Pusė amžiaus šalia kompozitoriaus

~STUDIJOS

Jaunimas buvo pasiryžęs siekti mokslo.
1945-ųjų rudenį ir broliai Klovos atvyko į Kauną. Susisiekimas sudėtingas. Nesvarbu. Vytautas su broliu Boleslovu atvažiavo, ant traukinio stogo apsikabinę vagono kaminėlį. Vėliau važinėdavo įvairiai. Dažnai įsiprašydavo pas garvežio kūrikus ant anglių. Toks buvo pokario metas.
Abudu broliai nutarė stoti į Dailės institutą. Stojant į aukštąsias mokyklas, užklijuotame ir užantspauduotame voke reikėjo pristatyti charakteristiką iš gyvenamosios vietos. Pakėlus voką priešais šviesos šaltinį, kažkaip pavyko perskaityti. Tokios negalima rodyti – neigiama.
Puikus žmogus buvo dailės instituto direktorius Strolis. Prasmuko broliai ir be charakteristikų. Tik partorgas paklausė:
– Kaip reikalai su religija?
– Tvarkoje, – atsako Vytautas.
Tikrai tvarkoje. Tėvai buvo religingi žmonės, tokie buvo ir vaikai. Partorgas suprato savaip – tvarkoje...
Pabuvęs metus Dailės institute, Vytautas vis tik grįžta prie muzikos. 1946 m. įstoja į Kauno valstybinės konservatorijos kompozicijos klasę, pas prof. Juozą Gruodį.
Jo tapyti paveikslai man ir šiandien patinka. Simboliški: baltas lelijos žiedlapis supasi vandenyje, angis jo tyko. Mylimosios tyko mirtis.
Taip ir yra. Mano plaučiai blogėja. Draugės, su kuriomis kartu mokėmės Palangoje, jau mirė. Dabar būtų mano eilė. Košmariški sapnai: mirusios motina ir  sesuo vežasi mane, išbėgu, ištrūkstu. Dar ir tėvas lieka be darbo dėl politikos. Kažką prasitarė apie gyvenimą Amerikoje. Iš pradžių slėpė, kad yra atleistas. Kas rytą išeidavo vaidindamas, kad išsiruošė į darbą. Maitintis reikia, pardavinėjame daiktus. Tėvas gauna iš rusų kalbos versti brošiūrėlę. Jis verčia, aš redaguoju. Gimnazijoje neblogai sekėsi lietuvių kalba.
Blogas maistas visiškai pakerta mano sveikatą.
– Ta mergaitė virs iš klumpių, – pasakė mane globojusiai Elenutei Mačiulaitienei dr. Jašinskas. Jos paprašytas jis mane stebėjo, šviesdavo rentgenu.
Kokia išeitis? Pokario metas. Sanatorijos vos šildomos, maistas jose blogas.
Tirkšliuose, Vytauto tėviškėje, nuo seno vasarodavo žydai. Garsus savo sveikatingumu buvo Tirkšlių pušynas.
Buvę manyta ten statyti ir sanatoriją. Suranda Klovai man ten kambarėlį. Išsiparduodame, kas dar likę, ir važiuoju vasarai kvėpuoti Tirkšlių pušynan.  Išvykstant gydytojas dar pataria:
– Gyvenk kaip čigonas, valgyk kaip klebonas.
Dabar mano globėjas jau Vytautas. Atvykome į Mažeikius ankstų rytą. Iki Tirkšlių pėsčiomis reikia eiti šešis kilometrus. Rytas buvo nuostabus. Pakelėse daug ievų krūmų. Eini, o jie visais balsais gieda. Tai lakštingalos sveikina saulę. Neprailgo tokia nuostabi kelionė.
Gydausi tokiais vaistais: pušynas, žali kiaušiniai, ožkos pienas ir svarbiausia – noras gyventi. Gyventi, mylėti!
Labai graži mano suknelė patinka kaimo moteriškei – skaudžia širdimi ją, paskutinę savo puošmeną, parduodu. Gal ir gerai. Rudeniui atėjus nebeįtelpu nei į vieną savo rūbą. Grįžau į Vilnių skolintais. Turėjau “gražiai” atrodyti. Bet užtat Tirkšlių muzikantas Nabažas negalėjo atsigrožėti:
– Ta jaunoji „aptiekorienė“ kaip rožė – graži, putni, skaisti, rožinė.
Visur kartu su Vytautu vaikščiojome, tai ir vadino jaunąja „aptiekoriene“.
Vytautas išvyko į studijas, aš dar pasilikau. Prigrybavau, prisūdžiau, pridžiovinau. Priviriau bruknių uogienės.
Vaistinės sargienė šnibždėdavo Vytauto mamai:
– Reik būtinai supiršti Vytautą su ta panele. Tinkama būtų žmona.
O mes jau buvome sutarę, kad draugystę baigsime rimtai. Bet kaip su šeima? Tuberkuliozininkėms pavojinga gimdyti. Vytautui nesvarbu šeima. Svarbiausia meilė, draugystė.
Atvažiuoja jis į Tirkšlius manęs parsivežti. Staigmena – švytėdamas išima žiedus. Pirkti iš stipendijos.

