DIDYSIS MUZIKŲ PARADAS 2007

2007 Nr. 11–12 (358–359), Laima SLEPKOVAITĖ

Muzikinis Vilnius klesti... Muzikinio Vilniaus afišos žada tik „vienus garsiausių“, tik „iškiliausius“, tik „sensacijas“, „premjeras“ ir „konceptualiai išbaigtus“. Šioje pertekliaus, bodėjimosi, išlepimo ir snobizmo karalijoje „Didysis muzikų paradas“ gali būti suprastas kaip labdaringas Muzikinio Vilniaus padrąsinantis gestas provincijai ar kaip paradoksalus festivalis-prasčiokas, įžūliai neprisiderinęs prie „vienų garsiausių“, „iškiliausių“, „sensacingų“... Neketinu pasmerkti elitarinės Muzikinio Vilniaus kultūros. Furoriniai, žvaigždingi renginiai, kaip ir originalūs naujos, progresyvios muzikos projektai turtina Lietuvos dvasinį gyvenimą. Tačiau jų rutinoje paskendęs muzikos gurmanas niekada iki galo nesupras Muzikų Parado...

Čia ateinu kiekvienais metais, kad pasitikrinčiau, ar viskas yra taip, kaip turi būti. Čia ateinu, kad pro metų šydą išvysčiau mus, konservatorijos delegaciją, kadaise atvykusius pasiklausyti mūsų Dėstytojų. Mes tuomet buvome jautresni, teisingesni. Išgirdus muziką, mums nerūpėjo tokie kriterijai, kaip „programos originalumas“, „savita interpretacija“ ir pan. Buvome brandūs klausytojai – netikslios intonacijos, prastai formuojamas garsas ar ritmo nestabilumas rėžė tuomet ausis ne mažiau negu dabar. Bet mes buvom alkani ir sąžiningi. Techninė klaida negalėjo nustelbti muzikalumo. Mes buvom griežtesni tuomet, bet reikalavom ne tobulybės, o šilumos ir nuoširdumo. Čia ateinu kiekvienais metais, kad patikrinčiau, ar mano juslės neatbuko, klausantis „aukščiausios klasės“ virtuozų. Ir dar pagaunu save ties tuo, kad ieškau akimis ir scenoje, ir salėje to padovanojusio sielą muzikai berniuko ar mergaitės, kas ateis į LMTA, sės rašyti recenzijų ir muzikologinių darbų ir taip pat pasakys: „mane išugdė miestelio N mokytoja ir Muzikų Sąjunga. Lankiausi visuose jos rengiamuose mano miesto koncertuose ir važinėdavau į Muzikų paradą“.

Deja, aš turiu sentimentų šiam festivaliui. Paskendusi Nacionalinės filharmonijos salės kėdėje, jaučiausi namuose. Man gaila, kad rašau recenziją dabar, kai suvokiau, kiek skolinga esu Didžiajam muzikų paradui. Tai buvo pirmieji mano apsilankymai Nacionalinėje filharmonijoje... Prieš penketą metų aš būčiau rašiusi teisingiau. Dabar daug kas pasikeitė, aš – pagedusi snobė, tačiau bandysiu prisiminti, kokia buvau ir kaip būčiau kritikavusi Paradą tuomet. Taip, aš ruošiuosi kritikuoti, nes plastmasinės liaupsės būtų blogiausia, kuo galėčiau atsilyginti atlikėjams už suteiktą nenusakomą malonumą. Sakyti „viskas puiku“ reikštų nubraukti lygybės ženklą, kurį „Didysis muzikų paradas“ deda tarp „žvaigždžių“ ir debiutantų.

