„Kaunas Jazz 2007“: besivejant pakeltą kartelę?

2007 Nr. 5–6 (352–353), Jūratė Kučinskaitė

Balandžio pabaigą Lietuvoje ženklina vienas solidžiausių šalies džiazo renginių – festivalis „Kaunas Jazz“. Per 17 gyvavimo metų pristatęs ištisą pačių iškiliausių pasaulio džiazo asmenybių galeriją, ugdęs nuovokią ir reiklią auditoriją, įkurdinęs džiazo skambesį netradicinėse erdvėse – sinagogoje, bažnyčioje, aprėpęs ne tik Kauną, bet ir Vilnių, plėtęsis net iki savaitinio renginio, „Kaunas Jazz“ tapo vienu reikšmingiausių kultūros renginių Lietuvoje.

Šiųmetis Kauno džiazo festivalis kitoks. Nors jo programa taip pat tiršta – septyniolikoje mokamų ir nemokamų koncertų skambėjo per 20 projektų, – tačiau šiemet festivalis kompaktiškesnis, sutilpęs į vieną, tiesa, pailgintą savaitgalį. Pernai Kauno džiazo festivalis itin aukštai „užkėlė kartelę“ pristatydamas tokius muzikus kaip Dave Weckl, Dianne Reeves, Arturo Sandoval, Joey De Francesco, Richard Galliano; tad šiemet festivalio rengėjai buvo priversti vytis patys save. Savotišku ėjimu „va bank“ tapo jų siekis šiųmečiam festivaliui suteikti latin jazz atspalvį. Jau prieš festivalį buvo skelbiama, kad šių metų programoje vyraus Lotynų Amerikos džiazas su braziliškais prieskoniais. Vis dėlto po 16-ajame „Kaunas Jazz“ tviskėjusio žvaigždyno šiųmetinė programa atrodė silpnesnė.

Nesiimsiu analizuoti visų festivalio projektų. Dalį jų, sužėrėjusių etninėmis spalvomis, aprašo Algirdas Klova. Aš į šį renginį važiavau mąstydama apie „Kaunas Jazz“ festivalį Lietuvos džiazo kontekste, apie džiazą Lietuvoje apskritai, jo gyvavimą ir perspektyvas. Tad mane festivalyje labiausiai domino tradicijų tąsa ir lietuviški projektai. Deja, tik vienam jų teko garbė pasirodyti pagrindinėje festivalio scenoje, o programa buvo sudaryta taip, kad norint išgirsti lauko scenoje grojančius mūsų muzikus teko aukoti pačių „brangiausių“ atlikėjų koncertus pagrindinėje salėje. Kas susidomėjo lauko scenoje vykusiu „Riot“ pasirodymu, turėjo atsisakyti devynių „Grammy“ apdovanojimų laureato, geriausiu latin jazz atlikėju tituluojamo afrokubiečio pianisto Eddie Palmieri’o projekto su puikiu trimitininku, taip pat „Grammy“ laureatu Brianu Lynchu, o norintieji išgirsti „Baltic Project“ turėjo palikti salę grojant vienam ryškiausių jaunosios saksofonininkų tenoristų kartos atstovui Davidui Sanchezui.

Vienintelė pozicija lietuviškam projektui pagrindinėje festivalio scenoje buvo skirta nuolatiniam Kauno džiazo festivalių dalyviui, galima sakyti, šio festivalio talismanui Petrui Vyšniauskui. Tituluočiausias Lietuvos džiazo muzikas, džiazo scenos senbuvis, šiemet penkiasdešimtmetį švenčiantis saksofonininkas, be žinomų atlikėjų – Vyčio Nivinsko ir Arkadijaus Gotesmano, su lyderiu sudariusių projekto pagrindą, bei akivaizdžiai bręstančio trimitininko Dominyko Vyšniausko, – šį sykį į didžiąją sceną išvedė ir naujų veidų: vokalistę Eglę Vakarinaitę, klavišininką Titą Petrikį bei savo studentą saksofonininką Dovydą Stalmoką. Projekte, pavadintame „Perspektyva“, perspektyviausiai atrodė būtent šis debiutantas, išsiskyręs ryškiomis frazuotėmis, techniškumu ir ekspresyvumu. Kiti du debiutai man pasirodė ne tokie sėkmingi, greta didžiųjų ypač ryškėjo talento ir meistrystės skirtumai, o ir pačiam projektui, kaip „perspektyviam“ studentui, pristigusiam dar vienos nakties iki egzamino, akivaizdžiai trūko brandumo ir susigrojimo. Ir todėl puikiame sodriame muzikiniame audinyje nuolat kyštelėdavo atsitiktiniai kompiuteriniai tembrai ar neužtikrintos jaunųjų improvizacijos, sumaniai kompensuojamos Arkadijaus Gotesmano poliritmijos, įspūdingų ir kerinčių Vyčio solo bei su ypatingu polėkiu muzikavusio paties maestro saksofono iškalbos.

