Praėjus trejiems metams... (Saulius Sondeckis. Lietuva ir pasaulis)

Muzika – bendravimo menas, tai kalba, turinti savo adresatą, įgaunanti prasmę tik per suvokimą. Muzikavimas suvienija žmones, juos praturtina. Kuo ryškesnis menininko talentas, tuo platesnis klausytojų ratas įvairiose šalyse turi galimybę patirti bendravimo džiaugsmą, tuo daugiau praturtėja. Kita vertus, patys sprendžiame, kiek dvasinių vertybių mums reikia, kokio lygio menas patenkina mūsų poreikius. Šis mūsų sprendimas nulemia, kas mus supa, kokie mes patys esame.

Praėjo treji metai, kai Saulius Sondeckis, po jį užgriuvusios įvykių lavinos, pasitraukė iš Lietuvos kamerinio orkestro, kurį buvo įkūręs, jam vadovavęs ilgiau nei keturis dešimtmečius ir atvedęs į tarptautinę šlovę. Sprendimas, turėjęs tokias pasekmes, buvo priimtas aukščiausių šalies vadovų (2004 m. balandžio 18 d. LR Vyriausybės sprendimu Lietuvos kamerinis orkestras, nenurodant priežasčių, buvo likviduotas).. Vienu kirčiu S. Sondeckis buvo nušalintas nuo kolektyvo ir jau nebegalėjo koncertuoti Lietuvoje.

Ar pasitvirtino lūkesčiai tų, kurie inspiravo šią audrą, kurie teigė, kad Saulius Sondeckis tėra tik mitas, bemat subliūkšiantis, dirigentui praradus savo orkestrą? Laikas – geriausias teisėjas, tad pažvelkime, ką per šiuos trejus metus nuveikė savo aštuntąjį dešimtmetį bebaigiąs Maestro, ir pamąstykime apie tai, kas įvyko...

Jau daug metų Sauliaus Sondeckio gyvenimas – kelionės, repeticijos, koncertai. Per pastaruosius trejus metus mažai kas pasikeitė. Jo energija ir gyvybingumas tebestebina. Jis tebevadovauja Sankt Peterburgo Ermitažo orkestrui, yra kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“  pagrindinis kviestinis dirigentas (praėjus vos keletui dienų po lemtingų sprendimų, kai garsas apie juos sudrebino meno pasaulį, solidarumo ženklan šias garbingas pareigas S. Sondeckiui pasiūlė orkestro vadovas, garsusis smuikininkas Vladimiras Spivakovas). S. Sondeckis bendradarbiauja su puikiais orkestrais, garsiais solistais. Jis mylimas ir laukiamas. Pasekti jo gastrolių maršrutais, išvardyti visų per šį laikotarpį už Lietuvos ribų surengtų koncertų neįmanoma ir visai nebūtina. Prisiminkime tik pačius įspūdingiausius.

Keliaudamas iš vienos Europos muzikos sostinės į kitą, S. Sondeckis koncertavo prestižinėse salėse, buvo kviečiamas dalyvauti reikšminguose muzikos renginiuose: prašmatnioje Konzerthaus'o salėje Berlyne, du tūkstančius vietų talpinančioje „Auditorium Giuseppe Verdi“ Milane.

Itin įsimintinu tapo koncertas, surengtas 2006 metų pavasarį Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, kai buvo paminėtas Sauliaus Sondeckio dirigento veiklos penkiasdešimtmetis. Maestro batutai pakluso du žymiausi kameriniai orkestrai – „Maskvos virtuozai“ (meno vadovas Vladimiras Spivakovas) ir „Maskvos solistai“ (meno vadovas Jurijus Bašmetas), solistai: smuikininkas Viktoras Tretjakovas, altininkas Jurijus Bašmetas, pianistas Denisas Macujevas. Toks atlikėjų žvaigždynas viename koncerte – reta išimtis net prie pasaulio įžymybių įpratusiai gurmaniškai Maskvos publikai. Šiuos atlikėjus subūrė pagarba ir meilė vyresniajam kolegai. ir jie, padėję dideles pastangas pertvarkyti savo įtemptus gastrolių grafikus, nedvejodami atskubėjo į iškilmes, savo meną skyrė jubiliatui.

Jau daug metų S. Sondeckio koncertai yra laukiami Austrijoje – šalyje, apgaubtoje ypatinga muzikos tradicijų aura. S. Sondeckio meninis indėlis austrų kultūrai įvertintas ordinu  – I-ojo laipsnio Didžiuoju Austrijos garbės kryžiumi už mokslo ir meno pasiekimus. Jau ištisą dešimtmetį Maestro nuolat bendradarbiauja su Austrijos kameriniu orkestru „Arpeggione“, daug gastroliuoja ir kitose Europos šalyse.

