Liaudiškos muzikos puoselėtojo jubiliejus. Docentui Vytautui Alenskui – 60

Skamba nuotaikinga lietuvių liaudies muzika: polką keičia maršai, dainos – liūdnos ir smagios... Klausytojų veiduose nušvinta šypsenos, kyla noras pritarti, šokti... Groja Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto (MF) Liaudies muzikos katedros docento Vytauto Alensko vadovaujama studentų kaimo kapela. Šis kolektyvas – daugelio muzikinių renginių dalyvis, koncertavęs ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai pasaulyje (dažnai kartu su kitų žanrų meno kolektyvais), atlieka KU liaudies muzikos programos studentų lavinimo bei koncertinę funkcijas.

Kapelos vadovas doc. V. Alenskas jau 35 metus (nuo 1972-ųjų) kūrybingai ir atsakingai puoselėja šį daugelio mėgstamą tautinės muzikos žanrą.

Iš kur šis atsidavimas, meilė savajai tautinei muzikai, noras ją skleisti ir ugdyti? Atsakyti nesunku – daugelis pomėgių, siekių ateina iš jaunystės dienų, aplinkos, tėvų namų. V. Alensko jaunystė prabėgo vaizdingose Suvalkijos lygumose, gimtojoje Patašinės kaimo sodyboje, kur tėveliai augino du sūnus – Donatą ir Vytautą bei dukrą Vidą. Tėvas – savamokslis muzikantas, pats skambino kanklėmis, mokėjo jas gaminti. Būtent šeimoje prasidėjo kelias į muziką. „Tėvelis vakarais po sunkių darbų paskambindavo kanklėmis ar pagrodavo fisharmonija. Tai ir aš pasistiebdamas siekiau klavišų... Greitai patyriau tercijų, o ypač sekstų atradimo džiaugsmą. Tėvo darytomis kanklėmis netrukus pradėjau vedžioti dainų melodijas“, – prisimena pats V. Alenskas.

Ne veltui vos devynerių metų sulaukęs gabus vaikas buvo priimtas groti į garsųjį, populiarųjį Skriaudžių kanklininkų ansamblį. Turbūt šis begalinis vaiko, vėliau paauglio, muzikos troškimas lėmė ir tėvų apsisprendimą leisti sūnų mokytis muzikos. Penkiolikmetis Vytautas tampa Kauno J. Gruodžio konservatorijos (tuomet – muzikos technikumas) moksleiviu. Suprantama, kad liaudiškos muzikos aplinkoje ir jos dvasia ugdytas jaunuolis savuoju instrumentu pasirenka birbynę. Stropus, gabus, dar tik antrojo kurso moksleivis, kviečiamas groti Kauno medicinos darbuotojų liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Įgyta pirmoji praktinė patirtis neįkainojama: su šiuo kolektyvu koncertuota Maskvoje, Kryme, Kaukazo šalyse. Moksleivio metai baigėsi, ir štai V. Alenskas jau Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studentas. Jo pedagogai buvo geriausi to meto akademijos liaudies muzikos dėstytojai atlikėjai – doc. Povilas Samuitis (birbynė), doc. Regina Tamošaitienė (kanklininkė), perspektyvus, jaunas dėstytojas Romualdas Apanavičius (dabar prof. habil. dr.).

Pradėjęs muziko profesionalo kelią, V. Alenskas net vienuolika metų paskyrė gimtajai Suvalkijai: dėstė Marijampolės pedagoginėje mokykloje, vadovavo šios mokyklos liaudies dainų ir šokių ansambliui, maisto pramonės automatų gamyklos kaimo kapelai (su šiuo kolektyvu 1972–1976 m. surengta apie 150 koncertų, koncertuota Rusijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Vengrijoje ir kt.). Simboliška ir įdomu, kad tuomet V. Alenskui (dar nežinančiam, kad gyvenimas atves į Klaipėdos kraštą) teko bendrauti su žinomu Mažosios Lietuvos muzikos veikėju Kostu Gurevičiumi, dalyvavusiu ir dirigavusiu dar pirmojoje Lietuvos dainų šventėje 1924 m.

Kruopštus darbas su gimtinės muzikos kolektyvais vainikuotas 1975 m. Lietuvos dainų šventėje: V. Alensko vadovaujama Marijampolės liaudies muzikos kapela buvo pripažinta geriausiu šio žanro kolektyvu Lietuvoje.

Tai buvo lemtinga, nes netrukus „prasidėjo profesorių V. Jakelaičio ir A. Vyžinto įkalbinėjimai atvykti į tuometinę Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Liaudies muzikos katedrą“, – prisimena V. Alenskas. Šiai katedrai labai reikėjo tokio profilio muzikos specialisto.

