Ruduo – festivalių, konferencijų ir paraiškų pildymo metas

Senojo avangardo ilgesio ženklai

Prieš daugelį metų rašydama apie 38-ąjį „Varšuvos rudenį“ (1995) pavadinime padėjau klaustuką – senojo avangardo atgimimas? Turėjau omenyje Ch. Iveso nebaigtos Universe Symphony, (kurtos 1911–1928 m. laikotarpiu) atlikimą (L. Austino versija, 1994). Tai buvo centrinis tuometinio festivalio įvykis, apsuptas vis dar populiarios XX a. pabaigoje „naujojo paprastumo“ – H. M. Góreckio, J. Tavenerio, G. Kancheli, A. Pärto – muzikos, šiandien apibūdinamos ir kitomis sąvokomis. 2007 m. „Varšuvos rudens“ (rugsėjo 21–29 d.) jaunieji klausytojai nušvilpė G. Kancheli kamerinį opusą Kápote (2006). Ir net didžiausi jo muzikos gerbėjai pripažino jau anksčiau pastebėtą kinematografinių principų išsekimą, išoriškai atkuriančių skausmingo lyrizmo, tragizmo, konfliktiškų susidūrimų prisodrintus vaizdus. Apie savo muziką prieš 15 metų lyg rimtai, lyg juokais (gruzinišku stiliumi) G. Kancheli kalbėjo taip: „Daugiausiai rašau lėtą ir tylią muziką. Pajutęs, kad klausytojas pradeda migti, žadinu jį, kad įgytų naujų jėgų ir toliau galėtų klausytis tylios muzikos“. Šįkart Varšuvoje kompozitorius jau neįstengė to padaryti ir dėl lenkų publikos persisotinimo „neoromantiniais kūriniais“, ir dėl tam tikros „vokiškos“, su Darmstadto „mokykla“ sietinos festivalio tendencijos – skambėjo Helmuto Lachenmanno Schreiben (2003, anot kompozitoriaus „Komponavimas (muzikos rašymas – A. Ž.) – tai mąstymas apie priemones“), daug dėmesio buvo skirta neseniai mirusio avangardinės muzikos grando György Ligeti (1923–2006) kūrybai, išgirdome Johno Cage Fourteen (1990), Ianniso Xenakio Nommos Gama (1967/1968), viduriniosios ir jaunesniosios kartos vokiečių kompozitorių – Karlheinzo Stockhauseno Oktophonie (1990/1991), Mathias Spahlingerio, Frako Zabelio, Klauso Ospaldo, Danielo Kötero, šveicarų – Klauso Huberio, Georgo Friedricho Haaso, austro Friedricho Cerha kūrinius.

Ryški buvo ir „prancūziška“ festivalio linija, susijusi su prabangiai sonorine ir dabar Lenkijoje itin madinga spektrinės muzikos kūrimo tendencija. Ji tapo savita festivalio, bent pirmosios jos pusės, kulminacija, kai didžiulėje Varšuvos Centrum EXPO XXI salėje klausėmės efektingų skambesių muzikos, prisodrintos sonorinių atradimų, grindžiamos ir natūraliais, ir elektriniais garsais – Gérardo Grisey L’icône paradoxale (1993/1994), minėtai I. Xenakio kompozicijai ir lenkų kompozitorių Magdalenos Długosz Gemisatos (2006/2007) bei Ewos Trębacz Things lost, things invisible (2007). Dirigavo žinomas šiuolaikinės muzikos interpretatorius ispanas Arturo Tamayo.

50-asis „Varšuvos ruduo“ turėjo dar vieną išskirtinį bruožą – kaip niekada gausiai savo kūrybą pristatė kompozitorės moterys, festivalis tiesiog buvo vadinamas „moterišku“. Jau atidarymo koncerte išgirdome žymiosios suomės Kaija Saariaho Notes and Light (2006), o į baigiamąjį buvo įtraukta rusės Sofijos Gubaidulinos The Seven Bowls of Wrath’-No. 11 from St. John Passion (2000/2001). Išvardinsime ir kitas autores, kurių pavardes randame vartydami festivalio programos puslapius – Dobromła Jaskot, Aleksandra Gryka, Markéta Dvořákova, Lubawa Sydorenko, Bettina Skrzypczak, Irinel Anghel, Liza Lim, Olga Neuwirth, Lidia Zelińska. Mums ypač rūpėjo Onutės Narbutaitės ketvirtos simfonijos „Krantas upė simfonija“ premjera – specialus jubiliejinio festivalio užsakymas.

