Lietuvių liaudies dainų būdingieji bruožai

1938 Nr. 1, Zenonas Slavinskas

Pastaruoju metu liaudies kūryba ypačiai susidomėta. Jau prieš Didįjį Karą įvairiuose Europos centruose buvo rengiami vadinamieji „tautų koncertai“, per kuriuos svetimi kraštai būdavo supažindinami su „koncentruojančios“ tautos dvasia, jos kūrybos charakteringais ypatumais. Jau tada buvo įstaigų, renkančių ir tiriančių liaudies kūrybą. Tačiau dabartiniu metu tai daroma dar intensingiau. Tarptautinėse šventėse, parodose, per radio — visur stengiamasi pasirodyti savo menu, savo dainomis, muzika. Prie T. Sąjungos veikiąs Intelektualio Bendradarbiavimo Institutas renka ir leidžia informacinę medžiagą etnografiškos muzikos klausimais įvairiose tautose („Musiąue et chansons populaires“ 1934 m. I t.). Lietuvoje taip pat Senovės Dienų, įvairių švenčių metu stengiamasi pasirodyti senovės dainomis, instrumentais. Taip pat dainų šventės yra gera proga populiarinti mūsų dainų grožį, skatinti susidomėti jų vertingumu bei ypatumais.

Įvairių tautų charakterio ypatumai itin aiškiai reiškiasi jų etnografijoj, jų tautiniame mene, jų muzikoje ir dainose. Ir nemuzikalus klausytojas lengvai atskirs šiaurės tautų melodijas nuo pietų, germanų nuo slavų, vakarų nuo rytų ir t.t. Jau 550 m. prieš Kristų Konfucijus apibūdino tautų muziką šiuo populiariu posakiu: „Jeigu norite žinoti, kaip šalis valdoma ir kokia jos dora, — įsiklausykite į jos muziką“. Bet ne vien klimatas, rasė bei su jais susijęs temperamentas turi įtakos dainų būdingumui. Čia veikia eilė kitų faktorių, kaip socialinė aplinkuma, gyvenimo sąlygos, istorija, žemės paviršiaus ypatumai (kalnuota ar lygumos). Sakysime, šveicarų šen. liaudies dainų melodijos pagrįstos jodelizmu („Haldiouri“), kuris yra psichologiškas slėpinys šveicarų kalnų — gamtos muzikos. Kalnų aidai nustatė šveicarų melodijų ir jų harmoniškų tonų santvarką. Šveicarų liaudies dainos yra muzikališkas atspindys Alpių ir Šveicarų landšafto, net melodijų „Haldiouri“ grafiškas pirminis tipas yra pakilimo (kalnų) formos. Kuo kuri sritis arčiau kalnų, tuo didesnė ir melodijos apimtis (ambitus), nustatanti šveicarų melodijos struktūrą (A. L. Gasmann). Kalnų vandens kritimas sudaro harmoniją, kurios tonai beveik tiksliai įeina į jodlerių melodijas (plg. Dr. A. Heim, Tone der Wasserfalle; Dr. Fr. Stege, Das Okkulte in der Musik).

Atsižvelgiant j mūsų krašto vidutinį klimatą, į pilką jo dangų, gražias lygumas, į nežymius žemės paviršiaus iškilimus, į, taip sakant, „ramius“ gamtos vaizdus ir į „ramų“ lietuvio-ės būdą, suprantame, kodėl lietuvių dainose nėra gaivalingo, aistringo, į kraštutinumus pereinančio, jausmo, nė perdėto linksmumo ar gyvumo, taip charakteringo pietų tautoms, nė audringo skausmo, ar apmaudingo piktumo nuotaikų. Kaip tekstai, taip ir melodijos pasižymi ramia nuotaika. Ir prie gėrimo, ir vestuvėse, ir pajuokiant ir kitur, visa tai atliekama negaivalingai, be perdėjimo, be kraštutinumo, visur išlaikomas „vidurys“, „saikingumąs“. Tad psichologiniu ir temperamento atžvilgiu lietuvių dainoms būdinga jų melodijų ir tekstų rezervuotumas, nuotaikos „ramumas“. Lietuvių dainų švelnaus melancholingumo, gal būt, netektų dėl šios priežasties laikyti baudžiavos meto įtaka. Sakysime, dzūkai, kad ir sunkesnėse sąlygose gyvendami, betgi yra nemažesni (jeigu ne didesni) dainininkai už tuos, kurių gyvenimo sąlygos geresnės.