Vos spėję pagroti Vyšniausko projekte pagrindinėje festivalio scenoje, į lauko scenos pasirodymą su grupe „Riot“ persikėlė du jo dalyviai – V. Nivinskas ir A. Gotesmanas, paskui save iš salės ištraukdami ir keletą smalsuolių ar ištikimų šios grupės gerbėjų. Pastebėjau, kad nebuvau vienintelė, iškeitusi galimybę išgirsti vieną ryškiausių festivalio žvaigždžių – E. Palmieri’o ir B. Lyncho „Afro Caribbean Jazz All Stars“ į galimybę pasidžiaugti vienos ryškiausių Lietuvos džiazo grupių progresu ir branda. Beje, net ir įstumti į tokias nekomfortiškas sąlygas – du vienas paskui kitą skirtingose vietose kitokio stiliaus pasirodymai – Gotesmanas ir Nivinskas abiejuose koncertuose grojo visiškai atsidavę, netausodami energijos.

Naujomis spalvomis ir idėjomis Lietuvos džiazo paletę papildantis „Riot“, iš kvinteto pavirtęs į sekstetą, šiemet dar brandesnis. Grupė akivaizdžiai plečia savo raiškos priemonių arsenalą ir nebe pirmą sykį pasitelkia kompiuterius, šįkart – itin vaisingai. Jie puikiausiai papildė grupės muzikinę kalbą – neįprastą, bet labai aiškią ir artikuliuotą, kur, regis, netgi Dmitrijaus Golovanovo valdomi kompiuteriai „kalba“ rišliais skiemenims.

Deja, norint išgirsti ir tokią aiškią muzikinę kalbą, reikia įsiklausyti. Šių metų Kauno džiazo festivalio eksperimentas parodė – ši muzika nesukurta aikštėms, ypač tokioms, kur visi laukia „Saulės kliošo“ ritmų. Vienybės aikštėje susirinkęs jaunimas nebuvo nusiteikęs „maištauti“ drauge su „Riot“ – šį savaitgalio vakarą jiems reikėjo tik iškrovos, kurią garantavo paprasta, aiški ir ritminga „Kliošo“ muzika.

Tad „Riot“ pozicija programoje, kaip savotiškos „šildančios“ grupės prieš visų laukiamą, kasmet pasirodantį festivalio lauko scenoje „Saulės kliošą“, buvo akivaizdžiai nedėkinga ir sykiu išryškino prieštaras.

Tiesa, radosi tokių, kurie mėgino trypčioti ir pagal „Riot“ muziką. Tačiau veikiai suprato, kad šokiams ji visiškai netinkama. O man ši situacija priminė istorinį konfliktą daugiau nei prieš pusšimtį metų, vykusį džiazo tėvynėje, – tarp klasikinio džiazo kūrėjų, tuo metu itin sukomercialėjusių svingo orkestrų, ir bręstančios modernistų kartos, stovinčios prie naujojo stiliaus slenksčio. Kai savotišku atsaku populiarią šokių muziką atliekančio bigbendo albumui „For Dancers Only“ (tik šokėjams) bibopo kūrėjas Dizzy Gillespie atsakė albumu „For Players Only“ (tik muzikantams), taip įvardydamas moderniojo džiazo kūrėjų estetines nuostatas. Kažkas panašaus vyksta ir dabar – skirtumai tarp jaunųjų džiazo atlikėjų stilių akivaizdūs, o istorinė patirtis leidžia manyti, kad esame ant didžių permainų slenksčio. Tačiau kodėl tokios skirtingos grupės atsirado bendrame kontekste? Ar čia organizatorių siekis suartinti, ar dar labiau supriešinti tokius skirtingus stilius? Ar jų suteikta galimybė pasitikrinti patiems muzikantams ir klausytojams?