Vilniuje vėl staigmena. Siuntinys iš Amerikos. Brolis Algirdas atsiuntė streptomicino. Patikrinęs mano sveikatą, gydytojas nustebo:
– Ką valgėte, ką gėrėte? Streptomicino nebereikia. Geriau parduokite ir nusipirkite malkų ir maisto.
Taip ir padarėme.

VEDYBOS

1948-ieji. Vytautas su broliu Boleslovu susiranda darbą kavinėje. Vytautas groja fortepijonu, brolis – smuiku.
Šioks toks savarankiškumas. Galima ir susituokti. Susituokėme kukliai, tyliai Aukštaičių gatvėje esančioje mažytėje medinėje Prisikėlimo bažnytėlėje. Buvome neturtingi – nei jaunoji, nei jaunasis neišsipuošėme. Kukli vakarienė su artimaisiais. Liudininkais buvo Elenutė Mačiulaitienė ir Stanislovas Puleikis. Abudu per anksti mirę. Puleikis – žemaitis, ir, kaip daugelis žemaičių, linkęs į filosofiją. Pamenu, kaip jiedu su mano tėvu spręsdavo įvairias problemas, diskutuodavo.
Tuo metu gyvenome savo nacionalizuoto namo mansardoje, į kurią su džiaugsmu įsikraustėme, kai iš jos išvyko rusų kariškis su žmona. Ilgėjosi savojo Leningrado. Didžiųjų tautų atstovams nebūdingas prisirišimas prie savo gimtinės. Kiseliovai, mūsų laimei, buvo išimtis. Prieš tai gyvenome pirmajame aukšte – drauge su Pavalkiu, jo naująja žmona, anūkais.
Kitaip galvojo antrame aukšte gyvenantis pulkininkas – mėgavosi puikiu keturių kambarių butu. Su kariškiais sugyvenome gerai, gal todėl niekam iš valdžios nebuvo vilties užimti gerą butą. Tai gal ir nulėmė, kad išvengėme masinių 1948 m.  gegužės trėmimų. Nors naktį slėpėmės greta esančiame ąžuolyne, knibždėjusiame nuo besislapstančiųjų.
Mansardoje buvo gerai. Viename kambaryje gyveno tėvelis, kitame –  mudu, jaunavedžiai.
Vytautui pradėjus studijuoti konservatorijoje, verkiant reikėjo instrumento. Abu broliai surado pigų. Parsigabeno. O Viešpatie! Tai buvo kažkas panašaus į klavesiną ar dar kažką... Pasisekė atsikratyti ir įsigyti normalų pianiną.
Vytautas studijuoja ir dirba. Pareina kartą iš darbo su žalia skrybėle.
– Iš kur? – klausiu.
– Matai, vienam įsismaginusiam piliečiui pritrūko pinigų, tai ir pardavė.
Žalia skrybėlė prie tamsiai žalio iš labdaros gauto palto tiko... Sužinoję, kad Vytautas susituokė, kavinės kolegos muzikantai apgailestavo, jog nežinojo.
– Būtume atėję pagroti.
Neilgai Vytautas ten buvo – gavo muzikos mokytojo darbą 2-oje mergaičių vidurinėje mokykloje.
Jaunas muzikos mokytojas buvo mylimas. Grįždavo žibučių puokštėmis nešinas. Ne, rankose nenešė, įgrūsdavo į portfelį. Pykdama gaivindavau.
Dirbant mokykloje, Kauno jaunimo teatro režisierius V. Sipaitis pasiūlė mokinių spektakliui “Pelenė” parašyti muziką. Tai buvo pirmoji “mini” opera, kurią atliko moksleiviai. Tuo metu V. Klova dar tik studijavo kompoziciją konservatorijoje.
