Ir vadovė, ir kompozitorė

~– Šį sausį prisiminėte teatro steigimo dvidešimtmečio sukaktį, sutapusią ir su jūsų pirmosios operos „Mažvydas" pagal Justino Marcinkevičiaus dramą, kuria pradėta profesionalaus teatro veikla Klaipėdoje, sukaktimi, o drauge – ir jūsų pusamžio jubiliejumi...

– Man brangiausia „Mažvydo" kelio į sceną sukakties data. Iš tiesų būtent 1987 m. sausio 12-ąją įvyko pirmasis Klaipėdos muzikinio teatro meno tarybos posėdis, kuriame nutarta teatro atidarymo proga statyti „Mažvydą". Tuometinis teatro vadovas Gintas Žilys man pasiūlė rinktis meno tarybos dieną, ir aš nusprendžiau, kad „Mažvydo" „gimtadieniui" tinka mano gimtadienio data: juk gyvenime gali būti svarbus tiek, kiek svarbūs tavo darbai.

Kelių tąsyk meno taryboje svarius žodžius tarusių, o vėliau itin nuoširdžiai „Mažvydo" kelią į sceną globojusių žmonių net nebėra tarp mūsų. Labai norėčiau prisiminti dvi šviesios atminties Danutes – pianistę koncertmeisterę Danutę Paulavičiūtę ir literatūrinės dalies vedėją Danutę Gutauskaitę. Pats Gintas Žilys po kelerių metų taip pat paliko Klaipėdą – tapo Kauno muzikinio teatro vadovu. Tačiau profesinę teatro veiklą jis pradėjo labai gerai: nubrėžė platų repertuaro amplua (nuo nacionalinio veikalo iki miuziklo ir pasaulinės klasikos), reikalavo raiškios dikcijos ir aktorinės vaidybos, iš karto formavo baleto trupę kaip savarankišką plastinės dramos išraiškos vienetą.

Rinkdamasis statytojų komandą „Mažvydui" – dirigentą Gintarą Rinkevičių ir solistą Vladimirą Prudnikovą, – Žilys taip pat lygiavosi į analogiškų užsienio teatrų veiklos principus: būtina, kad ryškios asmenybės „uždegtų" kolektyvą, atkreiptų publikos dėmesį į teatrą.

Tai, ką patyriau pirmosios operos statymo ir premjeros metu, ne tik nugulė į atmintį kaip įsimintiniausi gyvenimo puslapiai, bet šiandien – man grįžus į teatrą jau tęsti prieš dvidešimt metų pradėtos veiklos kaip vadovei – leidžia pasitikėti sukaupta teorine ir praktine patirtimi.

– Tai gyvenimo, gal daugiau – įsimintiniausias kūrybinės karjeros faktas, o kuris pernai metų įvykis jus nudžiugino labiausiai?

– Daugiausiai teigiamų emocijų sukėlė kelionė į Bairoitą. Ne tiek Bairoitas ir unikalusis teatras – važiavau jau trečią kartą, kiek pamokančios ir įsimintinos aplinkybės.

Tik svajonėje ar sapne galėjai sau leisti prisiliesti, pamatyti dar gyvą Wagnerio vaikaitį, tą patį, stovintį su broliu Wilandu ir motina Cosima šalia Adolfo Hitlerio, atrodytų, taip be galo seniai istorijos puslapiuose nugulusiuose įvykiuose. Taip viskas toli ir nepasiekiama.

Tačiau... Pavasarį kompozitoriaus gimtadienio proga paruošta Wagnerio kūrinių programa tapo svarbaus įvykio preambule. Sudėtinga programa reikalavo ypač didelių tiek dvasinių, tiek techninių orkestro pastangų – šią muziką atlikti itin svarbus ir atsakingas išbandymas. Nuolat sklandė klausimas: ar tai reikalinga? Čia pat – komentaras: nelogiška, koncertas keliems melomanams.

Bet meistriškumo blyksnis: įvyko! Atsirado ir pasididžiavimas: mes galime. Kai pasistengiame, kai dirbame, kai nepasiduodame inercijai, – galime. Atsirado savigarbos jausmas. Orkestras tai pajuto, suprato.

