Chorų ir jų giedojimo plėtra

Ne vienam muzikui, ypač Lietuvoje, tenka susidurti su chorų praktika — vesti mokyklų bei mėgėjų chorus. Žinoma, vieni trumpiau, kiti ilgiau tą darbą yra dirbę ir dabar tebedirba, tad, manau, praverstų, kad ir bendrais bruožais, pažvelgti į chorų giedojimo pradus ir jų plėtros istoriją.

Pradedant chorinės veiklos apžvalgą, pirmiausia tenka prisiminti graikus. Toji tauta bendrosios kultūros kėlimo darbe Europoje užima pačią pirmąją vietą. Jų chorai išaugo iš masinių per kulto apeigas maldos šauksmų. Tie šauksmai buvo susiję su judesiais, delnų plojimais, mimika. Vėliau jie įgavo atskirą formą: per kulto apeigas būdavo sudaromos dvi grupės — viena giesmininkų, kita šokėjų, nes masiniai šauksmai paskiau buvo uždrausti. Tos giesmininkų ir šokėjų grupės atlikdavo savo veiksmą — programą ant tam tikro paaukštinimo, tartum estrados.

Įsivyravus giesmininkų daliniams, prasmingesniam tikslui pasiekti, prireikė ir jų veiksmui turinio. Tokiu būdu su garsų išraiška buvo susieta ir poezija. Šalia kulto apeiginių giesmių atsirado ir žmonių dainos — pasaulinio, charakterio.

Graikų chorai buvo vienabalsiai arba oktaviniai. Oktaviniai, kai su vyrais giedodavo moterys arba vaikai.

Šalia religinių chorų išsiplėtė visa eilė ir pasaulinių. Tiek religiniai, tiek pasauliniai chorai savo skaičiumi nebuvo dideli — turėdavo nuo 12 iki 24 dainininkų. Giedodavo a'capella ir instrumentų — fleitų, lyrų ir kitų — pritariami. Repertuarą sudarydavo himnai, didaskalos ir giesmės, giedamos dievų garbei.

Aukščiausieji chorų globėjai buvo dievai: Apolonas, kuriam buvo pašvęstas ,,peanas“, ir Dionizas kuriam giedojo „difirambas“. Iš pastarojo, kaip žinoma, su laiku išsiplėtojo drama. Bet ir drama buvo glaudžiai siejama su chorų giedojimais, nes pastarieji buvo lyrizmo nešėjai.

Pasauliniams chorams pasirodyti kiekvienas miestas turėjo tam tikrą pastatą, vadinamąjį choros. Nuo pastato pavadinimo ir dainuojantis kolektyvas gavo choro vardą. Dainininkus vadindavo chorevtais, o vedėją — korifėjų. Pasauliniai chorai turėjo globėjus. Jie vadindavosi choregomis. Chorus globoti pavesdavo tik labai turtingiems graikams, kurie galėdavo atlyginti chorų vedėjams už jų mokymą.

Dalyvauti chore buvo laikoma garbinga pareiga. Į juos patekti tegalėjo tik išrinktieji — laisvieji piliečiai, kurie turėjo gerus balsus. Jiems buvo suteikiamos „veiklaus piliečio“ teisės — įvairios privilegijos bei lengvatos. O už nusižengimus, jeigu kartais tokių pasitaikydavo, bausdavo labai griežtai: net iki 1000 drachmų ir atimdavo teisę būti dainininku.

Per didesnes šventes įvykdavo chorų varžybos. Kiekvienas iš globėjų ląžindavosi, kad laimės jo choras. Tokios varžybos kiekvienam globėjui paprastai atsieidavo nuo 5000 iki 7000 drachmų. Laimėjusio varžybose choro globėjui valdžia suteikdavo išimtinę „garbės piliečio“ teisę ir tam tikras privilegijas, kuriomis galėdavo naudotis iki kitų iš eilės varžybų. Kurio globėjo choras laimėdavo paeiliui penketą kartų, tam toji teisė su privilegijomis būdavo paliekama iki gyvos galvos. Tokius nugalėtojus labai brangindavo visa graikų tauta.

Vėlesnioji romėnų kultūra chorų giedojimą perėmė iš graikų. Tik šie jau pirmųjų neįstengė pralenkti. Romėnų choruose, šalia himnų, didaskolų, įsigalėjo ciniško turinio dainos ir globėjų garbei pagyros. Vis dėlto, nepaisant to neigiamo reiškinio, chorai ir čia klestėjo, ir jų dalyviai buvo nemažiau aukštinami. Bet vėliau chorai pradėjo smukti.

Tada buvo griebtasi dvasinio gyvenimo srityje reformų, kurios paruoštų perversmui dirvą ir pakreiptų romėnų visą galvoseną nauja linkme. Teko ieškoti naujų dvasinių pradų, kurie įkvėptų muzikos esmę nors tiems žmonėms, kurie dar nebuvo visiškai puolę, ir neleisti muzikai virsti žaislu bei priemone, tenkinančia žemus įgeidžius ir aistras.

Galutinio smukimo vis dėlto buvo išvengta. Niauriose katakombose, apšviestose žvakių šviesa, naujam Dievui meldžiantis, atgimė muzikos, ypač chorinio giedojimo, vertė, kuri paskum per pusantro tūkstančio metų sužydo turtingais dvasiniais muzikos žiedais. Tai buvo krikščionybės užuomazga.

