Prisiminkime dvasios grynuolį...

Kompozitoriaus Jono Nabažo (1907–2002) žemiškasis gyvenimas truko kone šimtmetį. Žmogiškoji jo patirtis buvo persmelkta svarbiausių Lietuvai XX a. įvykių, procesų – Nepriklausomybės paskelbimo ir jos atkūrimo, Vilniaus netekties ir atgavimo, abiejų pasaulinių karų, sovietų okupacijos, pokario ir jų padarinių. Kaip kompozitorius jis irgi išgyveno ilgą bei permainingą lietuvių muzikos raidos laikotarpį, aprėpusį dar brandžiosios lietuvių kompozitorių kartos puoselėtų vertybių gyvybingumą, tautinės profesinės muzikos pakilimo, modernėjimo integruojantis į Europos šiuolaikinę kūrybą metą, vėliau ir tautinio romantizmo tarpsnio tikrovę, pagaliau – naujų vėjų dvelksmą 7-ojo dešimtmečio lūžio akivaizdoje ir jau šių laikų muzikinių tendencijų polifoniją.

Kompozitorius gimė Jonavoje, Juozapo ir Karolinos Nabažų šeimoje, augo su trim sesutėm: Cecilija, Stefanija ir Joana. Prasidėjus I pasauliniam karui šeima pasitraukė į Rusiją, gyveno Maskvoje. Kilus revoliucijai, imta galvoti, kaip grįžti į Lietuvą. Sudėtingame grįžimo sukūry įvyko pirmas Nabažo susitikimas su Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris tąsyk rūpinosi lietuvių vaikų parvežimu į Lietuvą, o grįžus – apgaubė savo globa tol, kol jautėsi ramus, išskirstęs vaikus pas patikimus žmones paauginti, iki sugrįš jų tėvai. Netrukus visa Nabažų šeima susitiko Lietuvoje. 1918 m. spalį Nabažai pradėjo gyvenimą Kaune. Beje, pagarba Tumui-Vaižgantui Joną Nabažą lydėjo ilgai, o vienas didžiausių jaunuolio sielos išgyvenimų buvo šio Lietuvos šviesuolio mirtis. Štai ką Nabažas užfiksavo savo dienoraštyje: „apie a. a. Tumą-Vaižgantą teberašoma. Kai skaitau, net verkti imu, tiek man jo gaila. Nė vieno žymaus žmogaus taip nesigailėjau nuoširdžiai kaip jo“.

Kaune Nabažas pradėjo lankyti „Aušros“ gimnaziją, kurioje pirmasis jo muzikos mokytojas buvo Juozas Naujalis. Vėliau jis tapo Kauno muzikos mokyklos mokiniu, kompoziciją studijavo pas prof. Juozą Gruodį. Muzikos studijas Lietuvoje jis baigė 1933 m., kai muzikos mokykla buvo perorganizuota į Konservatoriją, tad jis drauge su Antanu Račiūnu tapo pirmaisiais lietuvių kūrybinės mokyklos atstovais, pirmosios Lietuvos kompozitorių laidos, baigusios Kauno konservatoriją, absolventais. Paraleliai Nabažas dar studijavo istoriją Vytauto Didžiojo universitete, ir jam dėstė garbūs to meto profesoriai, šviesuoliai – Levas Karsavinas, Juozas Eretas, jau minėtas Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti.

Nabažo kelias į kompoziciją prasidėjo per teorines disciplinas, o ypač tuo metu vadintą Specialųjį kontrapunktą – Muz formas, kurias dėstė J. Gruodis. Šį ankstyvąjį etapą, kaip ir vėlesnius, atskleidžia Nabažo kiekvieną dieną kruopščiai rašytas dienoraštis, iš kurio matyti, jog būsimasis kompozitorius pirmaisiais kompozicijos specialybės studijų metais tiesiog sąžiningai atliko dėstytojo pateiktas užduotis, jas iš pradžių traktuodamas veikiau kaip užduotis, o ne kaip originalią kūrybą, tačiau jau tada išgyvendamas vidinį azartą. Ilgainiui, kai pirmieji nedidelės apimties opusai (t. y. dainos) ima skambėti viešai, o dar apie juos ir parašoma spaudoje, Nabažas suvokia einąs kūrybos, kūrėjo keliu. Ir nors Kaune (iki studijų Paryžiuje) Nabažo muzikinį akiratį pirmiausia formavo klasikinė muzika, intensyviai klausoma per radiją, operos teatre, bažnyčiose, koncertuose ar tiesiog namuose skambinant Beethoveno simfonijų ar Verdi, Bizet, Gounod operų klavyrus, vis dažniau to meto dienoraštyje randasi lakoniškų, nuosaikių, bet taiklių „nabažiškų“ pastabų apie kitų šiuolaikinių autorių kūrybą – V. Bacevičiaus ar C. Debussy, J. Karnavičiaus ar I. Stravinskio, randasi, žinoma, pasisakymų ir apie gerbiamo kompozitoriaus J. Gruodžio, taip pat K. V. Banaičio ar B. Dvariono kompozicijas (pastarasis Nabažui dėstė fortepijoną). Savarankišką mokinio mąstymą netruko pastebėti ir prof. Gruodis, apie tai byloja 1931 m. sausio 23 d. Nabažo dienoraščio įrašas: „Paskambinau savo darbą, kadangi laiko buvo, tai ir pats Gruodis ėmė grabalioti mano „nešvarųjį“ [J. N. labai netvarkingai rašė] darbą. Sak „Apie jūsų darbą galima pasakyti – arba jis visas, kaip yra, yra geras darbas, arba galima visai jo nepripažinti, nes jokių taisyklių nebesilaikoma. Truputį bijau, – sako, – kad taip greit progresuojate. Niekas taip greit nežengia, kaip jūs!“ – dar prideda.“ Beje, netrunka Nabažą užklupti ir pirmosios kūrybinės krizės. Štai 1930 m. rugsėjo 12 d. jis pažymi: „Kad absoliučiai nieko per šią vasarą neparašiau (...), aš pats negaliu atsistebėti, – kur tas laikas dingo ir ką aš veikiau. Atrodo, lyg jokio patraukimo prie muzikos nėra, bet, rods, ne tas: didesnio pasiryžimo trūko taip rimtam darbui, o nerimtų darbų aš nenoriu rašyti.“

