Jubiliejinė dainų šventė, skirta Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės 80-mečiui

1927 m. birželio 6 d. Klaipėdoje įvyko pirmoji Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventė. Kuo ji reikšminga mums šiandien? Kodėl taip iškiliai minime jos 80-metį? Kodėl apie tai vis plačiau pradedame kalbėti, atrasdami, suvokdami ir pripažindami sau ir visiems jos reikšmę šiame, labai sudėtingame, istorinėmis peripetijomis apraizgytame Vakarų Lietuvos krašte bei visos Lietuvos kultūros kontekste. Kodėl dar praėjusio šimtmečio šio krašto kultūros vyksmai aktualūs ir šiandien?

Štai keletas iškalbingų tuometės spaudos ištraukų apie šią šventę:

„...Šešių šimtų metų svetimųjų žiaurus vieš­patavimas nepajėgė sunaikinti šiame krašte galingą lietuvių dvasią, tik gal ją užmigdino. Dabar, Laisvosios Lietuvos globoje, lie­tuvybės dvasia šitame nuo amžiais lietuviš­kame krašte pradeda atbusti. Šito atbudimo vienas iš stambiųjų ženklų buvo Sekminė­mis suruoštoji didelė dainų šventė…“ (A. Raustis „Didžiųjų iškilmių diena Klaipėdoje“, Šventės aprašas, „Mūsų rytojus“, Kaunas, 1927 birželio 15)

„...Lietuviai! Tik pagalvokite, kas bus! Bus tas, kad apie 1000 žmonių kartu viename dideliame chore giedos ir dainuos! To lig šiolei Klaipėdos krašte nėra buvę. Net vokiečiai daugiau 200 žmonių choro nėra čia per savo dainų šventes pastatę! Tik lietuviai klaipėdiškiai gali su tokia galybe pasirodyti. Klaipėdos krašto jaunimas parodys draugams ir nedraugams, kad jis mąsto ir jaučia kitaip, negu jų tėvai! Parodys Klaipėdos krašto jaunimas visam pasauliui, kad penki šimtmečiai prakeiktos vergovės negalėjo išnaikinti lietuviškos dvasios, išgesinti lietuvystės ugnį, užčiaupti burną dainuoti…“ (Lietuvos keleivis, 1927, Nr. 126)

Iš emocingų anų laikų spaudos pranešimų galima susidaryti vaizdą, kaip vyko pirmoji Klaipėdoje Mažosios Lietuvos lietuvių šventė, paskatinusi tolimesnius kultūros įvykius regione.

Žinoma, šventė bei tradicijos, kurios buvo puoselėjamos Mažojoje Lietuvoje, neatsirado iš niekur, apie tai nemažai rašyta, tačiau laikas, vis tolindamas nuo mūsų patį įvykį, įpareigoja apie tai nuolat kalbėti. Tik laikas mums rodo šio reiškinio svarbą, o sykiu gležnumą, trapumą ir būtinybę išsaugoti tai, kas ypač aktualu mūsų laikmečiui. Laikmečiui, kai nacionalinio, kultūrinio tapatumo bei savasties sąsajos su tradicija bei nematerialiuoju mūsų tautos paveldu tampa ne itin madingomis „naftalinu atsiduodančiomis“ senienomis, vis dažniau negailestingai laužomomis ar net trinamomis. Nūdiena, kai tapo madinga įvilkti dar vis rusenančią tradiciją į „šiuolaikinį drabužį“, kuris dažnai visiškai iškraipo pačią esmę ir tampa tik pigiu dekoru, po kuriuo paprastai slypi neišmanymas ir tuštybė. Laikmečiui, kai mecenavimas sutapatinamas su verslu, kai kultūra tampa preke, kuria reikia prekiauti ir net duoti apčiuopiamą pelną! Kasdienybe, kai pataikaujant pragmatizmui, kosmopolitizmui, o neretai – greitam pasipinigavimui, išstumiamos iš kultūrinio vyksmo tradicijos, kurios buvo puoselėjamos šimtmečiais, ir visais informacijos kanalais „grūdamos“ nieko bendra su mūsų nacionaliniu paveldu neturinčiomis pigiomis ir greitai sukurpiamomis, dvasiškai nususintomis „šou“ programomis ar „projektais“...