O. Narbutaitės kūrybą stebiu seniai ir drąsiai galiu teigti, kad nenusivyliau šiuo naujausiu kūriniu, priešingai – stebino kompozitorės sugebėjimas atnaujinti vaizduotę, surasti originalių sprendimų, kartu išlikti savimi ir būti atpažįstamai. Manau, kad šį kartą ji sprendė labai sunkų uždavinį, nes rašė simfoniją. Šiuolaikinėje muzikoje yra daug kūrinių, kuriuos kompozitoriai be didesnių skrupulų sieja su simfonizmo sąvoka, bet išgirdę juos nusiviliame. Taip atsitiko, pavyzdžiui, klausantis to paties vakaro metu atliktos plakatiškai margos Aleksandro Lasońio IV simfonijos. Mūsų atmintyje išsikristalizavęs simfonizmo ir simfonijos archetipas gali būti modernizuojamas, bet jis turi simfoniniam kūriniui būtinas archetipines atramas. Būtent tuo pasižymi O. Narbutaitės kūrinys – tai „tikra“ simfonija pagal savo turinio gylį, vientisumo koncepciją (girdime ir tikime autore, kad „harmoninė-intonacinė medžiaga labai vientisa, muzikos tėkmė persmelkta įvairių muzikinių ženklų pasikartojimais, tarp kurių nuolat išnyranti ašis – garsas H“), maksimalų simfoninio orkestro išteklių naudojimą, subtiliai niuansuotą kontrastų dramaturgiją, kuri kitoje interpretacijoje gali būti dar ryškesnė.

O. Narbutaitės simfoniją paryškino greta koncerte skambėjusių kūrinių kontekstas. Tai buvo anksčiau sukurti Tadeuszo Bairdo, Wojcecho Kilaro kūriniai ir taip pat specialūs šio festivalio užsakymai – kiek „senamadiška“, nors nesuvaidinta, „tikra“, didelės apimties Romano Bergerio kompozicija Improvisation sur Herbert sopranui, chorui ir orkestrui bei efektinga, trumpa Jerzy Karnowicziaus simfoninė miniatiūra Heaps, beje, dedikuota lenkų kolegai, muzikologui Krzysztofui Drobai, minėta A. Lasońio simfonija. Koncertas vyko Lenkijos radijo studijoje, puikios akustikos salėje, ir čia tikrai pasijutau esanti „Varšuvos rudeny“. Ore tvyrojo premjerų laukimo įtampa. Tai, matyt, ir lėmė didelį susidomėjimą šiuo koncertu; teko girdėti, kad ne visi į jį gavo bilietus. Priešingai, festivalio atidarymo koncerte, kuris vyko klasikinėje erdvėje – Filharmonijoje, salė nebuvo pilna. Ir kituose koncertuose trūko legendinės „Varšuvos rudens“ atmosferos.

Ryškioje orkestro Sinfonia Varsovia interpretacijoje (dirigavo Christoferis Lyndon-Gee, anglų pianistas, kompozitorius ir dirigentas) labai efektinga buvo O. Narbutaitės „Kranto upės simfonijos“ pradžia, jos pirmoji dalis, kurią lenkų muzikologas Krzysztofas Droba pokalbyje prilygino bombos sprogimui (pavadino „bombova“). Vėliau per „Gaidą“ išgirsta Vilniaus versija (Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo švedų menininkas B. Tommy Anderssonas – jis dar ir kompozitorius bei pedagogas) buvo palankesnė kūrinio pabaigai, jo visumai. Kaip ir daugelis O. Narbutaitės kūrinių, jis susijęs su tragiškais, esminiais būties, gyvenimo ir mirties vaizdiniais ir šį kartą „dedikuotas sunkiai sergančiai, bet nuostabiai stipriai Mamai“, kuri, deja, kūrinio jau nebeišgirdo.