„Riot“ pasitikrino – jie nėra to jaunimo, laukusio „Kliošo“ ritmų, muzika. Tačiau istorija liudija, kad tik ištikimybė sau ir idėjai brandina vertingiausius vaisius. Ir pažįstant šiuos jaunus ambicingus muzikantus norisi tikėti, kad populistiniu keliu jie nepasuks.

Lengvesnį kelią pripažinimo link pasirinkę broliai Aleksos, regis, išskaičiavo komercinės sėkmės formulę. Grupę „D’Orange“ papildę puikia vokaliste Baiba Skurstene, pavadinimą pakeitė į „Baltic Project“. Trijų Baltijos šalių – Latvijos, Lietuvos ir Estijos jaunieji džiazo atlikėjai viename projekte – neabejotinai sėkmingas sprendimas. Beje, į komercinę sėkmę orientuota ir jų programa. Tad grupė laisvai gali dalyvauti neakivaizdinėje diskusijoje dėl džiazo ir pramogos, kuri išryškėjo pirmajame lauko scenos koncerte tarp „Saulės kliošo“ ir „Riot“.

Ypatingą pakylėjimą pajutau klausydama tradicinio sakralinės džiazo muzikos koncerto Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kur Artūro Anusausko „Nuotaikas“ atliko autorius ir Neda Malūnavičiūtė. Nors paprastai po bažnyčios skliautais džiazo muzikai nuščiūva ir prislopina emocijas, šio dueto koncertas, skirtas Gyvybės dienai, buvo ypač gyvas, įvairialypis, emocionalus, dvasingas ir nedavatkiškai sakralinis. Jautri A. Anusausko kūryba ir autoriaus mintis atliepiantys klavišiniai, čiurlenanti upeliu ir paukščiu čiulbanti Nedos fleita bei spalvingas jos vokalas, kuriame skamba ir muzikinė, ir gyvenimiškoji patirtis, kur net viena nata gali žėrėti keletu atspalvių.

Nedos sukurta nepakartojama skambesio ir charizmos aura iš dalies kompensavo šiemet pamirštą „Kaunas Jazz“ tradiciją pristatyti itin stiprias silpnosios lyties džiazo kūrėjas.

Ne tik šios tradicijos tąsos pasigedau septynioliktajame „Kaunas Jazz“. Pasigedau dar vieno nuolatinio jo dalyvio – Kauno bigbendo, kuris ankstesniuose pasirodydavo puikiai, neretai formuodamas eksperimentines sąjungas su užsienio atlikėjais, tokiais kaip Barbara Dennerlein ir Daniel Mesina, Randy Brecker, net Richard Galliano pernai prisidėjo prie Kauno bigbendo pasirodymo su Henk Meutgeert.

Įžvelgiu grėsmę ir kitai ypatingai „Kaunas Jazz“ festivalio tradicijai. Paprastai garsėjęs įspūdingais, kaitriais jam session, kurių metu įvairių kartų, šalių ir krypčių džiazo kūrėjai turi galimybę susijungti į vieną ansamblį, o jaunieji džiazo kūrėjai gali patikrinti savo jėgas grodami šalia džiazo didžiųjų, „Kaunas Jazz“ ėmėsi grėsmingos  politikos. Nesinori tikėti, kad jam session, kuriais garsėjo „Kaunas Jazz“ kadaise, liks tik istorija; kad tokiai svarbiai festivalinei džiazo gyvavimo, kraujotakos formai, itin reikšmingai festivalio nuotaikos kūrimui, festivalį paverčiančiai festivaliu, o ne koncertų ciklu, gresia išnykimas. Ankstesniuose festivaliuose jam session pradžią skelbę lakonišku kokios nors grupės pasirodymu, pastaruosius metus rengėjai ir klube pristato dviejų dalių koncertą, trunkantį iki vėlumos. Jam pasibaigus jam session vyksta likus saujelei ištvermingiausių klausytojų ir muzikantų. Vieną naktį pasiryžau būti atkakli ir sulaukti bent jau jų pradžios. Ištvėriau iki pirmo neprograminio muzikavimo, prasidėjusio beveik auštant – ketvirtą ryto. Sako, kad ir tokiomis sąlygomis jam session vyko...

