Povilas Gylys: „Aš – iš „Ąžuolų“ mafijos!“

2007 Nr. 9–10 (356–357), Kotryna Lukošiūtė

Sunkiai radę išsamesniam pokalbiui laisvą minutę, su „Vilniaus“ choro meno vadovu ir dirigentu Povilu Gyliu susitikimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorate – prorektoriaus mokymui kabinete. Pašnekovo dosjė – įspūdingas, apimantis daugybę veiklos sferų. Jis –  profesorius, ilgametis LMTA Choro dirigavimo katedros vedėjas ir choro studijos vadovas, Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys, „Ąžuolo“ klubo tarybos pirmininkas.

Povilas Gylys mokėsi B. Dvariono vaikų muzikos mokykloje, dainavo berniukų chore „Ąžuoliukas“. Vėliau čia dirbo chormeisteriu, diriguodavo koncertuose. Studijavo chorinį dirigavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. A. Budriūną ir H. Perelšteiną. Baigė Sankt Peterburgo (Leningrado) N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantūrą pas prof. A. Michailovą, stažavosi Vienos muzikos akademijoje pas prof. G. Teuringą ir K. Osterreicherį.

1973-1975 m. vadovavo vyrų chorui „Varpas“, 1975-1981 m. – Vilniaus universiteto akademiniam chorui. 1981-1988 m. – Lietuvos televizijos ir radijo valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Nuo 1988-2005 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choro studijos vadovas. Nuo 2001 m. – choro „Vilnius“ meno vadovas ir dirigentas. Yra dirbęs su Vilniaus konservatorijos, Vilniaus universiteto, Lietuvos muzikos draugijos kameriniais chorais.

Su įvairiais chorais Povilas Gylys koncertavo Lenkijoje, Vengrijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje, Armėnijoje, Gruzijoje, Latvijoje, Estijoje.

Povilas Gylys – choro festivalių, konkursų Lietuvoje ir užsienyje laureatas, Lietuvos dainų švenčių, Lietuvos ir Baltijos šalių festivalio „Gaudeamus“ vyriausiasis dirigentas.

Profesorius paruošė per 50 chorvedžių, tarp kurių Arvydas Girdzijauskas, Alfonsas Vildžiūnas, Raimundas Katinas, Dainius Puišys ir kt.

Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ seniai pranoko choro-studijos ribas ir tapo Lietuvoje išskirtiniu reiškiniu, nei veikla, nei jos prasmingumu nesutelpančiu į standartinį tokio pobūdžio kolektyvo veiklos suvokimą. Susitinki kokioje mokslinėje konferencijoje ar šiaip suėjime prie vyno taurės žilagalvį poną – verslininką, mokslininką, profesorių – galinti oriai didžiuotis sėkminga karjera ir penktoje pokalbio minutėje kaip didžiausią sėkmės paslaptį jis įvardins: dainavau „Ąžuoliuke“. Natūralu, kad žilagalviai – nuo choro pradžių pradžios pas Hermaną Perelšteiną didžiąsias gyvenimo pamokas įgiję, o jaunesnieji jas perėmę iš pastarojo mokinių, įtikinamiau – vaikais vadintinų. Liaudiškai tariant – mafija, ir tiek. Ne kokių Sopranų (pagal garsųjį serialą) vadinamą, o išdidžiai, lietuviškai – „Ąžuolų“.

Povilas Gylys didžiuojasi nuo pirmųjų choro repeticijų 1959 m. dainavęs „Ąžuoliuke“. Taigi, netrukus to didžio reiškinio jubiliejus – penkiasdešimtmetis. Tad ir nenuostabu, kad pirmųjų „ąžuoliukų“ smilkinius jau amžiaus sidabras puošia. Tiems pirmiesiems „ąžuolams“ priklauso ir idėja, kilusi prieš dvidešimt metų, susiburti į „Ąžuolų“ klubą. Nes aistra muzikai daugybei berniukų, net ir nepasirinkusių muziko kelio, tapo gyvenimo riboženkliu, padedančiu brandinti savyje gėrio grūdą. Ištikimi muzikos menui, dainavimui „ąžuolai“ šiandien dirba įvairiose srityse – nuo mokytojo iki diplomato, atstovaujančio mūsų šaliai pasaulyje. Tarp aktyviausiųjų klubo narių profesorius mini plastikos chirurgą Radzevičių, diplomatus Algį Rimkūną, brolius Čekuolius, Šarūną Adomavičių, finansininkus Aleksandrą Federą ir Aleksandrą Rutenbergą. Minėtini ir plačias vagas muziko profesijoje paliekantys chorvedžiai Alfonsas Vildžiūnas, Vakaris Lopas, Vaclovas Augustinas, Arvydas Girdzijauskas, solistai Vladimiras Prudnikovas, Arūnas Malikėnas, Genadijus Bergorulko...

