Žodis muzikos mokytojams
Pastaruoju metu muzikinis gyvenimas atkunta, įgauna vis naujesnių, veržlesnių formų. Tas sakytina ir apie jaunimo vidurinėse mokyklose muzikinį auklėjimą, nes jau šis tas padaryta, daroma.
Mūsų gyvenamasis laikotarpis madingas sportu, perforsuotomis grumtynėmis, atsiduoda sumaterializėjimu, ir todėl tenka juo labiau nudžiugti, kad vis dažniau ir dažniau pasigirsta blaivaus proto reiškiamų minčių, jog harmonija tarp kūno ir dvasios yra vėl atstatytina, būtina, jog antroji tos harmonijos sąlyga su ypatingu rūpesčiu keltina.
Čia netenka aiškinti muzikos reikšmės individo bei socialiniame gyvenime. Mums — muzikos mokytojams, ypač vidurinių mokyklų, aiškūs uždaviniai, paskirtis bei vaidmuo augančiosios kartos muzikiniame auklėjime, formavime. Tų uždavinių išsprendime, įgyvendinime mes turime suvaidinti lemiamą vaidmenį, nes mūsų žinioje jaunimas, kurio muzikinį kultūringumą mes (žinoma, ir sąlygos) lemsime.
Todėl mes turime turėti aiškų muzikos mokymo tikslą, o jį turėdami visas galimybes, žinias ir sugebėjimus panaudoti, kad tą tikslą pasiektume.
Vidurinėje mokykloje formuojamas vadinamasis inteligentas. Inteligentas bus tuščiavidurė sąvoka, jei jis tarp pabirų mokslo žinių neturės pakankamai meninės nuovokos, jei sportines aistras, materialinius palinkimus neatsvers, na, sakysim, kad ir muzikos praktika. Jei dažnas dabarties tariamasis inteligentas muzikai yra abejingas, tai dalimi ir mūsų muzikos mokytojų, kaltė, jog neįskiepijome jam sąmoningos muzikos meilės, jos pamėgimo, kad ji neguodžia jo sielvarte, nepadeda džiaugtis, neskatina tobulėti jausmais ir protu. Kai kuris, ypatingai iš jaunosios muzikos mokytojų kartos, pasakys, kad jis muzikinio auklėjimo bei muzikinės praktikos darbe padeda visą energiją, sunaudoja paskirus savo laisvalaikio pusvalandžius, net pamiršta, neturėdamas laiko, gilint savo specialybės žinias, kasdieninį lavinimąsi. Tai tiesa. To nemano niekas ginčyti, bet tik norisi prasitarti, kad ligi šiolei tai buvo daroma atskirai, pavieniui (gal ir labai imponuojančių rezultatų pasiekiant), užsidarius provincijos, na, ar centro kiaute, be bendresnio, visų apsvarstyto, priimtino plano.
Įsisteigus prie Lietuvių Muzikų D-jos mokytojų sekcijai ir turint „Muzikos Baruose“ specialų — mokytojų — skyrių, reiktų visiems kiek išgalint dalintis jame savo mintimis, mokymo metodais, nagrinėti atsiektus rezultatus bei nepriteklius, išsitarti svarbiaisiais klausimais, reikalais, rašyti savo veiklos ir darbo apžvalgas. Tuo bent žodinio bendravimo keliu eidami, žinoma, nevengdami ir savo profesinių reikalų viešo kėlimo, mes žymiai arčiau priartėtume prie bendro mūsų visų siekiamo tikslo, jis būtų metodingiau ir lengviau pasiekiamas.
Tad į talką!