Dar besimokydamas Dailės institute, Vytautas vadovavo saviveiklai. Gal ką ir pats parašydavo. Susibičiuliavo su tapybą studijavusiu Jonu Mackoniu. Šis  paprašė parašyti dainą sopranui jo paties tekstu, mat buvo nusižiūrėjęs dainininkę. Vytautas neskubėjo. Ir gerai. Netrukus Jonas atskuba:
– Žinai, neberašyk sopranui. Rašyk mecosopranui.
Įkrito Jonui į akį Liudmila Kazanaitė, kuri mokėsi konservatorijoje vokalo klasėje pas dėstytoją Barniškį. Graži, liekna blondinė, malonaus tembro mecosopranas. Liudos tėvas Kazanas buvo sušaudytas lageryje, broliai partizanai irgi žuvę. Motina nuteista dešimčiai metų kalėti lageryje. Partorgė Naktinienė apsiėmė globoti, perauklėti Liudutę. Gal todėl ji ir buvo konservatorijoje.
Liudos ir Jono draugystė baigėsi vedybomis. Nepabijojo Jonas prarasti savo karjerą, vesdamas nuotaką iš tokios šeimos. Vieniša našlaitė atsirėmė į tvirtą Jono petį.
Su Mackoniais bendravome. Tarp Jono ir Klovos gimsta idėja rašyti operą „Pilėnai“. Nepaprastai gera tema, ypač šiems laikams, kai reikia tautai priminti jos didvyrišką praeitį. Sutarė. Jonas imasi rašyti libretą, kuris buvo svarstytas, kaltas prie kryžiaus daug kartų. Dzūkas su žemaičiu neatsisakė idėjos, nepasidavė.
Vytautas pradėjo rašyti. Pirmąją ariją iš antrojo veiksmo savo gražiu mecosopranu pabandė padainuoti Liudmila. Mūsų mažame butelyje gimsta Mirtos arija. Skamba! Yra vilčių, kad seksis ir toliau. Taigi dirba jaunas kompozitorius ir  jaunas dailininkas-libretistas.
Jonas Mackonis kilęs iš dainų krašto – Dzūkijos. Rašydamas tekstus,  girdi muziką. Kritikuodavo, kad jo tekstai pernelyg liaudiški, bet buvo muzikalūs.
Vytautas kompozicijos mokėsi pas prof. Juozą Gruodį. Gruodis buvo reiklus pedagogas, “apausdavęs” studentus. Studentas turėdavęs pats paaiškinti užmanymą, formą, netikslumus, kodėl taip sugalvota, kam?”. Mylėjo Vytautas savo profesorių. Sunkiai išgyveno jo mirtį.
1949 m., sujungus Kauno ir Vilniaus Konservatorijas į vieną Valstybinę Konservatoriją, Kauno konservatorija perkeliama į Vilnių. Kaune – ir darbas, ir butas viename. Vytautas nutaria važinėti į Vilnių. Važinėdavo drauge Karaška, kuris irgi studijavo kompoziciją. Mokslus tęsia pas kompozitorių profesorių Antaną Račiūną. Geru žodžiu mini Vytautas ramų, tolerantišką profesorių, be ypatingų išmonių sugebėjusį daug duoti.
Kad suspėtų į paskaitas, tekdavo išvažiuoti į Vilnių naktį. Į geležinkelio stotį išeidavo trečią valandą nakties. Būdavo neramu. Gal motinos maldos, kuri su jaunesniuoju broliu irgi jau gyveno Kaune, saugojo nakties keliauninkus. Religinga, tolerantiška ji buvo. Laikas prisiminti Klovų šeimą.

