Vincentui Kupriui – 70

~Kovo 31 d. Vilniaus rotušėje Vincentas Kuprys 70-mečio proga surengė solo koncertą. Sveikinimo laiške prof. Silvija ir Saulius Sondeckiai rašė: „Savo turtinga veikla Jūs palikote gilius pėdsakus Lietuvos muzikinės kultūros baruose. Esate vienas ryškiausių mūsų operos žvaigždžių, spindinčių visą Jūsų ilgą kūrybinį gyvenimą. Triumfaliai po tremties sutiktas Lietuvoje, neužgesote euforijų verpetuose, bet stabiliai išlikote aukštumoje, išaugote didžiu menininku (...). Su dideliu džiaugsmu prisimenu mudviejų kūrybinę draugystę. Jūsų asmenyje pažinau tikrą menininką – reiklų ir atsakingą sau, pagarbų ir tolerantišką kolegoms, šventai tarnaujantį didžiajam muzikos menui!“

Čia pasakyta viskas, kas svarbiausia, ir toliau rašančiam belieka priminti vieną kitą dainininko gyvenimo bei veiklos faktą.

Vincentas Narimantas Kuprys į gimtojo krašto muzikos gyvenimą įsitraukė kitaip negu daugelis jo amžininkų. 1941 m. birželio 14 d. sovietiniai okupantai Kuprių šeimą ištrėmė į Sibirą. Nuo šeimos atskirtas tėvas Vincentas Kuprys lapkritį žuvo lageryje Krasnojarsko karšte. Motina Jadvyga su keturiais vaikais išvežta į Altajaus kraštą (1937 m. kovo 25 d. gimęs būsimasis dainininkas buvo vos pradėjęs penktuosius gyvenimo metus). Sibiro speiguose perkentė karo metų badmetį; pokario mokykloje motina rasdavo kruvinu prakaitu uždirbtą skatiką trijų brolių sesutės fortepijono pamokoms... Vaikams paaugus, 1947 m. J. Kuprienė su jais slapčia parbėgo į Lietuvą ir, išsisklaidę pas gimines, pagyveno dvejus metus, kol vėl buvo areštuoti ir ištremti į Irkutsko srities Bodaibo miestą.

Šias ir kitas savo gyvenimo istorijas V. Kuprys yra pasakojęs Vytauto Mažeikos knygoje „Vincentas Kuprys“ (Scena, 1993). Dainuoti jis pradėjo mokykloje, kur muzikos mokė tremtinys Mykolas Simonaitis, o tapti dainininku nusprendė besimokydamas vidurinėje mokykloje Novosibirske. 1956–1961 m. studijavo Jekaterinburgo (tada Sverdlovsko) konservatorijoje; ten susipažino su irgi tremtine Gražina Ručyte, vėliau Lietuvoje tapusia jo pirmojo rečitalio pianiste. 1959–1967 m. buvo to miesto Operos ir baleto teatro solistas, jame parengė 45 vaidmenis; tarp jų buvo Greminas (nė 22 metų dar nesulaukusio solisto debiuto vaidmuo), Končiakas ir Galickis, Mefistofelis (vaidmenį sukūrė būdamas 23 su puse metų...), Pimenas ir Varlamas, Sparafucile, Malūnininkas (A. Dargomyžskis, „Undinė“), Don Basilio, Leporello. 1962 m. rugsėjo 24 d. pirmą sykį pasirodė Vilniuje – Operos ir baleto teatre dainavo Mefistofelį. Vėliau dar keletą kartų viešėjo Vilniaus ir Kauno teatruose, kol 1967 m. pabaigoje pagaliau tapo sostinės teatro solistu. Kaip trupės narys, pirmąkart pasirodė dainuodamas Končiaką 1968 m. vasario 3 d. „Kunigaikščio Igorio“ spektaklyje.

