Kultūrinio turizmo pramogos Muzikiniame kelte pamiršti neįmanoma

Roges ruošk vasarą, o vežėčias – žiemą. Prisiminęs liaudies pamokymą, ilgais žiemos vakarais tamsą ir šaltį pamėginau skaidrinti svajonėmis apie vasarą. Natūralu, kad galvodamas apie tai, kas bus, prisiminiau ir tai, kas buvo. O praėjusios vasaros pramogų gausoje ryškiai išsiskyrė Klaipėdoje patirtas netikėtumas – net kelis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamo festivalio „Muzikinis pajūris“ vakarus muzikos klausiausi ant vandens Muzikiniame kelte.

Pirmasis tokio pobūdžio pramogą muzikiniu šedevru istorijai užfiksavo Georgas Friedrichas Haendelis. Jo sukurta „Muzika ant vandens“ buvo skirta karališkosioms kelionėms Temzės upe, o šiandien kompoziciją sudarančios trys siuitos puošia gražiausias šventes ir festivalius visame pasaulyje.

Klaipėdos muzikinis pamėgino muzikos ant vandens idėją apjungti su gražia saulės palydų tradicija ant Palangos tilto, ją papildant naujais įspūdingais niuansais. Plaukiant mariomis nuolatos kintantį pakrančių reginį praturtindavo gerai žinomos melodijos, kurias čia pat galėjai kartu uždainuoti (žinoma, su viltimi, kad niekas daugiau neišgirs), niekados nepabostančio saulėlydžio romantika (net jeigu pačios saulės ir nesimato pro debesis) ir karštas šokoladas ar vyno taurė...  Jeigu kas būtų nupasakojęs, vargu, ar patikėčiau, kad tokį sunkiai žodžiu nusakomą įspūdį gali patirti nuo natūralaus gamtos apšvietimo kaitos: kelionė prasidėdavo dar saulei aukštai esant, vakaro žaros jai nusileidus ir naktinės Klaipėdos švytėjimas sugrįžtant...  Nuostabioji neapolietiška daina „Tu, mano saule!..“ („O, sole mio!“) tapo saulėlydžio ritualo hitu, skambėjusiu skirtingomis aranžuotėmis kiekviename koncerte. Panašiu hitu kelte tapo ir kelionės pabaigos akcentas – J. Strausso valsai, kuriems skambant iš įrašų piruetus suko ne tik Muzikinis keltas „Nida“, bet ir absoliučiai visi, buvę kelte. Tiek daug laimingų tautiečių veidų tikrai retai galima pamatyti – tai, matyt, ir būtų pagrindinis meno ir gamtos harmonija pasiektas kultūrinės pramogos Muzikiniame kelte stikslas.

Taigi, pasiplaukiojimas mariomis, aidint užburiančiai muzikai, saulės palydos prie uosto vartų ir kelto valsas ties sala Kiaulės nugara – tokį malonumą pusantro mėnesio galėjo pajusti visi vakarais – nuo trečiadienio iki sekmadienio – nusprendę paplaukioti Smiltynės perkėlos keltu „Nida“, kuris tuo metu virsdavo Muzikiniu keltu.

Ar tokį ryškų įspūdį patyriau tik aš, ar spėjo jį įsidėmėti ir daugiau tą malonumą išgyvenusių, pamėginau patikrinti paprastu mygtuko paspaudimu užsisakęs Google apklausą „Muzikinis keltas“. Džiaugsmingi ir kiekiu, ir turiniu rezultatai paskatino juos apibendrinus prisiminti vasarą.