Būtent tas koncertas ir faktas, kad R. Wagneris savo karjerą pradėjo Klaipėdoje, paskatino, drauge su teatre dirbančia vokiete Marija Luiza Knechtel, parašyti laišką kompozitoriaus anūkui, Bairoito festivalio generaliniam direktoriui Wolfgangui Wagneriui. Pristatėme Klaipėdos ketinimus statyti naują teatro pastatą, pasinaudojant Bairoito teatro akustiniu prototipu. Rezultatas – kvietimas miesto merui ir mudviems apsilankyti festivalio spektaklyje „Tristanas ir Izolda". (Tačiau Klaipėdos meras negalėjo ar tiesiog nesureikšmino šio vizito iki mums įsivaizduojamų prasmių, su mumis važiavo Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė).

Tarsi padrąsinimą iš bendravimo su Wolfgangu Wagneriu ir jo žmona Gudruna parsivežiau žodžius: „Kuo didesni siekiai, tuo lengviau juos įgyvendinti".

O vakarienės metu bendraudami su Gudruna ir Wolfgangu Wagneriais įsitikinome, kad visi mūsų geri darbai stebimi, žinoma net ir tai, kas dar tik ketinama daryti. Bairoite jau žinojo, kad bus statoma „Valkirija", ir kas tas Nekrošius, ir kas čia per „frau Nekrošienė"...

Bet visa tų įvykių seka parodė, kad neįmanomi, kartais net nelogiški dalykai staiga tampa labai realūs ir tikri ir leido dar kartą įsitikinti, jog svarbiausia – labai norėti ir tikėti.

Vadinasi, jei kalbėsime tomis pačiomis europinės kultūros vertybėmis, būsime ir išgirsti, ir pastebėti. Vadinasi, būtina mokytis kalbėti. Nes provincija – ne vieta, o mąstymas. Ir viskas prasideda nuo siekių, nuo reikalavimų – pirmiausia sau. Bairoitas – Vokietijos provincija, o anų dienų Panevėžys su Miltinio teatru – ar buvo provincija? Visa SSRS inteligentija apie Miltinio teatrą žinojo!

– O „Tristano ir Izoldos" pastatymas ar patiko?

– Režisūrinė Wagnerio operų interpretacija pakito. Labai įdomu stebėti, kaip skirtingai perskaitomas kūrinys. Tas pokytis ir yra rodiklis to, kaip keičiamės mes, kaip keičiasi visuomenė. Tik Wagnerio muzika nesikeičia – tas pats „Tristanas", tas pats „Nybelungo žiedas".

Anksčiau spektakliuose labiau būdavo akcentuojama mitologinė Wagnerio operų prigimtis, jos statytos tarsi gražios romantinės pasakos. Tarytum norint pabrėžti absoliučiai neįmanomas tos nepavojingos muzikinės fikcijos sąsajas su fašistine ideologija.

Dabar mitas išryškinamas kaip organiška kasdienybės dalis, kaip išsivadavimas, kaip dvasios laisvė, kaip prioritetas, kaip viršenybė virš utilitarios visuomenės. Pro standartinio interjero, gyvenimo erdvę, jos sienas įsiveržia Skrajojančio olando ar Valkirijų vizija. Mitas gyvas – jis čia pat, jis persipynęs su tikrove, yra jos dalis. Tai nuolatinė sąsaja su praeitimi, su istorija, su tautos dvasios šaltiniais. Be to neįmanomas gyvenimas. Gyvenimas – tai ne vartojimas, tai kultūra.

Wagnerio pasaulis, tas jo minčių gyvastingas medis – pasaulio medis, dabar jau turėtume sakyti – mąstymo struktūra, leidžia orientuotis ir suprasti, kas reikšminga ir kas ko vertas.

– Pradėjusi vadovauti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui jo veikloje nuolat akcentuojate operą. Ar iš tiesų tikite operos kaip žanro ateitimi (juk nuolatos kalbama apie šio žanro krizę) ir galimybe Klaipėdoje turėti operos teatrą?

– Lietuvoje operos istorija net muzikos mokymo įstaigose „sustingsta" ties italų romantine opera su Verdi ir Puccini šedevrais kaip kulminacija. Net Wagneris minimas nebent jį keiksnojant.

