Gundantys muzikos malonumai

Kad ir ką kalbėtume apie kūrybos nerimą ar jo diktuojamą pasaulio liūdesį, išreikštą muzikoje, vis dažniau prieiname išvadą, kad muzikos paskirtis – malonumas. Tikriausiai dar nuo tų laikų, kai istorija ėmė virsti alegorijomis ir Dzeuso dukterys džiugino dievus savo dainomis, kai universalieji pasaulio mitai ilgainiui susiliedavo su muzikos charakteristikomis – kaip tas pasaulio sukūrimas iš vandens, pradėtas „Reino aukso“ mažoriniu tonikos akordu...

Ypač patrauklus muzikos bruožas – sakyti pusiau esminius dalykus pusiau juokais arba atskleisti tikslia garsų tvarka ne tik dievišką neapibrėžtumo žavesį, bet ir velniavos triumfą – drauge su tomis prieštaromis pagarbiai ištraukiant ankstyvųjų kūrybos ištakų šaknis. Vienas garsiausių pasaulyje – Liucernos vasaros festivalis – šiemet ir pavadintas „Ištakomis“ („Origins“). Teko prieš keletą metų būti ir Liucernos „Gundymuose“.

Festivaliai jau seniai yra tapę savaip sutelkta gyvensenos būtinybe ir žmogaus polinkio į hedonizmą bruožas. O vasaros festivalių laike – muzika – ta visa žinanti nežinia – tarsi labiau sukonkretėja savo esmių ir skonio kriterijų link. Gal todėl, kad tokiu metu muzikuojama labiau atsipalaidavus, tarsi žaidžiant, o be žaismės vargu ar apskritai įmanoma kūryba. Tikriausiai iš poreikio bendrauti, kai susirenka profesionalai, kuriasi ir festivalių orkestrai. Šią vasarą, beje, tokiems Vilniaus ir Liucernos orkestrams sukako po penkerius metus. Pastarąjį įkūrė C. Abbado Liucernos festivalio vasaros akademijos pagrindais, o vienas jos pirmavaizdžių – prieš daugelį metų buvę festivalio vasaros kursai, kuriuose pas E. Fischerį besitobulindamas A. Brendelis ir sudėjo lemiamus akcentus savo interpretacijos menui.

Vilniaus festivalio orkestro kūrimui daug įtakos turėjo genialus nenuorama J. Bašmetas, o jo trumpas pasirodymas šių metų vasarą Vilniuje šalia ypatingo klausymosi malonumo sukėlė savotišką meistriškumo pamokų ilgesį. Beje, jo vadovaujamas Maskvos solistų ansamblis jau savaime nebloga pamoka ir tiems publikos išgarbintiems artistams, kurie labiausiai linkę scenoje girdėti tik save.

O gal ir pats ansamblis padarė išvadą iš laiko reikalavimų: geriausi atlikėjai, garsiausi maestro bent jau muzikuodami stengiasi būti atidesni vieni kitiems. Be to, vis dažniau atsisakoma interpretuoti didžiuosius kūrinius „paminkliškai“.

Gal iš inercijos dar laukėme monumentalesnio „Brandenburgo koncerto“? Nepatiko ypatingas atlikimo kameriškumas, derintas su greitesniais tempais?

Muzikavimo malonumo savotiškas motyvas – M. Rostropovičiaus toks tebejaučiamas buvimas Vilniuje. To atminimo intencija – tauriais pavidalais parodyta J. S. Bacho „Pasija pagal Joną“, o Maskvos solistų koncerte atliktas A. Schnittke’s koncertas „Na troich“ smuikui, altui, violončelei ir styginių orkestrui. M. Rostropovičius buvo vienas pirmųjų šio koncerto atlikėjų. Tarp sąmojingų muzikinių temų, spėju, yra ir jo paties charakteristika. O prancūzo Jerome’o Pernoo artistiškumas – tarsi iš pačios J. Offenbacho muzikos prigimties. Jo atliktas šio kompozitoriaus Koncertas violončelei ir orkestrui, beje, pirmą kartą Lietuvoje, suteikė festivaliui netikėtai grynuoliškų, nerežisuotų muzikos klausymo malonumo spalvų.