Muzikinio kelto inauguracijos iškilmės

Svarbi Muzikinio kelto kelionių pradžia – Inauguracijos  iškilmės gegužės 20 d., įgijusios ir tarptautinį aspektą, renginį įtraukus į Šiaurės ministrų tarybos ir Suomijos ambasados Lietuvoje rengiamą „Bendrų krantų“ projektą. Gausiai susirinkę inauguracijos svečiai, aidint nuotaikingiems Karinių jūrų pajėgų orkestro (vadovas Pranas Memėnas) garsams, išplaukė pro jūros vartus ir atviruose Baltijos vandenyse tapo jaudinančios Muzikinio kelto vėliavos pakėlimo ceremonijos liudininkais. Tą akimirką skambėjo vėliau kelto himnu tapusi „O, saule mano!“

Naująjį X tarptautinio teatro ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis pajūris 2007“ projektą, kurį rengėjai pavadino kultūrinio turizmo pramoga, nuoširdžiai sveikino Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, idėjos krikštamotė LR Seimo narė Irena Šiaulienė ir Šiaurės šalių tarybos direktoriaus pavaduotojas Šarūnas Radvilavičius. Klaipėdos universiteto Senato pirmininkė profesorė Daiva Kšanienė pabrėžė būtinybę puoselėti Klaipėdos muzikinį teatrą kaip ne tik miestui, bet ir visam regionui būtiną kultūros židinį, pagirdama nuostabią idėją rengti saulės palydas mariose, skambant muzikai. AB “Smiltynės perkėla” generalinis direktorius Algirdas Žukauskas nuoširdžiai pasidžiaugė galimybe praplėsti standartinę kelto veiklą.

Pasak raštu sveikinusio originalų renginį šalies Premjero Gedimino Kirkilo, šiuo festivaliu dar labiau paryškinama Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro – didžiausio profesionalaus meno kolektyvo Vakarų Lietuvoje – reikšmė ne tik Klaipėdos miesto, bet ir krašto kultūrinio įvaizdžio formavimui.

Šiek tiek istorijos

Nuo tada, kai skersai Kuršių marių iš Klaipėdos senamiesčio imta žmonių kilnotis į Smiltynę, prabėgo ne vienas šimtmetis. Istorijos šaltiniuose minima, kad jau 1409 metais veikė pašto kelias per Kuršių neriją, ėjęs ir per Smiltynę. Jis jungė senąsias Prūsijos žemes su Žemaitija ir Kuršu. Vadinasi, reikėdavo būtinai įveikti sąsiaurį tarp uostamiesčio ir Neringos. Senais laikais keliamasi buvo pagal reikalą ir nereguliariai.

Kaip reguliariai veikianti įmonė, perkėla įkurta 1945 metų gegužės 20 d. Taigi, Muzikinio kelto Inauguracijos iškilmės įvyko per „Smiltynės perkėlos“ gimtadienį!

Anuomet tai buvo sovietinio karinio jūrų laivyno padalinys, turėjęs vykdyti strateginę užduotį – garantuoti susisiekimą tarp dviejų krantų. Palaipsniui grįžtant į Klaipėdą civiliams gyventojams ir atsigaunant pramonei, Senosios prieplaukos vietoje susikūrė stipri upių transporto įmonė. Jos paskirtis buvo žymiai platesnė: gabenti baržomis maisto prekes iš Kauno, vilkikais plukdyti Nemunu sielius į Danės upės pakrantėse įsikūrusias medienos apdirbimo įmones, upių transportu pervežti keleivius. Kai upių transporto reikšmė sumenko, Senoji Perkėla sugrįžo prie pradinės savo funkcijos – užtikrinti susisiekimą per Kuršių marias. Nuo 1960 iki 1970 metų įsigyti keturi upiniai keltai.

Augo pramonė, sparčiai plėtojosi turizmas, Kuršių nerijoje ėmė steigtis naujos poilsio bazės, suaktyvėjo statybos darbai. Natūralu, jog šie procesai žymiai padidino besikeliančio transporto, krovinių ir keleivių kiekį. Senosios Perkėlos darbas dėl perkrovų ėmė strigti. Todėl specialiai transporto ir krovinių perkėlimui 1986 metais buvo atidaryta Naujoji Perkėla su keturiais erdviais keltais. Nepriklausomoje Lietuvoje AB “Smiltynės perkėla”, kaip visiškai savarankiška įmonė, įregistruota nuo 1991 metų gegužės 30 d.

