„Toska“ – apie amžinus dalykus naujai

~Lietuvis režisierius Raimondas Banionis debiutavo tarptautinėje operos scenoje. Jo pastatytą Giacomo Puccinio operą „Toska“ vasaros pabaigoje išvys tarptautinio Dalhalos festivalio publika.

Laisvės iliuzija

Atrodytų – banalus meilės trikampis. Du vyrai ir moteris. Mario Kavaradosi  – romantiškas ir lengvabūdis menininkas, Skarpijas – despotiškos jėgos įsikūnijimas. Abu trokšta Toskos  – publikos numylėtinės operos primadonos. O Toska mano, kad gali valdyti juos abu. Mario ir Toska gyvena taip, lyg aplink siaučiantis pilietinis karas jų neliestų.

Iliuzija sueižėja, kai Mario nulipa nuo bažnyčios pastolių, ant kurių pasilypėjęs piešė madoną, ir padeda policijos persekiojamam aristokratui Andželočiui pabėgti nuo mirties. Skarpijui tai – proga išsklaidyti dar vieno žmogaus iliuziją, kad jis gali būti laisvas tada,  kai čia pat yra jis. Atrodo, kad Toska turės paklusti Skarpijui ir susitaikyti su mylimojo mirtimi. Ji taps marionete.

Prasideda kraupūs žaidimai. Skarpijas suima Marijų, kankina, reikalaudamas išduoti bėglį. Toska bando derėtis. Ji išduoda Andželotį. Skarpijas pats pasiūlo jai ir Marijui  išeitį: į Marijų bus šaudoma tuščiais šoviniais, o naktį jiedu galėsią išeiti į laisvę. Pasirašęs leidimą išeiti iš pilies, Skarpijas pareikalauja užmokesčio – Toskos kūno. Toska įkliūva į spąstus. Ji nužudo Skarpiją, taip peržengdama į jo, į tamsos pusę. Finalas kruvinas ir tragiškas – Skarpijas nukraujuoja ant savo kabineto stalo Toskos peržegnotas ir apstatytas žvakėmis. Andželotis nužudomas. Marijui skirtos kulkos pasirodo esančios pilnos švino. Toska, šaukdamasi sau ir Skarpijui Dievo teismo, nušoka nuo pilies kuoro.

Štai tokią istoriją mums pasakoja italas kompozitorius Giacomas Puccinis. Pasakoja muzika, kurioje girdėti kiekvienas herojų sielos virptelėjimas, kiekviena mintis. Pasakoja neįprastai operiniam žanrui – be ilgų, atlikėjų fizinę formą ir plaučių tūrį demonstruojančių arijų. Puccinis pasakoja amžiną istoriją apie tai, ar gali gėris gyvuoti blogio apsuptyje, o su juo susidūręs griebtis blogio ginklų. Šioje istorijoje kiekviena karta gali atpažinti savo laikmetį. Meilė pilietinio karo kloakoje. Meilė, su kuria kovojo viso pasaulio šunsnukiai – stalinai, hitleriai, napoleonai, skarpijai. Kovojo todėl, kad būtent ji, o ne ginklai yra galingiausias blogio priešas. Žinoma, jei tik gėris nesigriebia peilio. O jei vis dėlto griebiasi, stojasi Dievo akivaizdon šalia blogio.

Gyvybė slypi amžinuose dalykuose

Estijos nacionalinėje operoje specialiai tarptautiniam Dalhalos festivaliui „Toską“ pastatęs režisierius Raimundas Banionis sako, jog jam tereikėjo preciziškai sekti libretą, kad žiūrovų akivaizdoje vėl atgimtų istorija, pasakojanti mums apie amžinus dalykus:  „Kas yra Skarpijas – tiesiog blogio genijus, budelis, ar išbandymas, kuris teko Toskai? Kaip ir Kristui, kuris dykumoje patyrė gundymus“. Kino ir teatro režisierius augo Juozo Miltinio įtakoje, o šis reikalavo iš savo aktorių būti filosofais-akrobatais. R. Banionio pastatymai teatre labai skiriasi iš dabar Lietuvoje populiaraus postmoderno ženklu pažymėtų darbų, kur aktorius tėra tik marionetė režisieriaus rankose, kur svarbu ne išgyventi vaidmenį, bes tiksliai atkartoti kuo įmantresnį, kuo labiau šokiruojantį vaidmens piešinį.

R. Banionis kuria kitaip. Jo aktoriai yra spektaklio bendraautoriai. Geriausi pastarojo meto režisieriaus darbai dramos teatrų scenose – „Frankas Krukas“, „Susitikimai“ ir pirmoji jo pastatyta opera „Rigoletas“ – vaidinami nuolat perpildytose salėse. Gal todėl, kad scenoje visada vyksta tikri dalykai, o režisierius pabrėžtinai vengia daryti įspūdį dėl įspūdžio? „Efektų ir naujovių išsigalvoti nereikės, jei kūrėjai galvos apie amžinus dalykus. Būtent juose galima aptikti tai, kas gyva ir svarbu“, – primena R. Banionis režisieriaus J. Miltinio mintį.

