Nepažįstamoji Juliaus Juzeliūno opera (90-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms)

2006 Nr. 1–2 (336–337), Algirdas Ambrazas

~1966 metais kompozitorius Julius Juzeliūnas atšventė savo penkiasdešimtmečio jubiliejų. Tau buvo jo ypatingo kūrybinio pakilimo laikotarpis. Neseniai buvo įvykęs esminis lūžis menininko kūrybos raidoje, posūkis nuo tautiškojo romantizmo, laidavusio ankstyvųjų kūrinių, ypač baleto “Ant marių kranto” sėkmę, moderniųjų komponavimo technikų link. Stebėtinai greitai susiformavo originali J. Juzeliūno netercinės harmonijos sistema. Kompozitoriaus kūryba tarsi įgavo naują alsavimą, praturtėjo savitomis išraiškos priemonėmis ir galimybėmis. Po “Afrikietiškų eskizų” triumfo Lietuvoje ir už jos ribų gimė monumentalios simfoninės drobės – “Pasakalija (poema)”, “Pelenų lopšinė”, Koncertas vargonams, smuikui ir styginių orkestrui, Trečioji simfonija “Žmogaus lyra”, pagaliau – kamerinės muzikos šedevrai – subtilios lyrikos kupini pirmieji du styginių kvartetai, žaismingas ir veržlus Concerto grosso.

Savo naująjį muzikinį mąstymą J. Juzeliūnas ryžosi pritaikyti ir sceniniame kūrinyje. Jo nesulaikė karti patirtis, kai 1957 metais kompartijos funkcionieriai sustabdė operos “Sukilėliai” premjerą dėl joje akivaizdžių tautinio išsivadavimo aspiracijų.

1966 metų rudenį J. Juzeliūnas perskaitė ką tik lietuvių kalba pasirodžiusį Friedricho Dürrenmatto apsakymą “Avarija”. Perskaitė – ir jau nebepadėjo į šalį: pagal šį apsakymą jis nusprendė sukurti operą. Šveicarų rašytojo kūrinys lietuvių kompozitorių ne tik sudomino originaliu siužetu, bet, svarbiausia, giliai sujaudino paradoksalia forma keliama bendražmogiška moraline problematika.

F. Dürremattas, kaip pats rašė įžanginėje kūrinio dalyje, pasiūlė mus supančiame materialinių vertybių, banalių išorinių faktų pasaulyje, gresiančiame įvairiausiomis avarijomis, susimąstyti apie žmogaus sielos gelmėse vykstančius procesus ir jų netikėtus padarinius; “kai iš paprasčiausios asmenybės veido pažvelgia žmonija, menkas įvykis netikėtai įgauna visuotinę reikšmę, pasirodo tiesa ir teisingumas, gal net gailestingumas, atsitiktinai pagautas, atsispindėjęs girto žmogaus monoklyje”[i].

Pagrindinis apsakymo veikėjas – reikšmingą karjerą padaręs komersantas Trapsas. Kelionėje sugedus jo prašmatniam “Studebaker” markės automobiliui, jis yra priverstas ieškoti nakvynės nedideliame provincijos miestelyje. Trapsas sutinka dalyvauti jį priglaudusio seno pensininko, buvusio teisėjo, namuose rengiamame savotiškame žaidime: nukaršę šeimininko bičiuliai, taip pat kadaise dirbę teisininkais, savo malonumui nagrinėja įvairias praeities ir dabarties bylas. Priėmęs pasiūlytą kaltinamojo vaidmenį, Trapsas žaismingos apklausos prie gausaus vaišių stalo metu pamažu įsisąmonina savo veiklos nusikalstamą pobūdį, veiklos, privedusios prie jo pirmtako, sintetinių audinių firmos šefo (generalinio atstovo) Gigakso, mirties. Didžiausiai teisėjų nuostabai, jų juokais paskelbtą mirties nuosprendį Trapsas netikėtai įvykdo pats sau.