Gražiausias ir įspūdingiausias Naujosios Perkėlos įrenginys yra keltas “Nida”, pradėjęs dirbti 2006 metų rudenį. Kelto ilgis (su nuleistomis aparelėmis) – 55 metrai, plotis – 14 metrų; kelte yra keturi pagrindiniai varikliai po 120 kW. Keltas gali gabenti 700 žmonių. Naujasis keltas turi keturias apareles, per kurias į jį suleidžiami ir išleidžiami žmonės. Tai gerokai paspartina susisiekimą su Kuršių nerija. Naujasis keltas yra žymiai greitesnis ir ekonomiškesnis, nes gali dirbti ir pučiant stipresniam vėjui, ir per ledonešį.

Nuo nerimo kovą iki sėkmės rugpjūtyje

Pirmąkart Muzikinio kelto idėja visuomenei buvo pristatyta 2007 m. kovą. AB "Smiltynės perkėla" direktorius Algirdas Žukauskas prisipažino tuomet nesitikėjęs, kad ant vandens vakarais skambanti muzika sulauks tokio didelio susidomėjimo. „Maniau, kad daugiau žmonių bus tik penktadieniais – sekmadieniais, o kitomis dienomis klausytojų bus mažai. Bet beveik kiekvieną koncertinį vakarą kelte susirinkdavo ne mažiau kaip 200 klausytojų. Kartais žmonių būdavo net apie 500! Tik į vieną koncertą atėjo vos apie 100 klausytojų, nes tąkart smarkiai lijo“, –  prisiminė A. Žukauskas. Paskutinį Muzikinio kelto sezono savaitgalį vykusio renginio metu direktorius Algirdas Žukauskas patvirtino nesigailįs, kad pasidavė dviem moterims – Seimo narei Irenai Šiaulienei ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro direktorei Audronei Žigaitytei-Nekrošienei, atėjusioms pas jį su tokia idėja. Beje, tą vakarą net pats maestro Saulius Sondeckis, kamerinės muzikos koncertų „Nakties serenados“ Palangoje pradininkas,  prisipažino iš pradžių manęs, kad toks projektas negali būti įgyvendintas. Ir su džiaugsmu linkėjo projektui ilgų gyvavimo metų.

Buvusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė sakė, kad suprasdama projekto unikalumą drįso tikėtis dar didesnio publikos dėmesio ir sėkmės. „Bet galėjo būti ir blogiau... Sulaukusi gražios – sakyčiau net unikalios – AB „Smiltynės perkėla“ direktoriaus Algirdo Žukausko dėmesio ir paramos nuo pirmos akimirkos mums su LR seimo nare Irena Šiauliene apsilankius jo kabinete sausyje, nesulaukiau nei paramos, nei supratimo pačiame teatre. Ypač šiai idėjai priešinosi teatro Meno taryba, vadovaujama Stanislavo Domarko, o kartu ir jo vadovaujami atlikėjai, artistai. Pirmieji „atšilo“ sumanymą perpratę Marketingo skyriaus darbuotojai, patyrę tikrąjį įspūdį kelto Inauguracijos renginyje gegužės 20 d. O apie pavaduotojo Algimanto Bukarto ir jo vadovaujamos ūkio bei pastatymų dalies komandos darbą reikėtų kalbėti vien komplimentais – tai jų pastangomis keltas sušvytėjo ir suskambėjo. Vasaros pabaigoje jau ir atlikėjams, matant kiek džiaugsmo jie pajėgūs suteikti publikai, nekilo abejonių dėl projekto sėkmės. Mes jau buvome kumštis, tvirta komanda! Ko vertas vien tas faktas, kad dėl nesklandumų neatvažiavus sunkvežimiui, fortepijonas pianisto Sergėjaus Glavatskicho rečitaliui iki kelto buvo nešte nuneštas... Ypač bijojau Klaipėdos publikos. Išskirtinei reklamai teatras niekad negalėjo skirti būtinų lėšų, o klaipėdiečius sudominti itin keblu – mieste tikrai per daug nemokamų renginių: ir Džiazo, Folkloro festivaliai, ir Jūros šventės renginiai. Tad, pasitarusi su reklamos specialistais, ryžausi eksperimentuoti – rinkomės ne tradicinę reklamą televizijos eteryje, o lauko stendus ir ekranus mieste ir greitkelyje Vilnius – Klaipėda. Regis, nelabai suklydome: patyrę verslininkai mane „traukė per dantį“, kad reklamuojamės šalia verslo banginių (pastebėjo!), o publika į Muzikinį keltą važiavo ir iš Raseinių, ir iš Vilkaviškio...“.