Simfukai

Pirmoji Didžiojo muzikų parado dalis buvo efektingai įrėminta dviejų simfoninių orkestrų: B. Dvariono dešimtmetės vaikų muzikos mokyklos ir... Alytaus jaunimo simfoninio orkestro „Svajonė“. Simfoninio orkestro subūrimas Alytuje – savaime pribloškiantis faktas. Pirmieji Leonardo Bernstaino „Vestsaido istorijos“ popuri garsai – pilnakraujis, darnus simfoninio orkestro skambesys – privertė mane sekundei sustingti išsižiojus, ko nepavyko padaryti jokiam kitam atlikėjui. Orkestro vadovė Daiva Martikonytė dirigavo paprasčiausiomis kampuotomis schemomis, jos rankų judesiai neturėjo nieko bendra su išpuoselėta Modesto Pitrėno, stojusio prieš dvarionukų orkestrą, plastika, tačiau orkestras viską darė puikiai. Visi reikalingi niuansai, frazuotė, štrichai – viskas įdiegta, išaiškinta, išmokta repeticijose, ir vaikai tiesiog muzikavo... Žinoma, Leroyaus Andersono „Sinkopuotam laikrodžiui“ pasirinktas kiek skubotas tempas, ir „tiksėjimas“ gerokai gožė smuikus ir tokį svarbų obojaus pobalsį, tačiau šis deguto šaukštelis nebegalėjo pagadinti įspūdžio. Alytuje yra simfoninis orkestras!!!

Manau, kad pajutę skirtumą ne savo naudai Dvariono mokyklos auklėtiniai kalbės, kad „konkurentai“ grojo paprastesnius kūrinius, ilgiau jų mokėsi ir pan. Kas kada nors patyrė muzikos mokyklų konkurenciją, žino, kad tai yra universalūs argumentai. O vis dėlto niekas netrukdė vilniečiams geriau išmokti savo partijas... Ravelio „Bolero“ nėra simfoninės partitūros sudėtingumo viršūnė, bet klastingas – reikia labai atsakingų solistų, o tokių atsirado tik du – trombonininkas bei mažuoju būgneliu grojęs Jonas Butvydas. Pasitaikė daugoka medinukų detonavimo, kuris šios mokyklos auklėtiniams šiaip nėra būdingas. Tačiau bendras orkestro skambesys – darnus ir įtikinamas, o B. Marcello koncerto obojui Adagio ir finalas, solo partiją atliekant Robertui Beinariui, suskambo kone tobulai.

Kameriniai ansambliai

Šiais metais jų buvo šeši, ir penki iš jų – netradicinės sudėties.

Smuikininkų (tiksliau, smuikininkių) ansambliai yra labai populiarūs muzikos mokyklose ir neprisimenu, jog būčiau girdėjusi kokį panašų suaugusiųjų kolektyvą. Smuikininkių ansambliai atstoja mokyklos kamerinį orkestrą: tai – gera kolektyvinio muzikavimo praktika (nesant dirigentui, reikalingas itin geras partnerio pajautimas bei susiklausymas), galimybė aprėpti platesnį repertuarą ir patirti grojimo drauge džiaugsmą. Ir Naujosios Vilnios muzikos mokyklos ansamblis, vadovaujamas Annos Kijevič, ir Šiaulių I-sios muzikos mokyklos „Fiori musicali“, paruoštas Nijolės Prascevičienės, griežė su malonumu ir polėkiu, tapdami dar vienu nelauktu siurprizu.

Tikriausiai dėl scenos nerimo abiem kolektyvams šiek tiek trūkdavo rūpestingesnio intonavimo viduriniosiose kūrinių dalyse, šiaulietės šiek tiek netvirtai jautėsi sudėtinguose G. Hendelio „Pasakalijos“ polifonijos raizginiuose. Keista, kad daugiau netikslumų pasigirdo paprastesniuose epizoduose, užtat kaip raiškiai, temperamentingai ir tiksliai jaunos muzikantės (ir Šiaulių, ir Vilniaus) griežė virtuoziškus, greito tempo kūrinius! Matyt, ten, kur tekstas yra sudėtingesnis, jos sutelkdavo visą savo dėmesį, rezultatas – efektingi ir smagūs pasirodymai. Kai atlikėjams yra malonu groti, mes salėje irgi jaučiamės maloniai.

Egidijaus Stanelio, Sergejaus Kirsenkos ir Linos Šatkutės trio sudaro jau brandūs muzikai, ne tik priklausą Vilniaus muzikinei terpei, bet ir matę platesnio pasaulio. Jų patirtį, skonį bei meninį rafinuotumą liudijo išieškota, nebanali ir tuo pačiu patraukli XX–XXI a. kompozitorių Aleco Wilderio, Trygve Madseno ir Rogero Kellawayaus kūrinių programa. Jų kūrybai būdingas ir humoro jausmas, ir polinkis ieškoti inspiracijų džiaze bei kituose neakademiniuose žanruose, tačiau valtornininko, tūbininko ir pianistės aljansas pažvelgė į šią programą rimtu, akademišku, daug iš savęs reikalaujančių menininkų žvilgsniu. Jų interpretacijos raktažodžiai: ansambliškumas, techniškas atlikimas, susiklausymas, tiksli forma, aiškus svarbiausios medžiagos išskyrimas, puikus laiko suvaldymas. Bet pasigedau trupučio lengvabūdiškumo. Pati instrumentinė trio sudėtis prašosi kiek laisvesnio traktavimo, šypsnio. Interpretacija – atlikėjų rūpestis, žinoma. Patyrėme gražaus muzikavimo akimirką, nuspalvintą neįprasta instrumentine sudėtimi ir negirdėta muzika.