APIE KLOVŲ ŠEIMĄ

Senelis Klova – vargonininkas, kilęs iš Skuodo. Sūnus Julijonas (Vytauto tėvas) mokėsi Palangos progimnazijoje kartu su mano tėvu. Vėliau, kaip ir daugelis to meto inteligentų, tęsė mokslus Maskvoje. Tapo farmacininku. Dirbo vaistinėje, buvo įsigijęs ir savo vaistų parduotuvę.
Revoliucijos metu bolševikai buvo uždraudę prekybą tauriaisiais metalais. Radę vaistinėje termometrus, kuriuose yra gyvsidabrio, nutarė, kad čia nelegaliai prekiaujama sidabru, paskyrė tėvui mirties bausmę. Šiaip taip dukterėčiai Vandai (tetos Zuzanos duktė), kuri irgi buvo farmacininkė, pasisekė įrodyti, kad čia ne sidabras, bet gyvsidabris, kad jie svetimtaučiai ir visai nesiruošia prekiauti sidabru.  Tėvas buvo paleistas, ir abudu parbėgo į Lietuvą pas seserį ir motiną Zuzaną. Pastaroji pasakojo, kad bijojusi, jog atbėgėliai susirgs ir numirs dėl gausaus valgymo,  nuo kurio negalėjusi jų sulaikyti – grįžo išbadėję.
Mano tėvas kalbėjo, kad Julijonas jaunystėje buvęs šaunus kavalierius, mėgęs puoštis, vaikščiojęs elegantiškai, su lazdele. Jau nebejauną Julijoną supiršo irgi su nebejauna panele Emilija Navickaite. Jos tėvas, Jokūbas Navickas, irgi farmacininkas, buvęs neramaus būdo, keisdavo vaistines, iš vieno miesto važiuodamas į kitą. Taip pervažiavęs daugybę vaistinių – Kijeve, Petrograde, Vilniuje, – apsiramina, Tirkšlių miestelyje įsigijęs mažą vaistinėlę. Joje dirbo visi: duktė Emilija, irgi farmacininkė, žentas Julijonas Klova ir pats Navickas.
Ten gimė ir Vytautas su Boleslovu. Deja, netapo farmacininkais, nuėjo nepatikimais keliais. Bet tai buvo genai. Motina Emilija, būdama Petrograde, lankė dailės studiją, tapė paveikslus, vienas senelis, Klova – vargonininkas, o ir antrasis,  Navickas, mėgęs groti pianinu, improvizuoti. Kaip farmacininkas jis buvo garsus ir gerbiamas visoje apylinkėje. Dažniausiai žmonės pirma daktaro kreipdavosi į vaistininką. Sutaisydavęs stebuklingus tepalėlius, suprasdavęs, kas yra “šūdspiritis”, “driveldrekis”. Kai gaspadorius kreipdavosi vaistų sergančiai kiaulei, vaistininkas  pirmiausia paklausdavęs:
– Ar pylėt kiaulei?
– Pylėm, ponali, pylėm.
– Važiuokite namo, nebėr kiaulės.
Pati Emilija, Vytauto motina, sakėsi nemėgusi farmacijos. Buvo nepraktiška. Buities dalykai, kulinarija jai sunkiai sekėsi. Aš, būdama marti, negirdėjau jos kritiško žodžio. Priešingai, stebėdavosi:
– Kaip Jūra viską moka...
Tai ne taip jau dažna anytos ir marčios santykiuose.
Tik liko graužatis ir sąžinės priekaištas, kad mirus babunėlei mes, bailiai, ją palaidojome šeimos kape Tirkšliuose, be kunigo. Tik bažnyčioje slapta įvyko Mišios. Mat buvome prigrasinti tuometinio konservatorijos rektoriaus J. Karnavičiaus, kad nedrįstume močiutės laidoti su kunigu – tai atsiliepsią ir pačiam Klovai, ir jo šeimai (abi Klovaitės buvo konservatorijos studentės, Boleslovas Klova ten dėstė).