Techninis pirmųjų krikščionių chorų sutvarkymas nieku nesiskyrė nuo jų pirmtakūnų — graikų ir romėnų: giedodavo vienu balsu ir tik a'capella, nes instrumentai pirmųjų krikščionių akyse buvo jau pakankamai sukompromituoti. Pats giedojimas buvo padalintas tarp kantoriaus ir choro. Giesmių melodijų dalį buvo perėmę iš žydų ir graikų: tai Dovydo psalmės ir himnai. Nors visomis išgalėmis buvo stengtasi kratytis pirmykšte įtaka, bet išvengti jos visiškai vis dėlto nebuvo įmanoma, nes nespėta sukurti savų. Todėl buvo naudotasi tik rinktinėmis jų melodijomis. Krikščionys giedojimą nepaprastai išplėtė: giedojo ne tik per pamaldas, bet ir per laidotuves, mūšius ir vykdant bausmes. Visais tais įvykiais religinių himnų giedojimai pritraukdavo krikščionybei vis naujų sekėjų.

I-jo amžiaus pabaigoje ir II-jo pradžioje, vyskupas Ignacas iš Antiochijos įvedė savo vyskupijoje antifoninį giedojimą. Tokiu būdu giedodavo du chorai pakaitomis. Konstantino Didžiojo laikais, kada krikščionybė įgavo visas valstybės pripažintos religijos teises, buvo uždraustas masinis giedojimas, kaip neatitinkąs meniškos paskirties, ir nesiderinąs su turtingu bažnyčių išpuošimu bei architektūra. Kilus būtinam reikalui, IV-jo amžiaus pradžioje popiežiaus Silvestro buvo įkurta Romoje pirmoji giedojimo mokykla. Tas įvykis chorų istorijoje turi didelę reikšmę, nes giedojimas specialiai tam tikslui paruoštų chorų pakėlė muzikos meninę vertę. Nuo to laiko giedojimas įgavo tvirtą pagrindą ir palankią plėstis dirvą. Jam teko atsilaikyti kovoje prieš Julijono Atskalūno vedamą reakciją.

Tos aplinkybės privertė ieškoti būdų, kaip apsivalyti nuo svetimų įtakų. To darbo ypačiai atsidėjęs ėmėsi Ambroziejus, kuris aptvarkė giedojimą ir pritaikė kai kuriuos teoreminius nuostatus. Darbo vaisius — Ambrozijaus giedojimas ir bažnytinės tonacijos. Su tais teoreniniais nuostatais pasirodo ir pirmoji gaidų rašyba neumomis.

VII amžiaus pradžioje popiežius Grigalius Didysis ambrozinį giedojimą papildė ir pertvarkė — jis buvo pavadintas grigoriškuoju giedojimu. Tie giedojimai turėjo dvi formas: cantus planus — tai buvo lygus giedojimas ir cantus choralis — choru giedamos melodijos. Pastarasis buvo kanonizuotas ir privalomas viso pasaulio krikščionių bažnyčioms. Juo sudarytas ir liturginių melodijų rinkinys — Cantus firmus. Iš visų nustatytų grigorinių giedojimų buvo sudarytas tam tikras rinkinys, vadinamas antifonarijus, kuris buvo grandimi prirakintas prie didžiojo Šv. Petro bazilikos, Romoje, altoriaus. O įsteigtoje Romoje naujojoje giedojimo mokykloje pats Grigalius Didysis dėstė giedojimą, nes jis buvo gerai susipažinęs su muzika. Toji mokykla išleido visą eilę ne tik gerų giesmininkų, bet ir chorų vedėjų — mokytojų, kurie išsiskirstę po visas Europos šalis, plačiai paskleidė cantus romanus giedojimą.

Naujoji krikščioniškojo giedojimo ir chorų reforma padarė įtakos ir pasauliniam dainavimui bei dainoms. Prancūzų karalius Karolis Didysis, to giedojimo sužavėtas, visoje savo valstybėje pristeigė panašių mokyklų. O Paryžiaus mokykloje ir pats to giedojimo mokėsi, vėliau net vadovavo savo rūmų chorui.

Baigiantis pirmajam tūkstančiui metų, jau buvo jaučiama polifoninės muzikos užuomazga, o XI-jam amžiui prasidėjus, sudaromas pagrindas daugiabalsiui giedojimui. Šitoji epocha yra svarbi tuo, kad choruose buvo pradėtas daugiabalsis giedojimas, kuris su laiku vis sparčiau plėtėsi. Tuo laiku Gvidas iš Areco davė linijinę sistemą, tuo žymiai prisidėdamas prie daugiabalsio giedojimo plėtros. Jis tuo laiku vyravusį organumą, t. y. dvibalsį giedojimą kvartomis ir kvintomis, pakeitė diafonija, į kurią įeina ir tercija. Vėliau ji buvo pervesta į discantus. Discanto įtakoje atsirado menzuralinė sistema, kuri nustatė natos vertę. Tame laikotarpyje Frankas Kelnietis pripažįsta terciją konsunansu, o Markettas Maduanietis aprobuoja visokio disonanso išrišimą į konsunansą.

Tokiu būdu iki XIII-jo amžiaus pabaigos jau buvo paruošta polifoninei muzikai augti bei plėstis tinkama dirva, o tuo pačiu ir daugiabalsio choro giedojimui, kuris iki mūsų laikų taip plačiai išsiskleidė po viso pasaulio tautas.