Taigi laikas tik tada parodo mums, kas yra kas, ir jau šiame, įvairių aktualijų prisodrintame laikmečio kontekste, leidžia kultūrinius reiškinius pamatyti kitomis spalvomis, giliau įžvelgti jų reikšmę bei prasmę. Laikas mums tarsi atskleidžia tai, ką būtina saugoti, išgrynina tai, ką reikia puoselėti ir branginti, o kartu uždeda mūsų atsakomybę ateities kartoms.

Būtent tos atsakomybės dvasios, didelio patriotizmo buvo prisodrintos Mažosios Lietuvos dainų šventės. Todėl visoms kartoms iš laikmečio gilumos iškyla prasmingi Vydūno žodžiai: „Dainoje – tautos dvasia“.

Sėkmingas 1923 m. Mažosios Lietuvos prisijungimas prie Didžiosios Lietuvos tebuvo viena sėkminga šio politinio-karinio žygdarbio pusė. Kur kas sudėtingiau tuometei krašto visuomenei buvo pasakyti sau ir kitiems, kad dabar gyvensime kitaip, o tai nelengvas uždavinys, iškilęs to meto tautinio atgimimo skatintojams ir šviesuliams. Nors didžiąją krašto gyventojų dalį sudarė lietuvininkai, sienos panaikinimas dar negarantavo realaus krašto prisijungimo bei realių permainų ar sklandaus integravimo į Lietuvą. Krašto laukė prieštaringas, didelių pastangų ir laiko reikalaujantis tautinio identiteto atkūrimo procesas.

Per ilgus šimtmečius vokietinimo politika neliko be pėdsako. Todėl dažnas šio krašto lietuvininkų, ypač vyresnės kartos, buvo ne itin palankios nuostatos, o daugeliu atžvilgiu net gana atsargus permainoms. Germaniškos protestantiškos kultūros paveiktos nusistovėjusios gyvenimo tradicijos, kurių jie tvirtai laikėsi, neleido aktyviai dalyvauti šiuose procesuose. Kita vertus, reikia pasakyti, kad tuometėje Mažojoje Lietuvoje gyventojų pragyvenimo lygis buvo kur kas aukštesnis nei Didžiojoje Lietuvoje. Čia didelė dalis gyventojų buvo raštingi, gražiai susitvarkę buitį, gyveno religijos tradicija paremtą puritonišką gyvenimo būdą. Todėl suprantama dažnai ir sąmoningai pakurstoma daugelio lietuvininkų baimė staigiems posūkiams naujų tautinių prioritetų kryptimi. Jiems permainos, kurios daugeliui asocijavosi ne su Lietuva, o su carine Rusija, buvo labai sudėtingas uždavinys. Dažnai jau vokiškai kalbantys, protestantišką tikėjimą praktikuojantys lietuvininkai turėjo savo pačių širdimi ir lūpomis iš naujo lietuviškai prabilti, atgimti jau gerokai išblėsusia lietuvybės dvasia, tautine kalba ir gaida. Iš naujo atrasti Lietuvą savyje nebuvo taip paprasta ir lengva.

