijos vadovybe jis pradėjo spręsti orkestro brandai ir šalies poreikiams tenkinti aktualias problemas.

1967 m. J. Domarkas kalbėjo: „Trūksta gerų muzikantų. Orkestrinį pasiruošimą reikia pradėti nuo muzikos mokyklų. Kadrus reikia ruošti centralizuotai”. Ne vieną geresnį muzikantą, grojusį žinomuose Rusijos kolektyvuose, J. Domarkas atsiviliodavo į Lietuvą. Maestro kėlė muzikos klausytojų ugdymo problemas. „Mes savo ruožtu stengiamės likviduoti tam tikrą atotrūkį nuo plačiosios auditorijos – vykstame su populiariais koncertais į mokyklas, į rajonus, ruošiame abonementinius koncertus jaunimui”, – kalbėjo J. Domarkas 1967-aisiais. Tuo metu aktuali buvo Lietuvos kompozitorių kūrybos skatinimo tendencija, svarbu buvo formuoti orkestro repertuaro politiką. Tai brandino kolektyvą. Respublikos vadovybei buvo įrodinėjama, kad Palangoje vasaros sezono metu būtina rengti simfoninės muzikos koncertus, nes iš įvairių kraštų gausiai lankomame kurorte simfoninės muzikos sezonas geriausiai gali reprezentuoti Lietuvos kultūrą.

Ypatingas dėmesys skiriamas edukacinei veiklai. 1965 m. spalį vykusiame Meno tarybos posėdyje R. Žigaitis pasiūlė surengti koncertų ciklą jaunimui, kurio „tikslas – supažindinti su simfonine muzika nuo paprasčiausių kūrinių, (...) skiepyti jaunimui muzikos meno poreikį”. Jam pritarė Meno tarybos narys S. Sondeckis: “Reikia surengti išplėstinį Meno tarybos posėdį su muzikos mokytojais, įtraukti spaudą. Reikia, kad jame dalyvautų kompozitoriai ir kiti autoritetai...” Kasmetinės edukacinės programos abonementinių koncertų ciklais Filharmonijos simfoninis orkestras aprėpdavo moksleivių ir studentų, darbininkų ir tarnautojų auditorijas.

Dar 1940 m. liepos 12 d. pradėta simfoninių koncertų tradicija Palangos kurorte kasmet buvo sėkmingai tęsiama. Ypač muzikos Palangoje problemos rūpėjo Filharmonijos direktoriui Dainiui Trinkūnui. Buvo pastatyta ir koncertinė estrada, bendrabutis koncertuoti atvykstantiems artistams. Deja, šiandien net nepaklausiama, kur Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje direktoriaujant G. Kėvišui šie pastatai dingo iš Filharmonijos apyvartos? Kaip ir reikšminga Lietuvai šios įstaigos, gausiai finansuojamos iš valstybės biudžeto, veiklos strategija...

Iki 1990-ųjų Filharmonijos simfoninio orkestro koncertai vykdavo reguliariai kiekvieną savaitę, paruoštas programas pateikiant ir Kauno klausytojams. Kasmetinės gastrolės po Lietuvos miestus tarsi savotiškai tęsė S. Šimkaus Klaipėdos periodo tradicijas: supažindindavo visuomenę su pasaulio ir lietuvių muzikos šedevrais bei ryškiausiais solistais. Su orkestru ne kartą yra groję tokie meistrai kaip S. Richteris, E. Gilelsas, R. Kereris, T. Nikolajeva, D. Oistrachas, I. Oistrachas, J. Bašmetas, G. Kremeris, T. Grindenko, M. Rostropovičius, N. Gutman, L. Isakadzė, O. Kaganas, V. Tretjekovas, N. Petrovas, V. Wilkomirska, W. Malcuzynski, V. Devetzi, H. Czerny-Stefanska, J. Ogdonas, D. Pollakas ir kt.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje po sėkmingų gastrolių Rygoje pradėta daugiau koncertuoti Ukrainoje, Estijoje, Rusijoje, ruošiant aukštosios mokyklos orkestro muzikantus imta glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvos konservatorija, rūpintis geresniais instrumentais. Susikūrė ilgiausiai koncertavęs pučiamųjų kvintetas (A. Armonas, A. Budrys, J. Rimas, J. Slankauskas, A. Račkauskas) ir kurį laiką koncertavęs antrasis, jaunimo kvintetas (J. Taškinas, V. Bieliauskas, Z. Jakučionis, S. Sulžickas, A. Paulavičius). Būrėsi ir varinių instrumentininkai, suformuota net orkestro kaimo kapela. Ne vienas muzikantas grojo kituose ansambliuose, pasirodė kaip solistas (V. Kaplūnas, S. Sabalytė, A. Gurinavičius ir kt.). Ir šiuo metu ansambliuose muzikuoja visų grupių orkestro artistai.

Repertuaro politika buvo svarbi ne tik formuojant klausytojų meninę sąmonę, orkestrantų meistriškumą, bet ir jaunus atlikėjus. Ruošiant didelės apimties kūrinius, tokius kaip L. van Beethoveno muzika J. Goethe’s tragedijai „Egmontas”, Devintoji simfonija, G. Mahlerio simfonijos, W. A. Mozarto, G. Verdi, A. Weberio “Requiem”, C. Orffo kantatos, G. Sviridovo „Patetinė oratorija”, I. Stravinskio, R. Strausso, C. Debussy, M. Ravelio ir kt. opusus, bendradarbiauta su Lietuvos chorais. Orkestras atliko beveik visus naujausius lietuvių kompozitorių kūrinius. Buvo įgyvendinamas tęstinis orkestro vadovo projektas „Atžalynas”, kolektyvas aktyviai kartu su Lietuvos muzikos akademija dalyvavo ypač reikšmingame Lietuvai tarptautiniame jaunųjų dirigentų seminaro-laboratorijos projekte.  