Birbynės ir fortepijono derinį gal ir nepridera laikyti netradiciniu ansambliu: birbynė tampa daugiau negu liaudies instrumentas. Dažniausiai matomas scenoje jo puoselėtojas šiuo metu yra Egidijus Ališauskas, tą vakarą drauge su Rūta Mikelaityte atlikęs Fritzo Kreislerio pjeses. Šie kūriniai originaliai sukurti smuikui – instrumentui, pasižyminčiam išskirtine emocinių niuansų įvairove. Egidijaus Ališausko grojimą išgirstu retai ir kiekvieną kartą dar labiau susižaviu, nes tai žmogus, kuriam instrumentas yra priemonė kalbėti. Jis turi tokią dovaną, kaip intuicija ir vidinė klausa. Jo birbynės garsas – visuomet šiltas, gyvas ir artimas dainavimui. Niekuomet negirdėjau jo atliekant labiau įpareigojančią muziką negu romantinė lyrinė pjesė ir virtuoziniai perliukai, tačiau jis yra muzikantas iš prigimties, sugebantis keliais paprastais motyvais pasakyti daugiau, negu stokojantis šios dovanos muzikas pasakytų ištisa sonata...

Kitoks birbynių skambesys, lydimas švelnių kanklių, pasklido grojant Lietuvos dailės muziejaus ansambliui „Vaivora“. Kodėl liaudies instrumentų ansamblį priskiriu prie kamerinių? Dėl pasirinkto repertuar Linos Naikelienės vadovaujamas ansamblis atliko lietuvių kompozitorių E. Balsio, V. Bartulio ir J. Juozapaičio kompozicijas ir nė vienos liaudies melodijos. O jų grojimas pasižymėjo rūpestingu susiklausymu, geru garso santykiu, ansambliškumu, išraiškingumu bei kitomis puikaus kamerinio muzikavimo dorybėmis, kurios taip skiriasi nuo liaudiško spontaniškumo. Tačiau ir renkantis šitą būvį, jų muzikavimas taip pat persmelktas gilaus lietuviško lyrizmo, dainiškumo, grožio pajautos.

Prie smuikininko Dainiaus Puodžiuko pavardės buklete įpaišiau penkis riebius šauktukus – bergždžias priminimas, kad man „labai patiko“. Visų pirma, jis griežia švariai (dvi klaidingos gaidos G. Kuprevičiaus „Preliude Čiurlionio atminimui“ bei vienas dvigubų gaidų pasažas J. Brahmso „Vengrų šokyje“ panašesni į atsitiktinumą negu nepakankamo meistriškumo indikatorių), antra – yra artistiškas, temperamentingas, įtikinamas, trečia – šventiniame Didžiojo muzikų parado kontekste ypač lauktai ir prabangiai suskamba virtuoziškas griežimas smuiku solo... Jautri ir dėmesinga koncertmeisterė Šviesė Čepliauskaitė ne tik sukūrė patogią ir gražią palydą smuiko garsams, bet ir pati dalyvavo kaip solistė.

Fortepijonas

Instrumentas, toks mėgstamas, prabangus ir paplitęs, tiesiog negali nebūti pagerbtas Muzikų parade. Karališkojo instrumento ambasadoriais buvo paskirtos dvi solistės ir du ansambliai.