Tiesą sakant, nesinorėtų prarasti ir klubinės programos, kuri šiemet buvo tikrai puiki ir apgalvota. Čia skambėjo stiprūs, originalūs projektai, ženklinantys šiandieninio klubinio džiazo raidos kelius: meinstrimą su ugninga latin stilistika lydė šaltieji suomiai „Dalindeo“, įspūdingą, uždegančią ir originalią klubinės muzikos versiją pristatė olandai „Zuco 103“; o tarptautinio „KDR Society“, subūrusio muzikantus iš Austrijos, Senegalo, Ganos ir Didžiosios Britanijos, pasiūlytas neįprastas world, klubinės muzikos ir ritmo stichijos kokteilis būtų puikiai tikęs ir pagrindinei festivalio scenai.

Plėtojant tradicijų tęstinumo temą, derėtų pastebėti, kad kitos tradicijos, išpuoselėtos per 17 festivalio „Kaunas Jazz“ gyvavimo metų, buvo išlaikytos. Tai ir koncertas „klausytojams pageidaujant“, kuriame turėjome progą dar sykį pasimėgauti reto instrumento džiazo scenoje virtuozo Richardo Galliano miuzetėmis, ir unikalus varpų džiazo muzikos koncertas, kurį šiemet parengė svečiai iš Lenkijos – Monika Kazmierczak bei pučiamųjų grupė „Hevelijus Brass“, jau minėti sakraliniai projektai Vytauto didžiojo bažnyčioje ir Kauno sinagogoje, dinamiški ir kaitrūs klubiniai koncertai, bei nemokami koncertai lauko scenoje Vienybės aikštėje, kur turėjome progos išgirsti jaunuosius Lietuvos džiazo muzikus.

Tęsiama ir restoranų tinklo „Pizza Jazz“ įsteigto prizo tradicija, kuri tradiciškai kelia ir diskusijų. „Jazz Eaters Award“ (Džiazo valgytojų prizas) – statulėlė, kurią sukūrė skulptorius Danielius Sodeika, šiemet teko acid jazz grupei „Incognito“ iš Didžiosios Britanijos. 27-erius metus gyvuojanti grupė jau yra tapusi legenda. Ji neabejotinai išplėtė džiazo auditoriją klubinės bei populiariosios muzikos gerbėjų sąskaita. Kultiniu vadinamas kolektyvas labai kokybiškai atliko savo žinomus hitus, kurie būtų papuošę bet kokį populiariosios muzikos festivalį. Ir nors „Incognito“ muzika buvo bene labiausiai nutolusi nuo džiazo prigimties, panašu, kad šio festivalio auditorijai mieliausias toks stilius. Reikia nuraminti nepatenkintus džiazo gurmanus. Juk prizo likimą lemia „valgytojų“, tegu ir džiazo, minia. O minia, kaip žinoma, mieliau renkasi ne gurmaniškus, o kasdienius patiekalus ir neretai vietoj austrių ir baltojo vyno mieliau kerta vėdarus su alumi.

Jei geriausią festivalio muzikantą rinktų gurmanai, galbūt prizo šeimininku būtų tapęs subtilus saksofonininkas Davidas Sanchezas, atstovavęs pačiam gryniausiam, kokybiškam džiazui. Deja, su jo pasirodymu siečiau didžiausią festivalio nusivylimą – „džiazo valgytojai“, galbūt klaidingai informuoti ir laukę latin, o gal persisotinę kitų „patiekalų“, kilo iš kėdžių ir masiškai išeidinėjo iš tikro džiazo koncerto, taip suklaidindami ir patį D. Sanchezą. „Is it over?“ – pasidomėjo Sanchezas, sutrikęs skubotai nusilenkė ir su kvartetu paliko sceną. Laimei, jis buvo grąžintas, tačiau incidentas išties nemalonus. Tiesa, objektyvumo dėlei reikėtų paminėti, kad šis Sanchezo kvartetas, nors ir sudarytas iš tikrai puikių instrumentininkų, tokia sudėtimi muzikavo pirmą sykį ir ausyliausieji tai galėjo pastebėti.