Pats būdingasis lietuvių dainų bruožas yra stiliuje, formoje, kuriais išreiškia savo išgyvenimus, būde, kaip bendrus motyvus gyvendina, kaip visiems žinomus jausmus reiškia. Kad ir daug turime dainų bei jų variantų, tačiau randame jose ir tarpusavio panašumo, bendrų bruožų. Taigi, mūsų dainos, savo visumoje, turi tam tikrą savitą liniją, stilių. Dainavimo būdu, balso spalva, teksto struktūra, diminutyvais, rimo nepanaudojimu, įdomiomis metaforomis, palyginimais, paralelizmais, refrenais, simbolika, taip pat melodijos struktūra, intervalo šuoliais, originaliomis gamomis, įvairių sekvencių pavidalais, kadencėmis, išraiškos intensyvumu, stilistiniais pagražinimais, žodžio ir muzikos ritmu — lietuvių dainos sudaro savaimingą, estetinį pasaulį. Jų visų pagrinde glūdi sentimetališkumas su erotizmo priemaiša, jos yra širdies, jausmo dainos, grynai lyrinės, savo lyriškumu veikiančios bet kurį epinį pasireiškimą.

Be bendrų čia suminėtų dainų ypatumų, tenka iškelti mūsų dainų būdinguosius bruožus etnografinėse srityse. Kaip žinome, jie reiškiasi ne tik kalba, papročiais, medžiagine kūryba, bet ir dainomis. Turtingesnė ar menkesnė mūsų krašto sritis dainų gražumu, visos jos kupinos mažesnio didesnio melodijų įvairumo, tam tikru atžvilgiu vertingos ir gražios. Savo būdingumu, dainavimo būdu, teksto stiliumi, jos yra skirtingos ir originalios. Kiekviena sritis savo dainose pasireiškia specifiniais motyvais, tam tikromis formulėmis.

Visiems yra žinoma, kad Dzūkija yra gražių ir įdomių dainų kraštas. Kas negirdėjo dainuojant „Tris dienas, tris naktis“. „Gieda gaideliai anksti rytelį“, „Oi motule ma!“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, „Oi kas sodai...“ ir kt. Juk vis tatai dainos iš dainingosios Dzūkijos. Dzūkų dainos pasižymi švelnumu, melodingumu, jausmo šiltumu, gilumu, kaip ir patys dzūkai. Jų melodijos gausios minoro, senų gamų, originalių kadencijų; būdinga joms kvartės šuoliai. Jų dainos dainuojamos vienu balsu (unisonu), kuris kaip tik įgalina pajusti dainos jėgą, jos didingumą, ypač traukiant tokiu būdu keliolikai žmonių. Jų tekste randame stipresnio paralelizmo, archaiškų gramatinių lyčių. Dzūkijoje užtinkame labai senų ir įvairių dainų. Be paprastųjų dainų, kaip skirtingo melodinio tipo, pažymėtinos; rugiapiūtės, grikių rovimo, avižų pjovimo, Advento, Kalėdų, Gavėnios, Velykų ir kitos dainos. Šios dainos nuo paprastųjų skiriais ne tik savo muzika, teksto turiniu, originaliais priegiesmiais, bet ir savo paskirtimi, pav., rugiapiūtės dainos dainuojamos tik pačios rugiapiūtės metu, advento dainos — Advento metu, nors paprastai tada nuo dainų ir muzikos susilaikoma.