Tuo tarpu opera – tai visų menų sintezė. Tai muzikinė drama, leidžianti apie sudėtingiausias gyvenimo problemas kalbėti taip, kad suprastų kiekvienas. Vadinasi, opera – ir pats demokratiškiausias iš visų menų būtent dėl žanro prigimtyje užfiksuotos sintezės: ko neišreiškia žodis, pratęsia muzika, padedama kūno plastikos (šokis) ir reginio (tapyba, architektūra, kostiumų dizainas ir pan.).

Visa tai atsiskleidžia jau pirmajame mus pasiekusiame žanro pavyzdyje – prieš 400 metų sukurtoje Claudio Monteverdi operoje „Orfėjas". Būtent operos sukakčiai skiriame šių metų festivalį „Muzikinis pajūris", pabrėždami Monteverdi „Orfėjo" premjerą.

O dėl pavadinimo... Juk tąsyk, prieš dvidešimt metų, muzikiniu Klaipėdos teatras pavadintas lygiuojantis į Kauno muzikinį teatrą, o pastarajam bijota suteikti Operetės teatro pavadinimą dėl „buržuazinės" žanro pakraipos (nepamirškime – Kauno muzikinis įsteigtas perkėlus Valstybės teatrą į Vilnių, taigi pačiais gūdžiausiais sovietmečio metais). Tuo tarpu Stasys Šimkus 1934 m., nors ir trumpam, vis dėlto buvo įsteigęs Klaipėdos operą. Net ir 1946-aisiais Klaipėdoje gimė ne koks kitas, o Muzikinis dramos teatras, tiesa, vėliau nuosekliai plėtojęs dramos teatro veiklą, tad ir davęs pradžią šešiasdešimtmetį ką tik atšventusiam Klaipėdos dramos teatrui.

Tad kodėl gi šiandien negrįžus prie veiklos idealo siekiamybės – operos? O tada logiškai grįžtų ir pavadinimas: Valstybinis teatras „Klaipėdos opera".

– Ketinate statyti Monteverdi „Orfėją"? Kur tikitės rasti senosios muzikos specialistų? Juk Lietuvoje dar nėra nei interpretacijos mokyklos, nei instrumentų?

– Taigi ir pamėginsime pastatyti pirmąją istorijoje išlikusią operą ne kaip faktą, o kaip – galbūt labai ilgo ir nuoseklaus – proceso pradžią. Tai yra akcentuosime žanro atsiradimo principus ir išraiškos galimybes. Kad suvoktume tai tikrai teisingai, į muzikinio pastatymo vadovo postą kviečiame dirigentą ir klavesinininką Martiną Lutzą, jau ne kartą stačiusį ne tik „Orfėją", bet ir kitas Monteverdi operas, bei jo kolegą vokalo pedagogą, skambinantį teorba, Sveną Schwannbergerį iš Vokietijos. Jiems talkins režisierius Jonas Vaitkus, choreografė Birutė Banevičiūtė, tariamės su dailininkais Sandra Straukaite ir Gintu Makarevičiumi. Pradėdami muzikinį pastatymą, gegužės 15–18 dienomis kartu su Klaipėdos universitetu ruošiame meistriškumo kursus visiems, besidomintiems ankstyvojo baroko interpretavimo mokykla. Tikimės sulaukti ir pedagogų instrumentininkų, ir dainininkų, ir teoretikų iš visos Lietuvos.

– Praėjo metai, kai vadovaujate teatrui. Kas nudžiugino ir kas nuvylė? Kokios ankstesnės nuostatos pasikeitė?

– Labiausiai nuvylė tai, ko nesitikėjau. Apie nelengvą Klaipėdos muzikinio teatro materialinę būklę žinojau lyg ir pakankamai – būtent čia 2002-aisiais pastatyta ir antroji mano opera „Žilvinas ir Eglė". Tad per porą bendravimo su kolektyvu ir jo vadovais mėnesių taisytinų problemų pamačiau labai daug.