“Kai perskaičiau šį apsakymą, mane pirmiausia patraukė jo pagrindinė idėja – asmeninė žmogaus atsakomybė už savo veiksmus, – pasakojo J. Juzeliūnas. – Kai pagrindinis personažas daro niekšingą darbą, faktiškai įvykdo žmogžudystę, jis net nesusimąsto. Tik paskui, kai įvyksta tas tariamas teisminis procesas, kuriame įrodoma, kad jis padarė itin rafinuotą, epochos masto nusikaltimą, jis iš savo nesupratimo pradeda galvoti, kad iš tikrųjų yra didvyris, kai tėra tik savo poelgių auka...

Sovietmečiu mes buvome įpratinti už visus kitus atsakyti: koks nors šmikutis pridarė kokių eibių – ir mes visi mušamės į krūtinę: “Mes kalti, pražiūrėjome, laiku nesiėmėme priemonių...” Visi kalti, tik ne tikrasis kaltininkas. Tokia tat buvo nuostata. Mano nuomone, reikšmingiausias dalykas yra atsakomybė už savo paties jausmus, poelgius. Manau, kad tai nėra vien mūsų nacionalinė, bet visai žmonijai bendra ir aktuali problema.

Dürrematto apsakyme vyksta savotiškas žaidimas: žaidimas su sąžine, su gyvenimu, su žmonėmis. Atsakomybės jausmas čia įgauna gilesnę prasmę: žmogus tarsi žaidžia su savo esybe, su pačia gyvenimo esme. Štai kodėl sumanęs rašyti operą, aš ją pavadinau “Žaidimu”[ii].

Užsimojus sukurti operą, aišku, iškilo libreto problema. J. Juzeliūnas jau turėjo karčios patirties bendraujant su savo anksčiau rašytų operų (“Tadas Blinda”, “Sukilėliai”) libretų autoriais. Kompozitorius nemėgo savosios būsimojo veikalo vizijos derinti su rašytojų požiūriu, juolab kurti muziką iš anksto parengtam tekstui. Kita vertus, jis jau buvo išbandęs savo jėgas, rašydamas libretus planuotoms, bet nesukurtoms operoms (“Baltaragio malūnas”, “Kraujas ir pelenai”), adaptuodamas E. Mieželaičio poetinį tekstą Trečiajai simfonijai “Žmogaus lyra”. Tad ir šį kartą jis nusprendė libretą parengti pats, kiek galima tiksliau sekdamas F. Dürrenmatto apsakymo proziniu tekstu.

“Man ne naujiena buvo daryti libretą iš esamo teksto, vienaip ar kitaip jį perdirbant. Aš pats geriausiai žinau, ko man reikia. Žinau mano pageidaujamus prasminius akcentus. Pagalvojau – jeigu aš susirasiu kokį rašytoją, duosiu jam užsakymą, kad jis kažką padarytų – iš to gali nieko neišeiti, tiktai laikas bus sugaištas.

Dürrenmatto tekstas – labai lakoniškas, imlus, be daugžodžiavimo. Reikšmingo teksto buvo nedaug – tai aš ir surankiojau tą “nedaug”. Poetinis eiliavimas man buvo nereikalingas, kuriant muziką, jis tiesiog trukdė. Manęs ritminė žodžių sandara visai nevaržė – aš bet kokį ritmą galiu muzikos priemonėmis įprasminti. Man rūpėjo išryškint prasminį tekstą, kuris atitiktų mano interesus.

Taigi aš pats ėmiausi libreto. Dirbau labai užsidegęs, su azartu, ir gana greitai šis mano darbas buvo baigtas”[iii].

J. Juzeliūnas nežinojo, kad F. Dürrenmattas buvo sukūręs “Avarijos” variantą, skirtą radijo teatrui. Šis to paties pavadinimo radijo vaidinimas, be abejo, kompozitoriui būtų gerokai palengvinęs dialogų (bei monologų) rašymą.

