Choras „Vilnius“ pradeda naują veiklos etapą

Dovanodamas „Muzikos barų“ prenumeratoriams savo naujausią kompaktinę plokštelę Niccolo Jommelli „Requiem“, choras „Vilnius“ nori mus visus supažindinti su savo pasiryžimu rengti dar patrauklesnes programas, nekeliančias dvejonių dėl choro profesionalumo – nuo 2007 metų koncertinio sezono pasikeitė choro pavadinimas – žinomą Lietuvos aklųjų choro „Vilnius“ vardu, nuo šiol kolektyvą vadinsime tiesiog – choras „Vilnius“. Tokį pasikeitimą choro direktorius, žymus Lietuvos bosas Vladas Bagdonas aiškina paprastai: kolektyvas jau seniai įrodė savojo meistriškumo lygį, o publika, pamačiusi pavadinime minimus neregius iš karto nusiteikia profesionalumo išlygoms. Ir šiandien chore „Vilnius“ dainuoja regėjimo negalią turintys dainininkai, tačiau jie – profesionalai, turintys ir būtiną kvalifikaciją, ir norą dirbti lygiai su visais. Tą dar kartą kolektyvas patvirtino šių metų (2007) pavasarį. Lenkijoje dalyvavęs dviejuose sakralinės muzikos festivaliuose, choras „Vilnius“ tapo laureatu, o choro meno vadovui ir dirigentui Povilui  Gyliui buvo įteikti specialūs geriausio dirigento prizai. 
Dėkodami už gražią dovaną – Niccolo Jommelli „Requiem“ įrašą, pažvelkime dar kartą į choro „Vilnius“ nuveiktus darbus, artimiausių dienų ketinimus. Juolab, kad turime dar vieną gražią progą pasidžiaugti kolektyvo veikla – tik ką choro meno vadovas ir dirigentas prof. Povilas Gylys atšventė jubiliejinę šešiasdešimtmečio sukaktį.
 
 
 
Sunku patikėti, kad nuo tos 1970 metų rugsėjo 16 dienos, kai į pirmąją savo repeticiją susirinko Lietuvos aklųjų draugijos kamerinio choro artistai, prabėgo jau trisdešimt septyneri metai. Išskirtinis choro bruožas – renkasi į sceną ir ją palieka jautriai vienas kitą globodami. Matantys pagalbos ranką ištiesia silpnai reginčiam ar iš vis nepažįstančiam pasaulio spalvų.
Publika nemato, o gal net ir nesusimąsto apie kitą išskirtinį kolektyvo bruožą – kiekvieną kūrinį, ruošiant atlikimui scenoje, būtina perrašyti brailio raštu. Kaip gi kitaip susipažins su muzika, išmoks kūrinius dalis choro artistų?
Ir tai – viskas. Pradėjus chorui dainuoti, publika iš karto pamiršta, kad scenoje negalią turintys žmonės. Ir vietoje užuojautos džiaugsmo, kad jie kažką veikia,  publika patiria meninės kūrybos džiaugsmą, profesionalų muzikos skambėjimą, pamiršdama kas dainuoja, alsuoja drauge emocijų būsenose atrasdama palaimą ir nusiraminimą.
 Nė kiek neperdedant galima sakyti, kad aklųjų choro susikūrimas buvo nepaprastas įvykis ne tik Lietuvos ar tuometinės Tarybų Sąjungos, bet ir Europos ar net viso pasaulio kontekste. Pasaulyje, be „Vilniaus“ choro, tuo metu egzistavo tik vienas panašus silpnaregių kolektyvas – Bulgarijoje. Gerokai vėliau, gražaus mūsų choro pavyzdžio įkvėpti, profesionalūs aklųjų chorai įkurti Baltarusijoje, Gruzijoje, Armėnijoje.
Per 37-erius savo kūrybinės veiklos metus choras tapo svarbiu reiškiniu Lietuvos kultūros istorijoje. Nuo pirmųjų veiklos metų šiandieninis choras skiriasi ne tik išaugusiu meistriškumu, bet ir sudėtimi. Pirmaisiais veiklos metais chore dainavo visiškai nematantys ir sunkią regėjimo negalę turintys žmonės. Šiandien regėjimo negalią turintys sudaro tik pusę kolektyvo. Tad choras „Vilnius“ – viena sėkmingiausių neregių integracijos į visuomenę formų.
