Lemtis tarė: Režisieriaus gyvenimo vainikas atsidurs po nurūkstančio sunkvežimio ratais…

2007 Nr. 9–10 (356–357), Egidijus Mažintas

Šiais metais Kauno muzikinio teatro solistui ir vyriausiajam režisieriui Rostislavui Andrejevui     būtų sukakę 100 metų. Teisininko diplomą turintis jaunuolis metė iššūkį likimui ir tapo pokario laikų iškilaus muzikinio teatro tenoru ir režisieriumi… Anot Kauno valstybinio muzikinio teatro artistų, dirbusių, kūrusių ir aktyviai bendradarbiavusių su R. Andrejevu prisiminimų nuotrupų, neišvengiamai peršasi išvada, jog šis žmogus iki sielos gelmių buvo Lietuvos patriotas, negailėjęs nei laiko, nei sveikatos kultūrinant ir įgyvendinant  teatrinę misiją. To neeilinio ryžto ištakas aptinkame eidami menininko vaikystės ir jaunystės takais. Andrejevų giminės protėvių šaknys siekia gamtos prieglobstyje paskendusį Endriejavą. Iš tų vietų ir kilo šios darbščios šimtmečius čia gyvenusios Andrejevų šeimos pavardė.


KAUNAS ATSISVEIKINA SU MYLIMU ARTISTU

1967 m. Maskvoje iš Kremliaus važiuojantis automobilis mirtinai sužalojo Kauno muzikinio teatro vyriausiąjį režisierių Rostislavą Andrejevą (1907–1967). Nelaimingas atsitikimas, garsaus režisieriaus mirtis anuomet sukėlė didelį visuomenės susirūpinimą. Panašiomis aplinkybėmis iš tautos intelektualų buvo išplėšta ir daugiau talentingų asmenybių: kalbininkas J. Kazlauskas, ruošęsis išvykti į tarptautinį kalbininkų seminarą užsienyje, nepriklausomos Lietuvos karininkas ir operos dainininkas Antanas Kučingis, kelių nepažįstamųjų mirtinai sumuštas. O kunigas R. Zdebskis, pogrindyje veikusios „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbis, informuojantis Vakarus apie žmonių persekiojimą dėl religinių įsitikinimų, kaip ir režisierius R. Andrejevas buvo partrenktas sunkvežimio. Tačiau oficialūs šaltiniai ir sovietinė spauda įvykius pavadino „nelaimingu atsitikimu“. Kuo neįtiko R. Andrejevas valdovams ir ideologams, o gal gabaus menininko mirtis sąstingio laikotarpiu iš tiesų yra tik nelamingo atsitiktinumo akimirka? Į šį klausimą gal atsakys laikas ir paviešinti archyvai. O tada žuvusių artimiesiems bandymas išsiaiškinti mirties aplinkybes buvo tolygu pasirašyti negailestingą nuosprendį.

Kauno muzikiniame teatre ant pakylos gėlėse skendėjo juodu kaspinu perjuostas režisieriaus R. Andrejevo portretas. Nuo ankstyvo ryto atsisveikinti su Kaune gimusiu menininku – nepamirštamu Lenskiu, Alfredu, Danyla, Renė, Eizenšteinu, Rauliu, Hercogu (iš viso scenoje sudainuota 40 vaidmenų) – ėjo meno, mokslo, kultūros žmonės, studentai, moksleiviai – visi, kuriems buvo brangus įvairiais gebėjimais apdovanotas menininkas.

Rostislavas Andrejevas, Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto ir Kauno konservatorijos absolventas, 1939 m. teatrinio meno ir vokalo paslapčių išmokęs Paryžiaus konservatorijoje, grįžo gimtinėn. Pasiūlymų pasilikti Prancūzijoje muzikaliam lyriniam tenorui netrūk aukštu balsu dainuojančių dainininkų ir tada buvo laukiama visuose teatruose.
 