Šviesė Čepliauskaitė pasirinko kūrinį tokį pat žavingą, kaip ir susijusį su didele rizika: F. Lizsto Parafrazė „Rigoletto“ temomis yra ir labai žinoma, ir beprotiškai sudėtinga. Skambinant Šviesei mintyse nekildavo tokie veiksmažodžiai kaip „įveikė“, „nugalėjo“, „pasiekė“, kurie paprastai lydi virtuozinių kūrinių atlikimus. Ji skambino lengvai, skaidriai ir tiktai pačioje kodoje šiek tiek sulėtėjo tempas ir akimirkai kilo įtarimas, kad Lizstas prikūrė tikrai techniškai neįveikiamą medžiagą. Pianistė traktavo parafrazę ne kaip trumpą operos fragmento „atpasakojimą“, kaip daro daugelis pianistų, siekdami atkurti Verdi personažus, o sutelkė dėmesį būtent į tai, ką iš Verdi melodijų sukūrė Lizstas, t. y. – saloninę pjesę, teikiančią begalę progų pasimėgauti gražiomis melodijomis ir blizgiais pasažais. O pasažai iš tikro blizgėjo, griežčiausias priekabė surinktų matinių garsų vos nepilną saują.

Birutė Vainiūnaitė – visiška Šviesės priešingybė, ir ne tik jos. „Birutė Vainiūnaitė – išskirtinė asmenybė lietuvių fortepijoninės muzikos interpretacijos baruose.“ Po šiais Daivos Tamošaitytės žodžiais („Literatūra ir menas“, 2007-11-16 nr. 3165) pasirašytų kiekvienas, kas kiek nors susilietęs su Lietuvos pianistiniu pasauliu. Stasio Vainiūno dukra, ji yra gyvas mitas Lietuvos muzikos padangėje ir kartu – toli avanscenos. Jai praeinant junti galingą energiją ir stebiesi, kodėl jos sijonas nesukelia vėjo gūsio, o demoniško žvilgsnio paliesti daiktai nevirsta ledais. Tačiau jai atsisėdus prie fortepijono, burtai pradingsta. Turbūt joks kitas pianistas nesukuria interpretacijos taip racionaliai, tikslingai ir nepriekaištingai. Neįsivaizduoju Birutės Vainiūnaitės, trenkiančios klaviatūrą šelmišku akordu ar paskendusios dailios iki banalybės melodijos skambesy. Jos skambinimas anaiptol nėra šaltas, tačiau nėra ir nudeginantis. Jos pirštų pagalvėlėse nėra to romantinio delikatumo, blizgesio ir aistros, kurie, nors ženklina „senoviniu“ tapusį XIX a. pianizmą, sudaro šio instrumento istorinę patirtį, ir be to skrydžio, be mergaitiškos beprotybės fortepijono muzika – ypač Debussy ar Gruodžio – nesuskamba taip, kaip norėčiau ją girdėti... Tai tėra subjektyvaus skonio turėtojos susiraukimas. Atlikimas buvo nepriekaištingas.

Fortepijonų ansambliai – kaip tik tas žanras, kur valiūkiškas paišdykavimas dažnai nustelbia racionalius apmąstymus. Ingos Maknavičienės ir Tatjanos Romaškinos fortepijonų duetas iš Klaipėdos pasirinko gardžiausią perliuką iš viso keturrankio repertuar M. Infante „Dances Andalouses“ – toks garsinis skanėstas, kokį nuodėmė būtų groti vienam. KU menų fakulteto dėstytojos maloniai priminė, kad esama pedagogų, išliekančių geros atlikėjiškos formos po to, kai jau pelno docentų ir profesorių vardus. Joms išties nepritrūko parako, gero „peties jausmo“ ir precizijos. Jų studentai turėtų būti euforijoje ir apimti pagrįsto pasididžiavimo.