Pirmajam choro vadovui Rimantui Zdanavičiui teko pats sudėtingiausias uždavinys – pradėti unikalią veiklą. Po šešerių metų – 1976-taisiais, iš jaunojo vadovo „vairą“ perėmė patyręs chorvedys prof. Antanas Jozėnas, vadovavęs iki 1992 m. Jam vadovaujant, choras galutinai subrendo, įgijo atlikimo stilių, profesionalumą. Antanas Jozėnas nemažą veiklos dalį skyrė veiklai jungtiniuose kolektyvuose – choras dažnai dalyvaudavo atliekant stambios apimties kūrinius. Matyt, būtent tuomet kilo idėja ir choro sudėti plėsti nuo kamerinės iki pilno mišraus choro, ir regėjimo negalios nebeakcentuoti, į darbą chore priimant ir sveikuosius. Tą integraciją pabrėžė ir pavadinimo suteikimas – Lietuvos aklųjų draugijos kamerinis choras tapo Lietuvos aklųjų choru „Vilnius“, tokiu būdu, lyg ir akcentuojant labiau priklausomybę miestui, nei negalios statusą.
1992-2001 m. vyriausiojo choro dirigento pareigas iš profesoriaus A. Jozėno perėmė talentingas jo mokinys, LMTA docentas Jurijus Kalcas. Jam vadovaujant koncertinė choro veikla Lietuvoje praturtėjo užsienio gastrolėmis. „Vilnius“ – nuolatinis daugelio Lietuvoje vykstančių festivalių, respublikinių bei pasaulio lietuvių dainų švenčių dalyvis. Šiaulių bažnytinės muzikos, rusų stačiatikių muzikos, žydų muzikos festivalis “Amžinoji Jeruzalė”, Vilniaus ir Biržų festivaliai – visuose juose skambėjo choro „Vilnius“  atliekami kūriniai. Choras yra tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas: 1990 m. Šveicarijoje vykusiame festivalyje “Europa cantat” “Vilnius” dainavo diriguojamas H. Carterio, dirbusio kartu su garsiuoju San Francisko simfoninio orkestro dirigentu Seyi Ozawa; 1996 m. Ispanijoje vykusiame festivalyje „Cantonigros“ „Vilnius“ laimėjo dvi antrąsias ir vieną pirmąją vietą. Su „Vilniumi“ yra dainavę daugelis garsiausių Lietuvos artistų, jame pačiame subrendo dainininkai Jūratė Vizbaraitė, LNOBT solistas ir choro „Vilnius“ direktorius Vladas Bagdonas.
Nuo 2001 m. chorui vadovauja prof. Povilas Gylys. Prasidėjo naujas, ketvirtasis kolektyvo veiklos etapas, šiais metais galutinai užfiksavęs profesionalų statusą ir pavadinimu akcentuojantis tik savo veiklos pobūdį – choras „Vilnius“.
Povilas Gylys tęsia pirmtakų veiklą, didžiausią dėmesį skirdamas koncertams Lietuvoje – ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir atokiausiuose kaimeliuose.
Pasak choro direktoriaus Vlado Bagdono, būna, kad žmonės su ašaromis akyse išlydi, dėkodami už „gyvo garso“ koncertus. Tai – nūdienos kaina. Koncertų veiklą mūsų valstybėje koordinuoja tik veiklos galimybės. Žinia, net ir ypatingo išsilavinimo ar sceninės patirties neturintis „balabaikių“ atlikėjas ar jų pora su fonogramomis gerokai „paslankesni“ ir fiziškai, ir finansiškai už profesionalų kolektyvą. Tad bažnytkaimiai ar nedideli miesteliai pirmiausiai tokia „kultūra“ ir aprūpinami. „Vilnius“ neskirsto koncertų miestuose ir kaimuose – publika visur svarbiausia. Tokia plačia savojo kolektyvo veikla direktorius ypač didžiuojasi.