KELIAMĖS Į VILNIŲ

1951 m. Vytautas baigė kompozicijos specialybę. Diplomuotas kompozitorius. Kartu studijavę draugai jau dirba Vilniuje, Valstybinėje konservatorijoje. Povilas Tamuliūnas tapo direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams. Geri buvo žmonės. Pas juos, Povilą ir jo žmonelę Aleksandrą, kartais atvažiavę į Vilnių ir prisiglausdavome. Gyveno jie tada dar Rudens gatvėje, turėjo mažą butelį mediniame name. Aplinkui daug žalumos. Povilas paragino Vytautą persikelti iš Kauno į Vilnių, padėjo įsidarbinti konservatorijoje.
Vytautas ir Kaune jau dirbo dėstytoju Kauno Juozo Grušio muzikos mokykloje. Vis tik 1954 m. nutarėme keltis į Vilnių. Konservatorijoje dėstė  harmoniją, polifoniją.
Kaune butuką paliekame Vytauto broliui Boleslovui su mama. Mano tėvas jau buvo vedęs našlę ir išėjęs pas ją gyventi, taip, kad butą galėjome perleisti jiems. Brolis Boleslovas ilgai kavalieriavo.
Vilniuje reikia ieškoti, kur gyventi.
Įdomus buvo mūsų pirmasis butas, kuriame teišgyvenome tris dienas. Namelis šimtametis. Apsižiūrėjome ir nutarėme, kad grindys neatlaikys fortepijono- susmegs. Susiradome agentą Juchnevičių, kuris padėjo ieškoti kito buto. Atsirado ir neblogų pasiūlymų. Gražus, didelis kambarys netoli Aušros vartų. Bet kai šeimininkė išgirdo, kad bus fortepijonas ir juo kažkas gros, tarstelėj.
– Na, tai jau ne.
Pagaliau susiradome labai mažą kambarėlį Latvių gatvėje, Žvėryne. Šeimininkai – tikrai simpatiški žmonės. Dieną, kad būtų daugiau vietos, užkeldavome staliuką ant lovos. Namas dar nebuvo baigtas statyti, tai šildydavomės vadinama “buržuika”.
Prie “buržuikos” Vytautas su broliu buvo įpratę. Atvažiavę į Kauną studijuoti irgi taip šildėsi namus, ant jos ir valgį gaminosi. Prisimenu, kartą užėjau pas brolius – kažkoks keistas kvapas. Pasirodo, blynus kepėsi. Motina įduodavo jiems žuvų taukų, tai kam gerti, geriau blynams...O kvapelis kvapelis!
Dirbdamas konservatorijoje, Vytautas nenutraukia ir kūrybinio darbo. Kad netrukdyčiau, išeidavau iš namų. Vaikštinėdavau po Vilniaus gatves, kurios  kiekviena pasakojo savo istoriją, turėjo savąją aurą. Nepabosdavo man tos ekskursijos. Jaučiau čia gyvenusiųjų dvasią. Tvyrojo kažkokia ypatinga paslaptis.