„Varšuvos ruduo 2007“ turėjo dar vieną ryškų lietuvišką akcentą. Solidų koncertą „akademiškoje“ F. Chopino vardo muzikos akademijos aplinkoje surengė Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas (atlikęs ir Broniaus Kutavičiaus „Disputą su nepažįstamuoju“ ir naują „elektroninę“ Osvaldo Balakausko „Movimenti II“ versiją). Mūsų pianistai akivaizdžiai parodė pajėgūs interpretuoti įvairaus stiliaus ir energetinio intensyvumo muziką – ne tik efektingą, aktyvios dinamikos, kuo jau ne kartą turėjome progos įsitikinti, bet ir itin subtilią. Tokią muziką, tarp kurios parametrų svarbus erdviškumo matas, kiekvienas garsas, niuansas. Puikiai sugrotos ir profesionalios publikos adekvačiai įvertintos buvo George Crumbo Otherwoerdly Resonances, Wojciecho Ziemowito Zycho Rozedrgranie kompozicijos. Net naiviam multimedijiniam Krzysztofo Knittelio veikalaui Strzępy pamięci II atlikėjai sugebėjo suteikti tam tikros sugestijos.

Grįždami prie „feministinės“ festivalio pakraipos, pridurtume, kad ją puošė ir įspūdingos atlikėjos, tarp kurių kaip ir prieš penkiolika metų stulbinanti Elżbieta Chojnacka – „ugnis, gaisras, griaustinis – ne moteris, užgrojanti staiga ir kaip visada paliekanti griausmingą, pritrenkiamą įspūdį“. Panašiais žodžiais garsią lenkų klavesinininkę apibūdina žaismingas festivalio vadovas „Peržengti garso barjerą“. Šį kartą E. Chojnacka netradicinėje buvusio batų fabriko erdvėje (Centrum Artystyczny Fabryka Trzciny) atliko žavius György Lygeti, Matino Smolkos, taip pat mažiau įdomius  Jean-Claude Risset ir Granto McLachlano kūrinius.

Lenkų muzikologai jubiliejiniam „Varšuvos rudens“ festivaliui rengėsi atsakingai – ta proga pasirodė eilė svarių leidinių, tarp kurių „Varšuvos ruduo lenkų muzikos kritikos veidrodyje. 1956–2006 m. tekstų antologija“ (sudarė K. Droba). Festivalio metu vyko Dorotos Szwarcman knygos „Varšuvos rudens laikai. Apie 1945–2007 m. lenkų muziką“ pristatymas, išleisti – kompozitoriaus ir pianisto Krzysztofo Baculewskio „Subjektyvus penkiasdešimties Varšuvos rudens festivalių kalendorius“, cituotas vadovas „Peržengti garso barjerą“, 2 knygos lenkų ir anglų kalbomis, išsamiai pristatančios festivalio kompozitorius, atlikėjus. Į jubiliejines koncertų programas įtraukti vyresniųjų autorių prieš kelis dešimtmečius sukurti kūriniai, Anapilin išėjusiųjų – Witold Lutosławski, Kazimierz Serocki, Tadeusz Baird – opusai. Svarbią vietą čia užima įvairių kartų tebekuriantys lenkų kompozitoriai – be minėtų tai: Krzysztof Penderecki, Henryk Mykolaj Górecki, Wojciech Kilar, Zbigniew Bargielski, Włodzimierz Kotoński, Tadeusz Wielecki, Krzysztof Wołek.