Dar studijų Muzikos mokykloje laikotarpiu, 1930 m. vasario 2 d., buvo pirmąkart viešai atlikta jo vokalinė kompozicija – daina „Kur sapnų grožybė“ (L. Giros ž.), pirmoji atlikėja – dainininkė Elžbieta Kardelienė. Po metų spaudoje itin palankiai įvertintas pirmas stambios apimties Nabažo darbas – Sonata fortepijonui, apie kurią, tegirdėtą per egzaminą, palankiai atsiliepė muzikos kritikas J. Bendorius dienraštyje „Lietuvos aidas“. Netrukus pasirodė ir Pirmasis styginių kvartetas, o kompozicijos studijas vainikavo simfoninė poema „Daina apie liūdesį ir džiaugsmą“, kurios epigrafu kompozitorius pasirinko F. Nietschės veikalo „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ fragmentą. Poemos premjera Valstybės teatre 1936 m. lapkričio 27 d. sulaukė autoritetingo recenzento Vlado Jakubėno įvertinim „Ši muzika – ne plačiai publikai, nėra joje plataus lyrinio „švungo“; ji galėtų būti gimusi kur nors Leipcigo ar Berlyno konservatorijos sferose; tačiau jos meninės tendencijos – taurios, gilios; stilius – gan naujoviškas, drąsūs sąskambiai. Į Nabažą reikia atkreipti kuo didžiausią dėmesį“.

Simfoninei poemai „Apie liūdesį ir džiaugsmą“, regis, buvo lemta tapti ir paties Nabažo labiausiai branginamu opusu. Dienoraščiai liudija, kaip kompozitorius išgyveno šio kūrinio rašymo, vėliau repeticijų bei premjeros procesą. Ne mažiau įdomūs jo liudijimai dienoraštyje lydėjo ir parengiamąjį pastarojo opuso etapą – tai tarytum ištisa kelionė „Liūdesio ir džiaugsmo link“. Nabažas buvo tiesiog pakerėtas Nietschės kūrinio, kaip ir tuo pat metu skaityto Goethes „Fausto“ (abu skaityti vokiečių kalba). Ir skaitymas, regis, kaip ir jo pamėgtos kelionės į gamtą, tapo didžiausia šio menininko sielos atgaiva. Ne kartą vėliau Nabažas dienoraščiuose prisipažins, jog sąžinė nerami, dienos plaukia, o kūryba tarytum stovi vietoje. Ne kartą jis bandys savo laiką įstatyti į griežtus dienotvarkės rėmus, proporcingai valandas skirstydamas svarbiausiems darbams. Tačiau jo vis didėjanti interesų erdvė, akiratis diktuos savo reikmes, o muzikinei kūrybai liks ne tiek daug vietos. Anaiptol ne menkesne savo kūrybinės raiškos dalimi Nabažas ims laikyti ir ypač branginti savo dienoraščius, kuriuos vadino fafifiksais. Ir pačiomis kritiškiausiomis gyvenimo situacijomis būtent dienoraščiuose ras ramią užuovėją. Dramatiškos sumaišties fone 1944 m. liepos 3 d. Nabažas rašė: „Ypač peržiūrėjau visas knygas, atrinkdamas savo natų rankraščius ir šiaip vertingas knygas. Labiausia gi susidėjo naštos iš mano „kvailos“ kūrybos – fafifiksų. Su jais labiausia man klapato, o ir labai jų gailiu, nes juk tai mano džiaugsmo penas!“