Britų trombonininkių repertuaras buvo lyg pakeliui į rusiško retro stiliaus poilsio parką, bet kartu savo subtiliausiais piano atlikėjos bei joms padėjęs talkininkas grąžino mus į solidžios koncertų salės tikrovę. O ką jau kalbėti apie džiazo trimitininką „Siemens“ arenoje, kurio vardo nežinoti, anot vieno kolegos žurnalisto, būtų buvusi didžiausia nuodėmė. Taigi šis vardas ir pagarsėjusi trimitininko nostalgija senajam repertuarui drauge su virtuoziškai pateiktais netikėtumais ir buvo festivalio pabaigos linksmoji dramaturgija.

Šią vasarą teko malonumas aplankyti visus Vilniaus festivalio koncertus ir matyti, kaip beveik į kiekvieną jų rinkosi vis kiti klausytojai su savo skonių ir poreikių įvairove. Margas ir mūsų kūrėjų laikmetis. Susimaišė žanrai ir stiliai. Kitąkart nebeatskirsi, kur oratorija, kur meditacija, impresija ar skiautinys. O kol meno tiesa ir toliau tebegimsta iš netikėčiausių mišinių, galime smagiai ir smalsiai iki pat rudens šalnų gyventi vasaros festivalių gyvenimą, kuriame daug vietos ir optimistams, ir bambekliams.

Buvo priekaištauta, kad Vilniaus festivalio scenoje per dažnai šviečia beveik tos pačios Rytų pasaulio žvaigždės. Nėra ko stebėtis, nes būtent jos gana tvirtai palaiko tiek vasaros švenčių, tiek koncertų sezono gyvybingumą nuo Paryžiaus iki Niujorko, Vienos, Zalcburgo ar Liucernos. Be J. Bašmeto, G. Kremerio, E. Kisino, V. Gergijevo retai kur Vakaruose apsieinama.

Vilniaus festivalio ženklas programėlėse ir plakatuose taip pat buvo pakankamai vakarietiškas. Juodame fone ryškėjo lyg komiška vėliava – iškočiotos tešlos gabalas, apibarstytas miltais su kepimui išspausta aštuntine nata. Beje, Zalcburgo festivalyje dar ne tokių dalykų būta. Ypač Gerarde’o Mortier laikais. Mozarto „Cossi fan tutte“ („Visos jos tokios“) programos viršelius ir šios operos plakatus yra puošusios jaunos smaližės iškištais ilgais liežuviais... Dabar G. Mortier vadovauja Paryžiaus operai ir kartais net per „Mezzo“ malonu stebėti, kaip tarsi žaidžiant pateikiama rimčiausia veikalo esmė. Taip atsikratęs stereotipų ir perkrovimų stebuklingai atgimė Paryžiaus operoje „Eugenijus Oneginas“.

Vilniaus festivalis savo „Pasija pagal Joną“ priminė, kad ir Lietuva sėkmingai artėja prie „Mezzo“ orbitos ir kad linksmi festivalio ženklai netrukdo partitūros suvokimo gilumui, kad tarsi be vargo įveiktas bažnytinės baroko muzikos kietokas opusas ar be pastangų atsikratyta nereikalingo jo suromantinimo.  Tai – ir režisieriaus meninė valia, valdanti J. S. Bacho visatos kontekstus, laiko ir erdvės sąvokas scenoje.

Prieš daugelį metų panašų įspūdį teko patirti kai kuriuose J. Miltinio spektakliuose. Ne muzikiniuose, bet principas tas pats. Tarp šiuolaikinės kūrybos žanrų neapibrėžtumo ypač patraukliai atrodo būtent konstruktyvus žvilgsnis į ištakas, improvizacijos laisvės kilmę, su kuria, pasirodo, taip susijęs barokas, pradėjęs ne tik Vilniaus festivalį, bet ir „Muzikinį rugpjūtį“ Klaipėdoje. Žinoma, visai kitoks nei J. S. Bachas yra C. Monteverdi, priminęs baroko meno teikiamo malonumo giliąsias ištakas. Jo „išraiškos išlaisvinimo“ siekusią muziką su šių dienų kūrybos sąsajomis yra apmąstęs Th. Mannas savo muzikos romane „Daktaras Faustas“. Rašytojas prisimena nebaigtą Monteverdi operą „Ariadnė“ ir jos garsiąją raudą (kurios užuominų jau girdėjome Orfėjo arijose). O romano pagrindinio herojaus Lėverkiūno nūdienis veikalas „Fausto“ kantata „taip smarkiai ir neabejotinai susijusi su Monteverdžiu ir XVII šimtmečiu, kurio muzika ir vėlei ne veltui – kartais net manieringai mėgo taikyti aido efektą: aidas, grąžinantis žmogaus balsą, pavirtusį gamtos balsu, ir demaskuojantis jį kaip gamtos balsą, iš esmės yra rauda, sielvartingas gamtos atodūsis dėl žmogaus ir gundantis jo vienatvės apgarsinimas, ir atvirkščiai – nimfų rauda savo ruožtu yra gimininga aidui. O paskutiniame ir didžiausiame Leverkiūno kūrinyje aidas, toji itin mėgstama baroko puošmena, yra daug sykių taikomas ir daro neapsakomai melancholišką įspūdį.