Teisingas neapibrėžtumas

Bratislavos festivalio Melos–Ethos (lapkričio 7–16 d.) dėmesio centre buvo G. Kancheli asmenybė (kviestinis kompozitorius) ir jo muzika, bent jau girdėtus Mourned by the Wind, liturgy for orchestre and viola (1989) ir Time...and again for violin and piano (1996) bei Piano Quartet In L’istesso tempo (1997), priešingai nei Varšuvoje, klausytojai sutiko ovacijomis. Deja, ne visada jos atitinka „realų“ įvertinimą, publika dažnai vienodai palaiko ir tikrai vertingus, ir blankius kūrinius. Snobiškumo veiksnys veikia besąlygišką žinomų vardų produkcijos akceptavimą, nors muzikologų ši muzika buvo vertinama gana santūriai, kuluaruose gvildenant jos gyvavimo ilgaamžiškumo prielaidas, komercinių, „ideologinių“ įvairių šalių kultūrinės politikos tikslų atitikimą. Melos–Ethos organizatoriai teigė, kad festivalyje turėjo susitikti du seni bičiuliai – Giya Kancheli ir Ilja Zeljenka, daugelį metų bendraujantys, susirašinėjantys, abu pasižymintis ypatingu humoro jausmu. Deja, slovakų kompozitorius šios šventės jau nesulaukė, prieš mėnesį iškeliavęs Anapilin. Skambėjo Ilja Zeljenkos (1932–2007), ypatingo produktyvumo autoriaus (9 simfonijos, 3 simfonjetės, 14 styginių kvartetų, 24 fortepijono sonatos ir kt.) muzika. Sonatų (fortepijonui, smuikui ir violončelei) vakare išgirdome šio žanro meistrų W. A. Mozarto, L. van Beethoveno įkvėptą, nuosaikiai modernizuotą jo variantą.

Į Melos–Ethos festivalio programą įtraukta daug XX a. „klasikų“ – Samuel Barber, slovakas Roman Berger, Luciano Berio, John Cage, George Crumb, Jurij Falik, Henrik Mykołaj Górecki, Gérard Grisey, György Ligeti, F. B. Mâche, Olivier Messiaen, Arvo Pärt, Alfred Schnitke, Sergej Slonimsky, Igor Stravinsky, John Tavener, Galina Ustvolskaja, Edgar Varèse. Suprantama, be minėtų, skambėjo ir kitų slovakų kompozitorių kūriniai. Jie mums mažiau žinomi nei, pavyzdžiui, lenkų. Ar tai susiję su kūrybos verte, negalime pasakyti, nes jos neturėjome galimybės išgirsti. 2007 m. Melos–Ethos dalyviai buvo ir: Miro Bázlik, Juraj Beneš (1940–2004), Milš Betko, Vladimír Bokes, Lukáš Borzík, Ivan Buffa, Martin Burlas, Peter Groll, Jurah Hatrík, Ivan Hrušovskỳ (1927–2001), Lucia Koňakovská, Marián Lejava, Dušaan Martinček (1936–2006), Petra Oliveira Bachratá, Lucia Papanecová, Ivan Parík (1936–2005), Jozef Podrockỳ, Jozef Sixta (1940–2007).

Šiuolaikinės muzikos festivalį Slovakijoje kas dveji metai palydi tarptautinė konferencija, kurioje susitinka gana pastovus dalyvių sambūris – lenkų muzikologijos autoritetas Mieszysławas Tomaszewskis, Regina Chłopicka, vengras Tibor Talliá, vokiečiai – Helmut Loos, Peter Andraschke, Hermann Jung, Wolfgang Dömling, bulgarų muzikos žinovė Maria Kostakeva, slovakė Jana Legová, čia apsilanko muzikologijos pasaulyje žinomi Diether de la Motte iš Vienos, Constantinas Florosas iš Hamburgo, Detlef Gojowy iš Kelno ir kiti. Konferencijos rengimo tradiciją kiek įmanydama palaiko (tai daryti vis sunkiau) jos organizatorė, profesorė dr. Nad’a Hrčková, konferencijos medžiagą vėliau publikuojanti gražiais leidiniais. 2007  m. lapkričio 7–8 d. kolegos jau devintą kartą susirinko padiskutuoti tema „Sarum ir profanum XX a. muzikoje“. Šįkart tarp svečių buvo ir maskvietė Natalija Zeyfas (turinti lietuvišką vyro pavardę), G. Kancheli kūrybos tyrinėtoja, knygos apie kompozitorių autorė. Konferencijos naujove, atrodo, buvo paskutinė „Jaunųjų sekcijos diena“, į kurią įtraukti net aštuoni, daugiausiai slovakų, taip pat lenkų, vokiečių muzikologų pranešimai.