Savo kūryba į muzikinį gyvenimą Nabažas įsiliejo reikšmingu lietuvių muzikos istorijai laiku – 4-ame dešimtmetyje, kai jau pastebima lietuvių kūrybos tendencijų įvairovė – nuo klasikinėmis, romantinėmis tradicijomis grįstos muzikos iki lietuviško avangardo apraiškų. Nabažas prisilaikė nuosaikios, „vidurio“ pozicijos, tačiau ėjo to meto lietuvių muzikai netradiciniu keliu, buvo linkęs į impresionizmą. Sykiu kompozitorius buvo ir Gruodžio įskiepytos tradicijos tęsėjas, nevengė harmoninio tirštumo, tačiau mėgo, kaip pats sakė, „subtilumus“, mėgo savo kūryboje naudotis „gražiomis temomis“, tad į jo akiratį neretai patekdavo ir lietuvių liaudies dainos, kurių prigimtinės savybės kompozitorių įkvėpdavo išradingoms faktūrinėms, harmoninėms paieškoms, originaliam liaudiškų intonacijų ir savos muzikinės medžiagos sambūviui.

Per savo ilgą gyvenimą kompozitorius kūrė palyginti nedaug, išlikdamas nuosaikiai modernus, romantinės krypties. Bemaž intensyviausią kūrybinį laikotarpį jis išgyveno jaunystėje Kaune. Daug vilčių kompozitorius dėjo į studijas Paryžiuje, École Normale de Musique, kur mokėsi pas Nadią Boulanger, truputį pas Charlesą Koechliną, privačiai – pas Aleksandrą Čerepniną. Vis dėlto Paryžius kompozitorių įsuko į visavertį kultūros žmogaus verpetą, kur jis pasinėrė į intensyvų dvasios gyvenimą, pasijuto turįs aplankyti gausybę koncertų, operos spektaklių, filmų, lankyti meno muziejus, išvaikščioti gražiausius gamtos kampelius, kaupti partitūras, knygas, o ir pakeliauti toliau – į Italiją, Šveicariją, Alžyrą, Tunisą. Tad kūrybai kitąsyk mažai telikdavo laiko.

Vertybinius Nabažo gyvenimo pamatus subrandino veržli tarpukario, Nepriklausomybės dvasia, tad nuo tų laikų jį lydėjo apšvietos troškulys, smalsumas, dėmesingumas įvairioms kultūrinio gyvenimo apraiškoms, naujovėms, pagarba šeimai, sveikas patriotizmas. Tuomet susiformavo ir esminės jo charakterio savybės – sąžiningumas, ištikimybė idealams, o kartu – ir nenoras pasiduoti standartinėms klišėms, gebėjimas originaliai mąstyti, įdomiai pasakoti, nuoširdžiai plėtoti žmogiškus ryšius. Užslinkus didžiajai sovietų okupacijai, kompozitorius buvo ypač kritikuojamas – už 1933 m. parašytą simfoninę poemą „Daina apie liūdesį ir džiaugsmą“ – esąs Nietschės šalininkas. Buvo priskirtas formalistų kategorijai, tada liovėsi rašyti, tačiau kūrybinė tyla irgi buvo laikoma protesto ženklu. Nabažas sulaukė kritikos ir už tai, kad muzikos istoriją dėstė pagal užsienio vadovėlius. Tačiau jis buvo ištikimas savo tvirtoms gyvenimo nuostatoms. Tai jautė ir vertino jam artimi žmonės, kolegos, studentai – jų atsiminimuose Nabažas išliko kaip didžiulės erudicijos, energingas, kupinas įvairių interesų, subtilus ir dėmesingas žmogus. Daugiau kaip penkis dešimtmečius Maestro dirbo pedagoginį darbą Konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), dėstė muzikos istoriją, teorines disciplinas, nors savo specialybės – kompozicijos – mokinių ar sekėjų neturėjo. Gyvenęs viengungio gyvenimą, dvasingą, kupiną įvairių savitų bei žavių įpročių, Nabažas kartais atrodė gal ir keistokas. Tačiau ypač sovietmečiu šis apsiskaitęs, įdomiai (nors gal ir ne visada nuosekliai) gebantis pasakoti pedagogas, dėstantis iš prancūziškų ar vokiškų vadovėlių, subtilius, mąslius jaunus žmones patraukdavo savo tikrumu, originalumu.

Apie šį dvasios „grynuolį“ buvusi Nabažo studentė muzikologė Ona Narbutienė, visą gyvenimą palaikiusi su juo profesinius bei šiltus žmogiškus ryšius, yra sakiusi, jog nepaisant visų išgyventų permainų, istorinių lūžių, Nabažo būta labai harmoningos asmenybės, kurios gyvenime nejautei skirtumų tarp oficialaus ir privataus žmogaus. Tad artėjant kompozitoriaus 100-mečio jubiliejui ir šio straipsnio autorei rengiant ta proga knygą, net ir nekilo jokių abejonių dėl leidinio turini savo gyvenimo kroniką tegu ir pateikia pats kompozitorius Jonas Nabažas...