Profesorius buvo pasiruošęs vardinti toliau – teko jį stabdyti, nes išsigandau, kad nebeliks laiko aptarti paties profesoriaus veiklą, per darbo metus suvoktas tos veiklos prasmes.

Paklaustas, ar ir šiandien tiktų dar paties Hermano Perelšteino dažnai minima formuluotė, jog kiekvienas dainuojantis berniukas – mažiau valkataujančių „blogiukų“, P. Gylys skubiai ją patvirtina. Dar daugiau – profesorius pabrėžia dainavimo chore įtaką ne tik pilietinei savimonei, bet ir veiklos našumui, bendravimo įgūdžių lavinimui. O šiandien tarpusavio bendravimas virto jau ne tik mūsų valstybės – pasauline problema. Iš pradžių televizoriai, o dabar ir kompiuteriai „susodino“ visus į uždaras patalpas ir susitikęs žmogus žmogui neberanda žodžio, kurį galėtų pasakyti... Povilo Gylio įsitikinimu, dainuodamas profesinį repertuarą, liaudies dainas žmogus „įsiurbia“ tos šalies kultūrą: tautosaka, melosas, patriotizmo supratimas, - viskas „telpa“ muzikoje. Dainavimas chore jungia – visi kartu, vienu alsavimu įpranta įkvėpti, bendromis pastangomis išgauti galingą akordą ar subtilų motyvą. Daina, muzika formuoja teigiamas emocijas. Dainuojantys chore tampa geresni vienas kitam, pajunta pagarbą, draugiškumą, chore ugdomas tolerancijos jausmas.

Žinoma, vargu ar dainavimas gali išgelbėti pasaulį nuo viso blogio, bet pagal statistiką iš dainuojančių choruose nusikaltėliais išauga mažiausias procentas. Be abejo, nemažai priklauso ir nuo pedagogo. Tačiau būtent dalyvavimas chore žmogų nuteikia teigiama. Geriausias tokių teiginių įrodymas, profesoriaus nuomone – mūsų dainų šventės. Juk net paskutinioji šventė, vykusi itin nepalankiomis oro sąlygomis – subūrė minias dainininkų iš visos Lietuvos, nepabūgusių nei lietaus, nei gyvenimo nepatogumų ir pilnai užpildžiusių Vingio parko estradą.

-  Kai pamačiau pilną estradą – pajutau didelę pagarbą jiems visiems, - dalinosi šventės prisiminimais profesorius. Kalbėdamas su šventės dalyviais, išgirdau puikią motyvaciją: didelis džiaugsmas dainuoti tūkstantiniame chore tą pačią dainą, pajusti bendrumo jausmą tarsi su visa Lietuva – juk suvažiuoja iš atokiausių mūsų krašto kampelių ir jaunesni, ir vyresni dainininkai. Tą jausmą sunku apibūdinti žodžiais. Būtent Dainų šventėje, betarpiškai susidūręs su praktinio muzikavimo rezultatais, suformulavau palyginimą: kažin, jeigu ne praktikuotume fizinį lavinimą, o kalbėtume apie sportą – kokį tų kalbų poveikį patirtų mūsų kūnas? O muzikoje kažkodėl pernelyg dažnai sureikšminame jos klausymą, kalbas apie muziką, užuot skatinę žmones tiesiog muzikuoti. Žinoma, nuostabu būtų pasiekti tokio lygio mūsų Dainų šventėse, kad drauge su tūkstantiniu choru uždainuotų ir publika. Tai – ateities darbai, repertuaro sudarymo, muzikos mokymo ir daugybė su jais susijusių rūpesčių.

Visa, ką kalba, profesorius P. Gylys grindžia nuosava patirtimi. Puikių pedagogų jo kelyje būta ne vienas – visus juos pats ne vieną dešimtis profesinių paslapčių mokantis kitus maestro vardina su išskirtine pagarba ir meile. A. Budriūnas ir H. Perelšteinas – Vilniuje, A. Michailovas – Sankt Peterburge (anuometiniame Leningrade), G. Teuringą ir K. Osterreicherį Vienos muzikos akademijoje.