Vilniaus teatre V. Kuprys rado itin stiprią bosų grupę – Rimantą Siparį, Abdoną Lietuvninką, Henriką Zabulėną, Petrą Kasperavičių, Vaclovą Daunorą, kiek vėliau į teatrą grįžo Leonidas Muraška, debiutavo Vladimiras Prudnikovas. Tačiau atvykęs su nemaža sceninės kūrybos patirtimi, V. Kuprys iškart tapo vienu pagrindinių sostinės teatro solistų. Lietuviškai išmoko kai kurias anksčiau dainuotas partijas, nuolat rengė naujas, dalyvavo premjerose. 1968 m. lapkričio 9 d. pirmą kartą padainavo „Don Carlos“ Pilypą II, netrukus R. Wagnerio „Lohengrino“ Karalių Heinrichą der Voglerį, G. Puccini „Merginos iš Vakarų“ Happy. Paskui buvo Raimondo, Colline’as, Salieri, Dalandas, Borisas Godunovas, Rocco, Hermannas, Didysis inkvizitorius, Samielis ir Eremintas „Laisvajame šaulyje“ bei kiti, W. A. Mozarto „Don Giovanni“ Komandoras Kauno muzikiniame teatre, – iki sceninės karjeros pabaigos 2000 m. vėl bene 45 vaidmenys. Dainuodamas didžiąsias boso partijas, mielai dainuodavo ir operose vaikams; po Pilypo ar Boriso Godunovo dramų patraukdavo grakščiu komiškumu G. B. Pergolesi „Tarnaitėje ponioje“, J. S. Bacho Kavos kantatoje, W. Waltono „Meškoje“. Prie žymiųjų solisto vaidmenų priklauso ir vaidmenys lietuviškose operose – Rimvydas (J. Karnavičius, „Gražina“), Ulrichas (V. Klova, „Pilėnai“), Viziris (V. Barkauskas, „Legenda apie meilę“), Vidūnas (V. Paltanavičius, „Kryžkelėje“), Kristijonas (A. Bražinskas, „Kristijonas“). Dainavo, Rygos, Talino, Maskvos, Peterburgo teatruose, savojo teatro gastroliniuose spektakliuose Rygoje, Heilbrone, Roncole di Verdi, Mastrichte, Hagoje, Groningene, koncertuose Maskvoje, Peterburge ir kituose Rusijos bei Sovietų Sąjungos miestuose, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje. Okupacija lietuvių kultūrą buvo perskėlusi į dvi dalis – namie ir svetur. Vienu jos susivienijimo ženklų tapo 1991 m. gegužę Čikagoje įvykusi A. Ponchielli operos „Lietuviai“ premjera, kurią parengė vilniškis teatras ir Čikagos lietuvių opera; Viltenį pirmajame spektaklyje dainavo V. Kuprys. Jis tautiečiams buvo dainavęs ir anksčiau, sulaukęs pagyrimų iš pagrindinio Nepriklausomos Lietuvos operos kritiko Vlado Jakubėno, Valstybės teatro primadonos Vincės Jonuškaitės-Zaunienės, kitų muzikų.

Kita solisto veiklos sritis – koncertai. Jo repertuare buvo J. S. Bacho Mišios h-moll, W. A. Mozarto ir G. Verdi Requiem, L. van Beethoveno „Missa solemnis“, kai kurie G. F. Händelio, J. Haydno religiniai kūriniai, E. Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, J. Juzeliūno simfonija oratorija „Cantus magnificat“, J. Kačinsko, V. Juozapaičio ir kt. kantatos. Padainavo apie 300 solo koncertų, kurių programas sudarė L. van Beethoveno, F. Schuberto ir kitų romantikų, lietuvių kompozitorių dainos, H. Wolfo, M. Musorgskio, D. Kabalevskio, D. Šostakovičiaus, G. Sviridovo, L. Abariaus, V. Bagdono, F. Bajoro, V. Barkausko, V. Jurgučio, V. Klovos ir kt. kompozitorių dainų ciklai. Nuolatinė V. Kuprio kūrybinės veiklos partnerė – solisto žmona pianistė Melita Diamandidi, Muzikos ir teatro akademijos docentė. Veiklos stabilumo, programų įvairovės požiūriu vienas itin pažymėtinų ansamblių, pirmasis atliko nemažai naujų lietuvių kompozitorių kūrinių, pelnė jų pasitikėjimą ir palankumą. V. Kuprys yra veiklus kultūrininkas, Vlado Jakubėno draugijos valdybos narys, Lietuvos muzikų sąjungos narys senjoras, Lietuvos ir Graikijos ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo draugijos steigėjas ir pirmasis prezidentas, vienas Czesławo Miłoszo gimtinės fondo steigėjų. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, yra šio ordino kavalierių draugijos pirmininkas.

Firma „Melodija“ yra išleidusi V. Kuprio dainuojamų arijų ir dainų plokštelę, įrašiusi teatro spektaklį – R. Ščedrino operą „Ne vien tik meilė“, kur solistas dainuoja Fedotą. Lietuvos radijas yra įsirašęs per 150 V. Kuprio dainuojamų arijų bei dainų ir „Kristijono“ spektaklį. Solisto sukakties proga išleistas dviejų kompaktinių plokštelių komplektas yra tarsi jo kūrybinės veiklos konspektas: pirmojoje įrašytos lietuvių kompozitorių bei F. Schuberto, E. Griego, J. Massenet, H. Wolfo, R. Strausso dainos ir arijos, antrojoje – rusų kompozitorių dainos ir arijos. Panaši buvo ir koncerto Rotušėje programa, didelė ir sunki, kaip anksčiau – A. Bražinskas, R. Žigaitis, V. Paltanavičius (Vidūno monologas), V. Barkauskas, F. Shubertas, R. Straussas, W. A. Mozartas (Leporello arija), S. Rachmaninovas (daina ir Aleko arija), M. Musorgskis (Boriso monologas), P. Čaikovskis. Fortepijonu skambino M. Diamandidi ir dabar Šveicarijoje pedagoginį darbą dirbanti bei koncertuojanti jų dukra Eugenija Kuprytė. Solistą sveikino Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas (atsiuntė gėlių), Muzikų sąjungos prezidentas prof. Rimvydas Žigaitis, Operos ir baleto teatro vardu – dirigentas prof. Vytautas Viržonis, daugybė kitų dainininko talento gerbėjų. Kaip paprastai, linkėjo visko, kas geriausia, ir – kūrybinės sėkmės. Juk Sukaktuvininkas tebedainuoja, o po poros metų, tikėkimės, surengs ir kūrybinės veiklos 50-metį.