Toks baisingas raudos veikalas kaip šis, kartoju, neišvengiamai yra ekspresyvus, tai išraiškos veikalas, laikytinas užtat lygiai tokiu pat išsilaisvinimo veikalu kaip ir išraiškos išsilaisvinimo siekusi ankstyvoji muzika, kurios tradiciją jis čia po kelių šimtmečių tęsia“[1].

Sunku nuspėti, kur vėlgi nuves tas rašytojo minėtas išraiškos išlaisvinimas, tačiau akivaizdu, kad pasaulyje atgimsta senoji muzika. Vien jau prisiminus, kaip ekspresyviai tokios improvizacijų laisvės siekia garsusis W. Christie, kokius pagalbininkus kviečiasi „Les Arts Florissants“ savo nuolatiniam tobulėjimui. Konsultuoti šio kolektyvo atlikėjų atvyksta specialistai net iš Harvardo universiteto.

Tikėkimės, kad atskirų intelektualų kūrybinio entuziazmo dėka tas dėmesys ilgainiui taps aiškesne edukacine sistema ir mūsų aukštosiose mokyklose, platesnėse kultūros bei jos rėmimo nuostatose.

O kad jau tokių pastangų būta, belieka prisiminti šiuolaikiniam gyvenimui prikeltą baroką, kai Universiteto Klasikinės filologijos katedrai vadovavo prof. E. Ulčinaitė, o kultūros ministru tapo buvęs jos studentas D. Kuolys, kaip buvo pateiktas visuomenei M. K. Sarbievijus, Kražių ir kitų miestelių europietiškoji baroko praeitis, šia kryptimi bandytas atgaivinti Universiteto teatras. Tai buvo rimti pagrindai ir populiarioms „Baroko kelio“ akcijoms Lietuvoje, prie kurių derėjo „Banchetto musicale“ renginiai. Ar ne nuo tų laikų esame pratinami prie malonumo atsiduoti madrigalinės monodijos tėkmei Lietuvos radijo laidoje „Ars musica“?

Tikėkimės, kad Monteverdi „Orfėjas“ nepaliks ramybėje aukštųjų mokyklų. Ir ne tik Klaipėdoje...

Ar besirūpinantieji atstatomų Valdovų rūmų reikalais dažnai prisimena buvusį Žemutinės pilies Vladislovo IV teatrą, kuriame skambėjo čia atgabenta italų opera, o jos scenovaizdžiai net apdainuoti eilėraščiuose apie ten matytą pragarą niūrų ir greit jį pakeitusią banguojančią jūrą, giedančias undines, – tuos senojo teatro bruožus, improvizacijos aidu atliepiančius ir šiuolaikiniam menui.

Ar nebūtų ši vieta būtent ypač tinkama seniausiai ir gražiausiai Europos operai „Orfėjui“, kurią Klaipėdos muzikinio teatro vadovės iniciatyva pastatė režisierius J. Vaitkus, – žinoma, be senojo scenovaizdžio stebuklų, neįmanomų blokinio pastato gyvensenai pritaikytame teatre, bet kiek galima suprasti iš intencijų, čia svarbiausia ir yra toji „išraiškos išlaisvinimo siekusi“ muzika. Ir drauge su J. S. Bacho „Pasija pagal Joną“ – pats įspūdingiausias Lietuvoje vykusių vasaros festivalių akcentas, verčiantis rimčiau susimąstyti, iš kokių gilumų atsirado malonumui skirtas baroko veikalas.