KAUNO MUZIKINIO   TEATRO SCENOJE NAUJI VEIDAI IR SPEKTAKLIAI

R. Andrejevo išvaizda debiutui (Lenskio vaidmeniui) P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ buvo ideali: skvarbios akys, įtaigus žvilgsnis, lieknas, aristokratiškų manierų poetas visiškai atitiko A. Puškino romano dvasią.  1951 m. įsiminė R. Andrejevo režisūrinis debiutas operoje „Rigoletas“. Vėliau buvo ne mažiau įspūdingi režisūriniai darbai – D. Puccini „Čio-Čio-San“, „Bohema“, G. Bizet „Karmen“, „Perlų žvejai“, I. Kalmano „Silva“, „Marica“, „Monmartro žibuoklė“, D. Verdi „Simonas Bokanegra“, P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, „Jolanta“, M. Musorgskio „Saročinsų mugė“, latvių kompozitoriaus E. Žilinskio „Gintaro kranto vaikinai“, pirmą kartą Lietuvoje pastatytas F. Lou miuziklas „Mano puikioji ledi“, pirmoji lietuviška B. Gorbulskio operetė „Meilė ir skarda“, J. Strausso „Šikšnosparnis“. Režisuota 30 pastatymų. „Kiekvienas jų išjaustas, iškentėtas. Maestro profesinės etikos principų neįstengs nuplauti jokie permainų vėjai“ – dalydavosi mintimis Lietuvos nusipelnęs artistas Kazys Mikalauskas. Nuo 1957 m. tapęs vyriausiuoju režisieriumi, R. Andrejevas rūpinosi, kad džiugintų ne atskiri spektakliai, premjeros, o visas Kauno muzikinio teatro repertuaras ir sezonas. Jis anksti suprato, kad repertuaro formavimas ir jaunos kartos ugdymas – sėkmės ir teatro kūrybinio brandumo laidas. R. Andrejevo spektakliai – didelė kūrybinė mokykla visiems, kam teko laimė su juo dirbti. Jis buvo tikras šeimininkas, nemėgęs daug kalbėti, bet savo veikla sugebėjęs aprėpti visą teatrą. Taikliomis pastabomis režisierius R. Andrejevas priartindavęs artistus prie tokios dvasines būsenos, kai lengviau skverbtis į kompozitoriaus sumanymų erdves. „Jūs kurkite gyvus žmones“– mėgdavo kartoti dainininkams statytojas. Prancūzų ir lietuvių režisūros principai (kaip ir J. Miltiniui) neleido globojamiems artistams, dainininkams suvienodėti. Režisavimas nuo klasikos iki operetes ir miuziklo bylojo apie menininko asmenybės mastą, apie estetinio ir etinio supratimo tvirtumą.
 

REŽISIERIUS ROSTISLAVAS ANDREJEVAS – ARTISTŲ IR ŽIŪROVŲ NUMYLĖTINIS

Didžiausią ir gražiausią kūrybinio gyvenimo dalį – net 30 metų – R. Andrejevas skyrė profesiškai tobulinti muzikinį teatrą. Visur, kur R. Andrejevas pridėdavo ranką, gimdavo aukštos erudicijos, tikro įkvėpimo, jaudinantys scenos veikalai, teatrališki, tiksliai, jautriai atkuriantys epochą, sodriais, realistiškais nūdienos ir praeities herojų charakteriais. Visa tai rodė gerą lietuviško muzikinio teatro vystymosi kryptį. Šiandien sunku aprėpti R. Andrejevo kūrybinio palikimo svorį. Jis greta menininkų P. Olekos, R. Sipario, V. Mikštaitės, N. Petroko, sėkmingai dainavusių, stačiusių ir režisavusių muzikinius spektaklius. Erudicija dainininko ir režisieriaus R. Andrejevo spektaklių neapribodavo emocinių išraiškos galimybių. Ji paryškindavo, pagilindavo metaforiškomis scenovaizdžio ir mizanscenų apmąstytomis detalėmis. Matematiniu tikslumu R. Andrejevas apskaičiuodavo kiekvieną elgesio motyvą, buities ar kostiumo detalę. Tėvo ir sūnaus Juliaus Andrejevų asmenybės Kauno muzikiniame ir Vilniaus operos teatruose – ištisas nuoširdžios pagarbos ir meiles teatro menininkams laikotarpis, kuris, deja, greitai užgeso įsikišus įnoringai lemčiai. Tęsdamas humanistinių tradicijų perimamumą, kurdamas nacionalinį muzikinio teatro meną R. Andrejevas teatro žmonių santykius grindė savitarpio supratimu ir pagarba. Šiandieną, deja, daugeliui artistų apie tai belieka tik svajoti. R. Andrejevas nesiekė stebuklo. Į Vilnių iš Kauno Valstybės teatro išvyko gyventi ir dirbti geriausi menininkai, išsivežę ir teatro istoriją. Kauno teatralams reikėjo daug ką pradėti nuo pradžių. Skeptikas gali paklausti, kodėl diametraliai išsiskyrė Valstybes teatro ir muzikinio teatro keliai? O gal rizikuota? Jei kas nėra lankęsis Kaune, tai bent girdėjo, kad šiame apie 400 tūkstančių žiūrovų mieste yra teatras, kurį kasmet aplanko du šimtai tūkstančių žiūrovų. Muzikiniame teatre galima išvysti ne tik operas, bet ir operetes, miuziklus, baletus. Nepaisant savo provincialaus patriotizmo, deja, mums būdinga, jog nemokame pakankamai propaguoti reikšmingiausių savo meno pasiekimų. O mažos tautos, jei nugali kalbinius ar kitus barjerus, būtent meno srityse gali duoti reikšmingą įnašą į pasaulinę kultūrą. Nedaug yra gerų režisierių o dar mažau – gerų teatro vadovų. Visada trūksta tų, kurie maištingu charakteriu niekais paverstų legendas apie sumiesčionėjusių skudurinių onučių ir technokratiniu prakticizmu užsikrėtusią visuomenę, kurie neitų primityvaus plagijuoto komercinio teatro viduriu.
 