Taigi šiame kontekste Mažosios Lietuvos dainų šventės suvaidino didžiulį vaidmenį, savo reikšme jos artimos 1923 m. sukilimui. Tai buvo šio krašto dvasinei bei kultūrinei revoliucijai prilygstantis reiškinys, kuriam pamatą padėjo to meto iškilūs muzikai, aktyvūs visuomenės veikėjai. Vydūnas, Albertas Storosta, Antanas Vaičiūnas, Juozas Gudavičius, Alfonsas Mikulskis, Adomas Brakas, Jonas Vanagaitis, Martynas Jankus, Jokūbas Stikliorius ir daugelis kitų aktyviai žadino lietuvybę, gaivino lietuvišką tradiciją, tautinį žodį, gaidą. Jų dėka sparčiai kūrėsi draugijos „Birutė“, „Santara“, Tilžės lietuvių giedotojų draugija, „Sandora“, „Aukuras“, kurių susirinkimuose aktyviai puoselėjama lietuviška dvasia, skambėjo lietuviška daina, buvo vaidinamos lietuviškos pjesės, pagal senąsias lietuvių tradicijas švenčiamos įvairios šventės. Daugelis šių draugijų turėjo pajėgius chorus, kurie aktyviai koncertuodavo („Birutė“, „Aida“, „Vaidilutė“ ir kt.). To meto Mažojoje Lietuvoje veikė per tris dešimtis giedotojų draugijų, kurios vėliau 1926 m. susijungė į Klaipėdos krašto giedotojų draugijų sąjungą. Pirmuoju šios sąjungos vadovu tapo Antanas Vaičiūnas, kartu su Vydūnu buvęs pirmosios Mažosios Lietuvos dainų šventės organizatorius ir vyr. dirigentas.

Reikia paminėti, kad vokiečių kultūra, skatinama centrinės (Prūsijos) valdžios, neretai būdavo priešpastatoma lietuviškai kultūrai, kurios tuometė valdžia nepalaikė. Vokiečių įkurtos gerai finansuojamos kultūros įstaigos (Klaipėdos teatras, simfoninis orkestras ir kt.) veiklą plėtojo ne vieną dešimtmetį. Čia veikė labai stiprios draugijos: Vokiečių giedotojų draugija, „Harmonijos“ draugija, kultūrinė organizacija „Eufonija“, jų veikla pasižymėjo aukšto meninio lygio koncertais, profesionaliojo meno sklaida. Vokiečių Dainos bičiulių sąjunga turėjo gana platų chorų tinklą visame krašte, jų repertuaras bei gana aukšto meninio lygio chorai darė didelę įtaką lietuvių giedotojų draugijų chorams. Beje, vokiečiai pirmieji krašte ir pradėjo rengti Dainų šventes, pirmoji įvyko dar 1869 m. liepos 24–27 d. Klaipėdoje. Po 1923 m. sukilimo vokiečių veiksmai ypač suaktyvėjo ir įgavo politinį atspalvį. Čia buvo surengtos net kelios vokiečių Giedotojų draugijos Dainų šventės (1925 m. Klaipėdoje, 1927 m. Šilutėje, 1930 m. Klaipėdoje), kurios lyg ir konkuravo su lietuvių Dainų šventėmis.

Vienas ryškiausių kultūros židinių šiame regione buvo Karaliaučius, universitetas ir aukštoji muzikos mokykla taip pat veikė Mažosios Lietuvos sociokultūrinę erdvę. Čia mokėsi ne vienas šio krašto muzikas, žymus kultūros, visuomenės veikėjas, kunigas. Kaip universitetinis miestas Karaliaučius ne vienam lietuviui įkvėpė laisvą mąstymą, savasties suvokimą, tautinio pasididžiavimo dvasią, o ką jau kalbėti apie čia išleistas pirmąsias lietuviškas knygas, giesmynus, dainas ir kt. Tačiau po 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos aiškios politinės revanšistinės nuotaikos čia ypač sustiprėjo.

Būdinga, kad Mažojoje Lietuvoje gana aktyviai augo ir kitų miestų kultūra – Klaipėdos, Tilžės, Įsrūties, Šilutės ir kt., kuriuose aktyviai reiškėsi lietuvybę puoselėjančios asmenybės, ir tai nebūtinai buvo lietuviai (Peteris Vilhelmas Wolffas, Georgas Sauerweinas, Eduardas Karolis Gisevijus, Vilius Kalvaitis, Ansas Bruožis, Dovas Zaunius ir kt.) Daugelis šių miestų turėjo savo spaudą, juose veikė giedotojų bei kitos draugijos, chorai. Pažymėtina, kad paraleliai su vokiečių chorais juose buvo gana tankus lietuvių chorų tinklas. Tai pasakytina  net ir apie nedidelius miestelius, tokius kaip Smeltė, Plikiai, Rūkai, Katyčiai, Kuliai, Lauksargiai, Rusnė ir kt. Čia veikė giedotojų draugijos chorai bei lietuvių draugijos (Rūkuose – „Ąžuolo“, Lauksargių – „Žiedo“, Kulių – „Spindulio“).