Susirinkę į koncertus kelte ir mėgaudamiesi kaskart vis skirtinga muzika ant vandens daugelis klausytojų turbūt nė neįtarė, kiek organizatoriai planavo ir įdėjo pastangų, kad viskas būtų puiku. Buvo paskaičiuota viskas, net laikas, kuris labiausiai tiktų koncertams. Per šešias  liepos ir rugpjūčio savaites Muzikiniame kelte nuskambėjo trisdešimt vienas koncertas.  Parodyta septyniolika programų. Renginių Muzikiniame kelte pradžia – pusė devynių vakaro, o pabaiga – apie vidurnaktį. Kiekvieną vakarą buvo numatytos dvi kelto koncertų kulminacijos – saulėlydis prie Jūros vartų ir išskirtinė AB „Smiltynės perkėla“ darbuotojų dovana – kelto valsas ties Kiaulės nugara.

Prie gamtos bandyta priderinti ir pianisto iš Rusijos tarptautinių konkursų laureato Sergejaus Glavackicho rečitalį „Mėnesienos sonata“. Kažin, ar daug koncertų yra derinta pagal temą prie... pilnaties?  Į koncertą, prasidėjusį 23 valandą, žmonės plūste plūdo. Nors gamta giedros ir pilnaties tą vakarą lyg tyčia pašykštėjo, koncerto įspūdžio tai nesumenkino. Programoje skambėjo garsioji Ludwigo van Beethoveno "Mėnesienos sonata" (I d.), Claude'o Debussy "Mėnesienos šviesa", F. Chopino, S. Rachmaninovo, F. Liszto kūriniai. O koncertą užbaigė tarsi pagarbos ženklas Klaipėdoje karjerą pradėjusiam garsiajam Richardui Wagneriui, F. Liszto transkripcija „Izoldos mirtis“. Populiarioji fortepijono muzika net ir subtiliausiuose piano niuansuose skambėjo nuostabiai derėdama su vandeniu ir švytinčios Klaipėdos vaizdais.

Anot teatro vadovės, muzikai nėra blogo oro ir gamta kiekvieną vakarą vis kitaip atliepdavo jos grožį ir dramaturgiją. „Kai grojo tango, per koncertą „Paryžiaus alsavimas Klaipėdoje“, atrodė, kad esame Paryžiuje ir plaukiame ne mariomis, o Sena. Kai Igoris Bakanas dainavo Ivano Susanino ariją, atrodė, kad danguje susitelkę debesys dar labiau viską sudramatina. Kai nepaprastai tyliai aidėjo fortepijono rečitalis, rodėsi, kad gamta sutverta tik tam vieninteliam koncertui. Įsitikinome, kad geriems renginiams nėra blogo oro ir lietus, lijęs per folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ pasirodymą, įnešė tik papildomos intrigos“, – prisiminė pašnekovė.