VALSTYBĖS TEATRO ĮSPŪDŽIAI NULĖMĖ MENININKO GYVENIMO CREDO

Rostislavas Andrejevo kelias į muzikinį teatrą buvo sudėtingas. Čia esminį vaidmenį suvaidino Valstybes teatras, jo kūrybinė atmosfera, kurią R. Andrejevas pajuto tarpukariu. Čia gauti pirmieji teatro įspūdžiai. R. Andrejevo darbas – ne gastrolės, garbė ar garsas, o visų pirma – teatro kasdienybė. Kasdienybė – tai būti teatre nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties, kai mintinai reikia žinoti visą sudėtingą ir daugiašakę kolektyvo darbotvarkę, siekti, kad ji būtų disciplinuota, reikli ir principinga, kruopščiai būtų vykdomi planai, repeticijos, kokios aktorių gyvenimo sąlygos, kad netvyrotų pasyvios nuotaikos. Menininko egzistavimas pateisinamas tik tada, jei jis gali duoti nors truputėlį ką nors naujo. Tegul tai bus tik anksčiau sukurto rezultato naujas variantas. Tačiau savas. Nebijojo R. Andrejevas jauniesiems suteikti laisvės. Jis buvo įsitikinęs, jog reikia kuo rimčiausiai paisyti žiūrovų skonio ir interesų, net ir tada, jei publika atsiliko nuo teatro ir domisi jau kitomis meno rūšimis. Visa, kas neorganiška ir perdėm teatrališka, R. Andrejevas laikė už meno ribų. R. Andrejevo vadovavimas Kauno muzikiniam teatrui daugeliui yra pavyzdys. Per beveik keturis dešimtmečius pasikeitė gal penki vadovai. Nėra idealių vadovų, bet jei tikėsim pasakojimais, R. Andrejevas buvo Dievo palytėtas muzikinio teatro režisierius. Šiuo metu madinga, kai muzikinius spektaklius stato net muzikos nesimokę režisieriai.
R. Andrejevo anūkas Ignas taip pat pasuko į režisūrą. Tik jo pavardė Jonynas...
 

KODĖL UŽGESO ŽIBINTAS?

Neretai vyresnės kartos teatro menininkai, inteligentija klausia savęs, kodėl vis rečiau beeina į teatrą, kuriame daugiau nei prieš aštuonis dešimtmečius, 1920-aisiais, buvo suvaidinta D. Verdi opera „Traviata“? O jeigu ir eini į šį legendinį teatrą – mūsų operinės kultūros židinį, – pajunti, jog tai darai nenuoširdžiai. Ne iš gyvo poreikio, o vien todėl, kad reikia. Nežinom, ką kaltinti? Gal teatrų meninį nepajėgumą eiti kartu su laikmečiu ir atspindėti šiuolaikinę tikrovę? Šiandien Kauno teatrų edukacija labai problematiška. Žiūrovai išaugo ir intelektualine, ir estetine prasme. O teatrai? Norint eiti kartu su gyvenimu, būtina itin aukšta teatrinė kultūra, kurios nepakeis nei šmaikštūs kupletai, nei populiarių vilniečių artistų atvykimas ar skambus festivalis, juo labiau – teatro vadovų ambicijos. Keista, bet mes sekame blogais svetur kilusiais papročiais. Sureikšminame teatrų valdininkų vaidmenį, leisdami savivaliauti kultūros sferose veikiančių gaujų statytiniams.

Retai kam skirtas nugyventi toks nepaprastas, kupinas įtampos gyvenimas kaip Rostislavui Andrejevui. Menininko kūryba, gyvenimo drama ir jos finalas neatskiriami dalykai. Nekėliau sau uždavinio sukurti niekada nesutikto menininko portreto, perlydyti vaizduotėje jo kūrybos ir gyvenimo dramos. Nemažai bendrauta su R. Andrejevo amžininkais, perskaityta medžiagos, prisiminimų ir, ko gera, sąmoningai ji liko nepanaudota, dvasiniai motyvai ir intencijos liko juodraščiuose. Įsidėmėjau R. Tagorės žodžius: „Kodėl užgeso žibintas?/ Aš pridengiau jį apsiaustu nuo vėjo. / Kodėl nutrūko styga?/ Aš mėginau  išgauti garsą, / kuris ne jos jėgoms –  štai kodėl nutrūko arfos stygos. “

 

 

 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!