Įtaką krašto kultūrinei raidai darė ir XX a. pradžios Europos politiniai įvykiai, Pirmasis pasaulinis karas, valstybinių sienų kaita ir ypač nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje.

Didelį vaidmenį Klaipėdos Dainų šventėms suvaidino po 1923 m. iš Lietuvos atvykę talentingi muzikai bei 1924 m. pirmoji Lietuvos Dainų šventė laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune, kurioje dalyvavo ir Klaipėdos krašto chorai.

Lygiagrečiai su vokiškos kultūros židiniais, kuriuos palaikė tuometė valdžia, aktyviai kūrėsi lietuvių kultūros židiniai – draugijos, chorai, spaustuvės, mokyklos. Didele įtaką Klaipėdos miesto, o ir visos Mažosios Lietuvos muzikinei raidai darė 1923 m. kompozitoriaus Stasio Šimkaus įsteigta konservatorija, priviliojusi puikių muzikų profesionalų būrį (J. Žilevičių, J. Kačinską, V. Marijošių ir kt.), išugdžiusi daug talentingų muzikų. Susikūrusi Klaipėdos krašto giedotojų draugijų sąjunga skatino chorų steigimąsi, ypač jaunimo chorų, gimnazijose ir bažnyčiose.

Taigi prielaidos Klaipėdos krašto lietuvių Dainų šventėms atsirasti turėjo daug vienu metu veikiančių faktorių, kurių lemiamas buvo įtvirtinti tautinį identitetą.

Klaipėdos giedotojų draugijos sąjungos iniciatyva, pritariant kitoms lietuvių draugijoms, buvo pradėti pirmosios Mažosios Lietuvos lietuvių šventės pasirengimo darbai. Išrinktas komitetas, kurio garbės pirmininku tapo Vydūnas, nariais – A. Brakas, E. Borchertas, J. Bruvelaitis, A. Bruožis, V. Gailius, J. Labrencas. Komitetas pavedė Vydūnui ir A. Vaičiūnui vadovauti šventei. Štai A. Vaičiūno kreipimasis į šventės dalyvius 1927 m. gegužės 21 d. „Klaipėdos garse“: „...Visų chorų dalyviams. Giliai jausdamas savo širdyje tą įvykį, kuris turės parodyti per Dainų šventę Klaipėdos krašto jaunimo sielą, ir žinodamas, kad vienas kitas tinkamai nepa­siruošęs gali bendram chorui, taigi visam Klaipėdos krašto chorų darbui, pakenkti, šiuo skelbiu: 1. Visų chorų visi dainininkai (-ės) turi gerai, minti­nai visų giesmių ir dainų žodžius ir gaidas mokėti. Kas nemokės, negalės bendrame chore dalyvauti. 2. Kas iš dalyvaujančių Dainų šventėje praleis bent vieną choro repeticiją, bus išbrauktas iš dainininkų skaičiaus, jo vardas nebus įrašytas ir išspausdintas specialioje Šventės programoje ir negalės bendrame chore dalyvauti. 3. Pageidaujama, kad panelės būtų pasirėdžiusios tautiniais rūbais. Tokios bus pastatytos ben­drame chore pirmose eilėse. 4. Kurios neturi tautinių rūbų, turi rėdytis baltai ar bent šviesiai. Tamsūs rūbai neleidžiami, išskyrus gimnazistes. 5. Vyrai rengiasi tamsiais kostiumais ir baltomis apykaklėmis, tamsiais kaklaryšiais. Gimnazistai gali būti uniformoje“.