Pastarųjų metų naujovė – vis dažnėjantys kvietimai diriguoti ne tik kameriniams, bet ir simfoniniams orkestrams. Reikšminga tai, kad Maestro kviečiamas ypatingomis progomis. Rusijos valstybiniam simfoniniam orkestrui jis dirigavo kolektyvo 70-mečio šventiniuose koncertuose, Veronos simfoniniam orkestrui – muzikuojant Medici viloje „Castello di Caffaggiolo al Mugello“, iš kur į 30 pasaulio šalių koncertą tiesiogiai transliavo Italijos televizijos kanalas RAI-UNO (koncerto rengėjai džiaugėsi, kad Maestro auditorija yra 200 mln. klausytojų).

S. Sondeckiui kaip pagarbos ženklas buvo suteikta privilegija pradėti du labai reikšmingus Maskvos muzikos festivalius. 2004 metais Maestro dirigavo A. Šnitkės 70-mečio proga surengto tarptautinio festivalio atidarymo koncerte, solistu buvo J.Bašmetas. S. Sondeckis artimai bendravo su A. Šnitke, vienas pirmųjų aktyviai propagavo jo muziką Lietuvoje ir pasaulyje. Kvietimas pradėti šį festivalį patvirtino, kad S. Sondeckis įvardijamas kaip vienas geriausių šio talentingo kompozitoriaus kūrybos interpretatorių. Nepaprastai didelį susidomėjimą kėlė festivalio metu surengtoje konferencijoje S. Sondeckio skaitytas pranešimas apie kompozitorių A. Šnitkę.

Antrasis festivalis – vėlgi atidarymo koncertas, diriguojamas S. Sondeckio. Festivalis buvo skirtas vieno garsiausių rusų dirigento J. Svetlanovo atminimui ir vyko naujoje Maskvos tarptautinių muzikos rūmų Didžiojoje koncertų salėje, talpinančioje 1800 klausytojų. Šiai salei buvo suteiktas J. Svetlanovo vardas. Tai reikšmingas simbolinis akcentas.

Dar vienas įsimintinas renginys, kuriame S. Sondeckis buvo pakviestas diriguoti, – Pasaulio religijų lyderių susitikimo Maskvoje uždarymo koncertas (2006). Į šį susitikimą atvyko visų pagrindinių pasaulio religinių konfesijų aukščiausieji hierarchai (katalikų kardinolų delegacijos narys buvo Lietuvos Katalikų bažnyčios vyskupų konfederacijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius). Po koncerto S. Sondeckį sveikino ir jam dėkojo Rusijos patriarchas Aleksijus II.

Per pastaruosius metus ne vien Europos muzikos mylėtojai džiaugėsi Maestro koncertais. 2006 metais jis surengė didelį turnė Japonijoje, gastroliuodamas su savo suburtu ir per labai trumpą laiką puikiai parengtu Lietuvos Baltijos kameriniu orkestru. Dėkodamas atlikėjams turnė organizavusios garsios „Japan Arts" korporacijos prezidentas Masayuki Sekita rašė: „Turėjau didžiulį malonumą ir buvau sužavėtas puikių koncertų, kuriuos Japonijoje atliko Lietuvos Baltijos kamerinis orkestras, diriguojamas Sauliaus Sondeckio. Esu nuoširdžiai dėkingas ponui Sondeckiui ir visiems orkestro artistams už tokį nuostabų turnė ir svajoju ateityje plėtoti mūsų draugiškus santykius“.

Kaip ir anksčiau, S. Sondeckis nuolat rūpinasi jaunų Lietuvos atlikėjų ateitimi, padeda daryti artistinę karjerą. Sankt Peterburgo publikai jis pristatė Liorą Grodnikaitę – kylančią vokalo žvaigždę. Šis koncertas vyko Sankt Peterburgo Ermitažo teatro festivalyje ir buvo skirtas S. Sondeckio garbei.