F. Dürrenmatto apsakymo veiksmą, trunkantį vakarą ir didžiąją nakties dalį, J. Juzeliūnas išdėstė dviejose apylygės trukmės (maždaug po 45 minutes) dalyse. Abi dalys turi apibrėžtas dramaturgines funkcijas. Pirmoji dalis – pradinės situacijos atskleidimas, veikėjų ekspozicija ir pirminis draminio veiksmo – Trapso teismo proceso – etapas iki pirmos reikšmingos kulminacijos.

Proceso pradžioje dar įsitikinęs savo nepakaltinamumu Trapsas teisėjams pasakoja apie vargingą jaunystę ir lengvabūdiškai pasigiria lemtingu savo tarnybinės karjeros posūkiu, įveikus jam trukdžiusį Gigaksą. Kyla įtarimas tokios netikėtos permainos teisėtumu: vienas per kitą teisėjai džiaugsmingai šūkauja: “Iškasėm lavoną!”, nuspėdami bylos tyrimo rezultatą.

Antrąją dalį pats J. Juzeliūnas yra apibūdinęs: “Mazgo narpliojimas”. Tai – vis veržlesnė sceninio veiksmo plėtotė, pamažu vedanti į tragišką atomazgą.

Neatsižvelgdamas į jam paskirto gynėjo (advokato) prašymus neišsiplepėti, neišsiduoti, Trapsas pasimėgaudamas atskleidžia vis naujas savo nusikalstamos veiklos detales. Tapęs savo šefo žmonos meilužiu, jis pats išprovokuoja šio ryšio atskleidimą, kas ir priveda prie širdininko Gigakso staigios mirties. Šis poelgis teisėjų įvertinamas kaip sąmoningas nusikaltimas (“dolo malo”). Visuotinį džiūgavimą, išaiškinus tokią sudėtingą bylą, pakeičia trumpa baigiamoji scena: teisėjai, iškilmingai nešdami į Trapso kambarį dokumentą apie mirties nuosprendį, kaltinamąjį randa pasikorusį.

(Beje, anksčiau minėtoje F. Dürrenmatto radijo pjesėje finalas iš esmės kitoks: po visų nakties išgyvenimų gerai išsimiegojęs Trapsas grįžta prie savo ankstesnio gyvenimo būdo...)

Rašydamas libretą, J. Juzeliūnas gana nuosekliai laikėsi F. Dürrematto apsakymo, išsaugodamas jo įvykių eilės tvarką. Vietoje rašytojo daromų ekskursų į praeitį J. Juzeliūnas, atsisakydamas įvykių žodinio atpasakojimo, juos perkėlė į teatro sceną. Taip buvo sukuriamas savotiškas praeities ir dabarties kontrapunktas, aktualizuojantis sceninį veiksmą, suteikiantis jam daugiau akivaizdumo (pvz., scenoje Gigaksų salone).

Savo librete J. Juzeliūnas maksimaliai rėmėsi autentišku Dürrenmatto tekstu. Šalia gana tiksliai iš apsakymo perkeltų dialogų kompozitorius jais pavertė daugelį netiesiogine kalba parašytų epizodų. Žinoma, J. Juzeliūnas gerokai patrumpino ilgesnius, mažiau reikšmingus veikėjų išvedžiojimus, kai kuriuos libreto dialogus sulasiojo iš stambesnių F. Dürrenmatto teksto fragmentų. Kita vertus, dramaturginiu atžvilgiu svarbiausias, ypač kulminacines vietas, J. Juzeliūnas pabrėžė atskirų frazių kartojimu skirtingų veikėjų partijose. Taip veiksmo eiga retkarčiais buvo pristabdoma, fiksuojant žiūrovo-klausytojo dėmesį prie kūrinio dramaturginių akcentų, kuriuos ryškino tose vietose išaugusi muzikinio prado reikšmė.