Labai reikšmingą darbą organizuojant šventę ir ypač sudarant jos renginių bei šventės eigą nudirbo Vydūnas. Jis ne tik sukūrė šventės aurą, bet ir pagrindė jos prasmę, būtinumą bei svarbą kiekvienam lietuviui. 1927 m. straipsnyje „Gyvenimo giesmė“ (kn. „Mažosios Lietuvos lietuvių šventė“) Vydūnas raš „Šventė pirmiausia yra tyla... Švęsti yra giedoti iš savo sielos gelmių, reiškia nešti savo, būtent žmogiškumo, balsą į pasaulį...“ Kitame tos pačios knygos straipsnyje „Tautos gyvenimo giesmė“ jis raš „...Giesmės ir dainos yra toks jau kiekvienos tautos skirtingumo požymis, kaip visi kiti jos gyvybės ir gyvenimo reiškiniai, būtent jos manymas, jos ūpas, jos palinkimai, jos kalba ir žodžiai, jos veikimai bei darbai. Giesmės ir dainos tik ryškiau atgarsi tautos esmę. Todėl pagaliau ir visa, kuo tauta įrodo, kad ji yra, kad ji gyva, vadinasi jos gyvenimo giesme, gaida“.

Šventė prasidėjo Klaipėdos konservatorijos kolektyvų surengtu koncertu (skirtu L. van. Beethoveno 100-osioms mirties metinėms paminėti), katalikų bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios, atidaryta lietuvių liaudies instrumentų ir lietuviškų spaudinių paroda.

To meto spaudoje skaitome:

„...Iškilmės prasidėjo antrąją Sekminių dieną. Jau apie 1 valandą gatvėse bangavo keliasdešimties tūkstančių žmonių minios ir laukė kažko nepaprasto. Ir netrukus iš­vydo tikrai nepaprastą reginį.

Visi sužiuro ir pamatė lyg atgimusią mūsų garsiąją senovę. Tai buvo gražiai surengta eisena gatvėmis. Priešakyje jojo trys trimitininkai, apsirengę senoviškais rū­bais. Užpakaly vienas pats joja Lietuvos kunigaikštis. Paskiau palydovai.

Toliau eina senovės lietuvių pėstininkų karių būrelis.

Dar toliau joja 24 lietuvaitės, tautiškais rūbais apsirengusios.

Paskiau organizacijos su vėliavomis. Eisenos protarpiuose trys orkestrai, kurie muzikos garsais užpildo visą miestą.

Čia vėl važiuoja ilga eilė pasipuošusių gėlėmis automobilių. Juose sėdi daugiau­siai lietuviai amerikiečiai, atvažiavę Tėvy­nės aplankyti, ir tyčia pataikė atvažiuoti šios šventės metu.

Pagaliau poromis ilgiausia dviratininkų eilė; jų buvo apie 200.

Eisena keliavo visomis didžiosiomis Klaipėdos gatvėmis. Žmonių grūdimasis ne­apsakomas: šaligatviai, gatvės, balkonai, tvoros, langai – visur žmonių, žmonių. Ei­sena sugrįžo vėl pro kareivines į šventės aikštę. Visų džiaugsmingi veidai, visų ūpas pakilęs!..

...Po dainų vėl kalbėjo rašytojas Vydū­nas apie tautos gyvenimo giesmę.

Jis sakė: gražu klausyties giesmių bei dainų. Mūsų dainos yra nepaprastos: jose atsispindi visa mūsų tauta; mūsų dainos tokios pat, kaip ir mūsų prigimtis. Todėl ir visa, kuo tauta įrodo, kad ji yra, kad ji gyva, vadinasi jos gyvenimo giesme, jos gaida. Žmogus, dalyvaudamas savo tautos gyvenimo giesmėje, iškyla iš paprasto gy­venimo. Kiekvienas žmogus turi rūpinties tuo, kad jo ir jo tautos gyvenime apsi­reikštų kasdien gyvesnis ir tyresnis žmo­niškumas... pasistengti, kad jo tautos gyve­nimo gaida skambėtų kasdien gražiau ir pilniau, sutaikinta su kitų tautų gyvenimo gaidomis...“  (A. Raustis „Didžiųjų iškilmių diena Klaipėdoje“, Šventės aprašas, „Mūsų rytojus“, Kaunas, 1927 birželio 15)

Šventėje dalyvavo vienuolika krašto kolektyvų – lietuvių giedotojų draugijų chorai, konservatorijos, lietuvių gimnazijų, prekybos mokyklos ir kiti chorai iš Klaipėdos, Šilutės, Rūkų, Pagėgių, Katyčių, Nantiškių, Rusnės, Plikių, Palangos, Kretingos, Tauragės, Tilžės.