Džiugina, kad populiariausių, daugiausiai publikos sutraukusių koncertų tarpe lyderiais tapo  kontrastingiausi koncertai: neapolietiškų dainų programa „O, sole mio“, Raimundo Paulo dainų koncertas, kurį netgi šiek tiek aplenkė intelektualusis fortepijono rečitalis „Mėnesienos sonata“ ir klaipėdiečių atlikėjų dainininkės Dalios Kužmarskytės, aktorės Reginos Šaltenytės ir pianistės Ingos Maknavičienės parengta muzikinė-literatūrinė kompozicija „Moters gyvenimas“.

Dirigentų Ilmaro Lapinscho, Stanislavo Domarko ir Vytauto Lukočiaus vadovaujami „Mažosios Lietuvos“ simfoninio orkestro muzikantai griežė itin pakiliai visose kontrastingose programose: ir „Štrausianoje“, ir „Operetės ir miuziklo reviu“, ir pristatydami jaunuosius solistus, ir Klaipėdos muzikinio senbuvius. Kaip visada virtuoziškai A. Piazzollos, F. Kreislerio, H. Wieniawskio ir kitų žymių kompozitorių kūrinius atliko smuikininko Vilhelmo Čepinskio vadovaujamas kamerinis orkestras “Camerata Klaipėda”. Puikiai pasirodė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai Valerija Balsytė, Dalia Kužmarskytė, Loreta Ramelienė, Žoržas Siksna, Viačeslavas Tarasovas ir jaunieji, dar tebestudijuojantys KU dainininkai Mindaugas Rojus ir Igoris Bakanas. Neliko abejingų, kai Pamario dainas užtraukė ansamblis “Kuršių ainiai”, o kai dar ir užgrojo, tai liaudiškų linksmybių sūkuryje sukosi visas denis. „Niekad nemaniau, kad mano keturiolikmetis sūnus taip entuziastingai žais liaudies žaidimus“, – nesitvėrė džiaugsmu per jėgą į keltą atviliojusi paauglį mama. Pirmiesiems projektą pradėjusiems atlikėjams buvo kiek sunkiau – publikos dar nebuvo pasiekę gandai apie žaviąsias iškylas. Bet programos „Stygos laisvu stiliumi“ (KVMT kvarteto ir džiazo pianisto Sauliaus Šiaučiulio programa), „Kai džiazuoja skrabalai“ (Rimantas Šilinskas, Vytautas Tetenskas, Saulius Šiaučiulis) ir ypač – net šešis kartus per pusantro mėnesio nuskambėjusi „O, saule mano!“ programa geriau už bet kokią reklamą paskleidė gandus apie naująją pramogą. Ypatingą atmosferą kelte sukūrė Tarptautinis Baltijos akordeonų kvintetas „Exelsior“ (Vladimiras Ušakovas ir Sergejus Lichačiovas iš Rusijos, Svetlana Stavickaja iš Latvijos, Eduardas Gabnys ir Genadijus Savkovas iš Lietuvos) su programa „Paryžiaus alsavimas Klaipėdoje“ ir Klaipėdos karinių jūrų pajėgų orkestras, vadovaujamas Prano Memėno, pateikęs teminį koncertą „Muzika ant vandens“.

Publika į koncertus atvykdavo ne tik iš artimiausių rajonų, bet specialiai dėl koncertų važiavo į pajūrį ir iš Druskininkų, Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno ir Raseinių... „Muzika, nuostabus saulėlydis uosto vartuose, o temstant, kai užsidega uosto žiburiai, tikrai yra kur akis paganyti. Ir tuomet susimąstai, gal per daug mes viskuo nepatenkinti: ir mūsų uostas visai gražus, ir dideli žiburiais apsipylę laivai jame plaukioja“, – tokiomis mintimis keltą paliko ne vienas klausytojas.

Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus, dalyvavęs projekto baigiamajame renginyje, sakė tikįs, kad Klaipėda gali tapti svajonių miestu. Ir tikėjimą sustiprina tokie projektai kaip Muzikinis keltas. Šaunuoliai ne tik Muzikinio teatro orkestro muzikantai, solistai, sugebėję prisitaikyti prie neįprastų jiems sąlygų, bet ir laivininkai. Kai grojant J. Strausso melodijoms keltas pradėdavo suktis tarsi šokdamas valsą, jo keleiviai būdavo nokautuoti – ir Klaipėdos uoste galima pamatyti gražių dalykų, ne tik už jūrų marių. Publikos tarpe net gimė posakis: nori pamatyti daugiau nei šimtą laimingų lietuvių – važiuok į Muzikinį keltą!

Vieną straipsnį-įspūdį iš kelionės Muzikiniu keltu noriu pateikti beveik visą. Tai Audrės Domeikaitės publikacija su nuotraukomis ir video siužetu, kurią radau svetainėje alfa.lt, paskelbtą rugpjūčio 1 dieną – iki projekto pabaigos dar buvo likę dvidešimt dienų.

Kur romantikus nuneša Klaipėdos Muzikinis keltas?

Jau beveik mėnesį pajūrio svečiai trumpam (maždaug trims valandoms) gali atitrūkti nuo žemės ir leistis į kelionę Kuršių mariomis, klausydamiesi kamerinių ar simfoninių orkestrų muzikos. Alfa.lt vieną vėjuotą vakarą taip pat įkėlė koją į Muzikinį keltą, prie jūros vartų palydėjo saulę „O, sole mio“ garsais, prie Kiaulės nugaros salos išgyveno laivo kapitono svaiginančius piruetus ir atsakingai įvertino romantišką šios vasaros projektą.

Nors klausytis muzikos ant vandens, kaip sakė kultūrinio turizmo pramogos gidu vadinamas vakaro vedėjas Viktoras Gerulaitis, sugalvota prieš du šimtus metų, išgyvenami jausmai ir paliekamas įspūdis nesurūdijo ir tikrai neišėjo iš apyvartos. Su pirmaisiais muzikos garsais vaikai ima strikinėti, o santūresni vyresnio amžiaus melomanai – linguoti į ritmą. Įpusėjus kelionei, susikaustymas metamas į šoną – vyrai išlukštena savo džentelmeniškumą ir kviečia damomis pasijuntančias moteriškes J. Strausso valsui. Jei vyrų nepakanka, įvairaus amžiaus moterys nesuka galvos ir kartu su įsilinksminusiais vaikais sukasi šokio žingsneliais iš pirmojo laivo aukšto į antrą. Savamoksliai šokėjai, Kuršių marių bangos, pro šalį praplaukiantys laivai, tolumoje žėrinčios Neringos kopos ir išdidi orkestro muzika sukuria įsimintiną jaukią atmosferą.

 Žinoma, šis AB „Smiltynės perkėla“ ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projektas prašosi šiltų ir jaukių vasaros vakarų, kurie šiemet – prabangus deficitas. Galbūt todėl paprastą darbo dieną į muzikinę kelionę susirenka perpus mažiau žiūrovų ir bendrakeleivių, nei jų galėtų tilpti Muzikinio kelto denyje.

Į organizatorių daržą galima būtų mesti akmenį ar bent Baltijos jūros gintarą, kad jie nepasirūpino šiltais pledais, kurie galėjo padėti susirinkusiems žiūrovams kovoti su vakaro vėsa. „Jei šalta, glauskitės, be to, apačioje yra baras...“ – drąsino sužvarbusius V. Gerulaitis, kuris per visą kelionę pasakojo nuotaiką praskaidrinančias ir į realybę sugrąžinančias istorijas apie muziką, kompozitorius, jų pamišusius gerbėjus, taip pat nepamiršdamas paminėti ir Lietuvos istorinių faktų bei legendų, susijusių su kelionės vietovėmis ir ypač Klaipėda.

Karinių jūrų pajėgų orkestras, koncertavęs tą vakarą, energingai grojo tradicinius maršus, džiazo bei šokių muzikos kūrinius, primindamas garsias operas, operetes, miuziklus. Iš senosios Klaipėdos perkėlos prasidėjusi muzikinė kelionė atplukdė vakaro dalyvius iki jūros vartų, kur su debesimis kovojo saulės spinduliai.