Deja, studijuoti pas nei vieną iš jų man pačiai neteko, užtat turėjau fortepijonų dueto pamokas pas netgi dvi Kęstučio Grybausko kvarteto nares: Giedrę Gabnytę ir Vilmą Rindzevičiūtę, prie kurių kompanijos kvartete prisijungė kita puiki pianistė Vida Badaitienė. O pats kvarteto vadovas profesorius Kęstutis Grybauskas, atleiskite už tokią intymią detalę, tapo vienu iš tų, kas pastūmėjo mane palikti fortepijoną savo griežta bei teisinga kritika. O, laukta keršto akimirka! Tu turėjai būti saldi... Bet būtent dabar, kai turiu progą „atsirevanšuoti“, kvartetas pakeitė repertuarą (o buvo laikai, kai jie grodavo tuos pačius atsibodusius kūrinius visuose koncertuose) ir parengė jį su visa reprezentuojančių LMTA fortepijono ansamblio skyrių dėstytojų atsakomybe. Labiausiai imponavo ne tiek pasipuošusių pianisčių virtuoziškumas ir net ne ansambliškumas, kuris šiam gracingam aštuonrankiui būdingas nuo pat susikūrimo, o Kęstučio Grybausko aranžuotės. Sakykime, Fausto Latėno „Žydų kadrilio“ atlikimas aštuoniomis rankomis neatrodo visiškai tikslingas: keturi atlikėjai tiesiog dalijasi vieną partiją. Už tai M. Theodoraki Koncertinės siuitos aranžuotė verta aukščiausių pagyrų – kūrinys pasirodė sutvertas keturiems pianistams prie vieno fortepijono, galimybės panaudotos labai vykusiai, ir kiekviena iš keturių asmenybių turėjo savo funkciją ir netgi, jeigu norite, atstovavo atskirą personažą.

Balsas

Šilčiausia, prasmingiausia, jausmingiausia ir artimiausia muzikinės bylos forma yra daina. Žmogaus balsas – gamtos padovanotas instrumentas, kurio niekada nepranoks labiausiai ištobulintas styginis, pučiamasis ar mechaninis agregatas. Šio dieviško muzikinio prietaiso privalumus Didžiajame muzikų parade pademonstravo penki solistai, du chorai bei vienas merginų ansamblis.

Solistai vokalistai – ypatinga žmonių kategorija. Jeigu sutinkate gatvėje pasitempusį jaunuolį juozapaitiška šukuosena ar ryškiai apsirengusią, ekstravagantišką moterį, kurios amžius bet kuriuo rakursu esant bet kuriam apšvietimui Jums atrodys apytikriai nuo 20 iki 30 metų, galite būti beveik tikri, kad po tuo puošniu apdaru slypi išpuoselėtas balsas, kurio galia ir grožis nebūtinai tiesiogiai proporcingi suknelės šleifo ilgiui ar kvepalų kainai.

Tomas Tuskenis iš karto krito į akis kaip tikras V. Juozapaičio pasekėjas, nors mokosi docentės Sigutės Stonytės klasėje. Panaši ne vien šukuosena (tapusi LMTA vokalistų vyrų mados topu), panašios manieros, mimika, gestai. Tomo balsas, reikia manyti, dar augs. Jis yra malonaus tembro, stebėtinai lygus, tvirtai valdomas. Solistas gali sau leisti rūpintis ne vien techniniu atlikimu, jis jau kuria personažus. Dar trūksta visiško balso atsivėrimo ir natūralesnės vaidybos. Dabar ji, nors ir nuoširdi, atrodo kiek perforsuota ir pritempta, bet kūnas taps lengviau valdomas, visiškai tapus savo balso šeimininku. Pažįstu Tomą, sutinku akademijoje, ir niekada nemaniau, kad jis taip nuostabiai dainuoja. Mėgstu Muzikų paradą dar ir už tai, kad kone kasdien sutinkami žmonės jame staiga atsiveria nekasdieniškai...

Vida Taurinskaitė su koncertmeistere Audrone Juozauskaite bei Julija Stupnianek su Jolanta Silkauskiene įsiminė puošniausiais šiame parade apdarais. Nors, man kuklesnė Rūtos Mikelaitytės (E. Ališausko koncertmeisterės) juoda su rožine apdaila suknelė ir Juditos Leitaitės skaisčiai raudonas šalis patiko labiau. Kodėl aš taip lengvabūdiškai akcentuoju drabužius? Galbūt todėl, kad jie yra susieti su atlikimo charakteriu. Ir Vida, ir Julija atėjo į paradą būtent kaip į paradą, demonstraciją, ir drauge su prašmatniais aprėdais demonstravo tokį pat prašmatnų vokalą – žinomų kūrinių interpretacijas, kurios gal nebuvo itin originalios ir savitos, bet buvo pateiktos žavingai bei profesionaliai.

Judita Leitaitė Nacionalinės filharmonijos scenoje yra namuose, tad jos mielo, šventiško, elegantiško pasirodymo su ansambliu „4tango“ (su kuriuo drauge įrašytas puikus CD) neaptarinėsiu plačiai. Ji buvo puiki, kokia ji yra visur ir visuomet, o šia proga parinkta programa ypač tiko šventinei muzikos maratono dvasiai.