Darbas prie operos “Pilėnai” lyg ir apmirė. Rašė Vytautas simfoninę poemą “Jūratė ir Kastytis”, kuri 1954 m. rudenį buvo atlikta Filharmonijos simfoninio orkestro. Jaudinomės, kaip suskambės pirmas stambesnis simfoninis kūrinys, kaip jį priims publika. Prof. J. Gruodžio žmona Gruodienė drauge su mumis irgi sunerimo –  kodėl programoje netikėtai buvo sukeistos kūrinių vietos? Tai buvo nenaudinga Klovos simfoninei poemai. Juo labiau, kad tuokart buvo atliekamas E. Balsio (jis buvo baigęs aspirantūrą Leningrade, į koncertą atvyko net jo profesorius) koncertas smuikui ir orkestrui, o Klovos simfoninė poema buvo tik pirmasis simfoninės  muzikos debiutas. Nepaisant visų aplinkybių, nutilus paskutiniams akordams pasipylė gausūs aplodismentai. Nugirdau senas muzikes šnekant:
– Tai ateities kompozitorius.
1954 m. Maskvoje įvyko Lietuvos muzikos dekada. Kompozitoriui  Antanui Račiūnui buvo skubiai užsakyta parašyti operą. Tema, aišku, turėjo būti patriotinė. Tinkamiausia – apie tarybinę partizanę Marytę Melnikaitę. Prof. Račiūnas nebuvo didelis tarybinės santvarkos gerbėjas. Kartais išgėręs leptelėdavo, ką nereikia. Neišmaniau gerai muzikos, bet man atrodo, kad opera “Marytė” nebuvo pertekusi šios ideologijos šlovinimo. Vežė ir Juliaus Juzeliūno baletą “Ant marių kranto”. Na, ir mudu su Vytautu išdundėjome. Maskvoje juodais kaspinais perrištos vėliavos –  pasirodo, Stalino mirties metinės. Jos mūsų nejaudino. Priešingai.
J. Juzeliūno baletas “Ant marių kranto” pavyko. Mes, sirgaliai, staugėme, palaikydami Lietuvos meną, plojome, pakibę kažkur teatro palubėje. Nebuvo tuo metu jokio pavydo, intrigų. Buvo Lietuva. Deja, tokių jausmų neišgyvenusiam Vytautui vėliau teko patirti ir pavydą, ir intrigas, ir kliūtis. Buvo ne kartą skaudžiai apdaužytas.
Dekados metu turėjome galimybę patekti į Maskvos Didžiojo teatro spektaklius. Baletas “Romeo ir Džiuljeta” ilgam išliko atmintyje. Džiuljetą šoko garsioji balerina Galina Ulanova. Pavyko aplankyti ir daugiau spektaklių. Buvome išvargę, taigi per M. Glinkos “Ivaną Susaniną” snūduriavome.
Susilaukiau malonaus komplimento iš prof. A. Račiūno. Buvau dailiai pasipuošusi, na, ir pati daili.
– Lietuvaitėms gėdos nepadarysi – įvertino profesorius.
Grįžome vienoje kupe su Dvarionais. B. Dvarionas nuobodžiavo – lošė kortomis. Beveik visi žaidimo dalyviai snūduriavo, išsilakstė. Likau kampelyje aš,  jauna mergiotė.
– Gal palošiam? – pasiūlė prof. B. Dvarionas.
 – Palošiam.
Didžiai nustebinau profesorių, laimėjusi ir vieną, ir kitą partiją. Patirties  ir aš turėjau. Mes su tėvu ir mama dažnai po pietų palošdavome. Mama  pasukčiaudavo. Tai būdavo juoko.
Nesmagu, kai maestro prieš jauną partnerę pralošia. Ir dar iš pinigų, kad ir nedidelių.
– Tai gal baigiam, – pasiūlo.
– Mielai, – apsidžiaugiau.