Lyginant su F. Dürrenmatto tekstu, J. Juzeliūno operoje labiau išryškintas antraeilis šeimininkės – Simonos vaidmuo. Nuolatos papildydama gausų vaišių stalą vis naujais patiekalais, juos anonsuodama replikomis, perkeltomis iš apsakymo aprašomojo teksto, Simona savo pasirodymais trumpam prablaško besikaupiančią dramatinę įtampą. Šie įterptiniai literatūrinio teksto fragmentai leidžia įvesti divertismentinio pobūdžio muzikos epizodų. Apskritai operos libretą J. Juzeliūnas rašė žvelgdamas kompozitoriaus akimis, galvodamas apie kūrinio muzikinę dramaturgiją. “Žaidimas” yra artimas XX a. Vakarų Europoje paplitusioms kamerinėms operoms, apsieinančioms be masinių scenų, chorų, baletinių divertismentų, sutelkiančioms klausytojų dėmesį prie psichologinių situacijų atskleidimo. (Tai būdinga G. C. Menotti, P. Hindemitho, F. Poulenco, B. Britteno operoms.) Daug J. Juzeliūno operos bruožų liudija ir ankstesnėse epochose susiklosčiusios muzikinės dramos tradicijų tąsą. Palyginti nedideli atviros struktūros epizodai “Žaidime” be pertraukos seka vienas paskui kitą, veikėjams apibūdinti vartojami leitmotyvai, vietoje kantileninio dainavimo į pirmą planą iškyla rečitatyviškumas.

Rečitatyvinio melodikos tipo vyravimą J. Juzeliūno operoje visų pirma lėmė jos literatūrinio teksto prozinė sandara. Tačiau teksto vokalizavimas pasižymi didele įvairove: tai ir laisvas kalbėjimas orkestro fone, ir kalbamasis dainavimas (Sprechgesang) be apibrėžto garsų aukščio, ir atskirų skiemenų intonavimas to paties ar skirtingo aukščio garsais, dažnai pereinantis ir į melodiniu atžvilgiu labiau išplėtotą arioso.

Beje, “įgarsindamas” poetinį tekstą kompozitorius pirmiausia rūpinosi jo muzikine išraiška, dėl ko neretai muzikiniai akcentai prieštarauja atskirų žodžių kirčiavimui.

Kaip tai būdinga muzikinėms dramoms, J. Juzeliūno operoje didelį vaidmenį turi simfoninis orkestras. Dažniausiai būtent orkestras plėtoja teminę medžiagą, jam pavedami savarankiški, reikšmingi, nors ir trumpi, muzikos epizodai.

Turtinga, išplėtota orkestro partija J. Juzeliūnas siekė įgyvendinti operos dramaturgijos simfoninę koncepciją. Tą pabrėžė ir pats kompozitorius:

“Rašydamas aš žiūrėjau į šią operą kaip į simfoninį kūrinį. Man svarbiausia buvo jo muzikinė koncepcija, simfonizmas. Šis dviejų dalių kūrinys būtų tarsi dviejų dalių simfonija”[iv].

J. Juzeliūno operos muzikos konstruktyvinis pagrindas buvo jo dviejuose kiek anksčiau parašytuose kūriniuose (Antrajame styginių kvartete ir Concerto grosso) išmėginta atrinktų intonacinių “ląstelių” – modusų sistema. Operos muzikinį audinį kompozitorius kūrė remdamasis trimis tokių ląstelių principu pagrįstomis dvylikagarsėmis eilėmis – serijomis. Kiekviena jų tarnavo formuojant pagrindiniams operos personažams (Trapsui, teisėjams, poniai Gigaks) būdingą intonacinę sferą.

Dirbtinai sukonstruotais modusais pagrįstos solistų partijos nepasižymėjo dainingumu. Dėl savo neįprastos, netradicinės intervalinės struktūros jos kėlė nemaža intonavimo problemų, be to, buvo nelengvai įsimenamos. Tai atsiliepė ir operos sceniniam likimui.