Pagrindinė teatro problema – pastatas. Laikinai įkurdintas visai tam nepritaikytose patalpose, kolektyvas tapo savotišku darbo sąlygų įkaitu. Tačiau – kas mane labiausiai nustebino – apsiprato su situacija ir, kaip man atrodo šiandien, savaip net bijo bet kokių pokyčių. Šito aš nesitikėjau. Tikrai nuoširdžiai maniau, kad ilgametis teatro vadovas Stanislavas Domarkas dėl pernelyg didelio krūvio tiesiog nespėja rūpintis teatro veiklos sklaida, padėties analize ir aiškinimu apie būtinus pokyčius valdžios kabinetuose tiek dėl pastato, tiek dėl darbo užmokesčio, tiek dėl Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro egzistavimo mieste suvokimo. Juokinga, bet vartydama leidinį apie Klaipėdą, skirtą užsieniečiams radau parašyta, kad mieste viešnamių nėra, bet dėl visa ko reikia saugotis lengvo elgesio moterų. Nors minimos lankytinos kultūrinės miesto įžymybės apie Klaipėdos muzikinį nei žodžio, matyt, gėdijamasi tai vadinti teatru. Vadinasi, tai ko nėra – yra, o tai kas yra – nėra. O būtent per teatrą miestas turi didžiausią jo kultūros rodiklį: simfoninį orkestrą, chorą, baleto trupę ir solistus. Ne po vieną – o jau suformuotus kolektyvus.

Iš pradžių tikėjausi, kad intensyvesne ir įvairesne kolektyvo veikla galima atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį bei pradėti konstruktyvias kalbas. Tiesa, visuomenės dėmesį tikrai pavyko atkreipti – į teatrą šiandien jau gausiau renkasi publika. Džiaugiuosi, kad buvau išgirsta regionuose – pagrindinį dėmesį skiriu Klaipėdos, Telšių ir Tauragės apskričių gyventojams, susisiekdama su jais per merus, savivaldybes, apskrities viršininkus. Tikslas – teatro statyba – pažadino žmonių viltį patirti visavertį muzikinio teatro žanrą jam derančioje aplinkoje. Net išsikristalizavo gražus pasakymas: „Mes turime ateiti į šitą teatrą, kad rastųsi kitas".

Seimo narių klaipėdiečių Irenos Šiaulienės, Aldonos Staponkienės ir Vaclovo Stankevičiaus dėka pavyko pralaužti pirmuosius ledus. Išmintingi jų patarimai inicijavo spalio 1-osios renginį. Ta diena jau aprašyta „Muzikos baruose", šiandien tik pasidžiaugsiu iniciatyvinės grupės ir komiteto naujam teatrui statyti steigimo rezultatais: jau parinktas žemės sklypas naujajam teatrui. Džiaugiuosi, kad tai ta pati vieta, apie kurią kalbėjo ir Alfonsas Žalys, vadovavęs miestui mūsų teatro steigimo metais ir žadėjęs po metų pradėti statybą. Juk jau ir pirmieji konkursai buvo įvykę!

Vyriausybė savąjį dėmesį mums parodė išgirsdama LR Seimo narių siūlymą pradėti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato statybos finansavimą. Šiais metais gavome pirmąsias lėšas galimybių studijai.

Pirmosiomis dienomis Klaipėdoje tikrai dažnai išgirsdavau svarbių miestui žmonių posakį: „Dvidešimt metų kalbėjome apie teatro statymą, pakalbėsime dar dvidešimt". Labiausiai džiugina, kad šiandien tie patys žmonės jau kalba apie konkrečius darbus ir realias galimybes juos atlikti.

Vadinasi, gal jau tikrai baigsime kalbas apie dabartinio pastato rekonstrukcijos galimybę: ji neįmanoma, jeigu perspektyvoje matysime ne varjetė tipo teatrą, skirtą pasilinksminimams, o rimtą regiono kultūros židinį.

Taigi iš dvidešimtmetį trukusio „mirties" taško kalbų lygmeniu teatro statyba lyg ir išjudėjo.

– Praėjusiais metais padaugėjo premjerų...

– Repertuarą atnaujinti buvo būtina. Pastarąjį dešimtmetį statytos šešios operos (sunkiai rodomos dėl kviestinių solistų), tiek pat operečių, du šokio spektakliai ir keturi spektakliai vaikams – toks kraitis aiškiai per mažas turint omenyje teatro perspektyvą, trupės augimą, meistriškumą ir pan.