Vilniaus krašto dainos, su mažais skirtumais, yra to paties būdo, kaip ir dzūkų dainos. Ir tarminiu atžvilgiu beveik visa Ok. Lietuva priskiriama dzūkams. Vilniaus krašto dainos rodo, kad Ok. ir Neok. Lietuva etnografiškai sudaro organišką vieningumą.

Žemaičiams duodama charakteristika, kad jie esą tvirto, kieto būdo žmonės, pastovūs, šalti, ištvermingi, kad jie lėto temperamento, daugeliu atžvilgiu, tinka ir jų melodijų pobūdžiui. Žemaičių būdas, žemaičių krašto buitis atsispindi ir jų melodijose. Jų melodijos pasižymi lėtumu, šaltumu, pastovia melodijos išraiška. Jų dainos yra griežtas kontrastas dzūkų dainoms. Kiek dzūkų dainos yra švelnios, sentimentalios, tiek žemaičių šaltos, sunkios, gerąja prasme, ir jausmą rodo kitokia forma: susilaiko ir normuoja nuotaikos reiškimąsi. Beveik visos jų melodijos dainuojamos dur tonacijose, kas patvirtina anksčiau pasakytus žodžius apie jų būdą, nes dur gamose esančios melodijos išreiškia šaltumą, kietumą, atvirkščiai gi, dzūkų melodijos dažnai yra minorinėse, archaiškose tonacijose, reiškiančiose švelnumą, minkštumą.

Klaipėdos kraštas turi ne tik savitą tarmę, papročius, bet ir savitas dainas. Iš jų dainų matome, kad Klaipėdos kraštas savo senovės lietuvių kultūra buvo ir yra atsparus bet kokiai įtakai. Klaipėdos krašto gyventojai, kad ir šimtus metų veikiami svetimos kultūros, išlaikė tikras lietuviškas dainas, kaip poetinių priemonių, taip ir turinio ir melodijų atžvilgiais. Jų dainų teksto forma, konstrukcija, melodijos turinys, ritmika, ir harmoniški ypatumai, pav., gamos, kadencės ir faktūra — visa tai lietuviška, visa tai Lietuvos krašto dainų ypatumais persunkta. Kad ir užtinkame vokiškų melodijų įtaką tam tikroje dainų dalyje, tai ta įtaka yra veikiau vėlesnio meto ir kaimyninės įtakos vaisius. Klaipėdos dainos pasižymi melodiniu įvairumu, platumu, melodingumu. Nemaža jų dainų yra susidėsčiusios archaiškose gamose, kas kaip jau buvo pastebėta, įrodo jas esant labai senas. Klaipėdos krašto melodijos savo būdu yra artimesnės suvalkiečių ir dzūkų melodijoms.

Suvalkiečių dainos pasižymi taip pat gražumu ir populiarumu, plg. žinomas dainas: „Trijų seselių“, harm. J. Bendoriaus, „Oi lėkė lėkė gulbių pulkelis“, harmonizuota Čiurlionio, „Už jūrių marių už mėlynųjų“, harmonizuota K. Banaičio, ir kt. Kaip suvalkiečių kalbos fonetika aiški, pilna ir skambi, taip ir jų dainos pilnos skambaus aiškaus melodingumo; kaip jų audinių raštai yra išsivystę į sudėtingas, painias kompozicijas, taip jų melodijos pasižymi turtingumu ir įvairumu. Arčiau pasienių esančiose vietose, Suvalkijos dainos turi dzūkų ir vokiečių įtakos. Kurią tik imsime suvalkiečių dainą, visur ryšku jų dainų giedrumas, šviesumas.

Aukštaičiai turi originalių sutartinių, įdomių dainų, raudų, raliavimų ir kt. Paprastosios dainos čia vadinamos ištisinėmis dainomis. Aukštaičių ištisinėms dainoms būdinga paprastumas, lygumas: jų melodijos plaukia mažoje tonų apimtyje; pabaigos frazės tipingai vienodos, užsibaigia tercėmis.