Pati šventės struktūra nebuvo labai sudėtinga (panašios laikomasi ir šiandien, tik mūsų laikais repertuaras labiau formuojamas ne pagal chorų gebėjimus, o pagal žanrą ar kitą meninę koncepciją). Šventės eiga buvo sudaryta iš trijų dalių: visi chorai atliko penkias dainas: C. Bülowo „Pranašai didis“, W. Wolfo „Kur tiktai aš vaikštinėju“ (dirigavo A. Vaičiūnas); po šių kūrinių Vydūnas pasakė kalbą „Gyvenimo giesmė“ ir padirigavo likusias tris dainas: A. Storostos „Tai ženkime artyn“, K. Janzo „Amžius po amžių“, Č. Sasnausko „O kaip augtų“. Po 15 minučių pertraukos prasidėjo atskirų chorų dalis. Čia tris dainas padainavo Tilžės lietuvių choras (padedamas klaipėdiškių): A. Storostos „Tai gėrėjosi manim“ ir „Kad žengiau per kiemužėlį“, W. Wolfo „Ir išdainavau visas daineles“ (dirigavo Vydūnas). Pagėgių ir Šilutės jungtinis choras padainavo A. Storostos „Linelius roviau“, J. Naujalio „Jaunimo giesmę“, S. Šimkaus „Šalia kelio vieškelėlio“ (dirigavo J. Atraškevičius). Tauragės choras padainavo J. Žilevičiaus „Pabuskime iš miego“ ir J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ (dirigavo J. Gudavičius). Klaipėdos chorai padainavo dvi J. Žilevičiaus dainas „Čia kraštas liūdnas“ ir „Anoj pusėj ežero“ (dirigavo A. Vaičiūnas). Po 15 minučių pertraukos prasidėjo finalinė dalis, kuriai dirigavo šventės vyr. dirigentas A. Vaičiūnas. Visi chorai atliko A. Storostos „Vai kilau, kilau“, M. K. Čiurlionio „Šėriau žirgelį“ ir Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. Prieš Lietuvos himną Vydūnas pasakė dar vieną kalbą „Tautos gyvenimo giesmė“.

Ši, pirmoji, vydūniškoji, Mažosios Lietuvos lietuvių šventė kaip ir kitos Klaipėdos krašto Dainų šventės (1933, 1938) paliko ženklų pėdsaką Mažosios Lietuvos kultūriniame gyvenime. Jos pasižymėjo dideliu tautiniu pakilimu ir buvo gyvybiškai būtinos atsveriant vis agresyvesnę vokiškąją invaziją. Kita vertus, šventės padėjo puoselėti chorinę dainą bei turėjo didelę reikšmę išlaikant tautinį identitetą. Prieš ir po kiekvienos šventės kildavo didelių diskusijų ne tik dėl šventės organizacinių reikalų, bet ir šventės idėjos, prasmės, jos kilnios ir patriotinės misijos, svarbos jaunimui. Todėl labai prasmingi Vydūno pasakyti žodžiai: „...Tiktai tasai gali būti šviesus, doras, kilnus ir taurus, kuris atjaučia savo asmenyje savo tautos gyvybę, kuris klausos savo tautos gyvenimo gaidos ir leidžia jai skambėti iš savo gyvenimo...“

Būtent ši atsakomybė ateities kartoms ir paskatino Klaipėdos miesto chorinės bendrijos tarybą inicijuoti bei surengti Jubiliejinę dainų šventę, skirtą Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės 80-mečiui. O tai nebuvo lengva, nes grąžinti vydūniškąją dvasią, tautinį patriotizmą, pasiaukojimą ir meilę savo kraštui šiais laikais lyg ir nėra labai svarbu ar reikšminga. Kita vertus, Dainų švenčių evoliucija Lietuvoje pažengė tolyn tiek turinio, tiek prasmės atžvilgiu. Dažnai jos nuklysdavo nuo tų tradicijų, kurios buvo puoselėjamos pradžioje, todėl labai prasminga apie tai kalbėti, tai priminti sau ir kitiems, ypač jaunajai kartai, kuriai privalome perduoti patirtį, kad jie tai perduotų savo vaikams.