Orkestro gastrolių maršrutai į kitas šalis buvo tvirtinami Maskvoje. Paminėtini koncertai Lenkijoje (1969 m., vėliau – 1975, 1977, 1980), Bulgarijoje, Vokietijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Rusijoje... „Lenkijos kritikai ir publika laukė mūsų orkestro pasirodymų, rengėsi jiems ir vienu balsu vertino, kaip reikšmingą muzikinio ir apskritai kultūrinio gyvenimo įvykį”, – rašė D. Katkus po 1975 m. gastrolių. Su pasisekimu orkestras koncertavo prestižinėse Maskvos, Leningrado koncertų salėse, ne vieną kartą tapo sąjunginių apžiūrų-konkursų pirmosios premijos laureatu. Orkestras dalyvavo prestižiniuose „Maskvos žvaigždžių”, „Rusų žiemos”, „Varšuvos rudens”, „Prahos pavasario” festivaliuose, jau pretendavo į geriausius visos Tarybų Sąjungos kolektyvus.

Ypač laukiami melomanų buvo koncertinio sezono pradžios koncertai. Štai 1974 m. rugsėjo 24-ąją Vilniuje, o 25-ąją Kaune pirmame koncerte buvo atlikta A. Skriabino „Ekstazės poema”, įvyko Jurgio Juozapaičio simfonijos „Rex” premjera. Dirigavo J. Domarkas. P. Čaikovskio Koncertą smuikui griežė jaunas, perspektyvus smuikininkas Vladimiras Spivakovas.

Be išlygų galima teigti, kad Lietuvos filharmonijos simfoninis orkestras J. Domarko vadovavimo laikotarpiu, vykdydamas Filharmonijos meno vadovybės (meno vadovas R. Žigaitis) strategines nuostatas, tapo brandžiu kolektyvu, dariusiu ženklią įtaką Lietuvos kultūros plėtotei ir sklaidai. „Orkestras – tai vyriausiojo dirigento veidrodis realių galimybių rėmuose. (...) Svarbiausia negalvoti, kad esi pats protingiausias. Dabar orkestrai kitokie, negu buvo anksčiau. Daugumas muzikantų ne menkesnio už tave išsilavinimo ir domisi daug kuo – ne tik kaip pirštą ant grifo laikyti. Kas buvo paslaptis ir terra incognita, dabar pažįstama ir nieko nestebina. Pigiais anekdotais simpatijų neįgysi, nes orkestrantai ir anekdotų žino daugiau. Vienintelis dalykas, laiduojantis jauno dirigento sėkmę – muzikos meilė ir geras profesinis išsilavinimas. (...) Tada orkestras tau atleis ir pasitaikančias klaidas. Iš pat pirmųjų taktų orkestras pajunta, su kuo turi reikalą”, – pokalbyje su Rūta Gaidamavičiūte 1981-aisiais kalbėjo J. Domarkas.

Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje pasikeitė meninės kultūros strategijos kryptys. Simfoninės muzikos koncertai nebevyksta regionuose, nutraukti Vilniuje ir Kaune organizuoti abonementiniai ciklai. Atsisakyta koncertų periodiškumo principo. Gerokai mažiau orkestre besilanko ryškių dirigentų ir solistų. Todėl jau beveik penkiolika metų administracijos dėmesys skiriamas kolektyvo išvykoms į svečias šalis. Kolektyvas grojo Šlėzvigo-Holšteino, „Classico Pompeiano”, “Probaltica 2004”, “Wratislavia cantans 2004”, “Emilia Romagna Festival”, “Ravello Festival”, XXX Echternacho, Vilniaus, Pažaislio, S. Diagilevui, L. van Beethovenui skirtuose festivaliuose. Gastroliavo Vokietijoje, Belgijoje, Anglijoje, Škotijoje, Olandijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje. Grojo žymiose Vienos “Musikverein”, Londono “Barbican Center”, Amsterdamo “Concertgebouw” salėse, Frankfurto Senojoje operoje. Ir dabar orkestras atlieka naujausius lietyvių kompozitorių kūrinius. Tuo ypatingai ženklinta Nacionalinės premijos laureato Roberto Šerveniko kūrybinė veikla.

Greta orkestrui jau ne vieną dešimtmetį gerai pažįstamų solistų koncertų partneriais tapo ir keletas naujų atlikėjų – Violeta Urmana, Julianas Rachlinas.

Tačiau dažnai tenka skaityti iškraipomus meno kolektyvų biografijos faktus. Savo biografijos metų nesuskaičiavo ir Filharmonijos simfoninis orkestras. Iki šešiasdešimtmečio dar reikia palaukti...

Keičiasi pasaulis. Ir spalvingiausio instrumento – simfoninio orkestro – muzikos stilistika. Tačiau viskas jaudina: senoji klasika ir romantizmas, impresionizmas ir XX a. muzikos naujadaros. Auga jauni dirigentai. Jei jie bus atsidavę muzikos menui, degs geresnės muzikos troškimu, jei vėl prisikels Filharmonija, jausdama savąją misiją Lietuvai, jei kada nors bus subrandintas simfoninio orkestro etosas, galime manyti, kad šis kolektyvas, turintis seniausias tradicijas Lietuvoje ir sudėtingą biografiją, taps kaip tik tuo kelrodžiu, kuris dar ne vieną kartą klausytojus ves į meno pasaulio platybes.

Traviata