Vos tik padaręs operos libreto apmatus ir pradėjęs kurti muziką, J. Juzeliūnas ėmė rūpintis kūrinio pastatymu. Jo pateikta paraiška (rašoma opera dar vadinama “Avarija) 1967 m. vasario 8 d. buvo apsvarstyta Akademinio operos ir baleto teatro Meno tarybos posėdyje. Teatro vyr. dirigentas R. Geniušas, pristatęs lietuvių autorių naujų sceninių kūrinių projektus, pažymėjo, kad “[F. Dürrenmatto] novelė įdomi, kompozitoriaus užmanymas taip pat įdomus. [J. Juzeliūnas] 1967 m. pažada atiduoti visą medžiagą”[v]. Nutarta operą pastatyti 1968 m. birželio mėnesio pabaigoje.

Tačiau kompozitoriaus darbas prie operos klavyro ir partitūros užtruko. Operos Meno tarybai 1967 m. gegužės 28 d. svarstant repertuaro planus, J. Juzeliūno opera “Avarija” ir E. Balsio baletas “Vėjų pagairėje” į 1968/69 metų sezono pastatymų sąrašą “neįtraukiami, nes jie nebaigti”[vi]. 1968 m. birželio 14 d. J. Juzeliūno opera (jau pakeistu pavadinimu – “Žaidimas”) įtraukiama į 1970 metų antrojo pusmečio repertuarą[vii].

J. Juzeliūno opera baigta pačioje 1968 metų pabaigoje. Tačiau netgi teatrui pateikus visą reikiamą medžiagą (libretą, partitūrą, klavyrą), operos pastatymo reikalai vis labiau ėmė strigti.

Tam būta įvairių priežasčių. Teatras suteikė pirmenybę paprastesne muzikos kalba parašytiems, mažiau atlikimo problemų keliantiems lietuvių autorių sceniniams veikalams. Taip 1967 metų rudenį viena paskui kitą pastatomos naujos operos: V. Paltanavičiaus “Kryžkelėje” ir V. Laurušo “Paklydę paukščiai”, 1969 m. atnaujinami baletai: J. Indros “Audronė”, E. Balsio “Eglė žalčių karalienė”. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas naujų grandiozinių spektaklių (G. Verdi “Aida”, A. Borodino “Kunigaikštis Igoris”) pastatymui 1970 m. numatomam naujųjų operos teatro rūmų atidarymui.

Kita vertus, vos tik prasidėjo darbas prie J. Juzeliūno operos muzikinio teksto, iškilo nesutarimų tarp autoriaus ir atlikėjų. Kompozitorius kategoriškai atsisakė paklusti operos pastatymui numatyto dirigento Jono Aleksos siūlymams kiek pakoreguoti solistų partijas, o ypač – pataisyti tas vietas, kuriose žodžių kirčiai prieštaravo muzikiniams akcentams. O ir patys solistai ėmė protestuoti prieš, jų nuomone, nevokališkai parašyto kūrinio rengimą. J. Juzeliūnas teatre susiklosčiusią situaciją apibūdino taip:

“Teatrui pateikiau operos klavyrą, partitūrą, ir dirigentas Aleksa ėmė kūrinį rengti pastatymui. Bet tada ir prasidėjo teatro užkulisiniai dalykai, įsisuko visokios intrigos – kad tik sužlugdžius operos premjerą. O didesnė solistų dalis savo partijas jau buvo išmokę, kai kurie net mintinai. Tai irgi buvo savotiškas “žaidimas”...