Bratislavos simpoziume kartais pasirodo ir lietuvių muzikologai. Ypač čia laukiamas 1981–1984 penkis semestrus Bratislavos J. Komenskio universiteto filosofijos fakulteto estetikos ir menotyros katedros muzikologijos skyriuje muzikos estetikos ir kritikos disciplinas dėstęs Jonas Bruveris. Jo pranešimas anglų kalba „Minimum and Minimalism: Lithuanian Experience“ buvo perskaitytas praėjusioje konferencijoje (2005) ir dabar publikuojamas jai skirtame leidinyje. 2007-ųjų konferencijos dalyviai ir svečiai išgirdo šių eilučių autorės pranešimą „Onutės Narbutaitės kūrybos sacrum link“.

Bratislavoje buvo pastebimas mokslinės ir publicistinės muzikologijos susidūrimas. Ryškūs antrosios atstovai – Friederis Reininghausas, Danuta Gwizdalanka, Natalija Zeyfas, Andrzej Chlopecki. Skirtingas vertybinių kriterijų pagrindimas buvo akivaizdus lenkų muzikologams ginčijantis dėl Krysztofo Pendereckio, Paweło Szymańskio, H. M. Góreckio kūrybos sacrum akivaizdumo. Akibrokštu tapo išraiškos priemonėmis ir skambesiu identiškų muzikos pavyzdžių pateikimas iš Staliną šlovinančio D. Šostakovičiaus kūrinio, ir religinės ekstazės kupino K. Pendereckio opuso. Kaip visada fundamentalus M. Tomaszewskio pranešimas, apibendrinantis lenkiškąją sacrum sferą nuo K. Szymanowskio iki W. Kilaro, pateikė patogius „instrumentus“ jos atskleidimui. Visada besąlygiškai priimami profesoriaus darbai Krokuvoje, Vilniuje, Bratislavoje, šį kartą abejonių sukėlė vokiečių muzikologams, kuriems M. Tomaszewskio pateikta klasifikacija pasirodė nepriimtina vokiečių kompozitorių požiūriu, pavyzdžiui, L. van Beethoveno, F. Schuberto ir kt., rašančių muziką su tekstu.

Bratislavoje svarstyta sacrum–profanum tema tikriausiai apkeliavo visą pasaulį, tačiau ribos, skiriančios pasaulietinę ir religinę muziką, atrodo, aiškesnės nepasidarė. Dar kartą įsitikinome jų reliatyvumu ir skirtingais, individualiais požiūriais. Konstatuotas tik problemos buvimas, nepateikiant vienareikšmio jos išsprendimo, kurio, matyt, ir negali būti. Tai, manytume, yra teisingiau, nors ir vargina neapibrėžtumu.

Apsilankius Bratislavoje po 14 metų (1993 m. su Rūta Stankevičiūte-Goštautiene čia dalyvavome simpoziume „Muzika kaip žinia“. Tuomet turėjau laimę puikiame Bratislavos operos teatre diriguojant Ch. Gounod „Faustą“ pamatyti ir išgirsti čia dirbusį Joną Aleksą) gėriesi pagražėjusiu miestu, neatpažįstamai sutvarkytu, išdailintu senamiesčiu. O ir muzikinės Vienos artumas – galimybė savaitgalį Musikverein salėje pasiklausyti Wienerphilarmoniker orkestro atliekamų G. Bizet ir G. Mahlerio simfonijų, diriguojamų George Prêtre bei Wiener Staatsoper teatre pamatyti vieną geriausių vėlyvojo R. Strausso operų „Arabella“ (1933) – Slovakijos sostinei, dabar, kai sienos atviros, teikia papildomo žavesio. Nuo 2002 m. Vienos operai vadovauja (eina Musikdirektor pareigas) aštuntame dešimtmetyje Vilniuje su San Francisko simfoniniu orkestru koncertavęs ir neužmirštamą susižavėjimo sąmyšį sukėlęs dirigentas Seiji Ozawa, kuriam lapkričio 17 d. buvo suteiktas šios operos garbės nario vardas (Ehrenmitglied der Wiener Staatsoper). Grįžtant mintimis į Slovakiją liko įspūdis, kad  komercializuojantis aplinkai vis sunkiau išlaikyti „akademinius“ renginius, tarp jų ir muzikologų konferencijas. Todėl suprantamas N. Hrčkovos susirūpinimas jų tolesniu likimu. Su šia problema susidūrėme ir 40-ojoje Baltijos muzikologų konferencijoje.

