Dainiaus Pulausko grupė: šiapus ir anapus Atlanto

Pakalbinti džiazo pianistą ir kompozitorių Dainių Pulauską paskatino neeilinis įvykis Lietuvos džiazo padangėje – koncertas prestižiniame džiazo festivalyje JAV. Pokalbis apie tai ir ne tik.

– Ką tik grįžote iš prestižinio džiazo festivalio JAV. Groti festivalyje džiazo Meka tituluojamoje šalyje – daugelio muzikantų svajonė. Kaip pavyko ją įgyvendinti?

– Pakvietė festivalio „Big Band Jam 2007“ Vašingtone organizatoriai, tarpininkaujant Lietuvos ambasadai JAV, Lietuvos institutui bei Kultūros ministerijai. Esu labai laimingas, jog iš pateiktų kelių lietuviškų džiazo projektų festivalio organizatoriai atrinko būtent mano grupę.

– Gal trumpai papasakotumėte apie patį festivalį?

– Festivalis vyko dešimt dienų, iš kurių viena – „International Jazz Jam“, joje grojome ir mes, – buvo skirta Europos džiazui pristatyti. Taip pat dalyvavo muzikantų iš Norvegijos, Olandijos, Austrijos, Prancūzijos, Lenkijos, Čekijos. Mūsų koncertas vyko prestižiniame „Blues Alley Jazz“ klube, čia džiazo muzika skamba nuo 1965 metų. Visos sienos nukabinėtos džiazo muzikantų – legendų, grojusių šiame klube, – nuotraukomis. Tokių kaip Dizzy Gillespie, Grover Washington, Maynard Ferguson ir kt. Be to, eksponuojama ir daugybė CD, įrašytų šiame klube. Būdamas ten tarytum susilieti su džiazo istorija, pajunti tą nepakartojamą atmosferą, kai, rodos, net sienos pulsuoja kažkada čia grota muzika. Daugybė džiazo korifėjų paliko šiame klube savo talento kibirkščių. Šiuo metu čia dažnai koncertuoja tokie grandai kaip Mike Stern, Richard Bona, Kurt Elling, „Yellowjackets“ ir kt.

– Tokia vieta labai įpareigoja. Kaip pasisekė jūsų koncertas?

– Koncertas pavyko puikiai. Grojome sausakimšoje salėje, po koncerto žmonės labai domėjosi, klausinėjo, gyrė. Beje, daug kam rūpėjo, kada vėl galės mus išgirsti.

– Kokią programą atlikote?

– Grojome mano originalias kompozicijas. Atlikome kūrinius iš įvairių mano kompaktinių plokštelių. Kadangi vykome penkiese (D. Pulauskas, V. Ramoška, R. Brazaitis, L. Šinkarenko, L. Būda), tad atrinkau geriausiai tokią sudėtį atitinkančias kompozicijas. Mano grupėje groja puikūs profesionalai, tad atrenkant kūrinius vienas svarbiausių kriterijų buvo ir tai, kad atliekami kūriniai galėtų atskleisti kiekvieno muzikanto individualybę bei profesinį meistriškumą.

– Kokią ryškiausią Amerikos džiazo žvaigždę, dalyvavusią šiame džiazo festivalyje, galėtumėte paminėti?

– Be abejo, tai „Count Basie Orchestra“.

– Nė viena kelionė neapsieina be nuotykių. Ar teko patirti ką nors įdomaus?

– Taip, buvo nuotykis, kuris tikrai padidino adrenalino kiekį. Atvykus į Vašingtoną paaiškėjo, jog mano instrumentas per klaidą buvo nuskraidintas į San Franciską. Programai, kurią turėjome groti, būtinai reikia tokio modelio klavišinio instrumento. Praradęs viltį, kad instrumentas atsiras, jau buvau sugalvojęs kitą programą, tačiau likus dešimčiai minučių iki koncerto pradžios instrumentas vis dėlto buvo atgabentas. Esu labai dėkingas ambasados darbuotojams už jų pastangas ieškant instrumento.

– Įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie europinio ir amerikietiškojo džiazo tendencijas.

– Tikrai sunku atsakyti į šį klausimą. Tam reikėtų atskiros didelės studijos.

