Grigališkasis choralas

1938 Nr. 1, Konradas Kaveckas

Grigališkasis choralas (cantus gregorianus) yra Romos Katalikų bažnyčios liturginis giedojimas, kurio vienbalsės melodijos sudėstytos laisvame ritme, be takto aštuoniose tonų rūšyse. Jo vardas kilęs nuo popiežiaus šv. Grigaliaus I Didžiojo (590 — 604), kuris, kaip padavimas skelbia, liturginius giedojimus suorganizavęs, pataisęs ir padauginęs (monumentą patrum renovavitet auxit). Cantus gregorianus, carmen gregorianum buvo jau viduramžiais oficialiai vartojami terminai liturginiam giedojimui pažymėti. Be to, grigališkasis giedojimas dažnai vadinamas dar choraliniu giedojimu, arba paprastai choralu. Šį vardą jis gavo nuo liturginio choro, kuris grigalinj giedojimą atlikdavo tam tikroje bažnyčios vietoje, vadinamoje chorus. Grigališkąjį giedojimą, skirdami nuo menzuralinės muzikos, vadiname lygiuoju, ramiuoju giedojimu (cantus firmus, cantus planus). Pastaruoju laiku Pijus X įvairiuose savo įsakymuose grigališkąjį giedojimą vadina cantus tradi tionalis. Prancūzų jis vadinamas plain chant, anglų — plain song, ispanų — canto llano, italų — canto fermo. Lietuviškai kalbininkai pataria vartoti grigališkąjį arba grigoriškąjį choralą, bet jokiu būdu nevartotina svetimybė — gregorijoniškas choralas.

Grigališkasis choralas yra tikrasis Romos katalikų bažnyčios liturginis giedojimas. Kitos giedojimų ir muzikos rūšys turi taip pat savo vietą liturgijoje, tačiau pirmenybė tenka grigališkajam choralui. Choralas yra bažnytinės muzikos siela. Šią grigališkojo choralo ypatybę aiškiai nusako Pijus X, Motu proprio 3 §, pažymėdamas, jog bažnytinės kompozicijos yra tiek liturgiškos, kiek jos yra artimos grigališkajam choralui. Bažnyčia puoselėja savo choralą taip pat, kaip savo liturgiją ir jos kalbą.

Istorijos žvilgsniu grigališkasis choralas yra viduramžio meno kūrinys, kuris savo esme skiriasi nuo šių dienų muzikos, nuo XIII amžiaus išsirutuliojusios harmonijos pagrindais. Vienbalsio grigališkojo giedojimo savotiškumas reiškiasi jo senovinėse tonų rūšyse, ritmikoje, melodijos dėstymo išorinėse lytyse ir daugiausia jo vidiniame dvasiniame tonų gyvenime, jo jausmingume, džiaugsme ir liūdesyje. Grigališkasis choralas nuo amžių tampriai susijęs su Katalikų bažnyčios liturgija ir, visą jos gyvenimą apimdamas, sudaro jos esminę dalį. Jis atliekamas šventoje vietoje, gražiai skambančia kalba, jo melodijos yra aiškios ir paprastos, tačiau prakilnios. Genialus bažnytinės muzikos reformuotojas ir kompozitorius F. Wittas yra pasakęs, jog grigališkasis choralas yra sintezė ir aukščiausias reiškinys tos meno epochos, kurioje melodijos buvo komponuojamos visai negalvojant apie jų harmonizavimą; choralas yra savo rūšies nepasiekiamas natūraliosios muzikos deklamacijos meno kūrinys.

Taip pat Caspari, kalbėdamas apie šį vienbalsės melodijos žiedą, senovės menininkų užaugintą, pastebi, jog „grigališkasis choralas yra viduramžių pasaulinės reikšmės meno reiškinys“.

Traviata