Jei dar apie edukacinį entuziazmą, – vis dažniau jo apraiškų atrandame ir Druskininkuose. Štai šią vasarą muzikavimo malonumais dalijamasi net su pačiais jauniausiais vargonininkais festivalio vasaros kursų metu.

* * *

Ar ne laikas profesionalams ir entuziastams pastovesniam gyvenimui prikelti tokį vasaros festivalių žanrą kaip misterija, iš kurios ir galime kildinti daugybę visuotinių švenčių, tų savotiškų meno apeigų labiausiai tinkamoje erdvėje. Jų yra buvę dar tarpukario metais prie Birutės kalno, mūsų dienomis – Druskininkų, Jonavos bažnyčiose, Tytuvėnų vienuolyno ansamblyje, Vilniaus universiteto kieme šalia šv. Jonų bažnyčios. Misterijos leitmotyvas jau daugelį metų lydi garsiuosius Zalcburgo festivalius kalno papėdėje – Katedros aikštėje.

Ir apie vis dažniau sutinkamą tiek festivalių, tiek repertuaro spektaklių pastatymo būdą – koprodukciją. Kažin ar buvo atvejų, kad ji nepasiteisintų. Šiemet ėmėsi tokio bendradarbiavimo su Vilniumi Paryžiaus „Chatelet“ teatras, kuriame anksti pavasarį ir įvyko J. S. Bacho „Pasijos pagal Joną“ premjera. Tačiau jau bent mūsų festivalio metu taip ir liko nepasakyta, kas gi tas pastatymo partneris, ką reiškia „Chatelet“ vardas Europos teatro istorijoje ir dabar, kokią jis įtaką turėjo būtent šitokiai „Pasijos pagal Joną“ įgyvendinimo nuostatai.

Keista, kad ir ta proga išėjusiame „Bravissimo“ numeryje apie „Chatelet“ nepasirodė nė žodžio.

...Iš knygų lentynos ištraukiu dar 1995-aisiais aplankyto „Chatelet“ teatro programą: H. Purcellio ir Johno Drydeno „Karalius Artūras, arba Britų garbė“. Draminė opera. Vienas iš gausybės baroko meno atvejų, kai sakoma, kad šio stiliaus muzika šiek tiek panaši į džiazą: „kiekviena arija, šokis turi pagrindinį pulsą, kurio reikia paisyti, bet tuose rėmuose gali laisvai jaustis“. Žinoma, H. Purcellis kitoks nei C. Monteverdi ar J. Ph. Rameau – tarsi trapus porcelianas, bet turbūt, anot S. Rattle’o, – visų jų raumenys labai tvirti. Beje, „Karaliaus Artūro“ statytojai akcentavo ir tokią tipišką baroko teatrui temą „la plaisir“ – malonumas. Tai – ir spektaklio programoje jo mecenatų pareikšti pirmieji žodžiai. Aštuoniasdešimties puslapių leidinys ruošia skaitytoją susitikimui su netikėčiausiais emocijų kontrastais, istorinėmis alegorijomis, libreto autoriaus J. Drydeno poetika, su spektaklio režisieriaus Gr. Vicko prisipažinimais – ką reiškia šiuolaikiniam žmogui septynioliktojo amžiaus teatro magija, su Artūro legendų ištakomis, jas lydinčiomis paveikslų kopijomis ir, svarbiausia, su paties W. Christie muzikinės interpretacijos principais.

Beje, šio kultūros įvykio metu J. Chiracas buvo Paryžiaus meras: programoje taip pat yra jo straipsnis apie pastatymo intencijas, teatro garbės komiteto narių sąrašas, kurį užbaigia mūsų visų mylimo režisieriaus Roberto Wilsono pavardė.

Tai labai ambicingas leidinys, išėjęs spektaklio pastatymo proga ir pats tapęs kultūros faktu, bylojančiu, kokio lygio malonumais čia sugebama gėrėtis.

Žinoma, Vilnius ir jo europietiškos meno praeities turtai neturi tokių mecenatų kaip Rothschildai, kaip Helene Rochas...

Kol kas tik mūsų intelektualai apmąsto didžiąją praeities Vilniaus daugiakultūrę trauką ir jos pamažu nykstančias erdves – kaip dvasinio gyvenimo formą.

[1] Vertė Antanas Gailius.