Muzikologija – ir nuosmukis, ir pakilimas

Baltijos muzikologų konferencija jau 40 kartą spalio 17–20 d. pakvietė kolegas į Vilnių, iš anksto interneto svetainėje paskelbus jos temą „Muzika ir Genius loci: poetika ir politika“. Norinčiųjų dalyvauti pasirodė ganėtinai daug. Konferencija pirmą kartą surengta bendradarbiaujant su Tarptautine muzikologų draugija, turėjo devynių narių tarptautinį programų komitetą, atrinkusį pranešėjus iš 13 Europos valstybių ir Izraelio – apie 40 asmenų. Konferencijoje dalyvavo Tarptautinės muzikologų draugijos prezidentas Tilmanas Seebassas (Austrija), Tarptautinio semiotikos instituto įkūrėjas ir vadovas Eero Tarasti (Suomija), Notingemo universiteto profesorius Adamas Krimsas (Didžioji Britanija), Leipcigo universiteto profesorius Helmutas Loosas (Vokietija). Tai buvo šiuolaikinio, europinio stiliaus renginys, kurį puikiai organizavo muzikologų sekcijos pirmininkė Rūta Stanevičiūtė.

Jubiliejinei konferencijai buvo skirtas specialus leidinys „Baltijos muzikologų konferencijos. Istorija ir tradicijos“. Šis straipsnių, prisiminimų ir 39 konferencijų programų rinkinys, kurį sudarė Jūratė Burokaitė ir Rūta Stanevičiūtė, yra vertingas Baltijos valstybių muzikologų bendradarbiavimo paliudijimas, lietuvių ir anglų kalbomis atskleidžiantis jo ištakas, raidos tendencijas. Čia spausdinamos nuotraukos ne tik pagyvina leidinį, bet taip pat atspindi socialinės terpės, aplinkos kaitą, taigi yra susijusios su konferencijos tema. Ją natūraliai atitiko ir speciali, interdisciplininė sesija, dedikuota profesoriui Vytautui Landsbergiui („Hommage á Vytautas Landsbergis“; pranešimus skaitė muzikologai – Jonas Bruveris, Vita Gruodytė, Donatas Katkus, dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, istorikas Nerijus Šepetys, filosofas Mantas Adomėnas). Baltijos muzikologų bendradarbiavimo puoselėtojas ir konferencijų dalyvis, daugelio knygų autorius, taigi žymus muzikologas ir politikas šįkart ne akademine pranešimo, o jaukesne (75-mečio progai daugiau tinkančia) pokalbio forma Signatarų namuose dalijosi savąja išmintimi, prisiminimais, prognozėmis žmogiškos būties, muzikos ir muzikologijos klausimais. Ši sesija buvo sinchroniškai verčiama, taip pat buvo išleista konferencijos tezių knygelė anglų kalba. Joje spausdinamos ir Onos Narbutienės pranešimo „Du lietuvių muzikos vienišiai“ tezės, deja, konferencijos iškilioji mūsų muzikologė jau nesulaukė.