LEMTINGI SVEČIAI

Vieną vakarą į mūsų kambarėlį Latvių gatvėje užsuko teatro direktorius Leonas Paulauskas ir režisierius Juozas Gustaitis. Paprašė pagroti operos “Pilėnai” fragmentus. Tada ir buvo nulemtas “Pilėnų” likimas. Teatro administracija prašė   rašyti. Kuo greičiau. Išdavė Vytautui leidimą nemokamai lankytis visuose operos spektakliuose. Skatinanti injekcija – teatro administracija susidomėjo.
Vytautas atsisakė pusės krūvio konservatorijoje. Kultūros ministras J. Banaitis duoda nurodymą išmokėti avansą, kad ir nedidelį, bet jaunystėje daug nesvarstoma. Dirba su Jonu Mackoniu, kuris su Liudute jau irgi gyvena Vilniuje.
Po kelių mėnesių Operos ir baleto teatro direkcijos pastangomis gauname butą Gerosios vilties gatvėje. Net keista – iš čiaupo bėga vanduo, nebereikia kurti “buržuikos”, už sienos nebeloja šuo Sargis. Bet ir gyvendami Latvių gatvėje jautėmės laimingi. Nuostabus dalykas yra žmogaus galimybė kurti, būti šalia draugo menininko, jo kūryba degti.
Tame pačiame name, kur mes gavome butą, gyveno operos solistė Marija Aleškevičiutė-Laužonienė. Vytautas pasikonsultuodavo su ja dėl vokalo partijos. Operos spektaklį ruošėsi diriguoti patyręs dirigentas I. Altermanas, kuris mielai teikė patarimus ir dėl operos orkestruotės. Visi buvo geranoriški. Spektaklio režisierius Juozas Gustaitis, dailininkas Juozas Jankus. Ruošėsi su dideliu entuziazmu.
Sumanė statytojai nuvažiuoti į Punios piliakalnį, kur, anot legendos,  vyko garbingoji tragedija.
Kalno apačioje vingiuoja Nemunas, apie patį piliakalnį būta gilių griovių, kitoje Nemuno pusėje - Punios šilas. Skardžiai dainuoja dzūkų piemenėlis –  pilėnaičių ainis. Man atrodo, kad visa tai turėjo įtakos spektaklio atmosferai. Libretas vis dar būdavo paredaguojamas.
O ir pavyko įkvepiantis herojinis finalas. Ar sukurtų tokį visi kritikai –  profesoriaus draugai: toli jums, mielieji, iki tos tikrosios, nemeluotos muzikos.
Premjera artėjo, Vytautas daug dirbo. Kai penktą valandą ryto įnešdavau kavą, praradęs laiko nuojautą klausdavo.
– Ar vakaras, ar rytas?
Madingos tuomet buvo perklausos. Libreto perklausoje būta įvairių pasisakymų. Kai kam kliudė, kad nėra socialinio motyvo.
Prasidėjus generalinėms repeticijoms, buvo nutarta surengti operos “Pilėnai” spektaklio peržiūrą, kuri įvyko gegužės pradžioje. Joje dalyvavo daug muzikos veikėjų, kompozitorių, muzikologų. Peržiūra praėjo gerai.
Atrodo J. Čiurlionienė pasakojo, kad vyriausybinėje ložėje sėdėjęs kultūros ministras J. Banaitis nubraukė ašarą.
Netrukus, po kelių dienų, Vytautas buvo pakviestas užeiti pas konservatorijos direktoriaus pavaduotoją mokslo reikalams p. J. Tamuliūną. Jis Vytautui pasakė esąs įpareigotas pranešti, kad Mokslo tarybos nuomone tokios operos rašymas gadina muzikantą, ir kad Vytautas nepraėjo pedagogų konkurso. Todėl esąs atleistas iš darbo. Konservatorijos rektorius tuo metu buvo J. Karnavičius.
Vytautas kreipėsi į kultūros ministrą J. Banaitį, papasakojo, kad dėl rašomos operos netekęs darbo konservatorijoje. Supykęs ministras telefonu paskambino konservatorijos direktoriui J. Karnavičiui:
– Kas ten pas jus vyksta? Kad man viskas būtų sutvarkyta.
Ministras Vytautui pasakė:
– Eikite, viskas bus gerai.
Padėkojęs už pagalbą, Vytautas išėjo.
Taip ir liko jis konservatorijoje, išdirbo joje 40 metų.
Teatro administracija, nepaisydama visų priekaištų, laikėsi tvirtai. “Pilėnai” buvo pirmoji sovietmečiu pastatyta opera, sužadinusi patriotinius jausmus. Pagarba ministrui J. Banaičiui. Jis daug prisidėjo, kad šis kūrinys išvystų rampos šviesą.
Pagaliau premjera. Ji įvyko 1956 m. Neišmanau gerai, bet man ir šiandien atrodo, kad režisieriaus bei dailininko darbas buvo puikus – kaip tik to ir reikėjo, kad būtų sujudintos „apsovietintos“ smegenys. Taip sakydavo ir Vytautas.
Uvertiūra. Pakyla uždanga. Vartai. Jie iš lėto prasiveria ir prasideda pasakojimas – didingas epas.
Paskutinis veiksmas nepaprastai jaudinantis, uždegantis. J. Stasiūno –  Margirio galingas baritonas skambėjo ypač pakiliai:
– Geriau mirtis, negu vergovė.
Finalinė scena: žynys veda pilėniečius į liepsnojantį pilies bokštą, pasigirta nemirtinga frazė:

– Mes mirštame nenugalėti.