Jeigu trumpai – aišku, kad Amerika yra džiazo lopšys, turinti turtingas ne tik džiazo kūrybos bei atlikimo tradicijas, bet ir puikias edukacines programas. Tai šalis, galinti didžiuotis daugybe genialių muzikantų. Tačiau pastaruoju metu jaučiamas tam tikras konservatyvizmas, idėjų stygius. Europoje, mano nuomone, daugiau ieškojimų, individualumo, eksperimentinio džiazo, sąsajų su turtingu ir archajišku įvairių šalių folkloru.

Bet šių dienų pasaulis, plečiantis naujoms technologijoms, labai „sumažėjo“.

Viskas tarytum persipynė. Yra daugybė džiazo kolektyvų, kuriuose groja muzikantai iš skirtingų šalių bei žemynų. Taigi šiuolaikiniame pasaulyje globalizacijos procesai vyksta ir džiaze.

– Esate dalyvavęs daugybėje Europos ir Azijos džiazo festivalių. Kurie jų patys įsimintiniausi?

– Galima būtų vardyti daug festivalių, kiekvienas kažkuo įdomus. Tačiau visada prisiminsiu 1997-ųjų festivalį Vokietijoje „Jazz Baltica“, į kurį vykome praėjus tik metams nuo grupės susikūrimo. Grojome viename koncerte su „Marcus Miller Band“ ir rinktiniu „Jazz Baltica“ Baltijos šalių orkestru. Tada tai mums buvo tikrai didžiulis įvykis. Taip pat liko atmintyje Kinijos, Indijos, Stokholmo, Oslo, Sibiu džiazo festivaliai bei daugybė kitų.

Beje, ypač įdomus festivalis „Jazz Province“, vykstantis Rusijoje, kuriame teko dalyvauti keletą kartų. Muzikantai, atvykę į šį festivalį iš viso pasaulio, paeiliui koncertuoja keliolikoje Rusijos miestų, pilnose kelių tūkstančių vietų salėse. Nepakartojama nuotaika, unikalus bendravimas su įvairių šalių muzikantais kuria nepakartojamą atmosferą.

– Grįžkime į Lietuvą. Kokius įsimintinesnius koncertus paminėtumėte ir ar tiesa, kad savoje šalyje groti sunkiausia?

– Na, nežinau, ar sunkiausia, bet tikrai nelengva. Koncertui Lietuvoje visada ruošiuosi labai atsakingai, jaudinuosi. Labai gerbiu savo publiką, gal tai ir įpareigoja? Man įsimintinas buvo džiazo rečitalis Nacionalinės filharmonijos salėje, kur skambėjo mano kūriniai solo, duetui, džiazo grupei. Koncertas buvo įrašytas ir išleistas DVD formatu. Taip pat „Vilnius Jazz“ festivalio atidarymui specialiai parašytas kūrinys džiazo grupei su simfoniniu orkestru, atliktas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo Gintaras Rinkevičiaus. Pirmą kartą rašiau kūrinį simfoniniam orkestrui su džiazo grupe ir tai buvo savotiškas iššūkis man.

– Esate išleidęs septynias autorines džiazo muzikos kompaktines plokšteles. Papasakokite apie pačius naujausius šios srities darbus, palyginkite su ankstesniais.

– Ką tik išleista nauja kompaktinė plokštelė „Orca“, kurioje skamba aštuonios naujausios mano kompozicijos. Atsirado nauja gitaros spalva (A. Jonavičius), kūrinių įrašyta su bosininku iš Šveicarijos Herbie Kopf.

Labai įdomu buvo dirbti su unikalia dainininke Veronika Povilioniene (CD „Vakaro dainos – lopšinės“) aranžuojant autentiškas lietuvių liaudies lopšines. Sau, kaip aranžuotojui, kėliau uždavinį naudojant šiuolaikines muzikines išraiškos priemones nesuardyti organiško liaudies dainų autentiškumo. Kadangi pati dainų tematika panaši, tai stengiausi aranžuotėse išgauti kuo daugiau spalvų bei kontrastų. Dalis dainų aranžuotos styginių orkestrui, dalis elektroniniams instrumentams, dalis – akustiniams.

– Sieti du tokius subtilius žanrus kaip liaudies muzika ir džiazas nėra lengva. Kaip manote – jums pavyko?

– Rezultatu esu patenkintas. Beje, darbo procese kilo daugybė naujų sumanymų.

– Dabar ir būtų pats laikas paklausti apie ateities planus, bet geriau tai palikime kitam pokalbiui, kurio, tikiuosi, nereikės ilgai laukti.