Visoje Lietuvoje lyja, o štai Klaipėdoje – ne“, – neidealaus saulėlydžio kainą pakėlė V. Gerulaitis. Netrukus pasigirdusi „O, sole mio“ taikliai susiliejo su raudonu dangumi – toks reginys ir jausmas tikrai nenusibostų mažiausiai savaitę. Trumpai pastovėjęs keltas yrėsi atgal Juodkrantės link. Toliau tęsėsi dvariškos linksmybės, sustingusių ausų ir rankų šildymas šokiais ir karštais (šildančiais) gėrimais. Priplaukus Kiaulės nugaros salą, suskambo iki ašarų pažįstama F. Sinatros dainos melodija, o laivo kapitonas pademonstravo kelto baletą – dangus su žeme kelias minutes be gailesčio maišėsi, nes didysis laivas, kuriame vyko romantiška fiesta, ėmė greitai suktis ratu (tiksliau – susuko per dešimt ratų).

Apsvaigę žiūrovai staiga išgirdo, kad „oficialioji koncerto dalis baigėsi“ ir likusią valandą, grįžtant į krantą, skambėjo nors ir gražios, bet ne gyvai atliekamos melodijos. Tiesa, šokiai nesibaigė – visi nesuspėję išdrįsti pajudėti per koncertą turėjo galimybę išbandyti denio tinkamumą šokiui.

AB „Smiltynės perkėla“ tapo kultūros ramsčiu

Paramos gavimo-davimo scenarijus Lietuvoje lygiai toks pat, kaip ir visame pasaulyje. Paramos reikalingi prašo, galintys paramą suteikti – atseikėja lėšų tiek, kiek gali. AB „Smiltynės perkėla“ direktorius Algirdas Žukauskas pasielgė kiek kitaip: suteikė teatrui visas sąlygas dirbti, o tuo pačiu ir užsidirbti tiek, kiek sugebės. Viename interviu direktorius prisipažino, kad „buvome sužavėti Klaipėdos muzikinio teatro vadovės idėja festivalį perkelti ant vandens. Mūsų manymu, originalūs sumanymai turi būti įgyvendinti, todėl mes mielai priėmėme tokį iššūkį – ambicingą teatro norą pristatyti vasaros nakties muziką ant marių.“

 Direktoriaus teigimu, Susisiekimo ministerijos valdoma keltų bendrovė, dalyvaudama šiame projekte, nieko neuždirbo. Koncertų metu gautos pajamos atiteko Muzikiniam teatrui. Tačiau A. Žukauskas džiaugiasi, kad keltininkai turėjo galimybę bent tokiu būdu prisidėti prie kultūros puoselėjimo uostamiestyje. Pasak jo, bendrovės kolektyvo moralinis indėlis į šį projektą didelis.

Anot "Smiltynės perkėlos" direktoriaus, organizuojant muzikinius reisus svarbiausia buvo padaryti taip, kad nenukentėtų pagrindinė keltininkų funkcija – garantuoti greitą ir saugų keleivių kėlimą per Kuršių marias. Ir tai pavyko. Koncertai vykdavo vakarais, tad nei Klaipėdos, nei Smiltynės pusėje norinčių keltis tikrai daug nebebūdavo, tad jais pasirūpinti spėdavo senukas keltas „Kintai“, kai naujasis laivas "Nida" vykdė kilnią misiją – plukdė koncertus.