Tarp pretendentų į tradicinį festivalio apdovanojimą galėjo būti ir meistriškas, elegantiškas, nuoširdus brazilų „Nosso Trio“, dar neišpaikintas didžiųjų džiazo festivalių publikos dėmesio. Dalis publikos neabejojo, kad džiazo valgytojų prizas atiteks tituluotajam E. Palmieri’ui, atstovavusiam festivalio rengėjų skelbtai krypčiai. Aš savo simpatijas atiduodu Al Di Meolai, legendiniam gitaristui, nepaliaujančiam stebinti ir žavėti. Nors, kaip jis prisipažino, tai buvo pirmas rytinis šou jo kūrybinėje biografijoje – koncertas prasidėjo 14 valandą ir gitaristui akivaizdžiai reikėjo „įsivažiuoti“. Gal todėl koncerto pradžia priminė repeticiją – Di Meola skaitė kūrinius iš natų, darė nerangias pauzes, versdamas lapus, tarsi rytiniame prasigrojime, ir staiga, lyg paspaudęs nematomą mygtuką, pasinėrė į improvizacijų tėkmę, su savim nusitempdamas ir apžavėtus klausytojus. Sklinda gandai, kad po koncerto Al Di Meola pardavė albumų už rekordinę sumą, taigi savąjį prizą gavo kitokiu pavidalu.

Kiekvienas festivalis, sudarydamas programą, formuoja ir pasirinktos krypties įvaizdį bei ugdo auditoriją – savuosius „džiazo valgytojus“. Per 17 gyvavimo metų „Kaunas Jazz“, aktyviai prisidėjęs prie Lietuvos džiazo auditorijos akiračio plėtimo ir skonio formavimo, turi ir savo auditoriją, ir savo braižą. Įprasta manyti, kad Kauno džiazo festivalis atstovauja komerciškajai džiazo pusei. Nenorėčiau tvirtinti, kad tokia rengėjų pozicija klaidinga, tačiau Kultūros ministerijai priėmus sprendimą artimiausius trejus metus remti tik du šalies džiazo festivalius – Kauno ir Klaipėdos, toks sprendimas uždeda ir atsakomybės naštą finansuojamiems festivaliams. Dabar jų rankose džiazo veido, džiazo suvokimo formavimas, auditorijos ugdymas ir muzikantų brandinimas. Grėsmingas ženklas jau buvo – „džiazo valgytojai“, paliekantys D. Sanchezo koncertą... Būtų apmaudu, jei Lietuvos džiazo atlikėjai grotų, o Lietuvos klausytojas džiazą suvoktų vienpusiškai, tik kaip pramogos ar klubų muziką.

Festivalio veidą formuoja ne tik jo turinys, bet ir eiga. Reikia pasidžiaugti, kad ir šiųmetis „Kaunas Jazz“ vyko tradiciškai sklandžiai: koncertai prasidėdavo punktualiai, o tai džiazo festivaliuose retenybė; apie įgarsinimą niekas nekalbėjo, o tai reiškia, kad jis buvo puikus (paprastai į garso technikus publika atkreipia dėmesį tuomet, kai jiems kas nors nepavyksta). Į dangų kilo oro balionas skambant tradiciniam varpų koncertui, vaikai išmargino Vienybės aikštės grindinį, buvo ir tradicinės džiazo mados, ir fejerverkas; tradiciškai džiazo gerbėjus pagerbė radijo stotis “Pūkas-2”, transliavusi visus mokamus festivalio koncertus.

Prie festivalio veido formavimo prisideda ir vedėjai. Deja, šiemet tai buvo silpnoji festivalio grandis. Festivalį vedęs naujas tandemas klydo, bandė koketuoti su publika reikalaudamas dėmesio sau, o ne pristatomiems muzikantams, o patyręs „Kaunas Jazz“ vedėjas Alfredas Kukaitis, regis, taip ir nesurado savęs šalia naujosios partnerės Eglės Vakarinaitės.

Kai po dviejų bisų Vilniaus kongresų rūmuose stovinti publika pagaliau paleido nuo scenos antrąsyk į festivalį atvykusį bandoneono virtuozą Richardą Galliano ir „Tangaria“ kvartetą, dovanojusį kerintį aistros, liūdesio ir šviesos skambesį, o vietoj dar virpančių salės ore nostalgiškų miuzetės intonacijų pasigirdo familiari ir gruboka vakaro vedėjo komanda salę paliekantiems klausytojams – „kur dabar, kur dabar?“, beliko konstatuoti – septynioliktasis „Kaunas Jazz“ baigėsi, palikdamas atmintyje gausybę muzikinių įspūdžių, dozę jaukios festivalinės nuotaikos, nostalgijos ir... neatsakytų klausimų.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!