S. Sondeckio kūrybinės veiklos ypatumas – meninė partnerystė, perauganti į artimą draugystę su garsiais muzikais. Pastaraisiais metais Saulius Sondeckis bendradarbiauja su puikiu smuikininku, bene garsiausiu pasaulyje smuiko pedagogu profesoriumi Zakharu Bronu. Pribloškiantis yra vien Z. Brono pedagoginiai pasiekimai: 160 prestižinių konkursų laureatų (iš jų 90 – laimėjusių Gran Prix!), ką jau kalbėti apie tokias jo parengtas smuiko žvaigždes, kaip Maksimas Vengerovas, Vadimas Repinas, drąsiai kelią į šlovę besiskinančią šių metų tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso Grand Prix laimėtoją Mayuko Kamio. Iš tiesų Z.Bronas lygintinas nebent su legendiniu Leopoldu Aueriu, prieš šimtmetį parengusiu XX amžiaus garsiausius smuikininkus virtuozus. Beje, kaip ir pastarasis, Z. Bronas nuolat koncertuoja. Reikšminga, kad jo ir jo mokinių koncertuose prie dirigento pulto dažnai kviečiamas S. Sondeckis, kartu įrašomos kompaktinės plokštelės, kurias didžiuliais tiražais leidžia ir visame pasaulyje platina garsiausios garso įrašų kompanijos.

S. Sondeckiui teko garbė įgyvendinti vieną paskutiniųjų didžiojo M. Rostropovičiaus sumanymų. M. Rostropovičius, didelis savo šalies patriotas, dėjęs daug pastangų sugrąžinti Rusijon jos prarastas meno vertybes, aukcione įsigijo Rusijos imperatorienės, caro Aleksandro III žmonos ir Nikolajaus II motinos, Danijos princesės Marijos Fiodorovnos dienoraščius, juos išvertė iš danų į rusų kalbą ir išleido prašmatniu leidiniu. Jo svajonę – šią knygą  pristatyti buvusioje Rusijos carų rezidencijoje Žiemos rūmuose (dabar Ermitažo muziejuje) – padėjo įgyvendinti Maestro, rūpinęsis pristatymo muzikine dalimi. Šiam renginiui S. Sondeckis parinko to laikmečio rusų ir danų kompozitorių muziką. Po koncerto sujaudintas M. Rostropovičius S. Sondeckiui rašė: „Esu tikras, kad net Marija Fiodorovna būtų patenkinta! Apkabinu, myliu ir dėkoju“.

S. Sondeckio tarptautinis autoritetas didelis, jo žodis svarus. Būtent todėl jis daug metų kviečiamas dirbti tarptautinių konkursų žiuri: pastaraisiais metais tai buvo ištisa konkursų virtinė: D. Oistracho (2004, 2006) ir N. Paganinio (2005, 2006) smuikininkų konkursai, S. Turčako (2006) dirigentų konkursas.

Kiekvieno menininko gyvenime esti džiaugsmingų, itin įsimintinų kūrybą vainikuojančių akimirkų. 2005 metais Saulius Sondeckis buvo apdovanotas Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) Aukso medaliu. Po metų jis sulaukė kito išskirtinio kūrybinių ir pedagoginių nuopelnų įvertinimo – Maestro buvo suteiktas Sankt Peterburgo konservatorijos – vienos autoritetingiausių pasaulyje muzikos mokymo įstaigų – Garbės profesoriaus vardas. Šis apdovanojimas, brangus ir malonus pačiam Maestro, juolab reikšmingas ir simbolinis visai Lietuvos muzikos kultūrai. Šioje konservatorijoje prieš šimtmetį mokėsi lietuvių muzikos klasikai Česlovas Sasnauskas, Stasys Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša, Mikas ir Kipras Petrauskai, Jurgis Karnavičius, meistriškumo sėmėsi beveik visi Lietuvos dirigentai nuo Mykolo Bukšos iki Jono Aleksos, Juozo Domarko, Gintaro Rinkevičiaus. Sankt Peterburgo Garbės profesoriaus vardo suteikimas S. Sondeckiui – neeilinis įvykis Lietuvos kultūrai. Joks kitas lietuvių muzikas nėra įvertintas tokiu garbingu apdovanojimu, joks kitas Lietuvos atlikėjas nėra pasiekęs tokių tarptautinio pripažinimo aukštumų.

Aktyvus ir energingas S. Sondeckis rūpinasi savo pradėtais darbais. Daug kas šiandien jam kelia nerimą. Vienas tokių rūpesčių – festivalis „Nakties serenados“ Palangos Gintaro muziejaus parke. Garsiosios „Nakties serenados“ Maestro buvo sumanytos daugiau kaip prieš trejus dešimtmečius. 1971 metais tai buvo pirmasis Lietuvoje vasaros muzikos festivalis, leidęs pažinti Vakaruose šimtmečiais puoselėto klasikinio muzikavimo gamtoje žavesį. Daug metų rengęs koncertus Gintaro muziejaus parke, S. Sondeckis niekada nelengvino muzikos atostogaujančiam klausytojui. Tai nebuvo pramoga, tai buvo menas. Koncertuoti jis kvietė geriausius atlikėjus – Gidoną Kremerį, Olegą Kaganą, Nataliją Gutman, Jurijų Bašmetą, Tatjaną Grindenko, daugelį kitų. Šiems koncertams klausytojai planuodavo atostogas, kad galėtų pasiklausyti nuostabaus muzikavimo.