Todėl pirmiausia su dirigentu Ilmaru Hariu Lapiniu aptarėme repertuaro strategiją, būtiną meniniam kolektyvo atsiskleidimui bei augimui. Taip atsirado Mozarto „Requiem", diriguojamas Sauliaus Sondeckio, D. Šostakovičiaus XIII simfonija su bosu, dainuojančiu ir „Metropolitan Opera" Michailu Svetlovu-Krutikovu – abi programas skyrėme jubiliejinėms kompozitorių sukaktims. Sondeckio padrąsinti, rudenį numatome „Don Žuano" premjerą, o suprasdami, kad penkiolika solistų per maža būsimai veiklai, – paskelbėme jaunimo konkursą-perklausą P. Čaikovskio operai „Eugenijus Oneginas" statyti. Pasiruošimu „Oneginui" norėtųsi vadinti teatralizuotą Čaikovskio „Pikų damos" fragmentų koncertinę versiją, kurią įgyvendino jaunas dirigentas Dainius Pavilionis. Vasaros festivaliui „restauravome" geriausius teatro pastatymus ir „pastiprinome" baleto trupės repertuarą J. Smorigino statyta G. Bizet–R. Ščedrino „Karmen-siuita". Nepamiršome ir publikos palinksminti – Ramūnas Kaubrys pastatė J. Strausso „Šikšnosparnį" ir G. Pergolesi komišką operą „Tarnaitė ponia" (beje, jai pasitelkėme jaunimo „papildymą", kuriam vadovavo dirigentas Dmitrijus Zlotnikas ir orkestro grupių koncertmeisteriai). Nacionalinių pastatymų „aruodą" papildė mūsų teatro chormeisterio Vladimiro Konstantinovo „Requiem reborn" premjera.

Džiaugiuosi, kad pirmojoje kompaktinėje plokštelėje, įrašytoje ruošiant spalio 1-osios koncerto programą, – orkestro meistriškumą rodanti operos „Tristanas ir Izolda" įžanga. Kad šitiek pavyks pasiekti – neįmanoma buvo tikėtis.

Keltas užduotis sėkmingai įgyvendinome ir statydami P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą" (net keturis premjeroje dalyvavusius solistus pakvietėme dirbti teatre), ir W. A. Mozarto „Don Žuaną". Norėdami pateikti publikai naujametinę staigmeną, pakvietėme latvę Litą Beiris statyti „Štrausianos" – šokio ir vokalinės muzikos spektaklio Johanno Strausso biografijos motyvais pagal jo muziką.

– Džiaugiuosi pastebimais teatro žingsniais į priekį, bet yra ir negatyvių nuomonių. Kaip reaguojate į protestus, juk nebūna dūmų be ugnies?

– Gal ir reaguočiau rimtai, jeigu tai būtų solidu, jeigu tai būtų perspektyvų, koncepcijų konfliktas. Viskas, deja, proziškiau ir buitiškiau. Jeigu trypčiojame prie senojo teatro suvokimo, tai ne tik stovime vietoje – tiesiog garmame praeitin, užmarštin, kyla tikrai reali išnykimo grėsmė. Laukiu klausimų: „Naujausios išraiškos priemonės – lazeriai, kompiuteriai, garso įrašų galimybės, skaitmeniniai vaizdo įrašų horizontai ir platinimo galimybės internetu, televizija, DVD kūrimas, kaip tai gali paveikti teatrą? Ar apie tai galvojama?"

Galiu atsakyti, kad tokių konfliktiškų klausimų nesulaukiu, bet galvoju, nuolatos galvoju. O kas tam naujajam teatrui pasiruošęs? Negali būti visko iš karto. Pradžioje gal tik entuziazmas, vizijos matymas galėtų mus visus šiapus ir anapus rampos stovinčius suvienyti. O šansas vis dėlto yra – naujasis teatras, naujojo teatro vizija teikia vilčių.

Tačiau kolektyve kai kas labai keistai reagavo ir į prašymą pagalvoti, kokių ir kiek patalpų reikėtų normaliam darbui ir poilsiui naujajame teatre. Reagavo kaip į beprasmį laiko gaišinimą, kaip į mulkinimą nerealiais planais. Duokit mums sotesnį kąsnį dabar, o ne rytoj. Taigi, atrodo, kai kam ir apipeliję teatro užkampiai malonesni už galimybę įgyvendinti viziją ir pagaliau normaliai kurti.

Norima vaidinti, gauti vaidmenis, bet nenorima sparčiau dirbti; nerimaujama dėl išvargintų balso stygų, nes antraeilį vaidmenį keletą spektaklių iš eilės reikėjo dainuoti, bet negalvojama, kad ir rūkymas kenkia...