Lyginant aukštaičių melodijas su kitų sričių melodijomis, tenka pasakyti, kad daugelis aukštaičių melodijų, savo bendru pobūdžiu, artimos žemaičių melodijoms. Tačiau tokį panašumą teturi tik melodijų dalis. Kitos aukštaičių melodijos, kad ir ištisinės, yra skirtingo būdo. Negalima čia nepaminėti aukštaičių sutartinių, kurių kitose Lietuvos vietose sunku beužtikti. Sutartinės (giesmės atitariant) nuo paprastųjų dainų skiriasi teksto konstrukcija: posmais ir refrenais — jausmažodžiais. Sutartinių muzika yra polifoniška, kontrapunktiška. Jose paprasto pritarimo, kurį naudojame pritardami dainose (pav., tercėmis, kvintėmis), nėra. Giedojimo metu čia vyksta dviejų arba trijų, vienodų arba savaimingų, melodijų susipynimai (vienas balsas pradeda, kitas įstoja ir atvirkščiai), pagal tam tikrą dėsningumą ir simetriją. Tokios kontrapunktiškos liaudies kūrybos dainos, bent Europoje, — retenybė. Originalus ir retas sutartinių ypatumas yra atskirai besipinančių melodijų santykiavimas paralelėmis sekundėmis, nors paraleliniai sąskambiai yra disonansiški ir sunkūs klausyti, tačiau jie yra vertingi ir originalūs. Sutartinės, savo įvairiomis sinkopėmis, pauzėmis, kirčiais įvairiose takto dalyse, harmoniškais dainavimo ypatumais (pav., vienas sutartinės dainininkas gieda vienoj tonacijoj, kitas kitoj) vertos platesnio susidomėjimo. Sutartinės randamos Biržų, Panevėžio ir Ukmergės aps.

Kiek lietuvių melodijos turi svetimos įtakos? Tikrų tautiškų melodijų tarpe turime ir tarptautiškų, be to, rusiškų, lenkiškų ir vokiškų melodijų. Yra melodijų, kurios didesnėje dalyje yra visiškai pasisavintos, yra svetimų melodijų su neesmingais ir esmingais pakitimais, pagaliau yra melodijų lietuviškai „suformuluotų“, kur sunku atskirti svetima įtaka, kur bežymu tik ne lietuviška struktūra bei kadencių pavidalai.

Dabartiniame gyvenime, ypač miesto gyvenime, žymu susiskaldymas į išpildytojus ir klausytojus. Operos, koncertai, radijas, kinas, džazinė muzika verčia daugiau klausyti, negu dainuoti. Iš to susidaro nelyginant kokia „specializacija“, — iš vienos pusės dainininkai profesionalai, iš kitos — klausytojai. Tačiau liaudies gyvenime ir dainininkais ir klausytojais būna tas pats žmogus. Čia estetinį išgyvenimą susikuria pats dainuotojas, kuris dainuodamas, kad ir paprastą dainą, pilniau ją supranta, stipriau išgyvena, negu nuo jos nutolęs klausytojas. Pagaliau, ar ne artimesnė paprasta daina „paprastai“ kaimo žmogaus sielai, ar piemens dūdelė, anksti rytą žaliuojančioje pievoje stipriau nesujaudina, negu rafinuota šių dienų muzika?! Liaudies dainos, palyginus su kultūrinės muzikos sudėtingumu, yra pirmykščios, paprastos, todėl ir jų klausytojai turėtų joms taikyti atitinkamą vertinimo mąstą, turėtų ieškoti jose mažiau efektingumo, daugiau natūralaus, gryno jausmo, nes „grožis“ — ne didybėje, bet grožyje — didybė.

 

Dainos — tai pirmutinė Lietuvos dailė, kurią pasigamino patys iš savęs jos sūnūs.

M. K. Čiurlionis

Traviata