Regina Maciūtė, lydima koncertmeisterės Elinos Maslakovos, yra iš tų solisčių, kurios nesipuošia. Ji visa susitelkia į garsą, į subtiliausius emocinius atspalvius. Nepaprasta lyrikė, ji paverčia lied ar romanso poeziją dar poetiškesnę, pasibeldžia į pačias sielos gelmes. Tą vakarą girdėjau jos balse stiproką vibrato,     kurio lyg nebūdavo anksčiau, bet joks techninis netobulumas negali užgožti to, kiek daug ji turi pasakyti klausytojui, koks stiprus yra jos artistinis poreikis būti išgirstai ir kaip lengvai jos balsas priverčia rezonuoti vidines klausytojo stygas. Užuot keletą skirtų pasirodymui minučių ji panaudotų savo mini-rečitaliui, dainininkė atliko solo tik vieną dainą, visą likusį laiką užleisdama savo studentėms.

Studentės tiesiog nuostabiai atliko Haydno-Viardo „Serenadą“, o štai Bernstaino įsimylėjusios Marijos dainelė „Aš tokia graži“, kuriai specialiai buvo taikytas apsirengimas (suknelės kiek žemiau kelių) ir su kuria, matyt, daugiausia buvo dirbta, įvarė mane į neviltį. Merginos padainavo tikrai gerai ir puikiai suvaidino, ką sumaniusios. Tik šioje dainoje nebuvo Marijos, tos XX a. Džuljetos, kuri dėl meilės pereis kalnus, perplauks jūras, gali numirti ar nužudyti (tiesa, miuzikle ji nieko tokio nepadaro). Studentės galbūt klausėsi miuziklo, tačiau interpretavo dainą kaip visiškai atskirą kūrinį, sutelkdamos dėmesį į tekstą ir tiesmukai jį suprasdamos, dedamos akcentą ant mergaitės pasitenkinimo ir grožėjimosi savimi, visiškai retušuodamos tai, iš kur tas mėgavimasis savo jaunyste ir grožiu. Juk tai yra galvos pametimo valsas, svaigus laimingas lakstymas iš vieno kambario į kitą... Vietoje tyros Marijos draugių apsuptyje atlikėjos pristatė būrį seksualių puošeivių. Tebūnie toks sprendimas, bet daina iš tikro skirta meilei, o ne moteriško grožio saviapdainavimui.

Kita vokalo forma, choras, visuomet dalyvauja paraduose, ženkliai pagausindami dalyvių skaičiaus statistiką ir papuošdami šventę originaliomis programomis.

Kretingos kultūros centro kamerinio choro, vadovaujamo Tomo Ambrozaičio, darna, muzikavimo kultūra bei balsų tyrumas būtų sukėlę man didžiulę nuostabą, jeigu nebūčiau pamačius jame tiek daug veidų iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Vilniuje besimokantys ar baigę studijas kituose miestuose sugrįžta padainuoti Kretingoje ir atstovauja savo miestui? Tai yra mažų mažiausiai žavu. Nors choras egzistuoja jau beveik dešimt metų, sužinojau apie jį tik dabar, ir galiu pasakyti, kad tai – labai stiprus, nors ir nedidelis, kolektyvas. Sunku daryti išvadą iš vieno nedidelio pasirodymo, tačiau stengsiuos išgirsti ateityje. Būtų smalsu išvysti jį greta „Jaunos muzikos“ arba „Aidijos“ chorų, tačiau kitą chorinio koncerto poziciją užėmė svečiai iš Saulės miesto.

Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, vadovaujamas Gedimino Ramanausko, su Davido Fanshawe oratorija „African Sanctus“ sukėlė triukšmo dar vasarą, atidarydami „Kristupo vasaros festivalį“. Kūrinys pasirodė esąs vidutiniškas: vietoje unikalios sintezės su autentiška afrikiečių muzika, jame girdimas paprastas pigmėjų dainavimo įrašų ir europietiškos choro muzikos sugretinimas. Įrašas daug kur „prilipdytas“ mechaniškai, o perkusinių instrumentų partija atrodo kur kas labiau paveikta roko, pop ir lengvų world music formų negu autentiškos juodaodžių muzikos. „Didžiajame muzikų parade“ oratorija suskambo galbūt kiek geriau: ji buvo sutrumpinta, ir tai iš tikro suteikė kūriniui gražesnę, lakoniškesnę formą; ir atlikėjai per prabėgusį laiką labiau įsigilino į tekstą, galėjo laisviau muzikuoti. „Polifonija“ yra nuostabus choras, ir aš tikiu, kad naujasis vadovas (nuo 2005 m.) Gediminas Ramanauskas veda jį didelių aukštumų link. Tačiau šis choras visuomet turėdavo repertuare tokių efektingų perliukų kaip „Balandėlė“ arba „Pavasario vandenys“... Kai kolektyvas būdavo priverstas apsiriboti tokiu repertuaru, tai nebuvo geriausi laikai jo gyvenime, bet norėjosi girdėti Didžiajame parade kažką tokio proginio ir genialaus. Beje, labai apsidžiaugiau, kad neišvydau klaikiai nederančių prie muzikos Fanshawe projekcijų.

Džiazas

Ir sutapo taip, kad „Didysis muzikų paradas“ vyko lapkričio 17 dieną, kai „Vilniaus festivalių“ džiazo renginys įkopė į savo zenitą, ir visi aistringiausi džiazo gerbėjai pabėgo į Johno Scofieldo koncertą. Aš taip pat pabėgau, esu išlepusi furorinių ir žvaigždingų renginių vartotoja, negalėjau praleisti progos išgirsti gyvą legendą. Tačiau palikti filharmonijos salę nebuvo taip paprasta, kadangi labai gerai žinojau, kas laukia publikos po „Auksinių diskų“ įteikimo ceremonijos ir mane guodžia vien mintis, kad tuos atlikėjus išgirsiu dar ne kartą.

Labai gražu yra tai, kad, kaip ir klasikinėje dalyje, sudarant džiazo programą juntamas dėmėsys jaunajai kartai, ir pasirinkti tikrai to verti, perspektyvūs vardai: Leonardas Bėkša, Ramunė Jašinskaitė, Dima Golovanov, Janas Maksimovičius, Juozas Kuraitis ir Tomas Razmus. Beje, pastarieji du, nors ir skelbė, kad skambės visiškai spontaniška improvizacija, „Vilnius jazz Young Power“ konkurse pernai grojo kažką labai panašaus. Jie, žinoma, improvizavo, bet ne be gairių. Vietomis atrodė nesusikalbantys, vietomis pasiekdavo stulbinančio ansamblio. Ypač įstrigo viena slinktis aukštyn, kurioje vienas apgrojinėjo kito pučiamas stambesnes natas, vis užkliūdamas unisonus... Sunku atpasakoti, tai buvo tiesiog gražu.

Tačiau jaunuomenės gretose pasigendu tokių jau pagarsėjusių Lietuvos džiazo scenos vardų, kaip Aleksandras Raičenoks, Domas Aleksa (prieš metus debiutavęs ir jau apkeliavęs pusę Europos su puikiu projektu D`Orange), Baiba Skurstene ir kiti, nepriklausą „Vilniaus mokyklai“. Beje, „Vilniaus mokyklos“ terminą, kuris žymi muzikus, sekančius GTČ tradicijomis, grojančius modernų džiazą, pagrįstą avangardo kompoziciniu mąstymu bei spontaniškomis improvizacijomis, įvedė pianistas Olegas Molokojedovas, taip pat dalyvavęs Parade.

Jo projektas su Veronika Vitaite, Aleksandra Žvirblyte ir Pauliumi Andersonu „Muzikinės instaliacijos“ yra savotiškai žavus. Jis negalėtų reprezentuoti džiazo, tai yra žaidimas klasikos ir džiazo temomis, kurį galima būtų įgyvendint kokybiškiau, bet ką jau padarysi, kad muzikiniu humoru niekas, išskyrus Olegą Molokojedovą, taip mūsų šalyje ir nesidomi? Juokingiausio pasirodymo nominacijoje apdovanočiau būtent šį projektą.