Na, padarius darbą dera atsipalaiduoti. Po premjeros ruošėme pobūvį mūsų bute. Ištiesėme stalus per du kambarius, ką tik su palangiške drauge Regina išlaikiusios universitete vokiečių kalbos egzaminą puolame į turgų ir per naktį,  šlapiais rankšluosčiais apsivyniojusios galvas, ruošiame iškilmę. Tais laikais restoranuose  pobūvių neruošdavo. Nepavyko kimšta žuvis.
Prof. J. Gruodžio žmona dažnai atvykdavo į Vilnių, į koncertus. Atvažiavo ir į “Pilėnų” premjerą. Atsidus:
– O, kad dabar Gruodis būtų gyvas...
Ponia Gruodienė buvo ir gera šeimininkė. Pamačiusi, kaip mums nepavyko žuvis, patarė:
– Nenusiminkite, padarykite kotletus.
Taip ir padarėme. Kotletai buvo nušluoti.
Puotautojai įsismagino. Marija Aleškevičiūtė nusivedė mane pas save pailsėti. Sako, tu čia nebereikalinga. Numigusi ateinu – ogi nei vieno svečio. Studentė, sesers dukra, gyvenusi pas mus, sako.
– Susėdo visi ištvermingiausi į mūsų „Moskvičiuką“ ir išvažiavo į Vokę pasimaudyti. Vairavo Laužonis.
Na, sakom su Marija, – jau našlės.
Sutilpo septyni, o išsimaudę vargiai atgal besulindo...
Rudeniop “Pilėnus” pamatė Kauno publika. Netilstantys aplodismentai. Tarp gėlių puokščių – rūtų puokštelė. Tai buvo Sofijos Čiurlionienės sveikinimas.
“Pilėnų” spektakliai dažnai vykdavo gamtoje. Įspūdingai atrodydavo paskutinio veiksmo ugnys, pakilūs chorai, net jei skambėdavo per garsiakalbius.
Telšiuose žemaičiai po spektaklio surengė ovacijas.
Atmintin įstrigo vienas pastatymas. Nepamenu, kuriais metais, per dainų šventę Kalnų parke buvo surengtas “Pilėnų” operos spektaklis. Rengėjams neapsižiūrėjus, negavome į jį kvietimų. Bilietų nebėra. Kažkur viršukalnėje radę įėjimą, braunamės. Sargai neįleidžia. Kažkas iš publikos pradėjo šaukti:

– Juk čia autorius!

Atsisėdome ant artimiausio suoliuko, pačioje viršukalnėje. Pasirodo, tai valdžiai skirtos vietos. Ogi žiūrime – mums už nugarų įsikuria visa to meto valdžia –  J. Paleckis ir kiti. Sėdime sau visų priekyje - na ir kas? Gal taip ir priklauso. Aišku, kvietimuose tokios vietos nebūtų numatytos.
Įsiminė pirmojo operos pastatymo atlikėjai:
Margiris, Pilėnų kunigaikštis, – J. Stasiūnas. Iškili išvaizda, galingas  baritonas – tuo metu buvo nepakeičiamas šiam vaidmeniui.

Eglė, Margirio augintinė, – M. Aleškevičiūtė ir I. Jasiūnaitė. Prisimenu E. Šimkūnaitės, operų mylėtojos, žodžius, kad tokio paniekinančio spjūvio vokiečių riteriui, kaip Marija, niekas daugiau nepakartojo.

Udrys, Margirio bajoras, – Z. Tervydis ir K. Šilgalis. Tervydį beveik visada publika priversdavo pakartoti Udrio ariją.

            Danyla, rusų kunigaikštis, – V. Adamkevičius ir V. Česas.
            Danylos palydovas, dainius, – Z. Paulauskas ir A. Lietuvninkas.
            Ulrichas, kryžiuočių magistro pasiuntinys, – H. Zabulėnas, Z. Paulauskas.
            Operos statytojai-entuziastai:
            Režisierius – J. Gustaitis
            Dirigentas – I. Altermanas
            Dailininkas – J. Jankus
            Chormeisteris – J. Dautartas.