Po to prasidėjo savarankiškas darbas. Savosios sėkmės garantu Povilas Gylys vardija siekį nuolatos suprasti, kas gerai, o kas blogai.

- O juk šito – kas gerai, o kas – blogai – galima išmokti net iš savo studentų, - šypsosi maestro.

Kiekvienas veiklos etapas P. Gylio biografijoje žymi ryškius vadovaujamų kolektyvų darbus.  Vyrų choras „Varpas“, Vilniaus universiteto akademinis choras, Lietuvos televizijos ir radijo valstybinis choras, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choro studija, choras „Vilnius“, Vilniaus konservatorijos, Vilniaus universiteto, Lietuvos muzikos draugijos kameriniai chorai, – tai ne tik dešimtys ir šimtai koncertų, pirmą kartą atlikti nežinomi kūriniai ar pasaulinės klasikos šedevrai, bet ir specialiai tiems chorams kurti lietuvių kompozitorių kūriniai, bendravimas su kitais chorais, orkestrais, solistais. 2005 m., tapęs LMTA prorektoriumi mokslui, vadovavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choro studijai pavedė savo mokiniui Dainiui Puišiui. Tad kūrybinę atgaivą nuo administracinio darbo Muzikos akademijoje, P. Gylys patiria planuodamas choro „Vilnius“ veiklą. O čia maestro vardina pagrindinį tikslą – nuolatinį profesionalumo siekį. Metodika tikslui pasiekti – ir paprasta, ir labai sudėtinga (ypač – žinant choro sudėtį) – repertuaras. Sulig kiekviena repeticija, pakopa po pakopos įvaldomos vis sudėtingesnės partitūros, nepamirštant ir nacionalinio chorinės muzikos lobyno.

Sunkiausia mūsų pokalbio dalis – administracinis darbas. Prorektorius sielojosi, kad kuo lengviau kompiuteriais raštai rengiami, tuo daugiau jų kiekviename žingsnyje reikia. O jiems privalant skirti didžią dalį dėmesio, nukenčia realios problemos, kurios, deja, ne vien tik raštais sprendžiamos. Aktualiausia šiandieninio muzikos mokymo problema prorektorius Povilas Gylys įvardija per menką studentų motyvaciją. Septyniolika nepriklausomos jaunos valstybės metų pakoregavo ankstesnes vertybes ir naujai susiformavusioje vartotojiškoje visuomenėje atlygio už darbą suvokimas ženkliai koreguoja ir muzikos mokslus pasirenkančių talentą, ir norą mokytis. Žinoma, svarbus ir aukštojo mokslo finansavimas. Juk Muzikos akademijoje paskaitų kokybė (matyt, kaip ir kitose aukštosiose mokyklose) priklauso ne vien nuo pedagogų sugebėjimo perteikti žinias. Studijų kokybė priklauso ir nuo techninės įrangos, ir nuo bibliotekos ar fonotekos fondų gausos.

Apmaudu prorektoriui ir tai, kad nemaža studentų dalis, įgijusi solidų išsilavinimą Lietuvoje, mūsų valstybei nėra reikalingi. Atrodytų, tokie turtingi esame, kad brangiausią išsilavinimą (o prie tokių priskiriamas muzikos mokymas) išsilavinimą teikiam turtingiems Europos kraštams – geriausieji mūsų studentai nesunkiai įsidarbina Anglijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje...

Sunkiausią pokalbio dalį apie LMTA problemas sutrikdo skambutis – anūkas Modestas ieško senelio, mat šis pasižadėjęs drauge praleisti vakarą... Tad mūsų pokalbio baigtį sušildo profesoriaus namų aplinkos aptarimas. O namuose taip pat vyrauja muzika: žmona Natalija – pianistė, dėsto fortepijono specialybę Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, sūnus Andrius su žmona Renata – chorvedžiai, dukra Inga – smuikininkė, griežianti pas Gidoną Kremerį orkestre „Kremerata Baltica“, žentas Raimundas Jakutis – jau išgarsėjęs birbynininkas. Taip kad ir namuose visiems sugūžėjus draugėn po dienos darbų ar pasaulinių gastrolių, pagrindinis kalbų objektas – muzika.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!