Nepaprastai malonus Parado siurprizas – du saksofono ir fortepijono duetai: Petro Vyšniausko su Sauliumi Šiaučiuliu ir Artūro Anusausko su Vytautu Labučiu. Žavus ir teikiantis didelę erdvę muzikų atsivėrimui dviejų instrumentų derinys itin retai girdimas džiazo festivaliuose. Negirdėjusi Anusausko su Labučiu, užmerktom akim drįstu spėti, kad tai turėjo būti vienas įspūdingiausių momentų, kadangi džiazo fortepijono docentas skubėjo į sceną dar neatvėsęs po kito tos dienos koncerto Nacionaliniame dramos teatre ovacijų, ir abu muzikai yra labai aukšto rango virtuozai. Aš pasiilgstu Vytauto Labučio kaip rimto saksofonininko. Jis labai daug eksperimentuoja, žaidžia, ieško... O kad sukeltų didžiausią poveikį klausytojui, jam tereikia tiesiog pagroti saksofonu, ką jis ne taip dažnai daro festivaliniuose kontekstuose ir ne tiek daug „normalių“ jo įrašų yra išleista. Todėl nuoširdžiai pavydžiu tiems, kas tai girdėjo.

Kitą duetą spėjau išgirsti pati. Petras Vyšniauskas buvo, kaip sakoma „v udare“ (gerai nusiteikęs) ir grojo „na vse sto“ (puikiai). Aš nežinau, ar jis sąmoningai slidinėjo tais neakordiniais garsais, bet velniop tą harmoniją (juk yra Šiaučiulis, kad primintų, kokia tonacija), svarbu jausmas, išraiška, temperamentas, „gazas“ (polėkis), draivas ir visi panašūs dalykai. Jiedu improvizavo Lietuvos muzikų sąjungos prezidento Rimvydo Žigaičio „Ryto melodija“. Tai – simbolinis kūrinys, kuriuo vėlgi pagerbtas (šį kartą linksmai) birbynininkas Antanas Smolskus, su kuriuo S. Šiaučiulis ir P. Vyšniauskas muzikuodavo šia tema prieš trejetą metų. O baigė pasirodymą Sheltono Brookso „Some of these days“. Na, šią dainą įvairiai galima atlikti – kaip baladę arba šitaip... bisiškai –žvaliai. Tiesą pasakius, aš temos neatpažinau.

Ir efektingiausia džiazinės DMP puošmena tapo bigbendai. LRT bigbendo negirdėjau nuo pat „Birštonas Jazz 2006“ ir, deja, nepasinaudojau proga atgaivinti savo įspūdžių. Už tai Krašto apsaugos savanorių pajėgų orkestras, vadovaujamas Ričardo Čiupkovo, man tapo tikru atradimu ir balzamu ant širdies, nusivylusios sutikti Lietuvos šaly tokį muzikalų bigbendą. Jie turi tai, ko neradau jokiame kitame iš mūsų bigbendų: discipliną. Kartais „improvizacijos“ ir „teksto nemokėjimo“ sąvokos yra sutapatinamos, ir tada klausytojui pateikiamas blausus marmalas, kuriame derėtų įžvelgti spontaniškumą ir pan. KASPO grojime nebuvo drumzlinumo, nebuvo snūduriavimo, orkestras turi gražų, gyvą skambesį. Jie nesivadina džiazo bigbendu, bet žinau, kad šis kolektyvas imponuoja ir „grynuose“ džiazo kontekstuose (kad ir šių metų „Pilies“ džiazo festivalyje).

Reziumė

Slepiu savo kapojimo ir glostymo įrankius. Didysis muzikų paradas yra ne tas festivalis, kuriame būtų nustatomi grožio kriterijai. Šio maratono koncepcija nėra „geriausi“, jo koncepcija yra „kiekvienas“. Kiekvienas atlikėjas yra svarbus ir kiekviename Lietuvos kampe yra žmonių, kurie dirba, yra atsidavę muzikai. Didysis muzikų paradas yra svarbus priminimas, kad ten, iš kur išvykome (o gal niekada ir nebuvome), tebeteka upės, tebegimsta talentai ir ten pasilikusiems žmonėms dar tebereikalingas gražus garsas. Vietoje žinių apie konservatorijų reformos padarinius (baisius, iš tikro), vietoje skundų dėl regioninių vaikų muzikos mokyklų padėties (kuri iš tikro dar blogesnė, negu LMTA ar menų gimnazijų) išgirsti muziką, kuri gyva vis tiek ir matai entuziazmą, kuriuo žmonės dega dešimtmečiais, gyvenimais... Jeigu Lietuvoje įmanomas toks fenomenas kaip Didysis muzikų paradas, mūsų muzika galbūt dar turi išlikimo viltį ir netgi... ateitį?