Jeronimo Kačinsko ir Jono Nabažo 100-ųjų gimimo metinių jubiliejinis koncertas Vilniaus paveikslų galerijoje buvo dedikuotas Onos Narbutienės atminimui. Koncerto vedėja muzikologė Vytautė Markeliūnienė pristatė kompozitorių kūrybą, taip pat perskaitė savo Mokytojos tezes ir jas pratęsė pastebėdama, kad abiems kompozitoriams lemta tapti vienais paskutiniųjų O. Narbutienės muzikologinės veiklos herojų – J. Kačinsko gyvenimui ir kūrybai aptarti buvo parašytas paskutinysis muzikologės straipsnis žurnale Bravissimo, planuotas, bet neįgyvendintas J. Nabažui skirtas rašinys. V. Markeliūnienė pabrėžė, kad „Visų trijų – Narbutienės, Nabažo ir Kačinsko – gyvenimus lemtingai paveikė mūsų krašto istoriniai praėjusio šimtmečio penktojo dešimtmečio lūžiai, tačiau visi trys išliko savimi – sąžiningi ir ištikimi esminėms gyvenimo nuostatoms“.

40-osios Baltijos muzikologų konferencijos tema „Muzika ir genius loci: poetika ir politika“ aktualizavo muzikologų siekius skverbtis į pačias kūrybiškumo ištakas, muzikų ir muzikavimo sąveiką su sociokultūrine terpe, bendruomene, tradicija, kuri veikiama kultūrinio maišymosi, migracijos, technologinių pokyčių. Konferencijos dalyviai diskutavo apie muzikos, jos interpretavimo ryšius su socialiniais ir kultūriniais kontekstais, kultūrines tapatybes ir muzikinius garsovaizdžius, nacionalumo ir globalumo tendencijas muzikoje (plačiau žr. D. Petrauskaitės straipsnį, „7 meno dienos“, 2007 11 02). Konferencijos programų komitetas nuveikė didelį darbą, nes, kaip ne visose konferencijose, šioje – visi pranešimai siejosi su paskelbta tema. Tačiau ateityje, matyt, reiklumas bus dar didesnis – pranešimų lygis, kaip dažniausiai visose konferencijose, buvo įvairus. Geriausią įspūdį paliko, svečio iš Portugalijos Paulo F. de Castro (Lisabonos naujasis universitetas) pranešimas „Ištakų paradoksalumas: svarstymai apie modernizmą ir nacionalumą“. Tai buvo solidi akademinė studija apie vokiečių ir prancūzų muzikinių kultūrų giluminius skirtumus, antinomijas ir paradoksalias sąsajas (F. Nietzsche–C. Debussy–R. Wagnerio kūrybos atžvilgiu), stereotipų įveikimą.

Paulo F. de Castro pranešimas akivaizdžiai liudijo prelegento kompetenciją iškeliant sudėtingą problematiką, buvo perskaitytas gražia anglų kalba. Tuo tarpu „deryboms“, o ne mokslinei konferencijai daugiau tiktų Ilonos Breģes samprotavimai apie kūrybą ir muzikos rinką Latvijoje, o smulkus estų kompozitoriaus biografijos atpasakojimas E. M. Schmidmeier iš Vokietijos pranešime apie Eduardą Tubiną atrodė mokykliškai, o estų muzikologų akivaizdoje – rizikingai (ir intriguojamai). Gyvai ir „šviežiai“ nuskambėjo Dmitrijų Braginskį iš Sankt Peterburgo dominanti tema „D. Šostakovičius, sportas ir politika“. Nesame įpratę klausytis plačių išvedžiojimų apie populiarią muziką (Dario Martineli „Italų muzikos ir kultūros reprezentavimas anapus Italijos“) ar solidžios paskaitos „Muzika kaip dizainas ir kultūriniai kvartalai“, kurios autorius Adamas Krimsas (Didžioji Britanija) ypatingais oratoriaus sugebėjimais beveik įtikino, kad ir tai muzikologijai yra labai svarbu. Įdomūs ir drauge naivūs atrodė mūsų bičiulio bei viso būrio jaunų lietuvių muzikologų mokytojo E. Tarasti samprotavimai apie transcendentines vietas muzikoje. Aktyvus svečių įsijungimas į diskusijas bylojo apie susidomėjimą konferencijoje keliamais klausimais, jų aktualumą.