Buvo daromos kliūtys ir dėl operos sceninio įkūnijimo. Režisieriaus dar nebuvau numatęs. Man rūpėjo, kad režisierius, prieš imdamasis darbo, būtų visiškai perpratęs operos muzikinę koncepciją. Šioje operoje man buvo svarbiausia ne literatūrinis, bet būtent muzikinis sprendimas.Tam, kad režisierius “nenukryptų į lankas”, buvo reikalingas muzikos įrašas – tegul ir darbinis, “juodas”, bet su solistais ir orkestru. Tačiau jis nebuvo įgyvendintas”[viii].

Savaip operos statymo idėją aiškino tuometinis operos direktorius Vytautas Laurušas:

“Naujoji J. Juzeliūno opera rampos šviesos taip ir neišvydo. Tai lėmė ne kokie nors politiniai motyvai, bet techniniai nesklandumai. Maestro buvo labai kategoriškai nusistatęs prieš bet kokius jo kūrinių taisymus. Jis reikalavo besąlygiškai atlikti tai, kas parašyta. Tačiau kai kuriems kūriniams, tarp jų ir operai “Žaidimai” pataisos buvo reikalingos. Tai daugiausia lietė solistų diapazonus – pernelyg aukštus ar žemus garsus. Autorius pareiškė, kad jis taisyti nesutinka. Atsiradę nesklandumai buvo priežastis operos pastatymą perkelti vėlesniam laikui.

Kita ir, pasakyčiau, labai svarbi priežastis buvo režisūra. Opera buvo traktuojama kaip drama, todėl daug svarbių mizanscenų reikėjo išradingai pastatyti. Tuo laiku teatras stipraus režisieriaus neturėjo. J. Juzeliūnas mus informavo, kad spektaklį sutiko statyti Juozas Miltinis. (...) Deja, teatro vadovybei pradėjus oficialias derybas su J.Miltiniu, jis kategoriškai atsisakė statyti. Matyt, operos menas jam kėlė baimę ir jis nenorėjo rizikuoti savo, kaip talentingo režisieriaus, autoritetu. (...) Aš neabejoju, kad anksčiau ar vėliau atsiras teatre režisierius, būtent režisierius, kuris šią operą pastatys”[ix].

J. Aleksos nuomone, “autorius buvo pasirengęs kai ką pakoreguoti – neskausmingai patvarkius ritminį piešinį, išvengti kirčiavimo bėdų, šiek tiek jautriau atsižvelgti į operos dainininkų balsų galimybes, diapazoną (kompozitorius aukštas natas žymėjo kryželiais, suprask, jas reikia atlikti taip aukštai, kaip tik įmanoma). “Tai nesudėtinga ir esmės nekeičia”, sakė J. Juzeliūnas, tačiau...

Kilus konfliktinei situacijai (susitikime su autoriumi keletas operos solistų leido sau “pamokyti” kūrėją), padėtis ryškiai pasikeitė. Kuo daugiau buvo pateikiama “pretenzijų” ir “patarimų”, tuo tvirtesnis, nenumaldomesnis darėsi kompozitorius... Taigi, jokių pataisymų!”[x]

J. Aleksa, įteikdamas atsiminimų tekstą šių eilučių autoriui, papasakojo, kad nepavykus surengti kompozitoriaus pageidaujamą operos perklausą su solistais ir orkestru, buvo rastas kompromisinis sprendimas. 1971 m. įvykusioje darbinėje “Žaidimo” perklausoje teatro koncertmeisterė Birutė Šernaitė paskambino operos klavyrą, o J. Aleksa pats vienas išdainavo visas solines partijas; tuo siekta parodyti, kad kūrinys iš principo yra visiškai “įkandamas”. (J. Aleksa konfidencialiai patikėjo ir unikalų šios perklausos įrašą.)