Nei susireikšminę atlikėjai, nei orkestras, nei administracija, nei tuo labiau vadovas negali pasakyti, kad be jo negalėtų egzistuoti teatras.

O vadovas... Net ir teatro steigėja Kultūros ministerija ne visagalė, negali išspręsti visų būtiniausių problemų, skirti teatrui tiek lėšų, kiek norėtųsi – ją riboja valstybės biudžetas.

Teatras – besikuriantis organizmas. Vadinasi, tik savų ir kitų galimybių supratimas gali padėti rasti konstruktyviausius sprendimus.

– Kokio teatro šalininkė esate – atlikėjiško, dirigento, režisieriaus, vadybininko ar kompozitoriaus?

– Jei pusiau rimtai – tai kad gerai peles gaudytų, nesvarbu, kokia katės akių spalva, svarbiausia, kad teatras būtų gyvas ir besikuriantis...

O teatro istorijoje nemažai pavyzdžių, kai teatro koncepciją kuria režisierius. Man teko artimai susipažinti su Boriso Pokrovskio kameriniu operos teatru dar tuomet, kai jis buvo įsikūręs eilinio Maskvos daugiaaukščio rūsyje. „Gyvai" mačiau ir kelis režisieriaus darbus Didžiajame teatre.

Lietuvoje turime labai ryškų pavyzdį – Juozo Miltinio teatrą Panevėžyje.

Abi minimos asmenybės – pirmiausia nepaprastai plačių pažiūrų menininkai. Ne tik savo tiesioginio amato specialistai.

Tai, mano galva, ir yra svarbiausia. Juk ir pasaulinio muzikinio teatro istorijoje nepamename (šiandien net nežinome) eilinių vadovų. Žinome Monteverdi teatrą, Wagnerio teatrą, Mahlerį, vadovavusį ne tik provincijos teatrams, bet dešimt metų – ir Vienos operai.

Gerai išmanyti savo sritį pagirtina. Bet akivaizdžios ir tokios specializacijos keliamos problemos – klaidos, kylančios iš visumos nesuvokimo. Kodėl ir kam – tai turėtų būti pagrindiniai klausimai, lydintys žmogų nuo pirmosios dienos jau mokykloje.

Ir dar. Negalima nieko pervertinti ar pernelyg sureikšminti. Negali lėšų uždarbis ar pramoga lemti teatro veiklos koncepcijos, kaip negalima nepaisyti publikos gebėjimo suvokti rodomą repertuarą.

Vadinasi, turi būti ir edukacija, ir pramoga, ir pajamos, ir pelnas. Ir – svarbiausia – komanda, galinti analizuoti tai, kas jau padaryta, ir planuoti veiklos perspektyvą atitinkančius darbo metodus, nebijanti pripažinti klaidų ar dar kažko nežinanti. Juk klaidas visuomet gali ištaisyti, o tai, ko dar sužinoti nespėjai, – sužinoti.

O vadovui – jam svarbus sisteminis mąstymas, veiklos rezultatų planavimas ir teatro matymas po dešimties ar net dvidešimties metų.

Štai rudenį pradedame ilgalaikę edukacinę jaunimui skirtą programą „Stebuklingas operos pasaulis". Ketiname užmegzti ryšius su konkrečiomis mokyklomis, mokytojais ir nuo pirmosios klasės ruošti vaiką visaverčiam muzikinės dramos suvokimui. Nuo vaikiškų spektaklių (kitais metais planuojame net tris premjeras vaikams), piešinių, rašinių konkursų, pažinties su teatro žmonėmis ir leidinių, kurių kolekcija taptų svaria asmeninės bibliotekėlės dalimi. Rezultatų tikėtis galime tik tuomet, kai į operos meną mūsų palydėtas mažylis vėliau atves (arba ne) į teatrą savąsias atžalas.

Tie patys klausimai kodėl ir kam svarbūs ir formuojant sezono repertuarą, ir numatant naujų pastatymų veikalus. Kiekviena premjera turime siekti ne tik meninio rezultato, saviraiškos režisieriui ar dailininkui, bet ir kolektyvo augimo, publikos prusinimo.

– Linkiu sėkmės jūsų sumanymams.