Lietuvos muzikologai, tiksliau – muzikologės, kalbėjo įvairiomis temomis. Trečioje sesijoje („Genius loci ir įsivaizduojamieji garsovaidžiai“) su Lietuva ir Europa susijusius įsivaizduojamus garsovaizdžius analizavo Jūratė Katinaitė („Vilniaus portretai“), Beata Baublinskienė (apie naujausius lietuvių kamerinės sceninės muzikos projektus), A. Žiūraitytė (apie O. Narbutaitės kūrybą). Kitos prelegentės dalyvavo įvairiose sesijose. Antroje, pavadintoje „Išvietinimai“, Danutė Petrauskaitė kalbėjo apie lietuvių išeivių muzikinį bendradarbiavimą su latviais ir estais JAV, ketvirtoje „Muzika ir politika I. Pasipriešinimas ir koloboravimas sovietinio režimo metais“ – apie okupuotųjų dainų poetiką ir politiką referavo Živilė Ramoškaitė. Šeštoje („Vieta kaip metafora ir įrėminimas“) – Emilija Sakadolskienė analizavo vietą kaip metaforą muzikinėje erdvėje, o Lina Navickaitė svarstė apie lietuviškąją fortepijono „mokyklą“. Aštuntoje („Tapatumo paieškos“) – Rūta Gaidamavičiūtė pasakojo apie antrosios Lietuvos modernizmo bangos bruožus. Lietuvių muzikologų pranešimai gal buvo kiek mažiau diskutuojami nei svečių, bet galiausiai pokalbiai išsirutuliodavo, inspiruoti atskirų sesijų vedėjų, ypač atsakingai savo misiją atlikusios, aktyviai prelegentus klausinėjančios Gražinos Daunoravičienės, taip pat E. Sakadolskienės, J. Bruverio.

Pasigirsta balsų (konferencijos metu iš Vitos Gruodytės lūpų), kad muzikologija šiuo metu išgyvena nuosmukį. Gali būti. Tačiau kad ir kokios būtų pasaulinės tendencijos – kai į rankas paimi trečiąjį lietuvišką „Muzikos enciklopedijos“ tomą ar neseniai išleistą Algirdo Ambrazo straipsnių rinkinį, kai per vieną lapkričio savaitę esi kviečiamas į tris lietuvių muzikologių knygų pristatymus (Vytautės Markeliūnienės „Jonas Nabažas. Dienoraščiai 1922–1945“, Rūtos Gaidamavičiūtės „Vidmantas Bartulis. Tarp tylos ir garso“, Irenos Mikšytės „Klausyta. Stebėta. Bendrauta“), kai daliniesi įspūdžiais apie 40-ąją Baltijos muzikologų konferenciją – nori kalbėti apie Lietuvos muzikologijos pakilimą (gal bendro nuosmukio sąlygotą, jo fone pasireiškiantį?). Ši konferencija, atrodo, suteikė atsinaujinimo impulsų ir mūsų kolegoms estams, latviams. Pavyko rasti visus tenkinantį sprendimą. Kitais, 2008 m. konferenciją sutiko rengti estai, o vėliau šių konferencijų tradicija Rygoje ir vėl Vilniuje bus tęsiama kas dvejus metus.

P. S. Paraiškos

Straipsnyje aptarti renginiai, galimybė juose dalyvauti atsirado gavus Lietuvos kultūros ministerijos ir Kultūros ir sporto rėmimo fondo finansinę paramą. Paskelbti paraiškų 2008-ųjų naujoms programoms ir projektams pateikimo terminai. Daugelis menininkų rudenį pluša prie jų. Nuo to, ar gausime teigiamus atsakymus, priklausys, kaip atrodysime (ir ar atrodysime) svetur, o svečiams ir pagaliau patys sau – namie. Esame priklausomi nuo kultūros politikos Lietuvoje. Taigi – ir Genius loci, ir politika, tačiau taip pat būtina muzika, poetika.