Nepriklausomosios Lietuvos muzikos darbai

Lietuvių muzika, galime pasakyti drąsiai, turi ateitį prieš save.

M. K. Čiurlionis                                                                                                   

Ilgus amžius iš lūpų į lūpas perduodami saugojome ir kūrėme lietuvišką dainą ir giesmę. 1547 metais pirmą kartą spaudoje išvydome lietuvišką žodį su gaidomis. Tai Mažvydo „Catechismusa prasty Szadei“. Po to vėl tylos perijodas bemaž iki pat ,,Aušros“ laikotarpio. ,,Aušra“ ir ypač „Varpas“ savo vieno kito puslapio nepašykštėjo lietuviškai dainai. Vincas Kudirka parūpino du sąsiuviniu subalsuotų liaudies dainų ir keletą šokių. Bet šiandien iš jo gausaus palikimo kasdieną begiedame tiktai jo komponuotą himną „Lietuva, tėvyne mūsų“.

Toliau iškilo J. Naujalis, Č. Sasnauskas, M. Petrauskas, M. K. Čiurlionis ir eilė kitų. Kiekvienas iš jų drąsiai skynė kelią lietuvių muzikai. Pastaroji ketveriukė netik praturtino mūsų dainos lobyną, bet ir išauklėjo visą eilę muzikos darbininkų.

            Nepriklausomoje Lietuvoje muzikos gyvenimas pradėjo klestėti nepaprastu tempu. 1919 m. sausio mėn. J. Naujalis įkūrė Kaune Muzikos Mokyklą. Kitais metais gruodžio m. susilaukėme operos atidarymo. Tai Kipro Petrausko ir eilės kitų pastangų vaisius. 1923 m. ypačiai žymūs muzikos įvykiais: J. Gruodis pirmą kartą užsirekomendavo Kauno lietuviškajai visuomenei kaip kompozitorius ir dirigentas. Po to ėjo St. Šimkaus simfoninis koncertas. Suruoštas ir pirmasis lietuvių muzikos simfoninis koncertas. Tais pačiais metais dar vienas labai žymus faktas, tai Klaipėdos Muzikos Mokyklos atidarymas.

Bematant buvo užkaišiotos visos muzikos darbininkų spragos. Pagausėjo chorų, ir jų kultūra žymiais žingsniais žengė į priekį. Susilaukėme ir gausių dainų švenčių.

Muzikos kūryboje pasiekta taip pat gražių laimėjimų. St. Šimkus, J. Gruodis, V. K. Banaitis, J. Tallat-Kelpša, J. Karosas, J. Karnavičius, V. Bacevičius, V. Jakubėnas, J. Kačinskas ir eilė kitų praturtino simfoninę ir kamerinę muziką.

Susilaukėme ir lietuviškąją mokyklą išėjusių kompozitorių. Iš jų pažymėtini: A. Račiūnas, J. Nabažas ir eilė kitų. Pažymėtinas intensyvus mūsų dirigentų J. Tallat-Kelpšos, M. Bukšos ir B. Dvariono darbas muzikos srity.

            Šių darbų akivaizdoje ko galima pageidauti ateities muzikos gyvenimui? Pirmiausia, kad jis būtų dar labiau kūrybiškesnis ir gyvesnis. Kad muzikos širdies — Kaune — pulsas būtų juntamas ir tolimiausiuose provincijos kampeliuose. Laikas būtų kiekviename didesniame mieste įkurti muzikos draugijas, kurios sudarytų tos vietos muzikos gyvenimo centrą. Reiktų labiau išjudinti ir muzikos kūrybą. Tam reikalui praverstų nuolatinė kasmet skiriama premija. Be to, reikėtų įstatymų keliu įgyvendinti autoriams atlyginimą už atliekamus veikalus. Simfoniniuose koncertuose turėtų būti į kiekvieną margą programą įtraukiami ir lietuvių autorių kūriniai.

Nereiktų užmiršti nė muzikos pedagoginės literatūros ir vadovėlių.

Geriausia Universiteto pavyzdžiu pasekti, t. y. Konservatorijai skirti lėšų ir šiai būtinai sričiai kelti.

Nemanome šį kartą smulkiau nagrinėti atskirų mūsų muzikos gyvenimo faktų, nes nelabai įdomu minėti ir išskaičiuoti neseniai nuveiktus darbus. Mums labiausiai rūpėjo nušviesti bendrąjį muzikos gyvenimą.

Reikia tikėtis, kad šiais jubiliejiniais metais muzikos gyvenimas bus dar našesnis ir pilnesnis.