Didžiuojasi ir radęs bendramintį meno vadovo P. Gylio asmenyje, įgyvendinant unikalius sumanymus teatralizuoti koncertus ar net statyti specialiai „Vilniui“ sukurtus sceninius veikalus. Žinia – pats Vladas Bagdonas ne tik direktoriauja, bet ir dainuoja Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (o gal ir vardinti reikėtų atvirkščiai – paklaustas, kas jam svarbiau, direktorius tik paslaptingai nusišypsojo). Jo kūrybiniame bagaže – boso partijos visuose naujausiuose teatro pastatymuose. Taigi, baigęs chorvedybą LMTA, dainavęs choruose ir po truputį „atradęs“ operinį balsą, Vladas Bagdonas šiandien neslepia aistros scenos menui ir stengiasi net ir choro veikloje ją išpažinti. Taip gimė unikalus projektas – kompozitorius Tomas Kutavičius choro 35 metų sukakčiai sukūrė operą-poemą pagal japonų mitologiją „Gyvatės akys“. Pastatymui buvo pakviestas režisierius Raimondas Banionis ir dailininkas-scenografas Sergejus Boculo. Taigi, choro iniciatyva Lietuvių operos istorija praturtėjo dar vienu kūriniu, kurio tikras (!) pastatymas-premjera įvyko 2005 vasarą Juodkrantėje. Šiandien V. Bagdonas atskleidžia „paslaptį“, kad visi choro dirigentai ir vadovai drauge intensyviai ieško operečių, miuziklų, kuriuose būtų ženklus choro vaidmuo – tad netrukus gal savąją biografiją „Vilnius“ praturtins ir dar vieno naujo žanro atsiradimu repertuare.
Paklaustas apie choro veiklos sėkmę, V. Bagdonas pirmiausiai vardija žmones. Jo kalboje – neslepiamas pasididžiavimas: negalią turintys ir eiliniai choro artistai, ir administracijos darbuotojai, ir jo pirmtakai choro direktoriai ne tik pasiaukojamu darbu, bet ir talentu, dvasios stiprybe kūrė turiningą kolektyvo biografiją. Tarp visų ypač išsiskiria Juozapo Kairio veikla. Ilgametis choro direktorius, choro artistas, kompozitorius, kuriantis romansus, dainas chorui (ne vienos rinktinės autorius), perrašinėjantis natas brailio raštu – sunku visus jo darbus ir išvardinti.
Labai svarbūs choro biografijoje ir bičiuliai – kolektyvai, solistai, su kuriais įgyvendinta didžioji sumanymų dalis. Tarp tokių pirmiausiai būtina minėti Lietuvos kamerinį ir Lietuvos simfoninį orkestrus bei solistus Astą Krikščiūnaitę (ne tik su choru dainuoja, bet ir dėsto vokalą choro artistams), Algirdą Janutą, jaunąją Ievą Prudnikovaitę. Su „Vilniumi“ yra dainavę Nijolė Ambrazaitytė, Aušra Stasiūnaitė, Sergejus Larinas, Virgilijus Noreika. „Vilniuje“ profesionalaus dainininko kelią pradėjo žymusis Lietuvos bosas Vladimiras Prudnikovas.
Pastarųjų metų choro veikloje būtina pažymėti ir koncertų ciklą „Lietuvos choro muzikos kūrėjai“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kongresų rūmų kamerinėje salėje, skirtą lietuvių kompozitorių chorinei muzikai. Tai – savotiška antologija, prikeliant iš užmaršties retai atliekamus kūrinius ir pasidžiaugiant chorinės muzikos klasika. Be kita ko – tai ir puiki pažinimo mokykla šiandien studijuojantiems muzikams: galimybė susipažinti „gyvai“ su lietuvių kompozitorių rašytiniu palikimu. Jau skambėjo monografiniai Juozo Naujalio, Juozo Gruodžio, Balio Dvariono, Vytauto Barkausko, Eduardo Balsio, Antano Račiūno, M. K. Čiurlionio chorinės kūrybos vakarai. Ciklas tęsiamas – tad belieka laukti įspūdingų netikėtų programų.
Choro „Vilnius“ veikla ir profesionalumas sulaukė gražaus įvertinimo šių metų pavasarį Lenkijoje. Dalyvavęs dviejuose sakralinės muzikos festivaliuose choras „Vilnius“ tapo laureatu, o choro meno vadovui ir dirigentui Povilui  Gyliui buvo įteikti specialūs geriausio dirigento prizai.
Lapkričio 25 d. Liubeke, milžiniškoje Muzikos ir kongresų salėje keli tarptautiniai kolektyvai iš Baltijos jūros regiono atliks J. Brahmso ,,Vokiškąjį Requiem“. Lietuvai šiame koncerte atstovaus Povilo Gylio diriguojamas choras „Vilnius“. Šis koncertas – pirmasis prof. N. Bethke tokios apimties muzikinis projektas. Neseniai jo iš įvairių profesionalių Šiaurės regiono muzikos kolektyvų sutelkta Europos filharmonija ir Europos koncertuojantis choras po šio kūrinio kitąmet taip pat Liubeke yra numatęs atlikti J. S. Bacho ,,Pasiją pagal Matą“.