Ilgai svarstęs muzikas apsisprendė: viliojo nauji keliai, perspektyva, naujas kraštas, jūra. 1977 m. su šeima atvyko į Klaipėdą. Jau 30 metų jis yra Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros pedagogas (nuo 1992 m. – docentas). Šalia praktinių ir teorinių muzikos dalykų – dirigavimo, muzikos kūrinių aranžuotės – docentas nuo pirmųjų darbo metų pradėjo vadovauti studentų liaudies muzikos kapelai. Šis kolektyvas tapo ir Klaipėdos fakultetų studentų ansamblio „Vėtrungė“ sudedamąja dalimi. Su ansambliu koncertuota daugelyje Lietuvos miestų, miestelių, kaimų, taip pat užsienyje, šalyse, į kurias vykti tuomet „palaimindavo“ sovietinė valdžia: Rusijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje. Tačiau „Vėtrungė“ išsiveržė plačiau. Grota Kipre, Islandijoje, Madagaskare, Maurikijuje. Visur lietuviška muzika ir šokiai buvo priimami ypač palankiai, su susižavėjimu ir išskirtiniu dėmesiu. V. Alensko darbas „Vėtrungėje“ tęsiasi iki dabar, nors sąlygos koncertinei veiklai šiuo metu nėra labai palankios.

Didelę patirtį sukaupęs V. Alenskas kviečiamas diriguoti Lietuvos (taip pat pasaulio lietuvių) dainų šventėse, tarptautinėse studentų šventėse „Gaudeamus“, Klaipėdos krašto renginiuose, Marijampolės dainų šventėse ir kt. Docento vadovaujama kapela per savo veiklos metus (40 metų) dalyvavo daugiau kaip 500 koncertų. Įspūdingas skaičius!

Kaip vienas žymiausių liaudiškos kapelos žanro žinovų V. Alenskas nuolat konsultuoja Lietuvos meno kolektyvus, yra liaudiškų kapelų ekspertas, jam dažnai tenka dalyvauti respublikinių ir miesto konkursų bei apžiūrų komisijų darbe. Noras ugdyti liaudišką muziką, rūpestis ja atvedė V. Alenską į įvairias visuomenines draugijas bei organizacijas. Jis yra instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“, Lietuvos kultūros kongreso tarybos, Lietuvos muzikų sąjungos ir kt. narys.

V. Alenskas nesitenkina tik koncertine veikla – jam rūpi repertuaro liaudies muzikos kolektyvams gausinimas, šio žanro kūrinių propagavimas. Todėl nemažai laiko skiria šiam tikslui. Docentas yra aranžavęs daugiau kaip 130 kūrinių liaudies muzikos kapeloms. Tai puikus indėlis į žanro plėtotę. Juk šiuolaikiniai mūsų kompozitoriai išties labai mažai dėmesio skiria šio pobūdžio muzikos kūrimui.

V. Alenską – aukštosios muzikos mokyklos pedagogą – domina ir moksliniai teoriniai liaudies muzikos tyrimai. Įvairiose konferencijose mokslininkas perskaitė per 20 pranešimų (Lietuvoje, Rusijoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kt.), paskelbė 15 straipsnių respublikinėje ir užsienio spaudoje. Didesni V. Alensko moksliniai darbai taip pat susiję su lietuvių liaudies muzikos istorija bei šiandiena. Tai leidiniai: „Pranas Puskunigis ir Skriaudžių kanklininkai“, „Skriaudžių kanklės“, „Skamba kanklelės ir trimitatės“, „Ne tik polkos“, „Liaudies muzikos katedrai 30“, „Jurgiui Alenskui 100“. Muzikinei kultūrai svarbūs darbai, kuriuose V. Alenskas buvo bendraautoris ar sudarytojas: „Senosios kanklės ir kankliavimas“, „Skriaudžių ansambliui ‘Kanklės’ 100“, „Tradicija ir novatoriškumas meninėje kūryboje“, „Ant devinto kalnelio“.

Visos minėtos veiklos sritys – labai reikšmingos, tačiau V. Alenskui vis dėlto svarbiausias ir mieliausias darbas su studentais. Jis sak „Gera dirbti su dabar studijuojančiais, nepaprastai malonu susitikti jau baigusius ir savo darbais mus džiuginančius“.

Klaipėdos universitete docentas V. Alenskas ne tik dėsto; jis aktyviai dalyvauja šios aukštosios mokyklos veikloje: keletą metų ėjo Menų fakulteto prodekano pareigas, vėliau, net dvi kadencijas, buvo fakulteto dekanas; buvo išrinktas KU Senato nariu, šiuo metu yra MF tarybos narys. Atsakingai ir pareigingai V. Alenskas dirba KU MF Redakcinėje kolegijoje, kurios narys jau yra beveik 10 metų. Metodinius ir mokslinius darbus rašantys kolegos visada sulaukia geranoriškų, profesionalių patarimų, vertingų pastabų.

Pasitikdamas gražų 60-ties metų jubiliejų V. Alenskas džiaugiasi: „Daugelis darbų padaryta bendradarbiaujant su kolegomis, jaučiant draugų ir bičiulių palaikymą – ir visai nesvarbu, kur jie yra. Bet didžiausia atrama mano gyvenime – tai padedanti, suprantanti, veikli ir rūpestinga žmona Staselė, su kuria dalijamės laime, rūpesčiais ir džiaugiamės mūsų sūnų Artūro ir Ramūno sėkmingais darbais“.

Sveikindami kolegą, linkėdami dar daug reikšmingų darbų, kūrybinių sumanymų, sveikatos, prisimename paties V. Alensko žodžius: „Juk visada drąsiau žvelgti pirmyn, kai gali atsigręžti atgal...“