Buvusi teatro vadovė A. Žigaitytė-Nekrošienė pabrėžė, kad darbas kelte visapusiškai praturtino visą teatro kolektyvą. Stebint Algirdo Žukausko darbą, bendravimą su savuoju kolektyvu, reiklumą kokybei ir disciplinai, žavėjo šio patyrusi vadovo dėmesys darbo kultūrai. Kasdieninės sąlygos kelte „Nida“ gerokai pranoksta darbo sąlygas teatre. Juk muzikinis teatras nuo pat įsteigimo dirba jo veiklai nepritaikytose patalpose. Gal todėl ir visos trys kelto upeivių komandos visuomet būdavo geros nuotaikos, dėmesingos, paslaugios ir teatralams, ir publikai. Kapitonai Arvydas Budrius, Nikolajus Babin ir Remigijus ne tik virtuoziškai „šokdino“ keltą, bet ir leisdavo drąsiausiems klausytojams pasižvalgyti nuo kapitono tiltelio aukštumų, paaiškindami modernaus kelto navigacijos sistemos paslaptis.

Paklausta apie projekto tęstinumą, buvusi teatro vadovė neslėpė liūdesio. „Gyvename keistais laikais, kai trūksta laiko viskam. Netgi valdančioms struktūroms įsigilinti į pavaldinių darbą. Tikrai buvau įsitikinusi, kad Muzikinio kelto idėja taps tramplinu ir į būsimą teatro veiklą. Iš dalies taip ir nutiko. Pati kiekvieną vakarą bendraudama su publika, kviečiau važiuoti pas mus ir sezono metu, pristatinėjau repertuaro veikalus ir teatro artistus. Negalėjau numatyti tik ministro Jono Jučo požiūrio. Kad jis, nei karto neapsilankęs projekto renginiuose iš vieno ar kelių skundikų, nepajėgiančių suprasti, kas vyksta pasakojimo, susidarys baigtinę, neginčytiną nuomonę. Toje šviesoje dar žemiau lenkiu galvą prieš AB „Smiltynės perkėla“ direktorių Algirdą Žukauską. Tikriausiai tik mudu žinome, kiek papildomo darbo laiko asmeninio poilsio sąskaita jam kainavo Muzikinio kelto projektas. Kiek rizikavo jis pats asmeniškai, kaip stambios bendrovės vadovas, sumanymo nesėkmės atveju. Prisipažinsiu, tomis akimirkomis, kai tikrai likdavau viena prieš priešiškai nusiteikusią visą teatro meno tarybą, jeigu ne mano atsakomybė prieš A. Žukausko tikėjimą teatru, nebūčiau tęsusi projekto. O dėl tęstinumo kitais metais... Didžiausia rizika ir didžiausios investicijos buvo pirmąjį Muzikinio kelto sezoną. Tikslu sau kėliau pravesti jį taip, kad mažiausiai keleriems metams turėtume šią nuostabią aikštelę vasaros renginiams. Turėjome specialiai šiam projektui įsigyti ir kėdes, ir profesionalią garso aparatūrą, ir pultus orkestrui, kad vėjo gūsiai jų neišvartytų, ir reklamai būtiniausius stendus. Kitais metais jau galima būtų ištaisyti buvusias klaidas ir pasirūpinti publikos patogumais lietaus ar šalčio atveju.“

Vasara baigėsi. Jau svajojame apie būsimą. Ar eisime vėl į marias su skambančiu Muzikiniu keltu? Ar taps šis projektas Klaipėdos vizitine kortele – ką akcentavo pernai jame dalyvavę svečiai? - Atsakymus parodys laikas. Mat, gyvename tokiais laikais, kai nei viena gera idėja, geras darbas nelieka nenubaustas...

Parengta pagal Giedrės Balčiūtės, Liucijos Armonaitės, Sigito Povilo Krivicko, Jeronimo Aušros, Aušros Pilaitienės, Audrės Domeikaitės, Virginijos Spurytės, Jurgos Petronytės, Aldonos Karečkaitės, Irenos Beniušienės ir Dalios Bikauskaitės publikacijas dienraščiuose „Vakarų ekspresas“, „Klaipėda“ „Respublika“, „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, žurnale „Švyturys“, interneto portaluose „Bernardinait“, „Balsas“, „Delfi“, „Alfa“ ir kt.