Tačiau prie vieningos nuomonės ir dabar nebuvo prieita. J. Juzeliūno opera “Žaidimas” paskutinį kartą teatro pastatymų planuose pasirodė 1971 m. gegužės 12 d.[xi]

Daugeliui metų praėjus kilo kūrinio koncertinio atlikimo idėja. Operą ketino atlikti dirigentas G. Rinkevičius su Lietuvos valstybiniu orkestru ir pakviestais solistais. Tačiau šį kartą “sustreikavo” bosas Sigitas Dirsė, laiku neparuošęs pagrindinės – Trapso – partijos. Taip opera ir vėl nesuskambėjo. Vis dėlto J. Juzeliūnas liko įsitikinęs savo operos įkūnijimo perspektyva:

“Aš nemanau, kad “Žaidimas” – kūrybinė nesėkmė, nors opera ir nepastatyta kelios dešimtys metų po parašymo. Aišku, galbūt mūsų sceninės kūrybos istorija būtų šiek tiek kitaip pakrypusi, jeigu šis mano kūrinys būtų savo laiku išvydęs rampos šviesą. Vienaip ar kitaip tai būtų rezonavę kolegų kompozitorių kūrybos darbą.

Ką gi padarysi – mūsų vokalo meno atstovai nepriaugę prie tokio tipo muzikinio mąstymo. Dabar gal ir būtų galima operą realizuoti scenoje, bet reikia, kad atsirastų entuziastų, kad kas nors panorėtų tai padaryti.

Jaučiu, kad aš savo darbą padariau, savo misiją atlikau. Aš samprotauju taip: jeigu man pavyko sukurti kokią nors vertybę, tai ji niekur nedings, anksčiau ar vėliau ji pasirodys, kiek beužtruktų operos atlikimas. O jeigu tai yra kūrybinė nesėkmė – tai tuo labiau dėl to nereikia sielotis. Kad ir kaip būtų, mano kelyje tai buvo reikšmingas darbas, juo aš patenkinau nemaža savo kūrybinių interesų”[xii].

Iš tiesų savo sukūrimo laiku J. Juzeliūno opera “Žaidimai” buvo gerokai viršijusi to meto bendrąjį Lietuvos muzikinės kultūros ir ypač teatro vokalinių pajėgų lygį. Šiuo metu padėtis jau kita: sustiprėjo muzikiniai teatrai ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Klaipėdoje, subrendo nauja vokalistų karta, galinti įveikti šiuolaikinės muzikos atlikimo problemas. Belieka tikėtis, kad nors šiais įžymiojo mūsų kompozitoriaus jubiliejiniais metais vienas reikšmingiausių jo veikalų bus įkūnytas teatro scenoje ar koncertų salėje. Tai būtų bene reikšmingiausias indėlis Juliaus Juzeliūno atminimui.

 

[i] Fridrichas Diurenmatas. Teisėjas ir jo budelis; Avarija. Vertė L. Petravičius. Vilnius: Vaga, 1966, p. 142.
[ii] Iš pokalbio su J. Juzeliūnu (1995 m. lapkričio mėn.).
[iii] Ten pat.
[iv] Ten pat.
[v] LTSR valstybinio akademinio operos ir baleto teatro Meno tarybos posėdžių protokolai. Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA), f. 97, ap. 1, b. 220, l. 1.
[vi] Ten pat, b. 220, l. 27.
[vii] Ten pat, b. 227, l. 11.
[viii] Iš pokalbio su J. Juzeliūnu (1995 m. lapkričio mėn.).
[ix] Vytautas Laurušas. Ilgi bendradarbiavimo dešimtmečiai. Kn.: Julius Juzeliūnas. Straipsniai. Kalbos. Pokalbiai. Amžininkų atsiminimai. Sudarė ir parengė A. Ambrazas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 461–462. (Atsiminimai parašyti 2001 m. gruodį.)
[x] Jonas Aleksa. Nepripažįstantis kompromisų. Ten pat, p. 444. (Atsiminimai parašyti 2001 m. lapkritį.)
[xi] LLMA, f. 97, ap. 1, b. 256, l. 21.
[xii] Iš pokalbio su J. Juzeliūnu (1995 m. lapkričio mėn.).

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!