Per tuos metus daug kas pasikeitė: per vasarojančią Palangą besiritančios triukšmingos beskonių šlagerių bangos sumenkino ir „Nakties serenadų“ prestižą. Gražią seną tradiciją S. Sondeckis pabandė priminti surengdamas šią vasarą išskirtinį koncertą: į Palangos sceną Maestro išvedė pasaulyje garsų V. Spivakovo orkestrą „Maskvos virtuozai“, solistą smuikininką Zacharą Broną, pats atsistodamas prie dirigento pulto. Iki „padebesių“ iškėlęs atlikimo kokybės kartelę, jis tarsi kvietė suteikti naują impulsą „Nakties serenadoms“. Beje, Zacharui Bronui sutikus dalyvauti koncerte, S. Sondeckis puoselėjo dar vieną mintį – jis įkalbėjo genialų pedagogą surengti Lietuvoje meistriškumo kursus, padėti mūsų jauniems atlikėjams siekti meno aukštumų. Kursus „priglaudė“ gimtieji S. Sondeckio Šiauliai, kurių valdžia ir ypač miesto meras Genadijus Mikšys parėmę šį projektą, savaitei savo miestą užleidę čia gausiai suplūdusiems Europos jauniesiems smuikininkams (rengiant kursus ypač daug padėjo puiki smuiko mokytoja šiaulietė Nijolė Prascevičienė).

Tiltu į ateitį tapo S. Sondeckio šios vasaros pabaigoje surengti koncertai su Jungtiniu Lietuvos – Štirijos žemės (Austrija) jaunimo simfoniniu orkestru, subūrusiu 75 moksleivius iš Lietuvos ir Austrijos muzikos mokyklų. 12 dienų įtemptų repeticijų, per kurias buvo parengta didelė, sudėtinga koncertinė programa, ir 10 dienų gastrolių - Lietuvoje ir Austrijoje buvo surengti net 7 koncertai – tai nepamirštami įspūdžiai, jaunus muzikus lydėsiantys visą gyvenimą, šventė, kurią jiems dovanojo Maestro. Muzikinio sumanymo finalas numatytas 2009 metais, kai Lietuva minės garbingą jos vardo paminėjimo 1000-metį, o Vilnius taps Europos kultūros sostine.

Trumpai suminėti per pastaruosius trejus metus S. Sondeckio pasiekti laimėjimai – tik jo kūrybinės veiklos aisbergo viršūnė. Jis liko ištikimas sau. Jis ir vėl pilnas idėjų ir planų, jam daug kas rūpi, neleidžia nurimti. Toks jis buvo, toks tebėra.

Yra ženklų, kurie suprantami kiekvienam, ir ne tik profesionalui. Jie negali būti vertinami skirtingai. Artistui – tai kvietimas muzikuoti prestižinėse salėse, koncertai su garsiausiais atlikėjais, autoritetingų institucijų teikiami apdovanojimai. Tokių salių, atlikėjų ar apdovanojimų pasaulyje nėra daug. Jų vertė yra unikali ir neginčijama. Būtent tokius ženklus nesunku įžvelgti pastarųjų trejų metų Sauliaus Sondeckio veikloje.

Gyvename atvirame pasaulyje, todėl negalime nepaisyti kitų, pasikliauti vien savo nuomone. Prieš metus viename skaitomiausių pasaulyje britų savaitraštyje „The Economist“ buvo rašoma apie Lietuvą: „Paskelbdama nepriklausomybę 1990 metais, ji padėjo sugriauti Sovietų Sąjungą. Bet po šios šlovės, Lietuva liko skandalų ir prarastų galimybių šalimi“ (The Economist June 10th–16th 2006, p. 32). Nenuostabu, kad mus tokius mato kiti. Turime atsakyti už savo veiksmus. Mes galime iškilmingai atidengę garsiausio XX amžiaus smuikininko vilniečio Jashos Heifetzo paminklinę lentą po kurio laiko patyliukais ją nukabinti arba sureikšminus konfliktą priversti iš orkestro trauktis garbingą dirigentą. Deja, dar nemokame savo problemų spręsti ramiai viduje, kad kiti iš šių problemų negalėtų apie mus daryti išvadų.