Pasiūlymas statyti „Toską“ Estijos nacionalinėje operoje – „Rigoleto“ sėkmės Klaipėdos muzikinio teatro scenoje pasekmė. R. Banioniui ir lietuviškai klasikinei režisūros mokyklai tai – bilietas į tarptautinius vandenis. Kartu su „Rigoletui“ į juos išplaukia ir jau senokai „sukalta“ komanda – scenografas ir dailininkas Sergejus Bocullo ir režisūroje debiutuojantis tenoras Algirdas Janutas, „Rigolete“ sukūręs puikų Herzogo vaidmenį.  Estijos operos teatras jau sulygo su Dalhalos festivalio organizatoriais, kad  „Toska“ bus rodoma ten šią vasarą. Bravo!

Žvaigždės iš dangaus

Estijos nacionalinė opera nepagailėjo šiam projektui nei lėšų, nei užmojo. Premjerinius spektaklius Taline ir Dalhaloje dainavo ir dainuos pasaulinio lygio žvaigždės. Mario Kavaradosis – Badris Maisuradzė, kurį S. Rostropovičius yra pavadinęs vienu didžiausių XX amžiaus tenorų. Skarpijas – Sergejus Leiferkuzas, dainuojantis šią partiją garsiausiose pasaulio scenose. Toskos vaidmeniui pakviesta ukrainietė Oksana Dyka.

Vyrų partijų atlikėjai jau vargu ar gali nustebinti. Iš jų tiesiog tikiesi puikaus niuansuoto atlikimo ir vaidybos. Visų pirma – balsu. Tačiau O. Dyka yra atradimas. Žinoma, režisierius labai rizikavo, kai Toskai, Balzakiško amžiaus moters vaidmeniui, pasikvietė nė 30 metų neturinčią Ukrainos nacionalinės operos solistę, tačiau jos gaivališkas temperamentas ir galingas balsas daro pribloškiantį įspūdį. Kartu su Oksana premjerinius spektaklius dainavęs A. Janutas (Kavaradosis) pasakojo, jog jai sudainavus forte,  kurį laiką jis negalėdavęs atsitokėti: „Lyg šalia būtų praskridęs reaktyvinis lėktuvas“. Tačiau ne tik balso galia, bet ir talentas bei nuoširdumas žada O. Dykai tarptautinio lygio  pripažinimą.

Iš „Toskos“ atlikėjų kūrinys reikalauja nemenko dramatinio talento. Kaip minėjau, šioje operoje nėra ilgų arijų, kuriomis atlikėjai galėtų pridengti vaidybos trūkumus. Pats dramatiškiausias antrasis veiksmas, kurio metu vyksta Toskos ir Skarpijaus dvikova,  apskritai yra parašytas kaip dialogas, kuriame herojai šnekasi, tik kita – muzikos kalba. Per keliasdešimt minučių koketė Toska, atėjusi pas Skarpiją ištraukti iš kalėjimo savo sukvailiojusio mylimojo, virsta šaltakrauje žmogžude, veiksmo pabaigoje ima atsitokėti, kol pamažėl netenka proto. O. Dykos Toskai toks vaidmens piešinys yra tikras išbandymas. Dainininkė kartais mėgina jį įveikti stipriu vokalu, o ne vaidyba. Šito nepasakysi apie S. Leiferkuso dainavimą – jis yra nepriekaištingas.

Tame meduje vis dėlto yra ir šaukštas degut jei kas paklaustų, ar verta važiuoti į Taliną klausytis ir žiūrėti „Toskos“, visų pirma patarčiau pasidomėti, kas spektaklyje dainuos. Ir jeigu greta Kavaradosio rasite Vello Jurna pavardę, geriau pasitaupykite pinigus Dalhalai. Kai greta tokių talentų kaip O. Dyka ir S. Leiferkusas stoja vietinė „žvaigždė“, tragedija ima virsti farsu.  V. Jurnos Mario nepripažįsta priebalsių ir dainuoja apskritai nekreipdamas dėmesio į tekstą, todėl pačios tragiškiausios Kavaradosio arijos rizikuoja virsti girto jūreivio dainelėmis.

G. Puccinis mėgėjams yra pavojingas. Jis kūrė dramą teatrui, todėl spektaklis suskamba tik tada, kai visi – ir kompozitorius, ir režisierius, ir atlikėjai – dirba vienodai profesionaliai. R. Banionio – O. Dykos – S. Leiferkuzo – B. Meisuradzės kvartetas išties yra puikus.