2007 m. birželio 16–17 d. Jubiliejinės dainų šventės Klaipėdoje, skirtos Mažosios Lietuvos lietuvių šventės 80-mečiui, renginių programa:

2007 m. birželio 16 d. (šeštadienis)

10.00–18.00 val. Vakarų krašto ir Žemaitijos liaudies meistrų darbų paroda-mugė (Teatro aikštė).

10.00–13.00 val. Konferencija; Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų paroda (Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salė, K. Donelaičio g. 4).

12.00–17.30 val. Pamario krašto etnografinių ansamblių, šokėjų ir pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas (Teatro aikštė).

16.30–18.30 val. Ekumeninės pamaldos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje ir katalikų bei Vakarų krašto evangelikų-liuteronų bažnyčių chorų koncertas (Rumpiškės g. 6).

19.00–20.30 val. Klaipėdos miesto ir svečių chorinių kolektyvų ir solistų koncertas:  skambės Vydūno, A. Storostos, A. Vaičiūno, J. Žilevičiaus, S. Šimkaus, J. Kačinsko, R. Šileikos ir kt. kūriniai. Dalyvauja Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (vad. G. Ramanauskas), Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“ (vad. A. Vildžiūnas) ir kt. (K. Donelaičio g. 4).

17.00–18.30 val. Mėgėjų teatro vaidinimas (Laikrodžių muziejaus kiemelis, Liepų g. 12).

19.00–21.30 val. Folkloro vakaronė (Laikrodžių muziejaus kiemelis, Liepų g. 12).

19.00–22.00 val. Gyvosios muzikos koncertas jaunimui „Grock-IV“. Dalyvauja Klaipėdos miesto jaunimo muzikos grupės „Colder“, „Jambazoo“, „Lighthouses“, „Arrogantics“, „Night-light“ ir kt. (Teatro aikštė).

2007 m. birželio 17 d. (sekmadienis)

14.30–15.00 val. Šventės paminklinio akmens atidengimo ceremonija Vasaros estrados alėjoje.

17.30–19.00 val. Klaipėdos kariliono muzikos koncertas; iškilmingos šventės dalyvių eitynės miesto gatvėmis (iš Liepų g. į Vasaros estradą).

19.00–21.30 val. Jubiliejinė dainų šventė, skirta Mažosios Lietuvos lietuvių šventės 80-mečiui (Vasaros estrada).

2007 m. birželio 22–23 d.

Birželio 22 d. 17 val. Konferencija „Švenčių tradicijos Mažojoje Lietuvoje“ (Pagėgių savivaldybė, Martyno Jankaus muziejus).

Birželio 23 d. 17 val. Tradicinis tarptautinis chorų festivalis „Lietuva – dainų šalis“. Chorų, folkloro kolektyvų, orkestrų šventinis koncertas. Dalyvauja chorai iš Klaipėdos, Akmenės, Pagėgių savivaldybių, folkloro kolektyvai iš Kaliningrado srities, Šilalės raj., Lenkijos Ylavos miesto (Lumpėnų seniūnija, Rambyno kalnas).

Vydūno bei kitų Mažosios Lietuvos žymių asmenų kapų pagerbimo ceremonialas Bitėnų kapinaitėse. Martyno Jankaus muziejaus aplankymas. Mėgėjų teatrų vaidinimai – scenos iš Vydūno ir kt. veikalų. Joninės Rambyno kalne. Vakaronė prie Joninių laužo.

Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos pirmininkas Algirdas Šumskis